Gyvenimas, telpantis viename kvadratiniame metre

„Delfi“ vykdomasis prodiuseris Ignas Rusilas ir fotografė Monika Dovidaitė – jauna, linksma, entuziastinga, aktyvi ir kūrybinga dviejų žmonių komanda. Komanda, kuri neįsivaizduoja savęs vienas be kito, kuri dirba, gyvena, svajoja ir kuria kartu.

Tai pokalbis apie mokykloje surastą meilę, apie mažus buitinius stebuklus, netikėtas sužadėtuves Niujorke, bendras veiklas ir, žinoma, begalinį norą būti kartu.

„Jokios klasikinės meilės istorijos tikrai nepapasakosime, – šypsosi Monika žvelgdama į sužadėtinį Igną, – Tiesiog lankėme tą pačią mokyklą, žinojome apie vienas kitą nuo penktos klasės, tačiau artimiau susipažinome gal tik devintoje, bendrame draugų vakarėlyje.“

„Juokingiausia šioje istorijoje tai, kad to vakarėlio metu kalbėjome su Monika, jog neįmanoma tokiomis aplinkybėmis susirasti normalios antrosios pusės. Tai žinokit, vis dėlto įmanoma“, – juokiasi Ignas.

„Mokykloje Ignas buvo iš tų vaikinų, apie kurį žinojo visos merginos. Jis buvo gražus, populiarus, aktyvus ir iniciatyvus, su juo susipažinti ir padraugauti norėjo ne viena mokyklos mergina. O viena mano klasiokė, kuomet su Ignu jau bendravome, ant mano striukės užrašė „Rusilienė“. Nežinau, kodėl ji taip padarė“, – su šypsena prisimena Monika.

„Tai buvo pranašiška“, – priduria Ignas švelniai žvelgdamas į sužadėtinę.

Sužadėtuvės Niujorke

– Ignai, Monika, visai neseniai lankėtės Amerikoje. Tai buvo jūsų svajonių miestas?

Monika: Tai niekada nebuvo mano svajonių miestas, tačiau Ignas prieš dvejus metus su kolegomis buvo išvykęs į Ameriką. Aš taip pat labai norėjau vykti kartu, bet jis sakė, kad manęs neims (juokiasi), nes tai darbinė kelionė.

Ignas: Monika labai supratinga. Ji visai dėl to nepyko (šypteli).

Monika: Iš ten Ignas man siuntė labai gražias nuotraukas ir vaizdo įrašus, todėl labai panorau į Niujorką nuvykti ir aš.

[quote author=“ I. Rusilas“]Aš ir Monika esame linksma komanda, todėl norėtume, kad prie mūsų prisijungtų dar kas nors ir mums visiems būtų dar linksmiau. Tai – vaikai.[/quote]

Ignas: Tai buvo tikros atostogos. Tokių ilgų dar nesame turėję – visas dešimt dienų! Ilgiausiai esame atostogavę keturias (šypsosi).

– Ten pasitaikė ir puiki proga priklaupti prieš Moniką?

Ignas: Viską buvau suplanavęs iš anksto. Apie piršlybas žinojo turbūt visi mano kolegos. Tačiau esmė ta, kad mes su Monika negalime ilgai laikyti paslapčių ar staigmenų. Pavyzdžiui, net kalėdines dovanas pasidovanojame tą pačią dieną, kai jas nuperkame, nes būna maždaug taip: „Aš nebegaliu…“ (juokiasi). Todėl kai nupirkau žiedą, laikiau jį rankose ir negalėjau kaip norėjau tą pačią akimirką jį padovanoti Monikai. Bet iškenčiau!

Monika: Igno prašiau tik vieno dalyko – padaryti taip, kad piršlybos būtų staigmena.

Ignas: Turbūt visiems iš eilės sakiau, kad piršiuosi (šypsosi). Matyt, tik todėl man pavyko šiaip ne taip ištverti ir padaryti staigmeną.

Monika: Tiesa, aš ilgai nesupratau, jog tai – TA akimirką, nes Ignas dažnai man sako gražius žodžius. Tąkart mes stovėjome ant tilto ir paprašėme praeivio, kad mus nufotografuotų. Tiesa, kaip vėliau sužinojau, tai nebuvo atsitiktinis praeivis (šypsosi). Stovint ant tilto Ignas man sako: „Noriu tau kai ką pasakyti“, o aš nieko nesuprantu. Jis: „Aš tau kai ką turiu“. Ir kai ištraukė dėžutę, atidarė ją, aš pamačiau žiedą. Supratau, kad tai galbūt nepaprasta akimirka, todėl paklausiau: „Ar tu čia peršiesi?” (juokiasi). Kai Ignas pamatė, kad aš tikrai nieko nesuvokiu, priklaupė. Tada viskas tapo aišku (šypsosi).

