Jei neparašysite atsisakymo, po mirties galite tapti donoru

 Jei neparašysite atsisakymo, po mirties galite tapti donoru

Donorų organai kasmet gelbsti gyvybes./BNS Eriko Ovčarenko nuotr.

Kristina KASPARAVIČĖ, Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Lietuvoje vis garsiau kalbama apie tai, kad jau būtų metas keisti donorystės įstatymą – iš dabar galiojančio donorystės sutikimo modelio būtų pereinama į numanomo sutikimo modelį. Tai reikštų, kad kiekvienas žmogus būtų laikomas potencialiu donoru, išskyrus tuos, kurie užpildė atsisakymą po mirties dovanoti savo organus. Toks donorystės modelis galioja daugelyje kitų Europos šalių, tad greičiausiai tik laiko klausimas, kada bus pradėtas taikyti Lietuvoje. Tiesa, Nacionalinis transplantacijos biuras sako, kad donorystės įstatymo ir donorystės modelio kol kas keisti neplanuojama. Lietuvoje šiuo metu galioja informuoto sutikimo donorystės modelis, kai po mirties organų donorais norintys tapti Lietuvos gyventojai turi užpildyti prašymą. Tai padarę jie gauna Donoro kortelę. Iš viso Lietuvoje donoro korteles turi kiek daugiau nei 40 tūkst. žmonių, iš kurių daugiau nei puspenkto šimto – Kėdainių rajone. O per pastaruosius metus donorų organai išgelbėjo keturių kėdainiečių gyvybes.

Bet kuriuo atveju būtų atsiklausiama artimųjų

Jei vis dėlto taikant naująjį modelį žmogus nesutiks tapti donoru, pasak Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) atstovų, „atsisakymą galima būtų užpildyti bet kada, o jeigu asmuo nebuvo išreiškęs nesutikimo tapti donoru po mirties, tokiu atveju visada atsiklausiama velionio artimųjų dėl donorystės.

Tiek veikiant informuoto sutikimo, tiek numanomo sutikimo modeliui po žmogaus mirties medikai visada dėl organų donorystės klausia artimųjų sutikimo.“

Prievartos nėra ir nebus

Kada Seimas turėtų svarstyti siūlomas minėtas pataisas dėl donorystės, anot NTB, dar nenumatyta.

„Diskusijos vyksta nuolat, bet dauguma transplantacijas atliekančių medikų pritaria, kad numanomo sutikimo modelis galėtų padidinti donorų skaičių ir padėtų išgelbėti daugiau gyvybių“, – rašoma NTB atsiųstuose atsakymuose „Rinkos aikštės“ redakcijai.

Pasidomėjus, ar siūlomos įstatymo pataisos nepažeis žmogaus teisių, NTB teigia: „Numanomo sutikimo donorystės modelis nepažeidžia žmogaus teisių, nes kiekvienas nenorintis turi teisę atsisakyti dovanoti organus donorystei po mirties. Galima užpildyti oficialų atsisakymo pareiškimą arba tiesiog pasikalbėti su savo artimaisiais ir išreikšti savo nuomonę apie organų donorystę, informuoti juos apie savo norus. Pasirašyti tiek sutikimą, tiek nesutikimą galima NTB interneto svetainėje, taip pat vaistinėse: „Camelia“, „Eurovaistinė“, „Gintarinė vaistinė“.

Algirdas Toliatas: „Svarbu, žmogus turi turėti galimybę rinktis, nes tai be galo subtilu, be galo jautru. Aš tikrai manau, kad donorystė yra kilnus, geras dalykas, bet yra žmonių, kuriems gali kilti įvairių neužtikrintumų ar dvejonių./„Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Prievartos žmonės nemėgsta, tad NTB patikina, jog donorystė ir toliau išliks laisvai pasirenkama.

„Donorystė yra savanoriškas geros valios sprendimas. Jokios prievartos nėra ir negali būti.

Yra buvę atvejų, kai miręs žmogus turėjo Donoro kortelę, vadinasi, oficialiai buvo sutikęs padovanoti savo organus, bet artimieji prieštaravo ir transplantacijos procesas nevyko. Todėl labai svarbu pasidomėti organų donoryste, atskirti mitus nuo faktų ir pasikalbėti apie tai su artimaisiais. Daug naudingos informacijos galima rasti NTB interneto svetainėje“, – rekomendavo biuro atstovai.

