Mūsų rajono kaimų miškai anksčiau turėjo kitus pavadinimus (I dalis)

 Mūsų rajono kaimų miškai anksčiau turėjo kitus pavadinimus (I dalis)

Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Kaleidoskopiška prasmių mozaika

Rytas Tamašauskas

Pasakojimui apie Aisuõlį ieškant pradžios žodžio, netikėtai pretekstu tampa slėpiningas kalbos kaleidoskopas. Aisuolio prasmių vėrinyje sužyra ne tik kintančios spalvotos formos ir figūros, bet reginio nuotaikų permainoms reikšmingas intensyvus judesys, dėsningas metų ir paros ritmas, netgi skleidžiami garsai.

Aisuõlis, Aisòlis – senesnis Šlapaberžės miško pavadinimas. Aisuõlis – taip vadinta ir miško dalis, aikštelė, Šlapaberžės pelkė; Aisuõliai – griovys, tikriausiai buvusi upelė; Paaisalė – ganykla (esanti prie Aisuolio miško).

Aisuolis galbūt kildintinas iš *Aisalis, yra priesagos vedinys, plg. Aisaĩ, Aĩsas, Aĩsė, Aisetà, Aĩsetas. Aisė́nai. Šalia Šlapaberžės miško buvusi bevardė gatvė 2017 m. pavadinta Aisuolio vardu.

Remdamasis „Lietuvių kalbos žodynu“, svarstau, su kuo galėtų būti siejamas Aisuolis pagal reikšmę.

Lietuvių aisùs ,,graudus, gūdus, gailus; niūrus, rūškanas, ilgesingas, tamsus, liūdnas, kartus, skausmingas, aštrus, aitrus“; plg. aitrùs „gaižus, kartus, gailus“. Sunkiai įžengiamas, aukštų medžių tankus miškas, – toks vaizdas sukurtas iš gūdumos, niūrumo ir tamsos įspūdžių.

Aisuõlis, Aisòlis – senesnis Šlapaberžės miško pavadinimas.

Aut. past.

Erdvė prisipildo gamtos garsų, nes lietuvių áisauti ,,aičioti, verkti, liūdėti“, aisúoti ,,aisiu balsu šaukti, kvėkšti“.

Aukšti medžiai stipriai šlamantys, judantys, todėl vaizdo ir garso paletę papildo judesys – lietuvių eĩti, eisà, eĩsena, eislùs ,,mėgstantis daug vaikščioti; kuris greitais eina“; prūsų eisei ,,eiti“; indoeuropiečių kalbų bendrašakniai *ai-, *ei-, *oi-, *is- žodžiai, žymintys „judėti, krutėti, skubėti, slysti“ (plg. *Eismilga upė).

Indoeuropiečių kalbos dar atspindi reikšmes: ,,degti, užkurti, žėrėti, spindėti; degimas, ugnis“; plg. lietuvių iesmė̃ „per kartą į krosnį dedamas malkų kiekis“. Lyg ir atpažįstame buvus degimo proceso: išdegęs masyvas, galbūt plėtotas miško verslas, t. y. degę degutą ar kalkes.

Spalvų ir garsų srautais pačios gamtos sukurta energija. Kaleidoskopišką prasmių mozaiką papildo praeities žmogus – būnant aplinkoje, stebint, dirbant, patiriant. Aisuolio vardas pagal reikšmę gali žymėti gūdų, pilną garsų mišką, išdegusį durpyną ar senojo miško verslą.

Grafų istorijos kontekstai

Domintis Dotnuvos kraštu, kartais vertingos yra istorinės senbuvių pãgavos. Kelių kartų̃ žodinė atmintis fiksuoja savaip suvoktą istoriją, tačiau sutaptys su dokumentais padeda pažinti ir interpretuoti praeitį. Tarp tokių atradimų yra ir momentai apie Dotnuvos krašto grafus Chrapovickius.

2004 m. užrašiau, kad Bankuvka– Dotnuvos miško dalis nuo Dotnuvos girininkijos iki Krakių, priklausė Chrapovickiui. Buvusio Krakių mokytojo Petro Kurtinaičio 1965-ųjų įrašas – Bankãvas mìškasŠpitolpievio k., tokia forma publikuota ir „Lietuvos vietovardžių žodyne“ (2008 m.). Ąžuolaičių (Bunkuvka) miškas– nurodyta vieta buvusio M. Melnikaitės kolūkio 1982 m. žemėlapyje. Nuotrupomis užsimenama vis apie tą patį didelės erdvės objektą.

