Kai svetimi tampa savais: moteris, daugiau kaip 30 metų sauganti senolių orumą

Tas bauginantis žodis – senatvė. Nepažįstu žmogaus, kuris trokštų greičiau pasenti. Žinau daugybę tokių, kurie laukia užtarnauto poilsio – pensijos, kad pagaliau kasryt nebereikėtų skubėti į darbą, tačiau pasenti anksčiau laiko netrokšta niekas. Daugelis senatvę lygina su rudeniu, kai gamta apsinuogina, tampa pažeidžiama ir trapi. Arba su žiemos šarma, kai smilkiniuos pražysta ledo gėlės. O man senatvė primena kelionę vaikystėn, kurioje vėl atgyja prisiminimai: apie saldžiausią mamos keptą morkų pyragą, kvapnias močiutės uogienes, strazdanotus draugų veidus ir smagius mūsų pasivažinėjimus dviračiais iki upės. Tai metas, kai prabunda ilgi pokalbiai, persunkti nostalgijos ir gilaus liūdesio suvokus, kad tie laikai niekada nebegrįš.

Vidinis „aš“ neturi raukšlių

Jaunas ar senas – vis tiek esi tas pats žmogus su tokiais pat jausmais, norais, išsipildžiusiais ar prarastais lūkesčiais. Mylime, nekenčiame, džiaugiamės ir liūdime – visko po truputį, kaip tada, taip ir dabar. Kas gi pasikeitė? Gal kūnas nebeklauso kaip anksčiau, gal mintys darosi liūdnesnės, dingsta apetitas ar visai nieko nebesinori?

Tikrai ne. Norisi! Ir saldumynų (beje, vis dažniau), ir dainų, ir kompanijos. Tik jau ne triukšmingų linksmybių, o šiltų pokalbių: pasidalinti prisiminimais apie jaunystę, pasidžiaugti vaikais ar anūkais, pasigėrėti žydinčių sodų grožiu. Žodžiu, pasikalbėti apie viską. Juk tai tas pats žmogus, kuris prieš penkiasdešimt metų lėkė dviračiu prie upės, tebegyvena tame pačiame kūne, tik dabar tas kūnas turi kitokį ritmą.

Senatvė – jautri, net sakrali tema

Lietuvių kalba turtinga žodžių: senolis, senjoras, garbaus amžiaus žmogus, močiutė, senelis, pagyvenęs žmogus, senukas… Tarmėse rastume dar daugiau skambių ir jautrių kreipinių: žilagalvis, senužėlis, bočius, bočelis, amžininkas. Šie žodžiai gal ir ne visada skambūs šiuolaikine prasme, tačiau kupini švelnumo bei tam tikro sakralumo.

Ši tema – apie moterį, paskyrusią didžiąją gyvenimo dalį senoliams, taip pat yra sakrali. Ne kiekvienam duota privilegija susidraugauti su senatve ir būti šalia jos kasdien. Kyla tiek daug klausimų, o labiausiai kirba šie: kokie likimo vingiai prieš trisdešimt metų atvedė Aldoną TAMOŠAITIENĘ į tuometinius Krakių senelių globos namus? Kodėl ji bibliotekininkystę iškeitė į slaugytojos darbą? Kaip ši patirtis pakeitė jos pačios gyvenimą ir požiūrį į senėjimą? Klausimų tiek daug, kad sunku net pasirinkti, nuo ko pradėti.

Nuo knygų prie žmonių

Aldona Tamošaitienė jau trisdešimt vienerius metus dirba Krakių savarankiško gyvenimo senelių namuose.

„Darbo nebijau. Jei ko imuosi, tai atiduodu tam visą širdį. Esu dirbusi kaimo bibliotekoje, mokykloje, bet ši sritis man – mieliausia. Niekada nebuvo sunku, man čia tiesiog patinka. Ir niekada nesvajojau grįžti atgal į biblioteką“, – šypsodamasi sako moteris.

