Į biblioteką – ir su seneliais, ir su augintiniais

Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos filiale „Liepa“ beveik niekada neužsidaro durys. Skaitytojai čia užsuka ne tik knygų, bet ir pasibūti, pasikalbėti, nes čia kiekvienas išklausomas. Bibliotekininkė Inga Paškevičienė mažiesiems yra kaip antra mama – Liepų alėjos kvartalo vaikai bibliotekoje žaidžia, skaito ir čia net atsiveda gyvūnėlius, kad būtų smagiau. Šurmulys Ingos nevargina, atvirkščiai, jos širdis džiaugiasi subūrus draugišką bendruomenę. Kėdainietė 57-erių I. Paškevičienė neįsivaizduoja, kad galėtų dirbti kitur. Filiale „Liepa“ ji pradėjo bibliotekininkės kelią būdama vos devyniolikos metų. Moteris ne tik suaugo su darboviete, bet ir išaugino kelias skaitytojų kartas. Tačiau svarbiausia, Inga subūrė stiprią bendruomenę, nes kėdainiečiai pas ją į biblioteką ateina lyg į namus. Jiems čia viskas pažįstama, įdomu ir džiugu, kiekvienas čia sutinkamas su meile.

– Kiek metų dirbate Kėdainių Mikalojaus Daukšos bibliotekos filiale „Liepa“?

– Beveik keturiasdešimt.

Sako, gyvenime nėra atsitiktinumų, o tie keliai, kuriais pasukame vedami smalsumo ar laikinų aplinkybių, neretai tampa pačiais svarbiausiais.

Liaudies išmintis byloja: „Nieko nėra pastoviau už laikinumą“. Šie žodžiai idealiai tinka man. Į biblioteką atėjau dirbti tik laikinai. Tačiau likimas turėjo kitą planą.

Tuo metu Kėdainių bibliotekai vadovavo šviesaus atminimo direktorė Janina Matulienė. Būtent šis autoritetingas, šiltas žmogus padrąsino ir pastūmėjo studijuoti bibliotekininkystę. Dirbau, mokiausi – taip ir likau.

Žvelgiant atgal, tie laikinai planuoti mėnesiai išaugo į įspūdingą skaičių – greitai bus 40 metų, atiduotų knygoms ir Kėdainių krašto žmonėms.

Didžiausias turtas ir darbo įvertinimas – ne lentynose išsirikiavę leidiniai, o žmonės, kurie juos varto, skaito, dalyvauja renginiuose. Per keturis dešimtmečius bibliotekoje užaugo ne viena kėdainiečių karta. Nepaprasta dovana – būti bendruomenės dalimi. Matyti, kaip kažkada nedrąsiai pirmąją knygelę ėmęs vaikas šiandien jau suaugęs, sukūręs savo šeimą, į biblioteką už rankos atsiveda savo atžalą, yra didžiausia profesinė pilnatvė.

Per šiuos metus biblioteka daugeliui tapo ne tik vieta, kur išduodamos knygos, bet ir namais, kuriuose kartos keičia kartas, kur išlieka meilė spausdintam žodžiui.

Šiandieninė biblioteka – moderni, kintanti, pilna technologijų, renginių. Tačiau jokie kompiuteriai ar modernios lentynos nepakeis žmogaus, kuris pasitinka skaitytoją. Tik bibliotekos darbuotojai kuria vietos atmosferą ir saugumo jausmą. Kalbu daugiskaita, nes bibliotekininko profesija – tai komandinis darbas, individualistams sunku pritapti bibliotekoje.

– Ar šiuolaikinė biblioteka padeda atrasti atsakymus ir į kitus rūpimus klausimus, ne visada susijusius su knygomis?

– Bibliotekoje „Liepa“ yra bendra erdvė, kurioje draugiškai telpa visi: čia pat suaugusieji renkasi literatūrą, skaito spaudą, vaikai ieško knygelių, žaidžia stalo žaidimus, kiti sėda prie kompiuterių.

