Mūsų rajono kaimų miškai anksčiau turėjo kitus pavadinimus (II dalis)

 Mūsų rajono kaimų miškai anksčiau turėjo kitus pavadinimus (II dalis)

Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Straipsnio „Mūsų rajono kaimų miškai ankščiau turėjo kitus pavadinimus“ tęsinys. Pirmąją dalį skaitykite čia.

Rytas Tamašauskas

Kalbos intrigos miške

Šiandienos akimis lyg ir neįprastas lapuočių miško vardas Mẽdinai, Medinos. Apie šį šiauriau nuo Truskavos besidriekiantį masyvą ir jo toponimą užrašus paliko kraštotyrininkai brolis ir sesuo – Pranas Miknevičius ir Cicilija Meškienė. Stūkso 3 km į šiaurę nuo Dvariškių kaimo, kadaise apėmė 75 ha plotą, iš jų apie 22 ha priklausė Užžartėlės kaimui kaip bendruomenės valdoma nuosavybė. Miške tuo vardu buvo šienaujamų pievų, Medinų kalnelis, Medinių kalnelis Dvariškių k.

Dar primintina Mẽdena – giria Lančiūnavos girininkijoje. Pagal lokalizaciją artimos erdvės – Medinaĩ pieva Bičkų vs. ir Medynų tankynė vieta Melninkų k. (Tiskūnų apyl.).

Tokie vardai pagal kilmę sietini su senosiomis lietuvių kalbos formomis mẽdžias, žemaitybe mẽdė ,,giria, miškas; medis; medžioklė“, lietuvių *mẽdžis „medis“, šiandien įprastu mẽdis – tokių Kėdainių krašto vardyne pavyzdžių gausu.

Kalbininkas Kazimieras Būga aptaręs, kad bendrašakniai slavų kalbų žodžiai reiškia ,,siena, t. y. sodybų viduryje augantys medžiai“, lotynų ,,vidurinis“, indoeuropiečių kalbų ,,giria, medis“. Kiti lietuvių kalbos vediniai: mẽdinas ,,medinis; miškinis, laukinis“. medýnas „kur daug medžių ir krūmų“, pamedỹs, pãmedis ,,pamiškėlė“, mediñčius ,,miško sargas“, medė́jas „medžiotojas“, mẽdininkai ,,girininkai“. Kalbininkai atkreipia dėmesį, kad vietų varduose Mẽdinis išlaikyta senoji šakninė kirčio vieta, nes įprastai tokios šaknies būdvardžius kirčiuojame medìnis.

Domintis vardyno slėpiniais, kartais neišvengiama svetimžodžių, nes Lietuvos istorijos kontekstais apauginta kalba sukonkretina reikšmes. Šįkart bus daugiau istorijos niuansų, nei aptariamos kalbos peripetijos.

Aut. past.

Tuo pastebėjimus ir vardo skaitymus galėtume ir pabaigti. Kantriuosius toliau varginu vis plūstančiais vardais, bet atvirauju – maloniai grožiuosi ir dalinuosi mūsų pasąmonėje nesamais kraštovardžiais, teikiančiais peno apmąstant ir kalbos pavyzdžius, ir protėvių potyrius.

Iš istorinių dokumentų ataidi žinia apie buvusius pavadinimus, kuriuose minimas medis arba miškas, nors galbūt panoramoje jau tuomet nebūta ir medžių – kadaise gyventa prie miško, steigtos miško verslo darbininkų gyvenvietės arba kurtasi buvusio miško teritorijoje.