Tai intriguojantis posūkis: kaip nutiko, kad diplomuota bibliotekininkė nusprendė iškeisti ramybę bei knygų tylą į emociškai ir fiziškai intensyvią kasdienybę senelių namuose? Kas tąsyk nusvėrė svarstykles – likimas, atsitiktinumas ar vidinis šauksmas būti ten, kur pagalbos reikia labiausiai?

„Kai Krakėse įsikūrė senelių namai, aš kaip tik grįžau iš motinystės atostogų. Nusprendžiau ieškotis papildomos veiklos, nes darbas puse etato kaimo bibliotekoje manęs netenkino, – prisimena Aldona. – Į vieną vietą pretendavo septyni žmonės – toks buvo konkursas. Tuometinis klebonas Romualdas Ramašauskas pasirinko mane.“

Pirmosios pamokos senelių namuose

Taip prasidėjo intensyvusis etapas: moteris dirbo be atokvėpio – ir bibliotekoje, ir senelių namuose. Išeiginę turėdavo tik kas antrą sekmadienį.

„Pradėjau kaip auklėtoja, o dabar mano pareigos skamba solidžiai: senelių gerovės ir sveikatos prižiūrėtoja bei administratorė“, – pasakoja Aldona.

Pareigų pavadinimas ilgas, kaip ir kasdienių darbų sąrašas. Aldona puikiai prisimena savo pirmąją darbo dieną – sako, baimės nejautusi, o viskas prasidėjo nuo paprasčiausio pusryčių košės virimo. Skirtumas tik tas, kad tada čia gyveno vos penki ar šeši seneliai, o šiandien jų – jau dvidešimt.

Pradžia nebuvo lengva: senelių drabužius tekdavo skalbti rankomis, vandenį šildyti ant krosnies, o skalauti rūbų Aldona eidavo į tvenkinį Meilės saloje. Tuo metu jauniausiam jos sūnui buvo vos dveji. Šiandien moteris prisipažįsta besigailinti tik vieno: „Kad šeima ir vaikai mamą matė per mažai“.

Pati Aldona savo veiklos niekada nevadino tiesiog darbu. Tai buvo ir yra jos pašaukimas, tylus pokalbis su laiku. Jai tai – kasdienė misija ir didžiausia privilegija: būti tais tyliais laiptais, kuriais žmogus išeina į amžinybę, jausdamasis bent šiek tiek mažiau vienišas.

Kol Aldona rūpinosi kitais, jos pačios vaikus iš darželio parsivesdavo anyta. Vėliau dvi dukrytės ir sūnus, kasdien lakstydami po senelių namų teritoriją, čia pat ir užaugo. Likimas Aldonai padovanojo ir ypatingą užuovėją namuose – kai ilgametė kolegė išėjo į užtarnautą poilsį, jos dešiniąja ranka tapo vyras Saulius. Jis visada, net neprašomas, skubėdavo pagalbon: ir malkų suskaldyti, ir virtuvėje maistą gaminti. Taip jie, pečius suglaudę, pasitardami ir vienas kitą palaikydami, iki šiol kartu darbuojasi nuo ryto iki vakaro.

„Kas tais laikais buvo sunkiausia?“ – klausiu.

„Kai mirdavo žmonės, – atsidūsta Aldona. – Be to, kad išgyvendavome gedulą, viskuo tekdavo pasirūpinti patiems: ir aprengti, nes laidojimo namų tada nebuvo, ir pašarvoti, ir visas laidotuves suorganizuoti.“

Kai darbas neturi valandų

Tokiame darbe niekas neskaičiuoja valandų, o juo labiau neskirsto pareigų – daroma tai, ko reikia ir tiek, kiek reikia. Todėl Aldoną čia galima sutikti ir šeštadienį, ir sekmadienį.

„Vežioju senelius pas gydytojus, einu į komisijas, rūpinuosi vaistais, receptais, siuntimais, vežu į Kauno klinikas… Darau viską, ko tą akimirką žmogui reikia“, – vardija moteris.

