Darius Kaminskas: „Širdyje kiekvienas esame savo šalies patriotai“

Prieš 30 metų dar kartą įtvirtinome savo Nepriklausomybę. Saugome ją kasdien. Kasdien kartu su ja stiprėjame. Apie Lietuvą, kraštą ir jo pasiekimus kalba žinomi krašto žmonės. 

Darius KAMINSKAS, LR Seimo narys:

„Kartas nuo karto iš naujo permąstau laisvės supratimą: kuo ji kitokia modernesnėje, inovatyvesnėje, atviresnėje Lietuvoje? Neabejoju dėl vieno: tai – pati didžiausia vertybė. Ir iš tiesų, laisvė prieš 30 metų atrodė šventas siekis. Tokia ji ir liks, tik kaskart įgaus vis kitokių atspalvių. 

Visais laikais ir visose situacijose mokausi būti laisvas.

Matau, kaip daug žmonių vis dar bijo viešai skelbti savo nuomonę – tai įrodo dideli anoniminių komentarų srautai internete, todėl vis kyla klausimas – kodėl? Ko dar bijomasi, kai gyvename laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje? 

Linkiu visiems turėti daugiau atsakingos drąsos būti laisvoje valstybėje laisvu jos piliečiu su augančiu sąmoningumo bei atsakomybės jausmu.

30 laisvės metų man buvo įdomūs, veržlūs ir greiti. Nepriklausomybę pasitikau būdamas ketvirto kurso studentu, tuo metu jau buvau vedęs ir sūnui buvo vieneri.  

Baigiau mokslus, pradėjau dirbti gydytoju Kėdainiuose. Nors esu klaipėdietis, per šį laiką tapau tikru kėdainiečiu. 

Maloniausios akimirkos – kai užaugo sūnus, baigė mokslus, vedė, tapau seneliu. Jautriausias momentas – anūkėlio Kristupo gimimas ir galimybė jį matyti augantį sveiką bei laimingą.

Esu laimingas su savo gyvenimo bendražyge, žmona Aušrele, su kuria jau drauge gyvename 33 metus.

Anuomet aktyviai dalyvauti Kovo 11-osios ir valstybės atkūrimo įvykiuose mane vedė tėvų įskiepytos vertybės. Prieš 30 metų tai buvo mano aktyvios studentiškos veiklos metai. Kartu su žmona dalyvavome daugelyje Sąjūdžio Nepriklausomybę palaikančiuose renginiuose, nežiūrint kur jie vyko: Kaune ar Vilniuje. O vėliau intensyviame valstybės kūrime dalyvavau aktyviai dirbdamas vietos savivaldoje: prieš 20 metų įsitraukiau į politinę veiklą: buvau penkias kadencijas Kėdainių rajono savivaldybės tarybos nariu, vicemeru. 

[quote author=“D. Kaminskas“]Norėčiau matyti daugiau valstybiškai mąstančių žmonių, norėčiau sutikti daugiau besišypsančių, geranoriškų lietuvaičių, kurie džiaugtųsi ne tik savo, bet ir kitų pasiekimais.[/quote]

Žinoma, tai, kad dirbant gydytoju pavyko išsaugoti ne vienai moteriai gyvybę bei sveikatą ir priimti per 3 000 naujų Lietuvos piliečių – laikau svarbiausiu dalyku savo gyvenime. 

Galiu pasidžiaugti, kad pilietiška yra visa mano šeima: Kėdainių rajono savivaldybės tarybos nariu buvo ir mano sūnus Justinas, dabar taryboje dirba žmona Aušrelė. 

Nuo 2016 metų atstovauju kėdainiečiams Lietuvos Respublikos Seime. 

Visi tie 30 laisvės metų man praėjo kaip mirksnis su begale vilčių, svajonių, rūpesčių ir džiugių akimirkų. Tie metai yra mano kaip žmogaus, asmenybės formavimosi ir brandos metai.

Svarbiausias Lietuvos laisvės simbolis man – Baltijos kelio vienybė, Vyčio pastatymas prie Kauno pilies, o laisvės paminklas – Juozo Zikaro Laisvės statula Kaune. Ir dabar dar su jauduliu atsimenu, kai dalyvavau jos atstatyme.

Prieš 30 metų mes laisvę suvokėme bendriau, kaip tautos nepriklausomybę nuo okupantų. Dabar laisvę suvokiame labiau kaip asmenybės saviraiškos laisvę, kaip kasdienį darbą sprendžiant esamas problemas, siekiant užsibrėžtų tikslų.