BNS nuotr.

Dotnuvos, Krakių ir Josvainių miškuose neretai pagal senuosius pavadinimus galima žvalgytis, kur daugmaž buvo miško verslo pėdsakų, kur perdirbdavo medį į eksportui tinkamas prekes. Norėčiau teigti, kad ir žodžiu banka nusakoma apie krosnį dervai degti, kitos galimos žodžio reikšmės pasufleruotų apie miško verslo žaliavą – kelmus ir žievę, tačiau negelbsti net ir „Lietuvių kalbos žodynas“.

Todėl apsistoju ties „Lietuvos vietovardžių žodyno“ rengėjų pastaba apie žemėvardžio Bankãvas mìškas kilmę – ,,bankui priklausę, su banku susiję“.

Miškų masyvų pavadinimuose randami grafų Chrapovickių asmenvardžiai. 1863 metų sukilimą paliudijančiuose dokumentuose yra užrašytas Chrapovickio miškas, Chrapavìcko mìškas, Krapavìcko mìškas, daugmaž tęsęsis nuo Šlapaberžės iki Terespolio, Miegėnų; šiandien dalis žinoma Sosių miško vardu. XIX a. antrojoje pusėje tose pačiose erdvėse buvusios valdos vadintos pono Chapovickio miškais, tačiau jau pastebėtas jų nykimas (,,Miško kūrenimui dar yra pakankamai, pagrindinis – tai pono Chrapovickio, tačiau šis šiandien dėl netinkamo naudojimo sunaikintas“).

Daugmaž nuo XVIII a. antrosios pusės yra Terespolio dvaras, nuo XIX a. vidurio ar antrosios pusės žinomi Adamuvkos (Adamavos) palivarkas (prie Valinavos k. ir Dotnuvos) ir Gabriliavos palivarkas (prie Terespolio ir Devynduonių k.), o iš šių dvarviečių vardų atitinkamai kilo Terespolio miško, Adomiškių girios (Adamiškės miško) ir Gabriliavõs mìško pavadinimai.

Kuo čia dėti miškai ir bankai? Bankuose priimami indėliai, teikiamos paskolos. Bankas paskolų šaltiniu tapo ir Chrapovickiams 1833, 1839 ir 1844 m. Skolintas dideles sumas investavo tvarkydami Dotnuvos dvarvietę, finansuodami Dotnuvos bažnyčios vidaus pertvarkos darbus, tikriausiai dalis lėšų buvo skirta tobulinti žemės ūkį. Bet grafų poreikiai ir pretenzijos buvo didesnės nei galimybės. Negalėjus sutartu laiku keliskart grąžinti skolintų pinigų ir išaugusių procentų, kelissyk bylinėtasi teismuose, pagaliau už skolas Dotnuvos dvaras su keliais palivarkais buvo aprašytas, įkeistas ir 1867 m. parduotas iš varžytynių.

Bankuvka – Dotnuvos miško dalis nuo Dotnuvos girininkijos iki Krakių, priklausė Chrapovickiui.

Aut. past.

Dar 1935 m. Vainotiškių žmonės pasakoję, kad „dalį žemės žmonės pirko iš banko, nes ponas [Chrapovickis] subankrutavęs“. Arba iš dalies nuo realybės nutolęs to paties laikmečio prisiminimas: „Kaimas ėjo baudžiavą Beržės dv. ponui Krapavickui. Ponas buvęs labai geras, davęs žmonėms žemės ir pavadinęs Beržiukais. Jis mėgdavęs kortom lošti, pralošęs visus dvarus. Dotnuvos miestelio žydų globojamas mirė.“

Ilgoku tekstu primintas šeimos istorijos kontekstas. Sakyčiau, kad dalis buvusių dotnuvių grafų Chrapovickių miško valdų nuo Dotnuvos iki Krakių – Bankuvka ir Bankãvas mìškas – valdžios institucijų taip pat buvo aprašyti ir miškai dalimis buvo banko parduoti. Tokią istoriją bandau atrasti keliuose žemėvardžiuose.