Kuo gilyn neri į vardyną, tuo daugiau kalbos ir istorijos intrigų. Štai Šušvės intakas Medupỹs (Kunionių apyl.) – hidronimas pagal kilmę kalbininkų tapatinamas su bendriniu žodžiu mẽdinas ,,medumi išteptas, meduotas“. Bet galime dairytis ir pamiškių upės. Kalbininkas Zigmas Zinkevičius dėl vandenvardžio kviestų prisiminti prūsų pamedėnų genties atbėgėlius Lietuvoje. Tada gal ne tik regėtume priešdėlinius vedinius pamedỹs, pãmedis ,,pamiškėlė“, bet ir prūsų genties drįstume žvalgytis varduose: *Pamedelė, *Pamedželė *Pemedželė – gyvenamoji vieta 1701 m. nurodyta Dotnuvos bažnyčios dokumentuose; Pamedžgaliai – viensėdis Žiogaičių k. (Pelėdnagių apyl.) XX a. ketvirtajame dešimtmetyje.

Bendriniai žodžiai medis, miškas neretai nusėdo kraštovaizdžio sodmenų varduose.

Besiformuojančio kraštovaizdžio paliudijimai

Iš karto perspėjama: pakvietus pasidomėti kelių miškų vardais, vis dėlto iš esmės aptariami kiti fiziografiniai objektai ir jų pavadinimai, bet to atskirti įsakmiai neleidžia vardyno studijų patirtys. Argumentuojant bus gausu leksikono pavyzdžių, ne viską rasime didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“, remiamasi ir kai kurių kalbininkų pastebėjimais.

Salàmiškas Lančiūnavos girininkijoje; Sãlosmiškas ir pieva Užvermenio ir Pavermenio k. (Truskavos sen.). Prie šios grupės šlietina ir Aklìnė salà – miškas Truskavos krašte; šiuo sudėtiniu vardu nusakomas būdas kitų objektų atžvilgiu (lietuvių ãklinas „sandarus, be tarpų, skylių, t. y. turintis aklumo“; plg. Aklinė̃lis miškas prie Tiskūnų). Miškams duoti vardai pagrindžiami lietuvių kalbos žodžiais salà, sė́la ,,miško, girios žemė“.

Įprasta, jei vandens apsuptyje esantį žemės plotą pavadiname sala. Dirbtinė ovalo formos Salà Akademijoje, buvusioje Dotnuvos dvaro sodyboje, suformuota patvenkus du Dotnuvėlės intakus. Tarp Akademijos ir Vainotiškių plaukojanti sala Dotnuvėlėje nuo 2017 m. palydima modernia sakme ir dirbtiniu vardu – Stepo sala. Šiandien atgaivinama Meilės sala viename Krakių miestelio tvenkinyje. 1935 m. užrašyta apie apsuptą vandens ganyklą Sãlos Diksių viensėdyje (Pajieslio apyl.). Bevardė sala tarp dviejų Obelės vagų, prie Eigulių k., buvusio Kėdainių mokytojo Stasio Tijūnaičio raštuose 1954 m. – Paeigulių sala.

Šūsnis vardų į visumą sujungiami su lenkų kalbos žodžiu wyspa ,,sala“. Vìspa sala Šušvės upėje prie buvusio Pašušvio dvaro; Kruosto šlaitas Vìspa prie Žirnenkos viensėdžio (Surviliškio sen.); laukas, ariama žemė Vispisia Urnėžių k. (Dotnuvos sen.) – tai vis 1935 m. pavyzdžiai. Dar aukštumėlė, apsupta vandens – Vỹspa Linelių k. (Labūnavos žemė), Vispa arimas Truskavos apylinkėse, Vispìsė, Sabìna sodyba Valučių k. (prie Dotnuvos).

Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Pastebime, kad panašiai pramintos ne tik vandens apsuptyje esančios vietos, nes lietuvių kalbos žodžiu salà nusakoma galybė prasmių: ,,iš visų pusių vandens apsuptas sausumos plotas; pakilesnis, lauko sklypas; ariamos žemės, dirvos plotelis tarp pievų, sausas žemės plotelis liūne, raiste“; sė́la – ,,kaimas, sodžius; sala; iškilimas, kalva pelkėje“, sẽlis ,,pelkė“. Gera dingstis padėlioti su šaknies balsių kaita šaknyje sutampančius bendrašaknius indoeuropiečių kalbų žodžius ir jų reikšmes: ,,sala, iškilimas, kalva pelkėje; pieva, lanka; sala; įdubimas, dauba; gyvenamoji vieta; kaimas, sodžius; butas, salė“. Salė̃ bala iš Krakių apylinkių; kalva Sala prie Okainių ir pieva Salà Užžartėlės k. (Truskavos sen.) – vis primintume pavyzdžius iš Kėdainių krašto tikrinių vardų žodyno.

Salų kuopoje pritampa ir keli upėvardžiai: Saliùkė upelė, Šušvės intakas Ambraziūnų k. (Pajieslio apyl.), Salvà Liaudės intakas Baisogalos žemėse, upelė Saltragỹsiš Krakių. Jų kilmė sietina su indoeuropiečių šeimos kalbų žodžiais, nusakančiais ,,sėdėti, judėti“, prūsų ,,upokšnis (nuo lietaus)“, lietuvių salà, sálti ,,tekėti“, selė́ti ,,skubiai pribėgti“, atsalà ,,upės įsigraužimas į krantą“.

Į senuosius lietuvių gyvensenos kontekstus dėmesį atkreipia istorikas Tomas Čelkis: „XVI a. keliautojų akimis, LDK teritorija tebeatrodė retai apgyvendinta ir itin miškinga. Todėl plačios girios, pelkės, ežerai, upės ir buvo pirmosios gamtinės ribos, kurios supo negausias gyvenvietes, pasklidusias tarsi salos. Gyvenviečių arimų ir pievų pakraščius žymėdavo pamiškės arba neįžengiamos pelkės. XVI a. šaltiniuose sutinkamas specialus terminas „sala“ – остров. Taip vadinta nedidelė šienaujama pievelė ar laukas be gyventojų, apsuptas miško ir pelkių, kurį savo reikmėms naudojo netolimos gyvenvietės žmonės.“

Citatą patvirtina Kėdainių dvaro dokumentuose atrastas 1671-ųjų įrašas– *Sala gamtinė ūkio riba prie Kūjėnų, Šventybrasčio apylinkėse.

Vietos, kurių pavadinimų šaknyje yra sal-, sel-, gali būti besiformuojančio kraštovaizdžio (ežerų iškyšulių, besikeičiančių upių vagų, upių santakų, besiformuojančių salų ar pusiasalių, kartas nuo karto apsemiamų žemės sklypų, kitų vandens telkinių…), gamtinių apribojimų paliudijimai. Taigi Kėdainių krašto vardyne yra tinkamų protėvių mąstysenos ir regų pavyzdžių. Patirties atmintys atsispindi ir miškų varduose – Salà, Sãlos, Aklìnė salà.

Beje, tokiame sal-, sel- sąraše kalbininkas Antanas Salys įžvelgė sėlių kalbos reliktus, o tyrėjas Simas Karaliūnas sakė atsargiau: galbūt sietina su tautovardžiu sėlis, sėliai.

Tebevartojamas Skarbavo miškų vardas galėtų būti akiratyje tų, kurie domisi krašto kultūros paveldu.

Aut. past.

Kas lobius saugojo

Domintis vardyno slėpiniais, kartais neišvengiama svetimžodžių, nes Lietuvos istorijos kontekstais apauginta kalba sukonkretina reikšmes. Šįkart bus daugiau istorijos niuansų, nei aptariamos kalbos peripetijos.

Žinomi trys miškai tuo pačiu vardu – Skarbãvas, Skarbãvas mìškas: 1) vienas Anciškio, Pagirių apylinkėse, dar vadinamas ir Pauslajo mišku, miško dalis dar žinoma kaip Girẽlė, Girelka; 2) Kunionių žemėse, neretai pavadinamas Kuniónių mišku, Trinkučių mišku; 3) Krakių krašto Špitolpievio kaime.