Svarbiausia – kad kiekvienas, atvėręs bibliotekos duris, pasijustų laukiamas. Čia nėra seno sukirpimo „tylos kulto“, kur baisu net garsiau kvėptelėti ar krustelėti. Biblioteka yra gyva.

Jau kiek laiko pastebiu tokį dėsningumą, kad į biblioteką ateinama pabūti, susitikti su draugais, pasidalyti įspūdžiais ar šiaip tiesiog pabūti.

Gera atmosfera negimsta savaime – ją kuria parodytas nuoširdus dėmesys ir paprastas, kasdienis klausimas: „Kas geresnio, kaip sekasi?“

Kiekvienas lankytojas turi būti pastebėtas, išklausytas.

Būna dienų, kai žmogaus net klausti nereikia – jis ateina nešinas savo džiaugsmais ar rūpesčiais ir pats išsipasakoja.

Taip atsiveria ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Šiltas pokalbis prie knygų lentynos kartais tampa geriausia terapija. Stebinčiam iš šalies gali pasirodyti, kad bibliotekoje tiesiog plepama, tačiau būtent per šį gyvą ryšį ir gimsta tikroji bendruomenė.

– Ar skaitytojai patiki jums savo likimo istorijas, paslaptis?

– Per keturis dešimtmečius atmintyje liko nemažai likimo istorijų. Buvo laikas, kai į biblioteką prie kompiuterių susirinkdavo jaunimas, turėjęs rimtų problemų ne tik mokykloje, bet ir su teisėsauga.

Prisimenu vieną jaunuolį, kuris daugiau nei prieš dešimtmetį į biblioteką su draugais užsukdavo leisti laiko prie kompiuterių. Paauglys buvo iš tų, kuriuos suaugusieji linkę vadinti „nepaklusniais“.

Vieną dieną vienas iš tų „nepaklusnių“ jaunuolių atėjo visiškai vienas, be savo įprastos draugų kompanijos. Atsisėdo prie stalo, ilgai tylėjo, po dvejonių paklausė: „Bibliotekininke, negi mes tokie blogi?“ Atsakiau jam, kad visi jūs esate geri, tik per skaudžias pamokas ieškote savo nišos gyvenime.

Būna labai malonu, kai eini gatve ir staiga toks didelis, barzdotas dėdė garsiai sveikinasi: „Laba diena, bibliotekininke!“ Juk daugelio jų veidų jau nebepažįsti – išaugę, suvyriškėję.

Arba įlipi į taksi automobilį, o vairuotojas atsigręžia: „Laba diena, bibliotekininke, ar prisimenat mane?“ Na, kaip juos užmirši? Juk jie tuo metu buvo patys didžiausi mano „neklaužados“. Bet jie kartu buvo ir mano mokytojai – mokė mane, kaip reikia dirbti kitaip, kai negalioja jokios standartinės taisyklės, o veikia tik žmogiškas ryšys.

Šiandien tie buvę „nepaklusnūs vaikai“ jau patys kuria savo gyvenimus. Didžiausias džiaugsmas ir kartu nuostaba apima tuomet, kai praėjus daugeliui metų tas ryšys niekur nedingsta.

Tokios akimirkos įprasmina kiekvieną bibliotekoje praleistą dieną. Jos įrodo, kad biblioteka per tuos kelis darbo dešimtmečius buvo gerokai daugiau nei tiesiog erdvė su knygų lentynomis. Tai buvo ir tebėra vieta, kurioje žmogus, nesvarbu, mažas, suaugęs ar gyvenimo klystkeliuose pasiklydęs paauglys, visada rasdavo supratimą bei šiltą žodį, o kartais ir pamokymų.

Kolegės taip pat galėtų daug papasakoti tokių istorijų, juk kaimo bendruomenės yra mažesnės, jos žino visų rūpesčius, problemas.