Pateikdamas tikslią statistiką, NTB skaičiavo, kad 2019 metais dviem Kėdainių savivaldybės gyventojams buvo transplantuoti inkstai. 2020 metais kėdainiškiams transplantacijų nebuvo atlikta, o 2021 m. persodinti dveji inkstai ir kepenys.

Iš viso Lietuvoje donoro korteles turi 42 905 šalies gyventojai. Kėdainių rajone – 467.

Ne visos priemonės pateisina tikslą

Tuo metu Kėdainių rajono savivaldybės Sveikatos reikalų komiteto narė Aušrelė Kaminskienė teigia pritarianti dabar galiojančiam donorystės įstatymui.

„Pagal Konstituciją žmogaus kūnas yra neliečiamas. Bet kokia prievarta sukelia priešišką reakciją. Tai matome pagal COVID-19 skiepijimo ir testavimo tvarkos įvedimo istoriją.

Bendruomenė suskaldyta, supriešinta sunkiausiu pandemijos laikotarpiu. Nereikėtų tokiais sprendimais priešinti žmonių.

Pagal Konstituciją žmogaus kūnas yra neliečiamas. Bet kokia prievarta sukelia priešišką reakciją. Tai matome pagal COVID-19 skiepijimo ir testavimo tvarkos įvedimo istoriją.

A. Kaminskienė

Tai turi būti sąmoningas žmogaus apsisprendimas arba jo artimųjų sutikimas, jei asmuo nebuvo davęs sutikimo organų donorystei, o ne „laisvai priverstinis“, – įsitikinusi A. Kaminskienė.

Panašios nuomonės yra ir Kėdainių rajono savivaldybės vicemeras Paulius Aukštikalnis. Anot jo, labai svarbu yra priemonės, kuriomis būtų siekiama išgelbėti daugiau gyvybių.

„Manau, kad donorystė neturėtų būti įstatymine prievarta. Žinau, kad šiuo metu Lietuvoje savojo donorinio organo laukia daugiau nei 300 žmonių. Jų viltis gyventi negali nejaudinti nė vieno, ir šiandien savo pritarimą organų donorystei kiekvienas pilnametis asmuo gali išreikšti pasirašydamas sutikimą. Esu pats ne kartą savanoriavęs bei aukojęs kraujo. Sutikimas donorystei turi būti kiekvieno asmeninis apsisprendimas, tai lyg gerumo auka artimajam ar Tėvynei“, – įsitikinęs vicemeras.

Vis tik donorytės sutikimo jis dar nėra pasirašęs: „Šiandienai, jei reikėtų, būčiau donoras savo šeimai.

Pats kalbuosi apie organų transplantaciją ir donorystę su šeima, skatinu visus apie tai kalbėtis šeimose ir tarpusavyje. Matau, kad transplantuojamų organų trūkumas yra opi problema ne tik Lietuvoje.

Žmonės nori būti tikri, kad priimami valdžios sprendimai yra apgalvoti, išdiskutuoti ir jų nuomonė išgirsta bei vertinama atidžiau“.

Kvepia žmogaus teisių pažeidimu?

Sveikatos reikalų komiteto narės A. Kaminskienės nuomone, tokios įstatymo pataisos neigiamai atsilieptų žmonių požiūriui į donorystę.

„Tikrai ne visi žmonės būtų informuoti apie galimybę sutikti ar atsisakyti būti organų donoru. Žmonės baimintųsi, kad nespėję ar nežinoję, kur reikia pasirašyti atsisakymą būti organų donoru, taptų donorais prieš savo valią, – mintimis dalijosi medikė. – Manyčiau, tai būtų žmogaus teisių pažeidimas ir žmogaus teisės praradimas į savo kūną.“

Vicemeras Paulius Aukštikalnis sutinka, kad donorystė yra reikalinga, nes vienas žmogus gali išgelbėti daug gyvybių, bet, jo nuomone, tai turi kilti iš sąmoningumo, iš meilės artimajam, iš meilės Tėvynei ir laisvu apsisprendimu kiekvienu atveju./„Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Vicemeras teigė, kad gyvename laikotarpyje, kai technologijos leidžia dirbtiniu būdu užauginti organus persodinimui. Tačiau problema ta, jog tai yra labai brangu ir ne kiekvienas gali sau juos leisti.