Krašto karaliáučiai

Aptardami miškų pavadinimus, išimtį suteikiame krūmynui Karálgiris, tuo labiau kad ir bendrinio žodžio karálgiris daryba sako: „karališka giria“.

Jei vietų pavadinimuose išvystame dėmenis Karal-, Karūn-, tikėtina, kad jos susijusios su pavarde Karãlius arba netgi su gilesne istorija – su Lietuvos didžiojo kunigaikščio (karaliaus, Karūnos) dvarais. Geografas Tomas Čelkis apie Karalinavą, Karalinę, Karalgirį mąstė, kad „konkrečius valdovų vardus galėdavo pakeisti bendrinės sąvokos“, „panašių toponimų su šia šaknimi yra aptikta ir XVI–XVII a. dokumentuose. Jie nusakydavo monarchų dvarus, medžioklės girias arba vieškelius.“ Lietuvių karališkas ,,karaliui priklausantis, būdingas; karaliaus dvaras“, karãliškiai (žmonės) „karaliui priklausantys (žmonės)“, Kėdainių krašte karaliáučius „karališkojo krašto gyventojas“.

Štai Karališkieji Slikiai 1720 m., Karūnava dvaras (galbūt Kionigsburgas 1405–1409 m., dabar Jasnagurka) prie Šušvės ir Karãliaus mìškas, Dìdmiškis Kunionių krašte, Karūnava kaimas ir dvaras Pelėdnagių apylinkėje, prie Nevėžio, Karalỹnėbala Dotnuvos apylinkėse, Sosių miškas, Karališkasis, Karališkasis miškas Dotnuvos ir Surviliškio seniūnijose – gal seniau visos šios vietos buvo valdovo žemes. Ne vienas galėtume patvirtinti: žodinėje tradicijoje pasididžiuojant iki šiol primenama, kad dvaras ar kaimas buvo karališkasis, gyveno „karališki žmonės“. Tokią kai kurių vietų praeitį paliudija seni dokumentai, bet žmonių atmintis jau apsilpusi.

Asociatyvi Piqsels.com nuotr.

Etnologas ir etnografas Jonas Vitartas (1853–1903), beje, kilęs iš Pauslajo dvaro (Truskavos sen.), veikale „Lietuvių liaudies paprotinės teisės bruožai“ (1898) aptarė žemės išdalijimo pagal feodalinę teisę paprotį, gyvavusį iki 1775 m.: karaliai dalijo žemes, vadinamas lenais, su tam tikromis išlygomis dėl galimybės jas paveldėti ir perduoti. Primenamos šlėktų bendros nuosavybės liekanos, vadinamieji „pavietėliai“, karaliaus dovanotosios žemės, arba lietuviškai „karalgiris“. Karaliai, kartu buvę ir Žemaitijos kunigaikščiai, kartais visai tuometinių mažų Žemaitijos pavietų šlėktai dovanodavo žemės plotus bendram naudojimui su teise kirsti, pjauti ir ganyti gyvulius arba arklius, bet ne arti.

Manyčiau, kad kelių karališkų vardų sąsajas su didžiojo kunigaikščio žemėmis galima patikrinti.

Karálgiris – krūmai Špitõlpievio kaimo žemėse. Špitolpievio kaimas daugmaž yra pusiaukelėje tarp Krakių ir Medininkų, apsuptas miškų.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Šiláinių kaimo (prie Šušvės, šiauriau nuo Pajieslio) dalis neoficialiai buvo vadinama Karãliškiai.

Žemėlapyje nuo Šilainių žiūrime žemyn palei Šušvę iki Pajieslio, po to žvilgsniu aprėpiame šiaurės vakarus iki Špitolpievio. Nesu žvalgęsis Krakių ir Pajieslio istorijoje, bet rasti faktai vis dėlto byloja, kad keliuose toponimuose tikrai išlikę didžiojo kunigaikščio valdų pėdsakų.