– Dažnai girdime, kad vaikai nebenori skaityti knygų, jiems geriau pamaigyti telefoną, pažaisti internete žaidimus ar panaršyti. Kaip sudominti vaiką skaitymu?

– Šiandien bene garsiausiai skambantis tėvų ir pedagogų nuogąstavimas – vaikai nebenori skaityti. Knygą nukonkuruoja išmanieji telefonai, kompiuteriniai žaidimai ir spalvingas, greitai besikeičiantis vaizdų pasaulis internete.

Ar įmanoma laimėti šią kovą prieš ekranus? Didžiausia klaida, kurią galime padaryti, – paversti skaitymą bausme arba griežta prievole. Frazė: „kol neperskaitysi dešimties puslapių, negausi telefono“ vaikui sukelia natūralų pasipriešinimą.

Knyga pradeda asocijuotis su darbu ir bausme. Bibliotekoje vaikams nesakau, kad jei esate bibliotekoje, tai privalote skaityti, žaisti stalo žaidimus ir t. t. Vaikas turi jausti, kad knyga yra pasirinkimo laisvė, o ne prievolė. Svarbu leisti vaikui pačiam atrasti tai, kas jam įdomu. Vieniems gali patikti knygos apie kompiuterinius žaidimus (pvz., populiarųjį „Minecraft“), kitiems – komiksai, o dar kitiems – apie gamtą, dinozaurus ar daineles.

Svarbiausia – sudominti istorija ir leisti vaikui pačiam rinktis. Gerai prisimenu vieną mergaitę, kuri tuo metu lankė lopšelį-darželį „Pasaka“. Po bendro grupės apsilankymo bibliotekoje jau kitą dieną ji atskubėjo atsivesdama savo močiutę. Buvo nepaprastai gera stebėti, kaip jos abi, gyvai pasitardamos, rinkosi sau knygas. O didžiausia dovana širdžiai buvo išgirstas nuoširdus anūkės klausimas: „…močiute, tai pas tave ar pas mane skaitysime?“

Tai parodo, kad reikia kurti ritualus ir skaityti kartu, nes vaikai yra puikiausi suaugusiųjų veidrodžiai. Jei namuose vaikas niekada nemato tėvų su knyga rankose, sunku tikėtis, kad jis pats ja susidomės.

Esame įpratę, kad mamos vaikams skaito pasakas, bet yra pastebėta, kad vaikai labai noriai ir gal net įdėmiau klauso, kai skaito tėčiai. Knyga turi tapti priežastimi pabūti kartu.

Vienas tėtis manęs klausė, ką daryti, kad sūnus visiškai nenori skaityti, tai ir patariau, kad susikurtų savo ritualą – rinktis ir skaityti knygas kartu. Mamos taip ir nemačiau bibliotekoje.

Vasaros pradžioje į biblioteką dažnai skuba moksleiviai su tėveliais, rankose gniauždami ilgus sąrašus knygų, kurias privaloma perskaityti per atostogas. Pedagogams siūlyčiau kur kas paprastesnį ir efektyvesnį būdą sudominti vaikus – vietoj sąrašo pasiūlyti moksleiviams priimti skaitymo iššūkį „Vasara su knyga“.

Ši jau ne pirmus metus vykstanti ir visoje Lietuvoje garsi akcija trunka nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 31 d. Jos metu siūlomos trys arba penkios temos, pagal kurias reikia perskaityti knygas, o iššūkį priimti gali visi, nepriklausomai nuo amžiaus. Tai privalomąjį skaitymą akimirksniu paverčia azartišku žaidimu. Kiekvienais metais, dar gegužės mėnesį, savo skaitytojams skubu priminti apie šį iššūkį ir asmeniškai kalbinu jame dalyvauti.

Prie šios akcijos visada labai noriai prisijungia lopšelio-darželio „Pasaka“ bendruomenė. Man malonu stebėti, kai vaikai į biblioteką ateina kartu su tėveliais, kurie taip pat kartu su vaikais priima skaitymo iššūkį. Kai privalomi vasaros skaitiniai virsta tokiu bendru šeimos nuotykiu, taisyklės ir telefonai natūraliai pasitraukia į antrąjį planą, užleisdami vietą vaizduotei bei šiltam kartų ryšiui.