Suvokiu, kokią milžinišką atsakomybę ji prisiima: tai ilgos kelionės, nežinomybė eilėse prie kabinetų ir begalinė kantrybė. Stebint tokį atsidavimą, norisi tai pavadinti nebe darbu, o nuoširdžiu rūpesčiu – tokiu, kokiu vaikai apgaubia savo tėvus. Aldonai senatvė nėra kažkas baisaus ar svetimo – tai natūrali, ori ir savaime suprantama gyvenimo dalis.

Toks pasišventimas neliko nepastebėtas. 2020 metais „Audimas“ inicijavo projektą „Vardan tos“, skirtą papasakoti visuomenei apie žmones, kurie savo laiką ir širdį skiria savanorystei, pagalbai kitiems bei labdarai. Iš visos Lietuvos buvo išrinkta dešimt nominantų – tyliųjų herojų, kurių darbai kalba garsiau už žodžius. Tarp šių dešimties šviesuolių pateko ir Aldona. Tai parodo, jog moters indėlis yra tikrai išskirtinis ir oficialiai pripažintas.

Žuvienė, kvepianti bendryste

Nors darbas reikalauja didelio atsidavimo, Aldona su vyru randa laiko ir sau. Beje, vienas iš jųdviejų pomėgių – žvejyba, turistavimas, nakvynės palapinėse ir kelionės po pasaulį. Tokios išvykos į gamtą jiems leidžia bent trumpam atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių, įsikrauti energijos ir vėl su meile grįžti prie savo prasmingų darbų.

Prisimenu Aldoną Krakių miestelio jubiliejuje: su samčiu rankoje ji dalijo krakiškiams ir šventės svečiams pačią skaniausią žuvienę, kokią tik esu ragavusi. Tąkart tai buvo jųdviejų su vyru virtas aromatingas patiekalas, kurio norėjosi dar ir dar. Pasirodo, šis tandemas kuo puikiausiai papildo vienas kitą ne tik virtuvėje, bet ir gyvenime – bendras darbas jiems teikia tiek pat džiaugsmo, kiek ir kitiems jų dalijamas gerumas.

Geradarių parama: daugiau nei tik labdara

Šiais laikais be rėmėjų pagalbos neišsilaikytų jokie senelių namai ar asociacijos. Aldona su džiaugsmu ir pasididžiavimu vardija savo kraštiečius bei geradarius iš tolimesnių rajonų ir net sostinės. Jiems ji dėkinga pirmiausia už tai, kad padeda senoliams nuolatos ir nebūtinai pinigais – dažnai daug svarbesnis yra jų dėmesys ir pagalba tuo, kuo gali. Nors pati ji kukliai nutyli, pavyksta išpešti prisipažinimą: dauguma šviesių pokyčių čia gimė būtent jos iniciatyva. Aldonai nepakanka vien atlikti darbo – jai svarbu, kad kiekvienas kampas kvėpuotų namų šiluma.

Prie senelių gerovės svariai prisideda „Rotary“ klubai (ypač odontologai iš Šiaulių, Kauno ir Vilniaus), kurie, kaip sako Aldona, „patys mus susirado“. Kėdainių moterų klubas „Lions“ padeda įsigyti reikalingų daiktų, o Tėvynės sąjungos atstovai nuolat pasiteirauja, kokios pagalbos reikia šiuo metu. Tai, kad rėmėjai nesikeičia daugelį metų, o jų gretos tik auga, liudija apie nepriekaištingą įstaigos vardą ir didžiulį pasitikėjimą Aldonos darbu.

Pavyzdžiui, panevėžiečiai sutuoktiniai, medicinos darbuotojai Asta ir Gintautas Andziuliai, Krakių savarankiško gyvenimo senelių namams padovanojo skalbimo mašiną ir indaplovę. Tokioje įstaigoje, kur skalbiama ir tvarkomasi nuolatos, buitinė įranga dėvisi itin greitai, todėl tokia parama yra neįkainojama. Šie poelgiai primena, kad niekas nėra pamirštas. Gerų žmonių dėka čia atsiranda tai, ko labiausiai reikia kasdienybei: nauja buitinė technika, statybinės medžiagos smulkiam remontui, plytelės sienoms ar net benzinas žoliapjovei. Palaipsniui atnaujintos lovos, spintos, spintelės, stalai, pasirūpinta balta, švaria patalyne.

