Kiekvienas pacientas – rebusas

Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro šeimos gydytojai Gintarei MACKEVIČIENEI daugiau nei prieš dvidešimt metų įsikurti Kėdainiuose tapo nemenku išbandymu. Pajūryje užaugusi moteris dar ilgai jautė gimtojo krašto šauksmą ir netgi svajojo ten grįžti. Vis tik meilė, gimusios dukros ir sėkmingai besiklostanti karjera padėjo giliai šaknis įsileisti vidurio Lietuvoje. Taip giliai, kad čia gydytoja jau jaučiasi sava, o Klaipėdoje – viešnia.

Nors nuo pirmųjų klasių tapti medike ponia Gintarė anaiptol negalvojo, akivaizdu – ji savo vėžėse. Mat būti gydytoja pašnekovei, regis, tarsi antra oda: ji spinduliuoja nuoširdžiu rūpesčiu, ramybe ir žvelgia džiugiomis akimis. Pacientai sako, kad jau vien tai nemažai gydo.

– Kartą užsiminėte, kad esate kilusi iš Klaipėdos – pajūrio miesto. Kaip atsidūrėte Kėdainiuose?

– Paskui vyrą. Studijavau Kaune. Ten ir susipažinome. Jis baigė anksčiau. Įsidarbino Kėdainiuose, kad būtų arčiau Kauno ir mes galėtume bendrauti. Aš tuo metu mokiausi šeštame kurse. Kėdainiuose atlikau internatūrą. Taip likome šiame mieste ir tapome tikri kėdainiečiai.

– Nebuvo gaila palikti gimtąjį miestą? Juk pajūrio miestas – ypatinga vieta.

– Buvo labai sunku, labai. Ir dabar labai traukia pajūris. Kasmet važiuojame į gimtinę.

– O kaip jautėtės atvykusi į Kėdainius?

– Iš pradžių buvo sunku. Niekad nebuvau čia buvusi, tik žinojau, kad Lietuvoje yra toks miestas. Užtruko, kol susipažinome su žmonėmis, kol atsirado draugų ratas. Dabar save vadiname tikrais kėdainiečiais ir čia jaučiamės savi. Kažkada, gyvenimo Kėdainiuose pradžioje, dar pasvajodavau, jog galbūt grįšime į Klaipėdą, bet dabar jau ne – į pajūrį važiuojame kaip svečiai.

– Esate gydytoja. Kas paskatino pasirinkti tokią atsakingą ir sudėtingą profesiją?

– Negaliu pasakyti, kad nuo pat mažumės visada svajojau tapti gydytoja. Tik 12-oje klasėje nusprendžiau, jog vis tik noriu sukti į mediciną. Dirbu ir nesigailiu nė vienos dienos. Jei reikėtų rinktis iš naujo, aš vėl rinkčiausi mediciną. Matyt, pataikiau į savo roges (šypsosi).

Man patinka dirbti su žmonėmis. Kiekvienas pacientas man – tarsi rebusas, kurį reikia išspręsti, rasti teisingą atsakymą. Kasdienis tokių rebusų sprendimas mane žavi. Man patinka žinoti, kad galiu padėti žmogui, tačiau būtina įtraukti ir pacientą. Būname mes dviese prieš ligą.

– Lietuviai ir taip linkę paniurzgėti, o kai serga – dar labiau. Nepavargstate?

– Pavyksta rasti bendrą kalbą. Per visus darbo metus niekad nesu turėjusi konflikto, kad tektų šaukti, rėkti, pykti. Susitariame gražiuoju.

– Mediko profesija – prestižinė. Daugeliui tiesiog įaugę, jog medikas tarsi stebukladarys ar angelas gelbėtojas. Neslegia tokie dideli pacientų lūkesčiai ir viltys?