„Man pačiam vienoje farmacinėje kompanijoje teko dirbti su dirbtiniais sąnariais ir dirbtinėmis odomis, skirtomis persodinimui. O ir aš pats po stiprios traumos, akiduobėje turiu implantuotą dirbtinę kremzlę. Žiūrint į netolimą ateitį, greitai prieisime prie tokio technologijos išsivystymo, kai bus auginami visi reikiami organai ir donorystės problema bus sprendžiama įvairiai, – patirtimi dalijosi P. Aukštikalnis. – Tačiau įtvirtinti donorystę su prievartos „kvapu“ tai – akmens amžius. Turime kalbėtis su žmonėmis, aiškinti ir šiandienos pavyzdžiais, kad tai taptų norma, bet kiekvienam žmogui laisvai pasirenkant.

Prievartos žmonės nemėgsta ir jos nepriima. Todėl tam reikia laiko ir nuolatinio šviečiamojo darbo. Manau, šiuo atveju labai padėtų intensyvesnis pačių pacientų, kuriems buvo persodinti organai, dalijimasis savo patirtimi, kalbėjimas apie tai.“

Kaip teigia NTB, tai yra palengvinimas, t. y. atsisakymas pildyti tam tikras formas. O nesutikimą galima tiek šiuo metu išreikšti, tiek tai padaryti galima bus ir perėjus prie numanomos donorystės sutikimo modelio. Tačiau pabrėžia, kad galutinį žodį tars velionio artimieji.

Baiminasi dėl nusikaltimų

A. Kaminskienė įsitikinusi, jog tai nėra tinkamas būdas spręsti donorystės problemą. Žmogus turi būti pareiškęs savo valią, kad galėtų tapti organų donoru.

Kęstutis Kėvalas: „Svarbiausia, kad bet koks iškeliavęs žmogus automatiškai
netaptų donoru. Pavyzdžiui, žmogus gali būti prasitaręs artimiesiems, kad
dėl vienokių ar kitokių priežasčių jis jokiu būdu nenori tapti donoru. Pats
žmogus turėtų duoti paskutinį žodį arba jo artimieji, o ne valstybė“.

„Žinoma, kad vyksta kriminaliniai nusikaltimai, siekiant pasipelnyti iš žmogaus organų. O jei būtų priimtas įstatymas, kuomet visi žmonės taptų potencialiais organų donorais, kokia tikimybė, kad jie netaptų ir potencialiais nelegalių organų prekeivių taikiniais ir aukomis?“ – klausė Sveikatos reikalų komiteto narė.

P. Aukštikalnis sutinka, kad donorystė yra reikalinga, nes vienas žmogus gali išgelbėti daug gyvybių, bet, jo nuomone, tai turi kilti iš sąmoningumo, iš meilės artimajam, iš meilės Tėvynei ir laisvu apsisprendimu kiekvienu atveju.

Jis, kaip ir A. Kaminskienė, neatmeta galimybės, kad tokios įstatymo pataisos netaptų žmogaus teisių pažeidimu ar net teisės praradimu į savo kūną.

„Taip, tokia galimybė yra. O kas gali paneigti, kad toks įstatymas neatvertų kelio nusikaltimams? – kolegei antrina vicemeras. – Ypač dabar, sveikatos reformos fone, kai gydymo įstaigos centralizuojamos ties didžiaisiais miestais ir tolsta nuo mažųjų miestelių, ar visus suspės greitoji laiku pristatyti į priimamąjį?“

Šiuo metu daugiausia žmonių laukia inkstų, kepenų ir ragenų transplantacijų.

Aut. past.

Kviečia susipažinti su transplantaciją patyrusiųjų istorijomis

NTB specialistai kviečia susipažinti su pačios donorystės idėja ir susipažinti su daugybės žmonių istorijomis, kuriems transplantacija buvo vienintelė galimybė į visavertiškesnį gyvenimą.

Didelė komanda žmonių (medikai, koordinatoriai, slaugytojai, oro pajėgų pilotai, greitosios pagalbos specialistai…) dirba tam, kad tik galėtų gelbėti gyvybes ir jie tai daro su dideliu atjautimu ir noru padėti kiekvienam.

Tai itin jautrus procesas, kuriame dalyvauja daug žmonių (tiek medicinos darbuotojai, tiek donoro artimieji, tiek NTB koordinatoriai, tiek įvairių institucijų atstovai, užtikrinantys saugų ir laiku vykdomą organo pristatymą, ir, žinoma, recipientas, laukiantis organo, kaip galimybės grįžti į gyvenimą). Visi supranta, kad iš vienos pusės tai yra netekties skausmas, o iš kitos – viltis tęsti gyvenimą.