Didžiausia mūsų šio laisvės laikotarpio netektis – kasdienis „priešų“ ieškojimas valstybės viduje, visuomenės susvetimėjimas, skaldymasis ir skirstymas į savus ir svetimus, nepakantumas kitaip mąstančiam, ir vėl besiformuojantis vienos tiesos ir meilės Tėvynei monopolis.

Liūdniausias emocijas kelia vaikų namai, į kuriuos patenka vaikai, turintys gyvus ir fiziškai sveikus tėvus.

Nepaisant minėtų negerovių, džiugu, kad jau užaugo nauja karta, kuri yra atvira pasauliui, nebijanti reikšti savo nuomonės, siekianti tikslų ir mylinti savo valstybę, o pats svarbiausias mūsų visos šalies pasiekimas yra tai, kad prisijungėme prie vakarietiškos Europos šeimos, tapome visaverčiais ir visateisiais Europos Sąjungos ir NATO nariais.

Tuo tarpu didžiausias Kėdainių rajono pasiekimas – išsaugotas ir atstatytas senamiestis, vis labiau pritraukiantis miesto svečius ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio. Atgimę miesteliai, šiuolaikiška infrastruktūra. 

Manau, kad per artimiausius 10 metų Kėdainiai bus modernesnis miestas su plačiai įdiegtomis informacinėmis technologijomis, atjaunėjęs ir labiau draugiškas kiekvienam.

Jau ir dabar visose srityse turime ženklių pasiekimų. Aš visada didžiuojuosi savo kolegomis medikais, kurie nuoširdžiai ir atsakingai rūpinasi kėdainiečių sveikata. Galime didžiuotis ir stipriomis rajono švietimo įstaigomis, kuriose gyvenimui labai gerai paruošiami mūsų vaikai, tačiau čia, kaip ir visoje Lietuvoje, nerimą kelia demografinė situacija. 

Esame senstanti visuomenė su mažėjančiu gimstamumu ir emigracijos rykšte. Todėl tiek centrinės valdžios, tiek savivaldos pagrindinis uždavinys – sudaryti sąlygas, kad žmonės nepaliktų Lietuvos, kad Tėvynėje gyventi būtų gera, kad čia būtų gera auginti ir gausinti šeimas.

Galvodamas apie drąsiausią piliečių poelgį per pastaruosius 30 metų, neabejotinai galvoju apie sausio 13-ąją, kai beginkliai žmonės sustabdė tankus ir iškovojo Nepriklausomybę. Tad ir svarbiausios datos man yra dvi: sausio 13-oji ir kovo 11-oji.

Iš praeities niekada nenorėčiau susigrąžinti išpūsto, veidmainiško ir butaforinio „patriotizmo“ siekimo, skundimo, Ezopo kalbos vyravimo, kai negalėjai viešai reikšti savo nuomonės.

Manau, kad širdyje kiekvienas esame savo šalies patriotai. Būdami gana santūrūs, nelinkę per daug demonstruoti savo emocijų. Na, gal atviriau pasididžiavimo jausmą Tėvyne parodome išskirtiniais atvejais: pavyzdžiui, kai laimime Europos krepšinio čempionatą arba kritinėse šaliai situacijose.

Pats sudėtingiausias  darbas yra mylėti ir kurti Tėvynę kasdienybėje. Tai, aš manau, ir yra tikrasis pilietiškumas. O tokių „kasdienių“ patriotų tikrai yra daug, jie aplink mus ir su mumis: mūsų bendradarbiai, artimieji, kaimynai.

Per artimiausią trisdešimtmetį norėčiau, kad tautiečių imigracija viršytų emigracinius procesus, kad kiekvienas žmogus jaustųsi reikalingas ir globojamas savos valstybės. Kad Lietuva būtų pavyzdžiu kitoms šalims pagal savo kultūros, kalbos išlaikymą, kad pasiektų išsivysčiusių šalių ekonominį lygį. Kad čia būtų sudarytos sąlygos kiekvienam žmogui jaustis reikalingam Lietuvai, kad žmonės galėtų išreikšti ir išskleisti savo kūrybinį potencialą, rasti savo vietą Tėvynėje.

Taip pat norėčiau matyti daugiau valstybiškai mąstančių žmonių, norėčiau sutikti daugiau besišypsančių, geranoriškų lietuvaičių, kurie džiaugtųsi ne tik savo, bet ir kitų pasiekimais.

Mūsų Valstybės ryžtingo augimo prioritetai – verslas, kultūra bei švietimas.

O mano asmeninės svajonės – paprastos žmogiškos: kad artimieji būtų sveiki ir jiems sektųsi. O kaip politiko – kad Lietuva stiprėtų, kad gyvendami laisvėje neprarastume tokių vertybinių dalykų, kaip atsakomybė, darbštumas ir pagarba vienas kitam.