Atnaujino Šaravų ąžuolo istorinę vietą

Eglė KUKTIENĖ

Prieš du mėnesius audros neatlaikęs nuvirto 600-uosius metus skaičiavęs legendinis Šaravų ąžuolas. Dar ąžuolui stovint miškininkai, krašto bendruomenė ir medžiotojai pasirūpino, kad istorinė vieta neliktų pamiršta. Buvo įrengta pavėsinė, laužavietė, pastatytas iš medžio išskaptuotas Girinis, už kurio pasodintas Šaravų ąžuolo „vaikas“, o ant kalnelio, Šaravų miško aukoms atminti, buvo pastatytas ne vienas kryžius. Tiesa, per kelias dešimtis metų visi šie žmogaus sukurti dalykai gerokai sudūlėjo, todėl buvo nuspręsta juos atnaujinti.

Padarė naują

Nuvirtus Šaravų ąžuolui Kėdainių rajono Skaistgirio girininkijos girininko pavaduotoja Vaida Venckuvienė pasakojo, kad svarstoma jį palikti ten nejudinamą – atiduoti gamtai tvarkytis taip, kaip jos yra suplanuota. 

Kadangi ši miško dalis yra saugoma valstybės, joje jokia veikla negalima, nuspręsta ir ąžuolo prieigas kiek pertvarkyti.

Girininkai išmontavo jau kurį laiką nesaugiu buvusį tiltelį, kuriuo buvo galima pereiti kelią ir miško masyvą skiriantį griovį. Tiltelis pakeistas nauju, tad prie Šaravų ąžuolo virtuolio žmonės nueiti galės saugiau ir lengviau.

Prie ąžuolo kadaise buvo pastatyta ir pavėsinė, kuri, nors ir funkcionuoja iki šiol ir prie jos mielai prisėda pasistiprinti panorę grybautojai ar uogautojai, taip pat turėtų būti perkelta kitur.

„Kol kas dar tik svarstome, ką reikėtų daryti, tačiau galvojame, kad senąją pavėsinę reikėtų išmontuoti, o naują pavėsinę pastatyti prie tvenkinio. 

Taip Šaravų ąžuolo buveinė taps kiek mažiau lankoma, miškas liks maksimaliai natūralus, o žmonės galės pasėdėti ir pailsėti atviresnėje vietoje“, – kalbėjo V. Venckuvienė ir pridūrė, kad kol kas ši mintis tėra teorinė, o kada bus įgyvendinta realiai, dar anksti spėlioti.

Sutvarkė kryžių kalnelį

Liūdną Šaravų miško istoriją mena ir šalimais ant kalnelio pastatyti kryžiai. Tiesa, daugeliui jų – mažiausiai trys dešimtys metų, o kai kuriems ir dar daugiau. Tad nenuostabu, kad veikiami miško drėgmės, vėjo, lietaus ir sniego, jie jau ilgą laiką ne stovėjo, o gulėjo miško paklotėje. 

Tai, reikia pripažinti, turėjo savotiško šarmo – kaip Šaravų ąžuolas kadaise į savo šerdį priėmė ir žieve apgaubė prie jo prikaltus kryželius, taip ir miško paklotė palaipsniui sau susirinko ant kalnelio pastatytus didžiulius medinius kryžius.

Kita vertus, ėmus tvarkyti šią istorinę vietą, kryžių kalnelis taip pat nebuvo paliktas likimo valioje.

Medžiotojų būrelio „Apuokas“ nariai kartu su girininkija bei Skaistgirio gyventojais išgenėjo ant kalnelio išaugusius krūmokšnius, atstatė nuvirtusius, sukrypusius kryželius, iškirto laiptelius, kuriais galima lengviau užlipti ir prižiūrėti pastatytus kryžius. 

Vienas iš seniau nuvirtusių kryžių buvo prieš trisdešimt metų statytas vyresnių medžiotojų būrelio „Apuokas“ narių, tad jį nuspręsta pakeisti kitu, nauju, ir labiau pritaikytu atšiauriai miško ekosistemai. 

Darbas sujungia

Medžiotojų būrelio pirmininkas Irmantas Stanevičius neslėpė, kad nors klubui ir vadovauja ne vieną dešimtį metų, apie šį Šaravų kalnelio kryžių sužinojo tik po to, kai garsusis ąžuolas nuvirto.

„Su klubo nariu Eduardu išsikalbėjome apie tą vietą. Jis pasakė, kad pats tą kryžių statė dar 1991 metais. Senasis savo jau atitarnavo, atėjo metas jį pakeisti nauju, ir kartu viską aplinkui kiek sutvarkyti. 

Tad taip ir padarėme: sutvarkėme, atšviesinome kalnelį, padarysime nedideles pakopas, kad ateity būtų patogiau kalną prižiūrėti. 