Šį be galo jautrų procesą griežtai reglamentuoja šalyje galiojantys teisės aktai. Be to, statistika rodo, kad artimiesiems yra lengviau susitaikyti su artimojo mirtimi žinant, kad kažkam tai suteikė galimybę gyventi.

Aušrelė Kaminskienė įsitikinusi, jog tai nėra tinkamas būdas spręsti donorystės problemą. Žmogus turi būti pareiškęs savo valią, kad galėtų tapti organų donoru./Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Numanomo sutikimo modelis – pirmaujančiose šalyse

Paklausta, kokios kitos priemonės donorystės skatinimui, jos nuomone, galėtų būti paveikesnės ir efektyvesnės, A. Kaminskienė sakė: „Pirmiausia privalo būti didesnė informacijos sklaida, kas yra organų donorystė, kur galima pasirašyti sutikimą, norint tapti organų donoru. Manau, kad maža dalis Lietuvos gyventojų žino apie Nacionalinį transplantacijos biurą prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir juo labiau kur ir kaip užpildyti sutikimą/nesutikimą tapti organų donoru.

Kiek gyventojų žino, kad Lietuvoje įteisintos dvi organų donorystės rūšys – donorystė po mirties ir gyvoji donorystė?

Tad dar kartą pasikartosiu, kad organų donoru turi ir gali būti sąmoningą sprendimą priėmęs žmogus, o ne tas, kuris nepasirašė atsisakymo tapti organų donoru.

Švieskime, aiškinkime, gal tuomet atsiras daugiau sutinkančių tapti organų donorais.“

NTB duomenimis, numanomo sutikimo modelis yra taikomas pasaulyje pagal donorystės statistiką pirmaujančiose šalyse – Ispanijoje, Kroatijoje, Portugalijoje, Belgijoje.

Mes taip rodome ypatingą sąmoningumą ir solidarumą, kuris Lietuvoje taip pat augantis.

K. Kėvalas

Šis modelis taip pat veikia D. Britanijoje, Čekijoje, Suomijoje, Maltoje, Italijoje, Austrijoje, Norvegijoje, Slovėnijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje, Liuksemburge, Latvijoje ir Graikijoje.

Šiuo metu daugiausia žmonių laukia inkstų, kepenų ir ragenų transplantacijų.

Daugiau statistikos galima rasti šiuo internetiniu adresu: https://ntb.lrv.lt/lt/statistika/recipientai.

Bažnyčia organų donorystei pritaria

Katalikų bažnyčios katekizme yra sakoma: „Organų persodinimas atitinka moralinį įstatymą tada, kai donorui gresianti fizinė ir psichinė rizika bei pavojai yra proporcingi naudai, kurią persodinimas suteiktų ligoniui. Organų atidavimas po mirties yra proporcingi naudai, kurią persodinimas suteiktų ligoniui.

Organų atidavimas po mirties yra kilnus ir nepelningas veiksmas, kurį privalu skatinti kaip didžiadvasiško solidarumo ženklą. Jis morališkai nepriimtinas, jei donoras ar už jį atsakingi asmenys nėra davę aiškaus sutikimo. Be to, moraliniu požiūriu neleistina tiesiogiai suluošinti ar net numarinti žmogų, nors tuo ir būtų atitolinta kitų žmonių mirtis“ (2296)

„Rinkos aikštės“ kalbintas Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, pratęsdamas mintį apie Bažnyčios poziciją dėl organų donorystės, atkreipė dėmesį: „Svarbu pažymėti, kad kai donoras yra gyvas žmogus, labai svarbus funkcinio integralumo principas.

Sveikas gyvas žmogus negali atiduoti savo organų, kurių netekdamas prarastų savo kūno funkcinį integralumą. Donorystėje po mirties logiška, kad šio principo nebėra.

Jei žmogus nėra davęs aiškaus sutikimo donorytei, po jo mirties jam atstovauja artimieji, kurie išreiškia valią donorystės klausimu mirusio artimojo vardu“.

Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kunigas, Lietuvos policijos kapelionas Algirdas Toliatas donorystę apibūdina kaip kilniausią dalyką, „kurį mes galime padaryti išeidami iš šito pasaulio, tai dovanoti gyvenimą kitam žmogui“.

