Lietuvę palaidojusį Ukrainos kaimą smaugia minų gausybė

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštrei“ iš Vilhivkos, Ukraina

„Žiūriu į žvejus ir pykina pagalvojus, kad jie visi netrukus puls gaudyti vėžių, kurie yra prisikirtę žmogienos, mat per okupaciją ledu bėgdami įlūžo ir nuskendo grupė buriatų. Dėl sunkių rūbų jų kūnai į vandens paviršių neiškilo ir niekas jų neieškojo“, – pasakė Olia Myščenko.

Ši 53 metų moteris buvo viena iš keliolikos Vilhivkos gyventojų, kurie per du mėnesius užsitęsusią okupaciją liko kaime, nes kiti du tūkstančiai gyventojų pabėgo į saugesnes vietoves.

Lygiai prieš metus Vilhivkoje apsilankiau sužinojęs, kad vietos mokinių teatrui vadovauja lietuvių kilmės mokytoja pensininkė Viktoria Aleksenko. Mokytoja su tėvais į Ukrainą persikėlė vaikystėje, tačiau visada domėjosi Lietuva ir rengė mokinių ekskursijas į Vilnių, dėl to mokiniai ją vadino „lietuve“.

V. Aleksenkos sutikti nebeteko, nes 86 metų pedagogė per okupaciją mirė dėl širdies nepakankamumo. Mirė per savo gimtadienį – kovo 8-ąją. Prieš metus nuvykus į Vilhivką sukrėtė pamatytas jos kapas, nes okupantams uždraudus eiti į kapines mokytoja buvo užkasta pakrūmėje senose nebenaudojamose kapinėse.

Ten ją slapta, griaudint sprogimams, karučiu nuvežė ir paskubomis palaidojo keli buvę mokiniai. Priekaištauti dėl nenuravėto kapo nedrįsau, mat sugriauto kaimo žmones slėgė žymiai didesnės problemos.

Dabar į Vilhivką vykau norėdamas pažiūrėti, kokie čia įvyko pasikeitimai. Gyvenvietė nuo antro pagal dydį Ukrainos miesto Charkovo yra nutolusi dvidešimt, o nuo Rusijos sienos – keturiasdešimt kilometrų. Todėl okupantai į kaimą įžengė pirmą karo dieną.

Per metus į Vilhivką sugrįžo ketvirtadalis žmonių, o dalis namų pasipuošė naujais stogais bei langais. Dauguma grįžusiųjų langų rėmus užkalė faneros lakštais ar plėvele, nes sakė neturi lėšų arba nenori rimtai remontuotis, kol nepasibaigė karas.

Daugybė namų ir toliau liūdnai riogso pavirtę griuvėsių krūva, o darželiuose sužydusios tulpės ir narcizai vos matosi iš suvešėjusių piktžolių. Graudu buvo žiūrėti ir į nesuartus bei neapsėtus laukus su styrančiomis nenuimto pernykščio derliaus liekanomis.

Traukdamiesi okupantai primėtė daugybę minų, kurių nėra kam išrinkti, nes išminuotojai siunčiami į frontą. Vilhivkos pakelės yra nusėtos lentelių su perspėjimu apie minas, todėl pievose nesimatė besiganančių gyvulių, o dalis gyventojų nesiryžo užsėti net po langais esančio daržo.

Dėl minų baimės uždrausta lankytis ir kapinėse, dėl to lietuvė mokytoja dar nėra perlaidota. Tai, kad minų čia tikrai yra daugybė, paliudijo prieš mėnesį įvykusi tragedija.

Vienas sunkvežimio vairuotojas, vykęs į žvyro karjerą, nutarė plačiai apvažiuoti pelkę ir užriedėjo ant kelkraštyje paslėptos minos, kuriai sprogus žuvo. Labiau pasisekė kombainininkui Viktorui Ivanovui, kuris rudenį surizikavo važiuoti į laukus. 

„Nelabai turiu ką pasakoti, važiavau kombainu nuimti derliaus ir staiga pritrenkiantis garsas po kombainu, aplink liepsnos, aš apkurtęs, bet šiaip ne taip išsikrapščiau iš kabinos“, – pasakojo vyriškis.

V. Ivanovas gyvas liko todėl, kad meistrai kombaino kabiną iš apačios išvakarėse apdengė metalo plokštėmis. Vyriškis apdegė, ilgai gydėsi ligoninėje, bet pagijo ir vėl dirba pas ūkininką Oleksandrą Novikovą.

Pastarasis šešiasdešimtmetis Charkovo gyventojas su sūnumi Artiomu ūkininkauti Vilhivkoje pradėjo prieš trisdešimt metų, o karo išvakarėse jau valdė 350 hektarų ūkį, turėjo parduotuvę, mašinų remonto dirbtuves.