Kur šiandien daugmaž išsitenka Ambraziūnai ir Mąstautai, prie Jieslos upės, XVI a. antrojoje pusėje žymėti karališkieji Galnių kaimas ir Galnių dvaras (laukas). Tuomet Galnių giria stūksojo į Medininkų pusę, netoli Tranio upės. Iš tos pačios epochos Galnių dvaro teritorijos dokumentuose išliko pavadinimai. Antkaišė, Eismilgis ir Gepušras – šienaujamos pievos ir lankos; Antkarklynės – vieta; Antpadeginės, Apydėmė, Aukštoji (Aukštoja), Aukštosios apydėmė ir Peirolaukė – užsėti laukai, dirvos, arimai; Aukštalaukis ir Epšrutai – dirvos; Aušrutai – pelkė; Apšrutai – dirva, šienaujamos pievos ir lankos; Šatnikai (Šaitainikai) – karališkasis kaimas; Staškauščyzna – viensėdis, dirvos, žemė. Jau seniai vartosenoje dauguma tų vardų prarasta.

Ir toliau kraštotyrininko akiratyje – jau vėlesnių laikų Josvainių pavieto ir Krakių parapijos teritorija, tarsi vertikaliai apribota Šušvės ir Tranio upių. Regėtuose dokumentuose kai kurios gyvenamosios vietos sužymėtos kaip akalicos, t. y. bajorkaimiai: Ambraziūnai, Macaičiai (tikriausiai dab. Maconiai) ir Mąstautai 1690–1775 m., Jurgaičiai 1740–1775 m., Pališkiai 1738–1775 m., buvusi Kaimelė (prie Pališkių), Purvaičiai ir Sutkūnai 1738 m. Dauguma tų gyvenviečių dar buvo užrašytos ir sudėtiniuose pavadinimuose, šliejant prie Galnių. Galniai Ambraziūnai 1642–1677 m., Galniai Jurgaičiai 1690–1754 m., Galniai Macaičiai 1690–1757 m., Galniai Mąstautai 1690–1758 m., Galniai Pališkiai 1690–1756 m., Purvaičiai Galniai 1701–1757 m., Kaimelė Galniai 1734–1756 m., dar Galniai Skinderiškiai 1677 m. Tai vis Galnių dvaro žemės. Skaitytuose dokumentuose paskutinį kartą Galnius randu bene 1814 m.

Karálgiris – krūmai Špitõlpievio kaimo žemėse. Špitolpievio kaimas daugmaž yra pusiaukelėje tarp Krakių ir Medininkų, apsuptas miškų.

Aut. past.

Galnių, kaip didžiojo kunigaikščio Josvainių dvarui priklaususių, žmonės registruoti 1537 ir 1538 m. Dar į senesnius amžius lįsdamas, drįsčiau sakyti, kad XIV a. antrojoje pusėje kryžiuočių kelių aprašymuose Nevėžio lygumoje, tarp Josvainių ir Pernaravos, įvardinta žemė Galna, Galniai (Gallen) yra vėlesnio meto, XVI–XIX a. pradžios, Galnių kraštas.

Tarp Šušvės ir Tranio upių suminėtos vietos XVI–XVIII a. antrosios pusės dokumentuose nuosekliai žymėtos kaip Josvainių pavieto valdos. Administracinio pavieto valdos per kelis amžius daugmaž galėjo sutapti su buvusio valstybinio dvaro žemėmis. ,,Josvainiuose buvo vienas iš keturių seniausių valdovo (karaliaus, karūnos) dvarų istorinėje Žemaitijoje“, – primena istorikas Vytenis Almonaitis.

Ieškodamas argumentų, lyg ir nutolau nuo krūmyno – Karálgiris – pavadinimo. Špitõlpievio kaimas tikriausiai tvyro buvusioje sengirėje, kurios liekanos gali būti Pališkės ir Krakių miškai. Archajiška vietų priklausomybė, iš pradžių žymėta bendriniu žodžiu, ilgainiui tapo girios žymeniu, bet iki mūsų išliko tapatus pievos pavadinimas.

Tuo pačiu vardu šalyje žinomas Karalgiris, Karalgirio miškas netoli Cinkiškio, Kauno rajone. Netolimas ir kaimas Karálgiris – dar 1974 m. buvusios administracinės Gučkampio apylinkės (dabar Pernaravos sen.) žemės.