Gerumas, kvepiantis medumi ir keksiukais

Tačiau ne mažiau jaudina ir ta tylioji kasdienė parama: iš aplinkinių kaimų bei rajonų čia suplaukia daržovės, vaisiai, naminės uogienės, cukrus, duona, mėsa ir kiti maisto produktai. Tai ne tiesiog parama – tai ženklas, kad kiekvienas stiklainis uogienės ar maišas bulvių yra pripildytas nuoširdaus rūpesčio ir kaimyniško solidarumo. Šiltų žodžių moteris negaili savojo krašto žmonėms: Vytautui ir Astai Boguševičiams, Vytautui Jankauskui, Linai Šlamienei, Dženetai ir Remigijui Kilams, „Daumantai LT“ ir Sauliui Grinkevičiui, Krakių žemės ūkio bendrovei, buvusiam seniūnui Jonui Dalbokui bei Egidijui Žaltauskui.

Ji dėkinga Gudžiūnų, Plinkaigalio, Meironiškio, Pajieslio gyventojams už uogas ir daržoves, Violetai ir Eglei Linkuvienėms – už kalėdines dovanėles, Laimai ir Šarūnui Šiušėms – už didžiulį indėlį bei nuolatinę visokeriopą pagalbą, Aušrai ir Sauliui Račams – už sūrius bei kalėdines dovanas visiems šios bendruomenės nariams.

„Kiekvieną penktadienį mūsų namus pasiekia švieži keksiukai iš Krišnos sąmonės bendruomenės centro, o kur dar Audronės, norėjusios likti neįvardintai, gerumas… Jau antri metai pas mus būna dosnumo krepšeliai, kuriuos suneša seneliams aukojantys žmonės. Juose – makaronai, miltai, kruopos. Kavą, saldainius, šokoladą supakuojame į kalėdinius maišelius, kuriuos gauna kiekvienas mūsų namų gyventojas, – pasakoja moteris. – Jaukumo suteikia ir kitos gardžios dovanos – savo gaminamu medumi kasmet senelius ir darbuotojus pamalonina Jūratė ir Erikas Augustinavičiai, perėmę šią gražią tradiciją iš savo mamos Aldonos Augustinavičienės. Netgi jaunieji Krakių apylinkių ūkininkai, tokie kaip kėdainiškis moksleivis Jokūbas Katkus, laikantis avilius abiejų močiučių sodybose, jau mokosi dalintis ir atranda labdaros prasmę“, – su malonumu vardija geradarius Aldona.

Ko gero, šis sąrašas dar nebaigtas, bet jis puikiai iliustruoja vieną tiesą: kai darbas dirbamas iš širdies, aplink natūraliai susiburia tie, kurie nori prie tos šviesos prisidėti.

Žiūrėdama į Aldoną suprantu, kad ji nėra tik administratorė ar prižiūrėtoja. Ji – šių namų širdis, kuri ne tik pasirūpina kasdiene pusryčių koše, bet ir savo pavyzdžiu primena mums visiems, kad senatvė nusipelno didžiausio dėmesio ir meilės.

Kantrybė pyktį paverčia šypsena

Moteris pastebi, kad svarbiausia šiame darbe – kantrybė: „Išklausyti būtina. Jie dažnai ateina, klausinėja… Būna, žmogus pas mus atvyksta piktas, irzlus ir net agresyvus, o po kurio laiko, žiūrėk, jau šypsosi, kalbasi su kitais ir net pašposina“. Senoliai jau taip pripratę prie aplinkos, kad parvežti iš ligoninės nuoširdžiai džiaugiasi pagaliau „grįžę namo“. Aldonai tuomet širdis spurda iš laimės: vadinasi, ne veltui stengtasi, ne veltui atiduota tiek daug savęs. Šis paprastas žodis „namo“ yra didžiausias jos trisdešimties metų darbo įvertinimas ir prasmingiausias apdovanojimas.