„Parduotuvė ir dirbtuvės sugriautos, dalis fermų irgi, technika beveik visa sudegusi, pusė iš 180 karvių ir jaučių bandos pražuvo, laukai neišminuoti, tad pernykštis derlius supuvo, o šiemet sėti negalėjom“, – vardijo nuostolius ūkininkas.

O. Novikovas sakė, jog kombainininkui V. Ivanovui patekus į ligoninę  daugiau bijo rizikuoti savo darbuotojais.

„Teisininkai išaiškino, kad privalau turėti išminuotojų įmonės išduotą raštą, kad konkretus lauko plotas yra patikrintas ir saugus ir tada už nelaimę atsakomybė tektų ne man, o tai įmonei, priešingu atveju galiu būti teisiamas“, – pasakojo O. Novikovas.

Anot ūkininko, dalis jo kolegų rizikuoja ir bičiuliškai prašo kokio kario pereiti su minų ieškikliu lauką. To tačiau neužtenka.

„Firmos dabar prašo po 6 500 hrivinų (157 EUR – aut. past.) už vieno hektaro išminavimą. Iš kur tokius pinigus paimti, jei ūkis suniokotas, grūdinių kultūrų kainos nukritusios, o bankai kreditų neduoda, nes esame per arti Rusijos sienos ir fronto“, – skundėsi žemdirbys.

Kaimo žmonės labai gyrė O. Novikovą už tai, kad per okupaciją šis nemokamai dalijo mėsą ir pieną.

„Gretimai esančios mėsos gaminių įmonės direktorius paskambino iš Charkovo ir leido išdalinti pagamintus produktus, nes pradingus elektrai ir sustojus šaldytuvams viskas būtų sugedę“, – pasakojo fermeris.

Tik O. Novikovas nesigyrė, jog pats pjovė savo gyvulius ir dalijo mėsą gyventojams bei ukrainiečiams kariams.

Pjovė tas karves, kurias sužeidė į fermą atskriejusi bombai arba kuri užmynė ant minos. Neturėdamas galimybės atsivežti pašaro ūkininkas buvo priverstas gyvulius išleisti į lauką ėsti varganą pavasarinę žolę, tada kelios karvės ir sprogo ant minos.

Reportažo pradžioje paminėta O. Myščenko per okupaciją gailėjosi kaimynų paliktų gyvulių ir vienintelė rizikavo girdydama bei šerdama karves, arklius, ožkas, šunis ir kates, kurie bastėsi alkani gatvėmis. Dalį svetimų šunų bei kačių ir dabar moteris globoja, o darbą siuvykloje, kuri liko apgriuvusi ir apiplėšta, O. Myščenko pakeitė į neapmokamą savanoriavimą pinant maskuojančius tinklus kariuomenei. 

Pinti tinklus suagitavo bitininkas Viktoras Iljasevičius. Į jo raginimą atsiliepė keturiasdešimt žmonių, iš kurių aktyviausi yra dvidešimt. Kadangi seniūnijos sandėlyje nėra daug vietos, talkininkai pasiskirstė į dvi grupes ir vieni tinklą pina ryte, kiti po pietų.

Man atvykus sandėlyje triūsė 9 žmonės. Du karpė žalios spalvos audeklus į pailgas juosteles ir jose darė įkirptę. Juostelės yra tvirtinamos prie tinklo, o vėjyje jos juda tarsi medžių lapai, tad tinklu apdengtos karinės mašinos priešams tampa nematomos.

Tinklai yra ruošiami įvairaus dydžio, o kai kurie yra miniatiūriniai – dedami ant šalmo. Šie yra ruošiami kitaip, medžiagos juostelės yra tvirtinamos prie specialiai numezgamo tinklelio, kuris patogumo dėlei yra uždedamas ant 3 litrų stiklainio.

Viena aktyviausių talkininkių yra 65 metų Olia Skriabina, kurią visi užjaučia dėl Rusijoje nelaisvėje laikomo 20 metų anūko Mikitos. Kitas moters anūkas, 24 metų Michailas, kovoja fronte Zaporižės regione, o civilį Mikitą priešai dėl nežinomų priežasčių įkalino.

Vaikiną kartu su visa šeima ir kitais 90 kaimo gyventojų okupantai prieš metus, prigąsdinę, jog per artėjantį mūšį visi žus, išvežė į Rusiją. Dauguma išvežtųjų vėliau išvyko į Vakarus ar grįžo į Ukrainą, tačiau vienintelį Mikitą kariškiai kažkur pradangino. Jo mama dėl sūnaus išlaisvinimo liko kovoti Rusijoje, tačiau kol kas nevaisingai.

„Pynimas mums padeda nors trumpam pamiršti karo sukeltas problemas, nes suprantame, kad fronte yra dar sunkiau. Per tris mėnesius kariams jau perdavėme 2 500 kv. metrų tinklo, tai mūsų parama pergalei. Kuo greičiau nugalėsime, tuo greičiau bus atstatyta ir Vilhivka!“ – sakė V. Iljsevičius.