Nešvepluokime internete ir žinutėse

Kodėl mes internete dažnai švepluojame, kaip šveplavimas veikia bendrąjį asmens raštingumą.

Šveplavimo priežastis – persijungti verčianti standartinė klaviatūra

Regis, techninės galimybės naudoti savitąsias lietuviškas raides jau sudarytos seniai. Bet visgi švepluojame. Prisipažinsiu, ir aš dažnai žinutėse tiesiog tingiu ieškoti reikiamų, nešveplų raidžių, dėti nosines ir pan. Tikrai būtų daug geriau, jeigu turėtume patogią ir visiškai lietuvių kalbai pritaikytą kompiuterių klaviatūrą.

Tačiau  vis tiek reiktų persijunginėti, nes gi dažnai rašome ir angliškai, o ,be to, lietuvių kalbos abėcėlėje nėra trijų lotyniškų raidžių q, w ir x. Tas, kas įpranta rašyti nešvepluodamas su dabar paplitusia klaviatūra, gali rašyti lietuviškai pakankamai patogiai. Tik reikia noro.

lt.domenų su lietuviškomis raidėmis ė, ą, ę, į, ų, ū, č, š, ž – mažai

Prieš maždaug dešimt metų Kauno technologijos universitetas, administruojantis .lt domeną, sudarė techninę galimybę domenų varduose naudoti savitąsias lietuviškas raides ė, ą, ę, į, ų, ū, č, š, ž. Tačiau domenų su tokiomis raidėmis užregistruojama itin mažai – jie sudaro vos vieną procentą nuo visų registruotų .lt domenų.

Lietuviška abėcėlė yra sudaryta lotyniškos pagrindu, skirtumai nedideli, todėl labai lengva nukrypti prie lotyniškos ir švepluoti. Pavyzdžiui, graikų ar kinų abėcėlėje to padaryti neįmanoma, tad jie klausimą išsprendė iš esmės – susiformavo teisingą įprotį rašyti gimtąja kalba. Deja, Lietuvoje teisingi įpročiai dar tik formuojasi, todėl turime šveplavimo problemą.

Įprotis rašyti šveplai elektroninėje terpėje kenkia raštingumui

Raštingumui rašymas šveplai kenkia. Žmonių rašymo įgūdžiai prastėja. Žinoma, negalime pasakyti, kad visos visuomenės, nes yra ir nepaprastai raštingų, ir labai neraštingų. Internetas, kompiuterija prie to prisidėjo, bet kaltinti IT sektoriaus dėl to nereikėtų.

Pažangos nesustabdysi, reikia išmokti prisitaikyti prie naujų technologijų ir jas naudoti, turime mokytis, būti sąmoningi ir formuoti tinkamus įpročius. Tik tuomet internete nebešvepluosime, o neraštingumas, tikėkimės, Lietuvoje taip sparčiai nebeplis. Vis dėlto kalbos lygis – tai ir asmens, ir įstaigos, ir visuomenės kultūros lygis.

Įsigalėjusią „šveplą kalbą“ pakeisti –  sunku

Jeigu vos tik atsiradus kompiuteriams nuo pat pradžių būtų buvusi galimybė rašyti lietuviškas raides su diakritikais, gal šiandien nekalbėtume apie šveplumo problemas. Galbūt ta problema būtų bent mažesnė. 

Dabar mūsų pagrindinis uždavinys – neatsilikti ir, suvokus, kaip blogėja visuomenės raštingumas, kokybiškai diegti lietuvybę į informacines technologijas. Reikia  tik didesnio visuomenės sąmoningumo, pagarbos gimtajai kalbai ir IT sektoriaus teigiamo požiūrio.

Kompiuterininkų žargonas − nesitrauks

Nors dedamos pastangos lietuvinti kompiuterijos ir interneto kalbą, vadinamasis programuotojų žargonas su gausybe aplietuvintų angliškų terminų vis dėlto nesitrauks. Matyt, profesionalai turi teisę tarpusavyje bendrauti žargonu. Žargonas – taip pat natūrali gyvenimo dalis, kalbos atmaina.

Žargoną turi profesinės, socialinės grupės ir čia nieko nėra smerktino. Tik kalbėdamas viešai, žargoną palieki ir kalbi visiems suprantama bei taisyklinga bendrine lietuvių kalba. O profesionalas turi pasistengti rašydamas vadovėlius, straipsnius, dėstydamas, pateikdamas savo srities žinias visuomenei. Pastaruoju metu matyti, kaip labai stengiamasi.

Nereikia galvoti, kad kalbininkai viską draudžia ir už bet ką baudžia. Tai dar vienas iš visuomenėje paplitusių mitų. Kalbos komisija tuo niekada neužsiėmė, jos darbas – nustatyti normas. Neaišku, iš kur atsirado mitas, kad žodis „cepelinas“ yra draudžiamas ar žodis „čigonas“. Tiek „čigonas“, tiek „cepelinas“ – nedraudžiami.

Stengiamai leisti kuo daugiau paralelinių variantų, sinonimų, kirčiavimo gretybių, pakeistas Didžiųjų lietuvių kalbos klaidų sąrašo statusas – tai nebėra nutarimas, už kurio nesilaikymą Kalbos inspekcija gali bausti. Dabar tai kalbos normų sąrašas visuomenei. Ir anksčiau buvo Kalbos komisijos narių, kuriems bausti už klaidas atrodė nesąmonė. Tačiau nepriklausomos valstybės kūrimosi pradžioje daugumai dar atrodė kitaip.

Dabartinis kalbos liberalizavimo kelias yra teisingas. Už kalbėjimą, už kalbos vartojimą, kad ir su klaidomis, bausti yra kvaila. Verta bausti tik tada, kai valstybės kalba nevartojama iš viso, tai viešajame gyvenime yra privalu.