– Nejaučiu to slėgimo. Galbūt dabar pats žmonių požiūris keičiasi. Jie suvokia, kad medikai nėra stebukladariai ir neturi burtų lazdelės, kuria mostelėjus žmogus iš kabineto išeitų sveikas. Gydytojas pacientui gali tik patarti: pasakyti, kokius vaistus vartoti, kaip sveikiau gyventi, maitintis, bet viską padaryti turi pats žmogus. Stengiamės padėti ligoniui suprasti, ką jis neteisingai darė, kad atsirado liga. Nėra stebuklingų tablečių, kurios vienodai išgydytų visus. Medikas yra tas laidininkas, kuris atveria žmogui akis ir parodo ką bei kaip pakeisti, kad liga pasitrauktų ar bent susilpnėtų simptomai ir būtų galima toliau gyventi. Juk pačiam žmogui su liga gyventi tenka.

– Pacientai tikisi, kad gydytojas žino ir supranta viską. O ar būna taip, kad išties nežinote, kuo žmogus serga?

– Žinoma, be abejo. Kiekvienas žmogus atėjęs išsako savo simptomus. Nėra standartinių nusiskundimų. Nėra taip, kad jei žmogus skundžiasi tokiais ir tokiais simptomais, tai iškart tiksliai žinai, jog čia tokia liga. Dėl tos pačios ligos vienas žmogus gali skųstis vienais simptomais, kitas – kitais. Todėl atliekame tyrimus, siunčiame pas specialistus, ieškome priežasties, kol surandame. Kartais tenka paieškoti ilgiau.

– Kokios būdo savybės padeda dirbti gydytoja?

– Tikriausiai optimizmas (pasakiusi iškart nusišypso). Optimistė greičiausiai esu iš prigimties. Nemėgstu bambėti, skųstis. Išeidami pacientai sako, kad iš manęs pasisemia geros energijos, kad pasijunta geriau vien apsilankę. Žmogui labai padeda į jį atkreiptas dėmesys, rūpestis jo negalavimais. Taigi – dėmesingumas ir optimizmas.

– Kur tas optimizmo ir geros nuotaikos katiliukas?

– Manau, kad namie. Tai mano šeima, namai ir artimieji.

– Gydytojo profesija tarsi įpareigoja visada būti sveikam.

– Visko pasitaiko: ir pakosėji, ir nosis pavarva. Žmonės sako: „Va, ir gydytojai serga.“ Aš labai norėčiau, kad baigę medicinos studijas gautume raštą, jog niekad nebesirgsime (nusijuokia). Būtų super. Vis tik esame tokie pat žmonės: taip pat sergame, taip pat gydomės. Galbūt tai ligoniams netgi padeda: jie pamato, kad mes tokie patys, kaip ir jie – ne tik gydome, bet ir gydomės.

Būna, pamatę, kad sergi, pacientai užjaučia ir linki: „Pasveikite, būkite sveika, nes Jūs mums reikalinga.“

– Kaip jaučiatės tokių žodžių iš pacientų išgirdusi?

– Labai gerai. Matyt, ir tai papildo optimizmo katiliuką (nusijuokia). Turbūt, kaip ir visur, kur tenka dirbti su žmonėmis, malonu abipusis supratimas, nuoširdus bendravimas.

– Galbūt kaip gydytoja turite ypatingų sveikatingumo receptų? Gal žolių kokteilius plakate?

– Ne, viskas paprasta (nusišypso). Tiesiog stengiuosi sveikai maitintis, žiemą pavartoju vitaminų, maisto papildų pageriu. Ką rekomenduoju pacientams, tą ir pati darau.

– Turite dvi dukras. Gal bus medikės?

– Vyresnėlė jau studijuoja mediciną – trečiame kurse. Jaunėlė dar mokosi mokykloje.

– Skatinote rinktis medikės kelią? O gal atvirkščiai – bandėte atkalbėti?

– Jei atvirai, tai kai baigiau Medicinos akademiją, galvojau: „Jau mano vaikai jokiais būdais nestudijuos medicinos.“ Neslėpsiu, mokslai labai sunkūs. Maniau, kad savo vaikams tikrai neleisiu taip kankintis, kaip pačiai buvo. Bet dirbant ilgainiui viskas užsimiršo.

Dukra anksti žinojo suksianti į mediciną. Buvo pasakiusi ir man. Nesistengiau jos atkalbėti. Kai dukra ruošiasi egzaminams ir mes kalbamės apie tai, ką ji dabar studijuoja, man atminty viskas atgyja. Sakau dukrai: „Juste, kodėl aš tavęs neatkalbėjau? Kodėl leidau ten mokytis?“ (juokiasi) Bet jai patinka ir labai gerai sekasi. Kokią medicinos kryptį rinksis dar nežino.