Apie pavardintus miškus turimi tik XX a. užrašymai, tačiau, aiškinantis vardyną, vertėtų pasitelkti ankstesnius Apytalaukio, Anciškio (buvusio Aukštadvario) ir Truskavos parapijų faktus.

XVIII a. antrosios pusės ir XIX a. pirmosios pusės Ledų, Pauslajo ir Užvalkių kaimai sietini arba su miškų, aplinkinių žemių kelių kartų šeimininkų Truskauskų pareigybe (iždininkas) valstybėje, arba tiek kaimų prievardžiuose, tiek miškų varduose žymima vietas esant valstybės turtu. Greičiausiai Anciškio žemėse stūksantis Skarbavo miškas iki šiol varde išlaikė žinią apie buvusio savininko pareigybę valstybėje. Anciškio ir Truskavos kraštotyrininkė Cecilija Meškienė, aiškindama minėto Anciškio miško vardą, komentavo: ,,pas mus valdiškas – skarbas“.

Primintini polonizmai skárbas „turtas; pinigai, lobis; valstybės iždas, lobynas“, skarbčius „iždinė; saugi vieta, kur laikomos brangenybės, vertybės“, skarbnik „lobių saugotojas“. Pateikiamiems pavyzdžiams svarbus lotynų kalbos žodis thesaurus „lobis; turtas; lobių saugykla, iždas“, tesserarius „įsakymų perdavėjas“.

Taigi iždinė – turtų, lobių, surinktų mokesčių saugykla, už kurios priežiūrą ir tvarkymą atsakingas žmogus buvo vadinamas iždininku. Tai aptinkame dokumentuose apie kelis Kėdainių krašto elito asmenis, kai prie asmenvardžių prirašoma lenkų ir lotynų kalbomis apie tą pačią valstybės tarnybą. Dar prisimenamas Rezgių dvaro (Krakių sen.) pastatas Skarbčius – dvaro turto saugyklos liekanos nugriautos 1982 m.

Į užmarštį nukeliavo pavardinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos pareigybių pavadinimai, bet vardyne išsaugotas socialinis giminių, vietų ir pastatų statusas. Tebevartojamas Skarbavo miškų vardas galėtų būti akiratyje tų, kurie domisi krašto kultūros paveldu.

BNS nuotr.

Iš žemės valdymo procesų

Neskaitysime apie antikinę Pandoros ar biblinę sandoros skrynias. Nestabtelsime ties Algirdo Boso skulptūra „Skrynia“ (paminklu Jonušui Radvilai) Kėdainiuose. Nepakviesime atverti močiutės, kraičio, aukso ar pasakų skrynias. Bet pasidairyti verta kalbos skrynioje.

1931 m. žemėlapyje rastas Skrynių miškasprie Pėdžių k., Nociūnų apyl. Netoli Pėdžių – vienvardis Skrynių kaimas Jonavos rajono teritorijoje, Žeimių seniūnijos pakraštyje.

Šiandienos lietuvių skrynià, skrynė̃ „medinė dėžė kam nors laikyti“ (plg. lotynų kalbos scrīnium ,,dėžė knygoms ir popieriams sudėti“, germanų ,,spinta“).

Net ir pievos Skrynià, besišliejusios prie Boraviznos viensėdžio (Taučiūnų apyl.), vardas 1936 m. pakomentuotas žvelgiant į Alkupio upelės reljefą: lygi pieva panaši į dėžę, aplink aukštoki krantai.

Tačiau patikimiau tiek miško, tiek pievos, tiek kitų žemės valdų panašių pavadinimų kilmę aiškinti pasirėmus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos praeitimi. Lietuvių skrynė̃ „kvadratinis žemės plotas“ arba „visas kaimo žemės plotas“, ypač nusakant bendruomenių teritorijų paribius. Beje, į šį istorizmą, reiškiantį vientisą kaimo žemių kompleksą, neatkreiptas dėmesys.