– Girdėjau, kad mažieji skaitytojai neretai po pamokų užbėga į biblioteką, nes ten visada smagu. Kaip pavyko sukurti gerą atmosferą?

– Šiuolaikinį vaiką prie knygos pritraukti galima tik per tai, kas jam brangiausia ir įdomiausia. O kas gi gali būti svarbiau už geriausią draugą? Pastebėjau, kad vaikai į biblioteką užsuka ne vieni – jie drąsiai atsiveda savo augintinius: šuniukus, kačiukus ar net pelytes!

Mažiesiems labai patinka pasakoti apie savo mažuosius draugus. Kad sudominčiau juos skaityti, specialiai ieškodavau knygučių, kurių personažai – gyvūnėliai – turi tokius pačius vardus, kaip ir jų augintiniai. Šios linksmos viešnagės greitai peraugo į gražią bibliotekos tradiciją. Vaikų ir jų augintinių susitikimus aprašydavau ir kartu su nuotraukomis keldavau į bibliotekos „Facebook“ puslapį – tai suteikė vaikams džiaugsmo.

Jei tokių knygučių nerasdavau, tai rašydavau apie vaiko ir jo augintinio draugystę. Šiandien gyvūnai bibliotekoje jau nieko nebestebina, o patys ištikimiausi keturkojai lankytojai čia jaučiasi kaip namie. Kai kurie augintiniai, vos peržengę slenkstį, jau puikiai žino, kurioje bibliotekos vietoje slepiami jiems skirti skaniukai.

Tokia gyva, atvira ir šilta aplinka tampa vieta, kur vaikas jaučiasi saugus, suprastas ir pamažu, per pokalbį bei žaidimą, atranda kelią į knygų pasaulį.

– Pakalbėkime apie suaugusiuosius. Kokių knygų jie pirmiausia ieško? Ar prašo patarimo?

– Biblioteka „Liepa“ yra įsikūrusi vadinamajame miegamajame rajone, kur gyventojai ryte išskuba į darbus ar mokyklas, o grįžta tik vakare. Pastebėjau, kad ir COVID-19 pandemija pastebimai pakoregavo skaitymo įpročius: skaitytojai dabar dažniau užsisako knygas internetu arba ateina tiksliai žinodami, ko nori. Proga pačiam pasivaikščioti po bibliotekos fondus ir ieškoti knygos lentynose išnaudojama vis rečiau.

Užsukę lankytojai dažnai teiraujasi, kokie autoriai šiuo metu yra populiarūs arba kurios knygos yra „ant bangos“.

Skaitytojus labiausiai domina naujai išleistos knygos, o 10–15 metų ar dar senesnę literatūrą jie renkasi retai. Šiuo metu itin populiarūs tikrais gyvenimo faktais paremti kūriniai, detektyvai, psichologinės knygos. Tiesa, kartais prašoma ir lengvų, atpalaiduojančių romanų, kuriuos skaitant nereikėtų daug galvoti.

– Ar į biblioteką užsuka naujų skaitytojų? Gal pagrindas – senbuviai?

– Pagrindą, žinoma, sudaro mūsų ištikimi senbuviai. Tai skaitytojai, kuriuos puikiai pažįstame, žinome jų literatūrinius skonius bei pomėgius. Jie bibliotekoje lankosi metai iš metų, o jų lojalumas sukuria tą šiltą, bendruomenišką ir namų šilumą primenančią aplinką.

Tačiau biblioteka tikrai sulaukia ir naujų veidų. Naujus skaitytojus pritraukti labai padeda rengiamos parodos, edukaciniai užsiėmimai, glaudus bendradarbiavimas su vietos ugdymo įstaigomis bei socialiniais centrais. Dažnai būna taip, kad žmogus, užsukęs į biblioteką tik pažiūrėti ekspozicijos ar sudalyvauti renginyje, atranda biblioteką, knygų asortimentą ir taip papildo skaitytojų gretas.