„Ar senelių namuose žmonės dažnai susiduria su vienatve? Ar jie jaučiasi vieniši, ar, priešingai – būdami tarp kitų, tą vienatvę pamiršta? Ar seneliams būtinai reikia šeimos ir kiek jiems iš tiesų svarbūs lankytojai?“ – klausiu Aldonos.

„Jie laukia lankytojų, bet ne pas visus atvažiuoja. Kartais artimieji pažada aplankyti, tačiau taip ir nepasirodo. O žmogus laukia, – teigia pašnekovė. – Ilgiausiai pas mus, net dvidešimt metų, gyvena senolė Zita. Taip pat turėjome gyventoją Julijoną (a. a.), kuris čia praleido aštuoniolika su puse metų. Senolė Regina pas mus įsikūrusi jau vienuolika metų, o Zenonas – nuo pat 2009-ųjų gruodžio“, – vartydama sąsiuvinį pasakoja Aldona.

Šie skaičiai mums itin svarbūs: jie akivaizdžiai įrodo, kad gyventi Krakių savarankiško gyvenimo senelių namuose yra ne tik gera ir patogu, bet, svarbiausia, saugu. Nuoširdus rūpestis sveikata čia yra prioritetas – be tinkamos priežiūros ilgaamžiai tiek metų tiesiog neišgyventų.

Tikroji išdavystė – palikti likimo valiai, o ne patikėti profesionalų globai

Nors Lietuvoje vis dar gajus požiūris, kad patikėti artimąjį globos namams yra nuodėmė ar išdavystė, Aldonos patirtis rodo ką kita. Tiems, kurie bodisi net minties apie senatvę panašiuose namuose, ji primena: tikroji išdavystė yra palikti žmogų likimo valiai be reikiamos pagalbos. Tuo tarpu profesionali globa gali ne tik palengvinti kasdienybę, bet ir sugrąžinti žmogui orumą bei gyvenimo pilnatvę.

Niekada nesužinosi, su kokiais iššūkiais susiduria personalas, kol nepaklausi – kas iš tiesų slypi jų kasdienybėje?

„Net neįtariame, kad kartais parsivežame visiškai apleistus žmones: su drabužinėmis utėlėmis ar sergančius niežais. Skaudu, kad artimieji apie tai mums net neužsimena, nors būtų tiesiog žmogiška įspėti“, – pasakoja pašnekovė.

Bibliotekininkystės pamokos, išmokiusios išgirsti tylą

Ar yra vietos bibliotekininkystės žinioms ten, kur kasdienybė sukasi apie slaugą ir buitį? Pasirodo, inteligencija ir kultūra šiame darbe yra nematomas priedas, o pats pamatas. Darbas bibliotekoje Aldoną išmokė ne tik tvarkos ar kruopštumo pildant dokumentus, bet ir svarbiausio meno – išgirsti tylų žmogaus šauksmą.

Moteris su šypsena užsiminė, kad net gyventojų portretai (kuriuose juos profesionaliai įamžino fotografė Ingrida Gurčinienė) yra išdėlioti griežta abėcėlės tvarka. Jei kurio senolio nebelieka, jo nuotrauka pagarbiai perkeliama į galerijos galą.

„Ech, tas bibliotekininkės pedantiškumas“, – juokauja ji pati, nors supranti, kad būtent šis požiūris leidžia namuose išlaikyti ne tik švarą, bet ir deramą pagarbą kiekvieno žmogaus istorijai.