Ištiesinome, atstatėme kitus čia stovinčius kryžius“, – kalbėjo I.Stanevičius. 

Medžiotojų klubo narys Eduardas Jasas sakė, kad idėja atnaujinti Šaravų ąžuolo istorinę vietą sujungė tiek miškininkus, tiek medžiotojus, tiek vietos bendruomenę.

„Suradome, prikalbinome prie mūsų idėjos prisidėti kryždirbį Robertą. Langakių bendruomenė taip pat prisidėjo, miškininkai savo ruožtu tiltelį naują įrengė. 

Mes dar galvojame, kad reikėtų į tvenkinį amūrų prileisti, kad kiek vandenį išvalytų, žoles apskabytų. Jau buvome įleidę anksčiau, bet, matyt, išžvejojo visus, – šypsosi pašnekovas ir priduria, kad vykdami į medžiokles klubo nariai dažnai sustoja, aprenka šiukšles, aptvarko aplinką. – Neseniai ir Šaravų ąžuolo kloną, kuris auga už Girinio, reikėjo kiek atidengti, nes buvo kitų krūmokšnių užspaustas, augo netolygiai. Apgenėjome, padarėme jam vietos aplink, kad jam būtų laisviau augti“, – sakė E. Jasas. 

Tradicijos – senos, priemonės – naujos

Medžiotojų būrelio „Apuokas“ pirmininkas I. Stanevičius sako, kad medžiotojai norėjo, jog naujas kryžius išlaikytų tradicijas. Tad ir jo stilius panašus, kaip senojo, ir Rūpintojėlis liko tas pats. Nuimtas nuo senojo kryžiaus, nuvalytas ir kiek atnaujintas, jis ir toliau sergės Šaravų miško istoriją.

Tuo tarpu kryždirbys Robertas pasakoja, kad naują kryžių jis meistravo taip, kad ir tradicijos būtų tęsiamos, ir naujos priemonės pritaikytos.

„Kryžius, be abejo, pagamintas iš ąžuolo.  

Viena vertus, ąžuolas yra šventas medis kiekvieno lietuvio širdyje. Kita vertus, simboliška, kad ši vieta ir istorija susijusi su ąžuolu, na o iš pragmatinės pusės žiūrint – laukui skirti medžio dirbiniais dažniausiai daromi iš ąžuolo, nes šis medis tam labiausiai tinka. Ąžuolo vertė yra aukščiausia. Jis tvirčiausias, ilgalaikis. 

Kiti medžiai taip pat geri, bet juk kiekvienas medis turi savo vis kitokią paskirtį, pašaukimą“, – pasakoja amatininkas ir priduria, kad kryžiaus gamyba truko apie tris savaites.

„Išlaikome panašias tradicijas, tik naudojame naujesnius metodus. 

Kryžiaus apačioje įleistos armatūros ir pats kryžius su žeme nesilies. Sumūrysime akmenų, kad būtų gražus, tvirtas pagrindas jam.

Padarėme stogelį, kad lietus kryžiaus nemerktų. Be to, senajame kryžiuje išpjovos buvo nukreiptos į viršų, jose po lietaus kaupdavosi vanduo, pūdė medį, tad dabar paprašėme, kad meistras išpjovas išpjautų nukreiptas apačion – taip lietaus vanduo nubėgs, neužsilaikys, medis greičiau išdžius, ir kryžius ilgiau stovės“, – antrino Irmantas Stanevičius. 

Senasis kryžius neblogai išsilaikė trisdešimt metų, tad viliamasi, kad naujasis kryžius, su reikiama priežiūra, ir pusšimtį metų išstovės.

„Na reikėtų prižiūrėti jį vis, nepamiršti.

Anais laikais būdavo tokia pinotexo kopija, kuri labai blogai laikydavo, – nusijuokia Robertas. – Nelabai ką turėjo anuomet žmonės, tepdavo kokiais tepalais, bet mažai padėdavo jie. 

Na o šiais laikais yra visokių priemonių, kurios išsaugo medžio dirbinius labai ilgai, o ir gauti jų nesunku. 

Kai ne vieną kryžių esi padaręs, jau žinai, kur silpnosios vietos, kur reikia daugiau dėmesio skirti, papildomo kažką sugalvoti. 

Štai kad ir Raganų kalną aplankę pamatytumėte, kad ten dalis skulptūrų jau turi  skardinius šalmukus, nes, nepaisant stipraus džiovinančio vėjo, drėgmė iš viršaus per medį skverbiasi. 

Taigi mes apie tai pagalvojome iš anksto, ir įtaisėme skardinį stogelį“, – mūrydamas akmeninį pagrindą pasakojo Robertas.