Tarp asociacijų ir reformų

Pirmąsyk 2002 m. išgirdus ir užrašius miškelio, esančio visai prie Šlapaberžės, vardą – Kriepastis, Krėpastis, Krepastis, Krėpasčio miškas, įsiaudrino vaizduotė. Užkibus už bendrašaknio rusiško žodžio, reiškiančio „tvirtovė, slėptuvė“, kilo asociacijos su gynybiniais įtvirtinimais, kovų vaizdais. Tokiai istorinei atminčiai būta argumentų: istorijos šaltiniuose Šlapaberžės kraštas pirmąsyk paminėtas anksti – 1371 m. nuniokotas Šlapaberžės laukas (žemė); visai šalia šliejasi tų pačių laikų karališkųjų Sosių teritorija.

Akademijos–Šlapaberžės kelio posūkyje, lygumoje esanti neišsiskirianti aplinkoje maža miško erdvė – jokių aukštesnių vietų, galimų piliakalnių-slėptuvių, ryškesnių griovų ar pylimų žymų.

Specialiai domėtasi, klausinėta vietinių gyventojų, bet paliudijimų apie radinius, pagaliau romantiškų istorijų ar bent jų nuotrupų neišgirsta. Apylinkėje nefiksuota senų vietų pavadinimų, kurios galėtų priminti apie sargybą, apsaugą ar pylimus.

Platokai leidžiuosi į prisiminimus, nes tokio mąstymo pavyzdys perspėja, kaip atsargiai reikia elgtis aiškinantis vieno ar kito vardo kilmę, reikšmę.

Lakią padebesių vaizduotę nusodino ant žemės 2015 m. profesorius dr. Albertas Vasiliauskas (gimė 1935 m.) – iš Šlapaberžės apylinkių kilęs miškininkas, beje, 1994–1996 m. buvęs miškų ūkio ministras. Kelissyk susitikus ir susirašinėjant, paaiškėjo Kriepasčio miško pavadinime naujesnės istorinės patirtys. Miško pavadinimas fiksuotas ir „Lietuvos miškų vardyne“ (Kaunas: Lietuvos miškininkų sąjunga, 1994), beje, vardas ten atsidūręs minėto profesoriaus valia.

Asociatyvi Piqsels.com nuotr.

Vadovaujantis Žemės reformos įvedamuoju įstatymu 1920 m., visų privatinių savininkų, turinčių daugiau kaip 70 dešimtinių žemės, didesni kaip 25-ios dešimtinės miškai ir kirtimai buvo valstybės nusavinti. Tų pačių metų Taisyklėse privatiems miškams nusavinti numatyta, kad miškai, kurie dėl tam tikrų aplinkybių negalėjo būti perimti Miškų departamento valdyman, laikinai palikti tvarkyti jų buvusiems savininkams, t. y. įkeisti. Dokumentuose vartotas rusiškas teisinis ikirevoliucinis terminas крепость, reiškiantis ,,pirkimo pardavimo raštas, turto įkeičiamasis raštas“. Taigi A. Vasiliauskas su 1920-ųjų dokumentais sieja Šlapaberžės miškelio Kriepastis pavadinimą.

Profesorius A. Vasiliauskas patikslina, kad Šlapaberžės dvaro savininko Prano Morkūno miškai buvo neprivatizuoti XX a. ketvirtajame dešimtmetyje (jie buvo privatizuoti sovietmečiu – 1940 ir 1946 m.).

Patyrusiojo paprotinimas padeda suvokti Kriepasčio miškelio pavadinimo saitus su beatsikuriančios Lietuvos valstybės kontekstais.

Miško vardas artimas lietuviškam žodžiui krėpštai ,,kas krėpšo, riogso“, kreĩpti „sukti (į šalį); daryti kreivą“, kriẽptis „suktis (į šalį)“, krỹti „lenkti, kumpinti“ – taigi Kriepasčio vardu galbūt menkinamai pažymimas lyg ne vietoje, kelio įlankoje, styrantis nedidelis, galbūt netikęs, prastas miškas. Gali būti sąsajų ir su rusišku žodžiu крепь ,,tankynė, tankmė, brūzgynas, krūmynas“; palyginkime lietuvių brūzgynas ,,tankus krūmynas“, taigi niekam vertas, neatitinkantis miško statuso.

1 Komentaras

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video