Turtingas vidinis pasaulis – raktas į kito žmogaus širdį

Bendraujant su Aldona – tiek telefonu, tiek gyvai – pirmiausia į akis krenta jos inteligencija, subtilus bendravimas ir gili vidinė kultūra. Tai geriausias įrodymas, kad senelių priežiūra nėra vien fizinis veiksmas ar techninė pagalba. Tai – intelektualus ir dvasinis darbas, reikalaujantis ne tik kantrybės, bet ir jautrumo, kurį padovanoja turtingas vidinis pasaulis. Čia ne tik pamaitinama ar nuprausiama – čia žmogus pamatomas ir išklausomas.

Senelių namų gyventojų ji netujina, pagarbiai kreipiasi „jūs“, vadina vardais. Juk kiekvienas senelis yra tarsi gyvoji knyga: vienų puslapiai apdulkėję nuo vienatvės, kitų – aštrūs nuo pykčio ar skausmo, o dar kitų – pilni šviesių prisiminimų. Būtent bibliotekininkės kantrybė ir humanitarinė dvasia leidžia Aldonai „atversti“ šiuos žmones, išklausyti jų neparašytas istorijas ir padėti jiems pasijusti išgirstiems bei suprastiems. Kultūra čia praverčia visur: nuo bendravimo su gydytojais iki gebėjimo sukurti aplinką, kurioje balta patalynė ir šiltas žodis tampa svarbesni už bet kokius vaistus.

Šį jautrumą geriausiai iliustruoja paprasti, bet sielą virpinantys gestai. Pamačiusios netoliese vaikštinėjantį vienišą senolį, pakvietėme jį prie stalo tiesiog puodeliui arbatos su šviežia bandele. Žmogus buvo toks laimingas, kad vėliau su ašaromis akyse sugrįžo dar kartą padėkoti. Atrodo, tiek nedaug – tik arbata ir dėmesys, bet būtent tai žmogui leidžia vėl pasijusti matomam.

Didžiausias atlygis – šypsena ir tas paprastas „ačiū“

„O kas Jums pačiai suteikia didžiausią džiaugsmą šiame kasdieniame rūpestyje?“ – klausiu pašnekovės.Dažnai tokie žmonės atsako, kad tai būna paprasčiausia šypsena ar rankos paspaudimas, Aldona ne išimtis.

„Smagiausia, kai matai žmones besišypsančius. Jei šypsosi – vadinasi, viskas gerai, viskas tvarkoje. O kai ištaria nuoširdų „ačiū“… Tai ir yra pats tikriausias dalykas“, – šypsodamasi ištaria moteris.

Giliausius pėdsakus palieka ne kasdieniai darbai, o tos netikėtos, šviesios staigmenos iš pačių senelių: „Grįžtu po atostogų, o mane sveikina su vardadieniu arba gimtadieniu, nes nepamiršo… Laukia devyniasdešimt dvejų metų diedukas su gėlėmis, visi seneliai sveikina su tortu – jausmas neapsakomas“, – dalijasi prisiminimais Aldona.

O būna ir taip, kad dėkodami žmonės bando įbrukti pinigų. Aldonos nuostatos čia griežtos ir nekintančios: nei ji, nei joks kitas darbuotojas jų neima. Jai didžiausias atlygis – žinojimas, kad žmogaus ašaras pakeitė šypsena, o vienatvę – bendrystės jausmas. Juk čia – visų mūsų namai.

Skaudžiausias ne lūžis, o jausmas, kad gyveni per ilgai

„O kas šiame darbe sunkiausia?“ – vėl kamantinėju.

„Kai žmogus pargriūna… Labiausiai bijau lūžių. Kai sužinojau, kad viena močiutė nugriuvo, tąkart sėdėjau ligoninės koridoriuje ir tiesiog verkiau. Ji tokia gera – galvojau, kodėl būtent ji?“ – skausmu dalijasi Aldona.

Ji prisimena tą moterį – buvusią lietuvių kalbos mokytoją, reto gerumo ir inteligencijos asmenybę, kuri už kiekvieną smulkmeną mokėjo nuoširdžiai padėkoti.