Bandymas sulietuvinti kompiuterijos terminus – kartais juokingas

Pirmiausia reiktų pasakyti, kad ne kalbininkai kuria terminus, o tam tikros srities specialistai. Buvo pasiūlyta nemažai ir juokingų terminų, bet visuomenėje nusistovėjo geriausi. Pavyzdžiui, „byla“ buvo pakeista „failu“, „vaizduoklis“ – „monitoriumi“, „sukčius“ – „kietuoju disku“ ir t. t.

Dėl žodžio „sukčius“ – turbūt tai dar vienas anekdotas, kas nors iš specialistų ar vartotojų, matyt, įžiūrėjo veiksmažodžio „sukti, suka, suko“ daugiaprasmiškumą ir panaudojo. Ir „vaizduoklis“ buvo sugalvotas kompiuterijos ar inžinerijos specialistų, norint skirtingai perteikti angliškus terminus „monitor“ ir „display“. Kalbininkai nujautė, kad dėl priesagos -uoklis, kaip terminas „vaizduoklis“ neturi perspektyvos (plg. pakaruoklis, svyruoklis). Dabar vartojami terminai „monitorius“ ir „ekranas“.

Pavadinimai „byla“, „failas“, „rinkmena“ – tiesa, konkuravo, kol vis dėlto nusistovėjo „failas“. Galbūt „byla“ asocijuojasi su nemalonia teisine kalba ir sovietmečiu okupantų fabrikuotomis bylomis prieš disidentus, todėl mūsų kalboje įgijo tam tikrą konotaciją.

Jaustukai ir santrumpos − nėra blogai

Kompiuteriai ir internetas ne tik įliejo į lietuvių kalbą naujų žodžių, bet ir suteikė daugiau vizualumo. Be jaustukų (angl. emoticons) jau neįsivaizduojamos žinutės ir e. laiškai. Kita tendencija – daug santrumpų, lietuviškų ir nelietuviškų, pvz.: KVK (ką veiki?), OMG („oh my god“ – nustebimas), LOL („laugh out loud“ – juokas).

Visada būdavo žaidžiama kalba ir tai yra gerai. Jeigu tai laiškas mylimajai su širdelėmis – gražu. Aišku, turime atskirti viešąją ir privačią kalbą.

Į oficialiąją jaustukai nepersikelia ir neturėtų. Viešoji kalba yra reguliuojama įstatymais, o rašant įstatymus svarbu ne vaizdingumas ir jausmingumas, bet tikslumas ir aiškumas. Privačioji erdvė – niekaip nereguliuojama, todėl jaustukai ar santrumpos yra privačios kalbos reikalas.

Tačiau yra ir negatyvioji šio reiškinio pusė. Angliškais akronimais tarpusavyje bendraujančio jaunimo vyresnė karta nebesupranta. Juk mes rašėme laiškus ir turėjome mintį išreikšti žodžiais, sklandžiais sakiniais. Todėl nuogąstaujame, ar jaunosios kartos kalba neskursta.

Kadaise, seniai seniai žmonija sugalvojo raštą. Pradėjo nuo įbrėžimų, įkirtimų, paveiksliukų –piktografijos. Naudojant pernelyg daug akronimų ir paveiksliukų tarsi grįžtama į akmens amžių. Tikriausiai vėlesnės kartos taip pat turėtų daug erdvės jų rašto interpretacijoms.

Domenai ir lietuviški prekių ženklai turėtų būti lietuviški

Lietuviškoms interneto svetainėms ir el. parduotuvėms suteikiama daug angliškų domeno vardų, o angliški lietuviškų prekių ženklai tapo beveik norma. Tai, kad Lietuvoje domenų vardams ir prekių ženklams sudaryti labai dažnai naudojami angliški žodžiai, tikrai yra didelė problema. Dar didesnė problema – švepli lietuviški žodžiai domenų varduose.

Žinoma, gali būti, kad dalis angliškų žodžių domenų varduose yra būtinybė, jeigu interneto svetainė ar el. parduotuvė yra skirta užsienio rinkai arba yra tarptautinis projektas, tada būtina, kad suprastų visas pasaulis. Jeigu projektas yra akivaizdžiai lietuviškas ir neturi pretenzijų būti tarptautiniu, tuomet reikėtų pagalvoti apie lietuviškus žodžius. Verslo bendruomenė galėtų surasti puikių ir labai originalių idėjų, kaip pavadinti įmonę, prekę ar domeną, pavartę lietuvių kalbos ar sinonimų žodynus, pasitarę su kalbininkais.

Visos valstybinės ir savivaldos institucijos privalėtų domenų vardams naudoti lietuviškus pavadinimus su taisyklinga lietuvių kalbos rašyba. Švepluoti neturėtų nei verslas, nei valstybė, tačiau kas jei ne valstybės ir savivaldybės institucijos, turėtų laikytis aukščiausių standartų. Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Jeigu kuri nors valstybės institucija naudoja šveplą domeno vardą, plačiąja prasme galime kalbėti apie įstatymo pažeidimą.

Turime rūpintis taisyklinga kalba ir paskatinti tiek valstybės, tiek savivaldos institucijas, tiek verslo įmones naudoti domenų varduose savitąsias lietuviškas raides, o vardus sudaryti taisyklingai, pagal lietuvių kalbos taisykles. Domeno vardas, prekių ženklas ar įmonės pavadinimas – tai viešosios kalbos dalis, todėl kalbininkai apeliuoja į visuomenės sąmoningumą ir institucijų pareigą vartoti valstybinę kalbą.

Parengta pagal „Internete švepluojame dėl nepagarbos lietuvių kalbai?“