– O jaunėlė dukra?

– Jaunėlė abiturientė. Tikrai nebus medikė – griežtai pranešė, kad nesitikėtume (juokiasi).

– Kokie Jūsų hobiai? Esate minėjusi, jog mezgate.

– Labai mėgstu megzti, skaityti knygas ir žiūrėti sporto rungtynes. Esu krepšinio aistruolė (nusišypso). Tai trys pagrindiniai mano banginiai, kurie padeda atsipalaiduoti ir pamiršti dienos rūpesčius.

– Ar lengvai pavyksta suskirstyti gyvenimą: čia mano darbas, o čia – asmeninis gyvenimas? Pacientų istorijos, manau, mintyse turėtų sekioti iš paskos.

– Labai stengiuosi visus darbo reikalus atlikti darbe, net ir tada, jei tenka pasilikti darbe ilgiau. Nesinešu namo. Nenoriu painioti darbo ir asmeninio gyvenimo. Žinoma, kai grįžtu namo, turi praeiti šiek tiek laiko, kad grįžčiau į save, į šeimą.

Prisimenu, kai dukros buvo mažos, atbėgdavo prie durų manęs pasitikti ir klausdavo: „Mamyte, kiek šiandien žmonių priėmei?“ Jei pasakydavau, kad daug, tai jos patyliukais nueidavo į savo kambarius, pasėdėdavo, po valandos ateidavo: „Ar dabar jau mes galim su tavim pakalbėti?“ Tada dalydavosi savo problemytėmis (nusišypso prisiminusi). Viena dukra, būdavo, arbatos padaro, kita – sausainuką atneša. Šeimos palaikymas, supratimas, rūpestis labai padeda.

Aišku, būna sudėtingų atvejų, kai negali negalvoti apie pacientą. Rūpiniesi, suki galvą, ar jis ateis kitą paskirtą dieną. Bet stengiuosi atskirti darbą ir asmeninį gyvenimą, nes kitaip sunku atsipalaiduoti, pailsėti ir kitą dieną naujomis jėgomis dirbti. Jei be atvangos mintys suksis vien apie darbą, išseks tas optimizmo ir jėgų katiliukas. Turi pasipildyti geromis emocijomis, pailsėti, kad galėtum šviežia galva pažvelgti į tas pačias problemas.

– Per darbo metus esate išdalijusi tūkstančius stiprios sveikatos patarimų. O pati ar esate gavusi gyvenimišką patarimą, kuris nuolat lydėtų?

– Iš konkretaus žmogaus ne. Mano gyvenimo kredo susiformavo per darbą – žiūrint į žmones, stebint. Tvirtai tikiu, kad labai svarbu į viską žvelgti pozityviai – į darbą, sveikatą, rūpesčius. Tada viskas klostosi daug lengviau. Lietuviai, kaip sakėte, mėgsta pabambėti, paniurzgėti ir nuvertinti save, savo kasdienybę. Paklausi, kaip sekasi, ir sulauki: „Ai, na, kaip čia…“ Pasiteirauji, kas blogai. „Gal nieko, bet ką gali žinoti“, – atsako. Toks užsikodavimas blogoms emocijoms, blogai ateičiai nieko gera neatneša nei kaip ligoniui, nei kaip žmogui. Reikia daugiau pozityvo – visuose gyvenimo kampuose. Taip mąstydami tikrai sau padėsime.

– Pabaigai – ką įvardytumėte kaip didžiausią savo gyvenimo turtą?

– Tai mano šeima: vyras, abi dukros. Ir dar – mama. Ji netgi iš pajūrio atsikraustė į Kėdainius. Gyvename visai netoli, bendraujame beveik kasdien. Mama labai mane užjaučia. Mat daug jos draugių yra mano pacientės, tai jos papasakoja, kiek daug žmonių už durų pas mane laukia. Mama rūpinasi, kad nepervargčiau (šypteli).

– Dėkoju už pokalbį.