„Na, ir kas, kad jai buvo šimtas metų… Jei ne tas lūžis, galėjo dar gyventi“, – sako Aldona. Tačiau skaudžiausia čia ne fizinė trauma. Skaudu girdėti, kad šimtametė pasijuto gyvenanti „per ilgai“ tik todėl, kad giminės, teisindamiesi tolumu, jos nelankė ir tiesiog laukė pabaigos. Apie tokias akimirkas ne tik pasakoti, bet ir klausytis yra sunku.

Kai širdis žino tiesą

Paklausta apie įsimintiniausią įvykį, Aldona papasakojo atsitikimą, dėl kurio išgyvena iki šiol: „Močiutė Katerina, atvykusi pas mus po insulto, labai sunkiai adaptavosi… Vis stengdavosi išeiti niekam nematant. Darželio darbuotojos paskambinusios sakydavo: „Jau tavo močiutė nupūtė“. Bet pamažu pas mus ji pradėjo jaustis kaip namuose. Prieš pat Kūčias, jau sutemus, atvažiavo anūkas ir pasakė, kad ją pasiima. Katerina apsikabino mane ir pradėjo verkti – taip stipriai laikė… Verkėme abi. Vėliau sužinojome, kad po Šv. Kalėdų ją išvežė į slaugos skyrių Kaune, taip ir neparvežę į tikruosius namus. Nujautė močiutės širdis, todėl ji taip nenorėjo iš mūsų išvažiuoti… Po keleto mėnesių sužinojome, kad močiutė Katerina iškeliavo Anapilin.“

Tikras žmogiškas ryšys nepaiso profesinių ribų. Kartais svetimas žmogus gali pajusti kito skausmą stipriau nei kraujo giminaičiai, ir tas ryšys palieka pėdsaką visam gyvenimui.

Nematomi budėjimai

„Ar įmanoma atsiriboti ir tų rūpesčių nesinešti namo?“ – klausiu pašnekovės.

„Anksčiau parsinešdavau, o dabar namuose turime susitarimą: apie darbą nekalbėti. Tačiau šį pažadą ištesėti sunku“, – net žiūrėdama filmą, Aldona mintyse vėl ir vėl dėlioja rytdienos planus, skambina pagalbininkams pasitarti. Telefonas netyla: klausimai dėl vaistų dozavimo ar nenumatytų buitinių rūpesčių pasiveja ją net vakarojant namie. – Tai sunkus darbas, tiek fiziškai, tiek emociškai.“

Perkopęs 50-metį, žmogus jau turi tai, ko neišmokstama jokiuose kursuose – kantrybę ir empatiją. Jis geriau nei dvidešimtmetis supranta gyvenimo trapumą bei vertę. Seneliams juk reikia ne tik priežiūros, bet ir žmogaus, kuris moka klausytis, supranta jų humorą bei laikmečio kontekstą. Būtent todėl Aldona akcentuoja, kad dirbti tokį darbą gali tik kantrus, pagarbus senatvei žmogus.

Atviros durys gerumui: mokiniai, dainos ir bendri prisiminimai

Senelių namuose laikas teka lėčiau: čia kantriai padedama žengti kiekvieną žingsnį, rūpestingai organizuojamas užimtumas – nuo raminančių piešimo edukacijų iki jaukių koncertų salėje. Ypatingą džiaugsmą čia atneša susitikimai su mokiniais iš Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos, kuriuos lydi socialinė pedagogė Virma Urbienė ir neformalaus ugdymo organizatorė bei dainuojamosios poezijos puoselėtoja Laima Žilytė. Seneliams labai patiko Daivos Dubinkienės  edukacijos, ypač kūčiukų kepimas, kurių jie tikisi sulaukti ir ateityje.

Štai neseniai koncertavo Aleksas Lemanas. Prie šio geradarių būrio prisideda „Likimo palėpė“ ir jos vadovė Celestina Rimavičienė, kurios ilgametė patirtis rūpinantis silpnaregiais ir aklaisiais Kėdainių krašte leidžia dar geriau suprasti tuos, kuriems likimas pagailėjo sveikatos. Jos dėmesys ir pagalba – tai dar vienas tiltas, jungiantis skirtingas likimo palėpes į vieną bendrą, rūpestingą šeimą. Seneliai kalbasi ir piešia, dainuoja ir klausosi muzikos – jiems tinka ir patinka viskas, kas daroma nuoširdžiai. Juk svarbiausia – ne tobula programa, o laikas, praleistas kartu.