Svarbiausia, kad nebūtų savivalės

K. Kėvalo ne kaip dvasininko, bet kaip žmogaus pozicija, anot jo, taip pat sutampa su bažnyčios.

„Galvoju, kad donorystė – labai kilnus dalykas. Juk ji kartais išgelbsti ir žmonių gyvybes. Pati donorystė yra artimo meilės išraiška. Padėti žmogui – tai atsiliepti į Jėzaus kvietimą ir gyvybę už draugus atiduoti. Aišku, nekalbama apie tai, kad žmogus miršta tam, kad kitas gyventų. Kalbama apie iškeliavusių žmonių donorystę.

Žmogaus laisvė taip pat turėtų būti gerbiama, kaip ir jo artimųjų laisvė turėti nuomonę apie tai, ar iškeliavęs žmogus norėjo, kad jis būtų donoru ar ne“, – įsitikinęs Kauno arkivyskupas.

Įtvirtinti donorystę su prievartos „kvapu“ tai – akmens amžius. Turime kalbėtis su žmonėmis, aiškinti ir šiandienos pavyzdžiais, kad tai taptų norma, bet kiekvienam žmogui laisvai pasirenkant.

P. Aukštikalnis

Kalbėdamas apie naująjį donorystės modelį, dvasininkas pažymėjo, jog šiuo atveju svarbiausia, kad nebūtų jokios savivalės.

„Aš manyčiau, kad čia turėtų būti įjungti saugikliai. Svarbiausia, kad bet koks iškeliavęs žmogus automatiškai netaptų donoru. Pavyzdžiui, žmogus gali būti prasitaręs artimiesiems, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių jis jokiu būdu nenori tapti donoru. Ir jeigu tą nuomonę artimieji žino, turi teisę ja pasidalinti ir gerbti iškeliavusio žmogaus valią.

Pats žmogus turėtų duoti paskutinį žodį arba jo artimieji, o ne valstybė. Jeigu būtų nepaisoma artimųjų teisė, nebūtų geras dalykas. Pats numanomas donoro atvirumas donorystei turėtų būti susietas su artimųjų nuomone“, – svarstė K. Kėvalas.

Naujajam organų donorystės modeliui neprieštarautų ir A. Toliatas.

„Man asmeniškai tai būtų priimtina. Galbūt mumyse yra vangumo ir kartais patogu, kai esi sąrašuose kaip pritariantis, tai neišsibraukinėsi, tačiau, jei turi priešingą nuomonę, esi saistomas tam tikrų įsitikinimų, turi galimybę rinktis nebūti donoru, – sakė dvasininkas. – Svarbu, kad žmogus turi turėti galimybę rinktis, nes tai be galo subtilu, be galo jautru.

Aš tikrai manau, kad donorystė yra kilnus, geras dalykas, bet yra žmonių, kuriems gali kilti įvairių neužtikrintumų ar dvejonių.

Taigi, atsižvelgiant į visas aplinkybes, žmogus turėtų turėti galimybę apsispręsti, o ar vienu būdu žmogus informuojamas, ar kitu, juk svarbu yra tai, kaip žmogus vidumi išgyvena norą padėti kitam.“

Galutinį sprendimą priimtų mirusiojo artimieji

Pasak NTB atstovų, jei Lietuvoje būtų nuspręsta pereiti prie numanomo organų donorystės modelio, tuomet reikia pabrėžti itin svarbų dalyką, kad galutinį sprendimą visuomet priimtų mirusiojo artimieji. O velioniui išreiškus išankstinį nepritarimą, donorystės klausimas nebūtų net svarstomas.

Tiek šiuo metu galiojančio informuoto sutikimo modelio, tiek svarstomo numanomo sutikimo modelio atveju, būtų atsiklausiama artimųjų. Tik numanomo sutikimo modelio atveju, jei nebūtų išreikštas išankstinis velionio prieštaravimas, būtų manoma, kad jis pritaria donorystei.

Donoro kortelė./BNS Kęstučio Vanago nuotr.

2021 m. pabaigoje atliktos „Spinter“ apklausos duomenimis, 30 proc. respondentų nesutiktų paaukoti mirusio artimojo organų donorystei nežinodami jo išankstinės nuomonės dėl donorystės.

Dėl organų donorų informavimo modelio pakeitimo nuomonės neturėjo 30 proc. respondentų, 38 proc. – pakeitimui pritartų, o 27 proc. apklausoje dalyvavusiųjų labiau palaiko šiuo metu galiojantį informuoto sutikimo modelį.

Taigi, dėl donorystės modelio keitimo visuomenėje nėra dominuojančios nuostatos, tačiau apskritai donorystei pritariančiųjų – 72 proc., o 13 proc. apklaustųjų šiuo klausimu neturi tvirtos nuomonės.