Kartais būna „vienetiniai“ skaitytojai, kaip aš vadinu, kurie ateina tik vienos, konkrečios knygos, nes savo bibliotekoje nerado. Buvo atvejis, kai močiutė iš Kauno atvažiavo knygos anūkei, arba vasaros atostogų metu senelis atėjo su dviem anūkais iš Vilniaus, dar kita mama ieškojo knygos savo Vilniuje studijuojančiai dukrai.

Vasarą bibliotekos skaitytojų gretas papildo vasarotojai iš kitų miestų, tai pasijunta ir kaimo bibliotekose. Džiaugiuosi galėdama išlaikyti tvirtą ryšį su senais bibliotekos draugais ir kartu nuolat augti bei keistis, priimdama naujus lankytojus.

– Biblioteka – ne parduotuvė ir ne poliklinika. Be priežasties turbūt niekas nepraveria durų?

– Tikriausiai didžiausias šiuolaikinės bibliotekos virsmas yra tas, kad iš knygų namų ji tapo žmonių susitikimo ir bendravimo erdve. Knyga dažnai yra tik graži priežastis ateiti.

Šiuolaikinė biblioteka yra gyvas organizmas, reaguojantis į bendruomenės poreikius. Pas mus užsukę žmonės ieško ne tik literatūros, bet ir žmogiško ryšio, supratimo, o kartais – ir emocinės ramybės. Labai dažnai pokalbiai prasideda nuo klausimo apie naują romaną, o išsirutulioja į diskusijas apie kasdienius rūpesčius, vietos bendruomenės aktualijas, istoriją ar net asmenines patirtis.

Dažniausiai kaimo biblioteka liko vienintelė įstaiga, kur gali rinktis bendruomenė. Todėl negalėčiau lyginti miestų viešųjų bibliotekų su kaimo bibliotekomis, tai būtų neteisinga mažų bendruomenių atžvilgiu, nes ten bibliotekininkas dažnai būna ir pedagogas, ir psichologas, ir kunigas, nes labai dažnai girdžiu, kad „va, išsikalbėjau ir palengvėjo“…

Bibliotekininkas yra tarpininkas tarp informacijos ir vartotojo, bet net ir šiame technologijų amžiuje niekas negali pakeisti bendravimo. Bibliotekoje knygas paimti ir grąžinti galima per savitarną, bet dauguma skaitytojų jas atneša man, sako, kad nori žmogaus, o ne roboto…

Gal tik mažiesiems lankytojams įdomu, nes ten ir čekiuką duoda, juos pati įrenginio funkcija domina.

– Šiais neramiais laikais sudėtinga išsaugoti ramybę, vidinį džiaugsmą. Iš kur jūs semiatės geros energijos, kuria dalijatės su skaitytojais?

– Šiais neramiais laikais išsaugoti vidinę ramybę ir džiaugsmą iš tiesų yra iššūkis. Dirbant su žmonėmis – o bibliotekininkui tai kasdienybė, – svarbiausia yra tiesiog mylėti žmones. Ir, kaip parodė mano patirtis, ne tik juos, bet ir jų augintinius!

Taip pat labai svarbu būti empatiškam, smalsiam, gebėti dalytis informacija ir nebijoti klysti, nes tik per klaidas mes mokomės ir augame.

Didžiausias mano geros energijos šaltinis darbe yra patys lankytojai. Pasitikėjimas ir žinojimas, kad mano veikla yra reikalinga, suteikia daugiausiai jėgų.

Na, o asmeninėje erdvėje geriausia terapija man tampa gėlės. Kai susikaupia įtampa, man užtenka suleisti rankas į žemę – šis paprastas žemės darbų ritualas padeda susigrąžinti dvasinę ramybę.