Kraštotyrinėje literatūroje aptartas XIX a. pradžios Labūnavos dvaro valdas Skrzynie Ginejkowskie ir Skrzynie Wojniskie tiksliau versti ne kaip miškus, bet kaip nuorodas apie Gineikių ir Vainiškių kaimų žemes.

Iš bendrinio žodžio kilęs Skrynių, Skrynios vardas atspindi senuosius žemės valdymo procesus ir jų terminus, galbūt atsiradusius per Valakų reformą XVI a. viduryje.

Lietuviškų nuostatų krašte

Šįkart girių taikinys yra Sósiai, Sósių mìškas, Sosių̃ mìškas. Vardą pagal kilmę bandau sieti su lietuviškais žodžiais sõsti, suõsti ,,kelti rūpesčių, varginti, kankinti, kvaršinti galvą (t. y. džiovinti)“, suosà, suõsis ,,rūpestis, nemalonumai, vargas, klapata“, suostis „rengtis (ką daryti), rūpintis“. Tačiau XIV a. antrojoje pusėje užrašytas vietovardis, matyt, yra dar gerokai senesnis, todėl toks lietuvių leksikonas neįtikina.

Dairausi bendrašaknių žodžių su balsių kaita šaknyse: saũsti „siausti; sausėti, džiūti“, saũsas „be drėgmės, be vandens, nesušlapęs, išdžiūvęs“, siaũsti „driekiantis dengti, gaubti, supti kuo; būti aplink ką nusidriekusiam, juosti; sviesti, mesti, blokšti; ošti, šniokšti, ūžti (apie medžius)“, sùskis „sausas“, sùsti „džiūti, sausėti“. Dar indoeuropiečių kalbų atitikmuo „sausas, džiūstantis“.

Todėl gal: sausų, įdžiūvusių vietų žemės, mažai klampynių. Nevaržomai nusidriekęs kraštas, apgaubtas girios.

XVII a. pabaigoje rasti keli užrašyti bendrašakniai asmenvardžiai Sosys, Sosaitis, Sosutis, kurie kilme gali būti susiję su krašto pavadinimu.

Iš istorinių dokumentų ataidi žinia apie buvusius pavadinimus, kuriuose minimas medis arba miškas, nors galbūt panoramoje jau tuomet nebūta ir medžių – kadaise gyventa prie miško, steigtos miško verslo darbininkų gyvenvietės arba kurtasi buvusio miško teritorijoje.

Aut. past.

Lengviausia būtų susitaikyti su XIX a. antrojoje pusėje susiformavusia legendine dalimi – Sosių pavadinimas esą kilęs iš Saksų karalių dinastijos (1697–1763). Tai kartota XX a. pradžioje (,,Sosiai – tai keturi Surviliškio parapijos kaimai, turėję nuo senovės liuosybę, duotą Sasų karalių“, 1910 m.), tai tvirtinama šiandienos vikipedijoje, kai kuriuose kraštotyriniuose leidiniuose („Sosiai – kilę iš lenkiško karalių pavadinimo Saksai“). Taip, iš minėto laikotarpio Sosių žemė labiausiai dokumentuota, bet valdovų dinastija gerokai vėlesnė nei Sosių ištakos.

Sosių žemių istorija netyrinėta. Rimčiausią duoklę Sosiams atidavė iš tų vietų kilęs literatūrologas ir redaktorius Aleksandras Žirgulys. Sosių žeme specialiai domėjausi kaip kraštotyrininkas.

Sosiai kronikose minėti 1372 (Sasen) ir 1394 m. (Sasy). Rašiusiųjų bandoma teigti buvus Sosių pilį kaip istorinio Sosių lauko (žemės) centrą. Kai kurie istorikai Sosių centru laiko Bakainių piliakalnį, čia, manoma, gal buvusios netgi pirminės Upytės žemės ištakos.