Informacijos galėtų būti daugiau

Kauno arkivyskupas taip pat mano, kad informacijos apie donorystę tikrai galėtų būti daugiau.

„Esu matęs užsienyje, ypatingai slaugos ar gydymo įstaigose, kaip plačiai ta informacija skelbiama ir ji primena apie tokią galimybę, – patirtimi dalijosi K. Kėvalas. – Tačiau reikia pasidžiaugti, kiek aš esu susipažinęs, donorų skaičius Lietuvoje auga, net ir pandemijos metu, 2020 metais, jis augo. Tai yra gražu, mes taip rodome ypatingą sąmoningumą ir solidarumą, kuris Lietuvoje taip pat augantis. Bet informacijos tikrai galėtų būti daugiau.“

Nors pats arkivyskupas šiuo metu donoro kortelės dar neturi, tačiau, jo teigimu, esant progai ir galimybėms, jis tikrai sutiktų tapti žmogumi, galinčiu paaukoti savo organus kitiems vardan kilnaus tikslo.

Arkivyskupui antrina ir A. Toliatas.

„Svarbu, manau, kalbėtis apie tai daugiau. Ta tema turėtų būti labiau paliečiama artimame bendravime. Tai lyg visuomenės sąmoningumo puoselėjimas. Turime suprasti, kaip yra sudėtinga ir kokia didelė atsakomybė prisiimti sprendimą už kitą žmogų.

Keliant sąmoningumą ir skatinant šią temą, tiesiog vienas iš pasiūlymų – apie tai kalbėti mokykloje ar universitete, kad tai nebūtų tabu tema ir augtų karta, kuri geba pasisakyti ir šia tema.

O galbūt tai galėtų tapti įmonės socialinės atsakomybės dalimi, kuomet supažindinami darbuotojai su gyvomis istorijomis, kurios išties labiausiai paveikia žmones, t. y. istorijos laukiančiųjų, išgyvenusiųjų transplantacijas, sutikusiųjų padovanoti mirusio artimojo organus donorystei išgyvenimai.

Tai yra jautru, tai yra sudėtinga, tačiau tai turėtų būti paliesta. Galbūt atviros diskusijos forma, o gal pokalbiu už uždarų durų, bet svarbu apie tai kalbėtis“, – siūlė kunigas.

NTB yra parengęs vaizdo medžiagą, kuria dalinasi su šalies mokyklomis ir vyresniųjų klasių mokiniams transplantacijos bei donorystės tema yra pristatoma. Tai daroma kasmet (anksčiau NTB specialistai vykdavo į mokyklas, o pandemijos laikotarpiu siunčiama nuotolinė paskaita), klasės valandėlių metu ar per biologijos pamokas šiais metais informacija pristatyta 65-iose mokyklose.

Transplantacija yra vienas iš didžiausių mūsų laikų medicinos laimėjimų. Žmogaus organui susirgus ir pilnai neatliekant savo funkcijos, dažnu atveju vienintele viltimi pasveikti tampa organo transplantacija. Ji neatsiejama nuo medicinos mokslo progreso, gydytojų profesionalumo ir visuomenės požiūrio į donorystę.

Pratinama visuomenė

Pasak Nacionalinio transplantacijos biuro, svarbu siekti tikslo ir informuoti visuomenę apie organų donorystės naudą, kad kiekvienas iš mūsų turime galimybę padėti net po mirties: „NTB siekia formuoti teigiamą visuomenės nuomonę organų donorystės klausimu ir palaipsniui skatinti numanomo sutikimo modelį.

Norint, kad perėjimas būtų sklandus, reikalinga, kad visuomenė pribręstų naujojo modelio įvedimui ir suprastų jo privalumus. Dėl to svarbu užtikrinti, kad visuomenės informavimo, švietimo ir komunikacijos procesas vyktų sklandžiai, būtų organizuojamos įvairios akcijos, renginiai, socialinės kampanijos bei apklausos, kurių metų būtų galima stebėti visuomenės nuomonės kaitą, tuo tikslu turėtų būti parengtas proceso įgyvendinimo planas, numatant finansavimo šaltinius, suformuluojant uždavinius bei nustatant įgyvendinimo priemones ir terminus.

Toks laipsniškas perėjimas prie numanomo sutikimo modelio nesukeltų prieštaravimų, padidintų pasitikėjimą organų donorystės sritimi, o tuo pačiu donorų bei transplantacijų skaičių.“

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video