Gyvenimas kaip sena knyga nuzulintu viršeliu

Su laiku vidinė šviesa tampa tokia stipri, kad sušildo kiekvieną, išdrįsusį prisėsti šalia ir pasiklausyti tylos. Tai menas pastebėti drebančią ranką ir ją palaikyti, juk tame judesyje telpa visa žmogaus baimė išnykti. Tai suvokimas, kad senėjantis žmogus yra tarsi sena, brangi knyga: jos viršeliai nusitrynę, puslapiai pageltę, tačiau turinys – neįkainojamas.

„Atiduotas gyvenimas“ – taip Aldona pavadintų savo gyvenimo knygą. „Aš tikrai išdalinau save daugiau svetimiems negu saviems, – sako ji. – Nugyvenau prasmingą gyvenimą, ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Šis darbas mane tiesiog praturtino. Gal kažkam paliksiu gražius atsiminimus. Čia išdrąsėjau, išlavėjau, nebebijau kalbėti, prašyti, nes prašau ne sau. Aš moku laukti, tikiu žmonių gerumu ir jų pažadais. Vis kartoju, kad kiekvieno žmogaus širdyje telpa vienodai meilės, o manoji vis tokio paties dydžio.“

Klausimai be atsakymų

Bediskutuojant iškilo daug klausimų apie bendrą valstybės požiūrį į senolių sveikatos priežiūrą bei jų gyvenimą specializuotose įstaigose. Įstatymai ir reglamentai egzistuoja, tačiau ar realybėje viskas vyksta taip, kaip surašyta popieriuje? Ar sistemos mechanizmai iš tiesų tarnauja žmogui, ar lieka tik formalumu? Visą gyvenimą sunkiai dirbę bei mokėję mokesčius, žmonės turi teisę į orią senatvę ir kokybišką priežiūrą. Tai neturėtų būti vertinama kaip prabanga ar malonė – tai jų uždirbta teisė jaustis saugiems ir gerbiamiems, kai jėgos pradeda sekti.

„Koks valstybės požiūris į senstančius žmones? Juk turime tokį didelį biurokratinį voratinklį, ar jis veikia?“ – klausiu pašnekovės.

„Faktiškai valstybės paramos negauname, – teigia Aldona. – Esame autonomiški: priklausome parapijai, o ne savivaldybei, tad išsilaikome šimtu procentų. Visa kita – mūsų pačių reikalas. Pati iš patirties žinau: ne darbuotojų gausa lemia senelių priežiūros kokybę.

Čia pat Aldona prisimena ne vieną skaudžią istoriją apie tai, ką teko pamatyti ir išgyventi. Kartais seneliai būdavo išvežami gydymui arba perkelti į kitas – tiek valstybines, tiek privačias – įstaigas, iš kurių į Krakių senelių namus nebegrįždavo. Tik vėliau artimieji su gailesčiu prisipažindavo klydę: jie suprasdavo, kad kitur jų brangus žmogus nebegavo tos šilumos ir individualaus dėmesio, kurį turėjo čia.

Kad kiekviena įstaiga turėtų savo Aldoną

Jei tik turėčiau stebuklingų galių pakeisti šią sistemą, pirmiausia iš jos išbraukčiau abejingumą. O Aldonai Tamošaitienei bei visam darbščiam ir atsidavusiam Krakių savarankiško gyvenimo senelių namų kolektyvui linkiu neišsenkančios stiprybės. Norėtųsi, kad kiekviena įstaiga turėtų savo Aldoną, o kiekvienas senjoras – tikrumą, kad jo gyvenimo vakaras bus šviesus, orus ir pilnas bendrystės, kurios šiandien mums visiems taip trūksta.