XVI–XVIII a. buvo istorinė Sosių vaitija (vaitystė, seniūnija) kaip Žemaičių kunigaikštijos Veliuonos pavieto Dotnuvos trakto dalis. Buvęs didžiažemių karaliaučių kraštas, per amžių amžius išlikęs lietuviškų nuostatų, apėmęs keturių kaimų teritorijas,– Lažaĩ, Pakruõstė, Ùžupė ir Bakáiniai. Apie tai liudijama tiek ne vienos gyventojų kartõs pasakojimuose, tiek dokumentuose.

„Tų kaimų gyventojai, buvę karališki ūkininkai, prieš [Pirmąjį pasaulinį] karą dar labai savo kilimą pabrėždavo, garsindamiesi sósiškais papročiais, dainomis, ūkio tvarka. Nuo kitų kaimų laikydavosi atšakiai“ (A. Žirgulys).

Iš Blinstrubų 1707 m. Sosių vaitija atitenka valdyti Zabieloms, jie čia šeimininkauja ir XVIII a. antrojoje pusėje. 1775 m. vaitijoje suskaičiuota 70 dūmų (ūkių). Apimtos žemės nuo Surviliškio iki Paberžės, Liaudės žiočių, pietiniu pakraščiu siekti Šlapaberžės ir Kalnaberžės laukai, vakaruose – Miegėnai, trečiu šonu, rytuose, šliejosi vos ne iki Nevėžio.

Gausokai apie Sosius ir jų žmones randu Josvainių bažnyčios metrikose nuo 1607 m., Krakių metrikose – nuo 1621 m., Dotnuvos – nuo 1693 m. Vis dėlto fiksuoti dažniau Sosiai (deja, nepatikslinant, ar tai regionas, ar tai kaimas), nors taip pat yra, bet rečiau, įrašų ir apie Užupės, Pakruostės, Lažų ir Bakainių kaimų gyventojus. Kartais tame pačiame akte lotynų kalba užrašyta ir Sosiai, ir tarsi patikslinantis sudėtinis pavadinimas.

Pagal vėlyvus dokumentus spręstina, kad Sosiai buvęs ne tik karališkasis administracinis vienetas, bet ir konkreti gyvenamoji vieta. Šiandien dar nežinoma, kur galėjęs būti Sosių kaimas.

Tikriausiai pietiniame iškirsto valdiško Sosių miško pakraštyje ar kirtimuose, netoli Šlapaberžės, XIX a. įsikūrė Sosių bóbuliai (mažažemiai) – Naujųjų Lažų ir Naujųjų Bakainių kaimai, o Kalnaberžės link atsirado Naujosios Pakruostės kaimas. Lažų̃ bóbuliai, Pakrúosčių bóbuliai, Bakáinių bóbuliai, arba: Lažų̃ kaimẽlė, Bakáinių kaimẽlė, Pakrúosčių kaimẽlė – „mažažemiai, grupėmis ar ištisais kaimais susitelkę šalia didžiažemių kaimų, ir vardai jiems buvo parinkti pagal ,,kelminį“ kaimą“ (A. Žirgulys).

Iš visos didybės Sosių žemių šiandien oficialiai tuo pavadinimu likęs tik Sosių miškas. Virtinė miško vardų – Sósiai, Sósių mìškas, Sosių̃ mìškas, Karališkasis, Ponų miškas. Iš Naujųjų Lažų kilusi Genė Sereikienė-Augaitė mena gentainių pasakojimus apie tai, kad senovėje žemės priklausė karaliui, todėl Karališkasis miškas. „Čia medžioti rinkdavosi įvairūs valdininkai, ypač sovietų laikais, kuriuos kaimiečiai vadino ponais“, – kurį laiką prigijęs Ponų miško vardas.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Rekomenduojami video