– Ignai, o kodėl garsusis Bruklino tiltas?

Ignas: Kartu su Monika darome labai daug skirtingų dalykų, kartais mums patinka atrodyti itin oficialiai, o kartais pabūti neformaliems. O mintis ta – kad tiltas jungia Manheteną, kur didžiausios būsto kainos, kur gyvena turtingi ir pasitempę žmonės, ir Brukliną, kuriame tikras hipsterynas. Tai tiltas, kuris jungia tarsi du skirtingus pasaulius, o ir mes tokie – kartais vienokie, o kartais kitokie.

– Anksčiau spaudimo iš aplinkinių, kad metas pirštis, nejutai? Visgi šiemet jau vienuoliktąsias draugystės metines švęsite.

Ignas: Tėvai matė, jog esame atsakingi, todėl mums buvo viskas leidžiama. Manau, jie suprato, kuomet ateis laikas, tuomet ir susižadėsime. Kita vertus, elementaru, kad devintoje klasėje nesipiršiu (juokiasi). Vėliau išvažiavome studijuoti į Vilnių, norėjosi įsitvirtinti, daugiau dėmesio skirti savo karjeroms. Su Monika buvome puiki komanda ir patys geriausi draugi, todėl stengėmės vienas kitam padėti ir kurį laiką negalvoti apie šeimą, vestuves, vaikus. Paskutiniais metais jau ėmėme apie tai kalbėtis. Be to, neslėpsime, esame šiek tiek darboholikai, todėl reikėjo gerai apgalvoti, kada būtų tinkamiausias metas piršlyboms (šypsosi).

[quote author=“M. Dovidaitė“]Jaučiu, kad būdama su šiuo žmogumi aš turiu viską, ko gyvenime man labiausiai reikia. O visa kita, manau, yra tik žaidimas, kad gyventi būtų įdomiau[/quote]

Monika: Vestuvių niekuomet per daug nesureikšminome. Kai manęs kas nors klausdavo, ar Ignas man nesiperša, aš visuomet sakydavau, jog nežinau, nes Ignui ne kartą buvau sakiusi, jog susituokti nėra taip svarbu. Iš esmės vestuvės nieko gyvenime nekeičia, tai nėra garantas, kad tu su tuo žmogumi būsi visą likusį gyvenimą. Dabar, kai turime sau sukūrę tvirtus pagrindus, galime sau leisti galvoti apie šeimą (šypsosi).

Darbas ne išskiria, o suvienija

– Monika, esi baigusi ekonomiką, tačiau pasirinkai fotografės duoną. Kodėl?

Monika: Supratau, jog esu stipresnė fotografijoje nei ekonomikoje, todėl ir pasirinkau eiti šiuo keliu. Tiesa, iš pradžių dirbau viena, tačiau vėliau supratau, kad man reikia pagalbos, kurią suteikia Ignas.

Ignas: Kai Monika tapo labai geidžiama fotografe, supratome, kad matomės vis mažiau ir mažiau. Todėl pradėjome dirbti kartu. Tai buvo puiki galimybė ne tik būti kartu, bet ir pamatyti pačias gražiausias Lietuvos vietas, juk būtent tokias jaunavedžiai ir renkasi fotosesijoms. Sprendimas, mano akimis, buvo teisingas.

Monika: Ignas gali matyti kitokį vaizdą ir jį įamžinti, jis turi daugiau laiko, todėl gali leisti eksperimentuoti, gaudyti svečių emocijas. Visgi, panašu, kad kartu nebedirbsime, nes Ignas taip pat turi daug darbų…

Ignas: Kai supratome, kad kartu nebedirbsime, ėmėmės blog’o „How dear you“. Vieni sako: „Geriau nedirbkite su savo antra puse, nes tai niekur nenuves.“ O mes priešingai, privalome dirbti drauge (šypsosi).

– Ignai, tu darai viską. O ką konkrečiai?

Ignas: (šypsosi) Šiuo metu esu „Delfi“ vykdomasis prodiuseris. Man visada patiko dirbti tokį darbą, kuris susideda iš įvairių darbų. Šiuo metu vienas didžiausių projektų yra „Idėja Lietuvai“. Mano darbas yra valdyti šį projektą ir padaryti jį nuo A iki Z.

Kažkada su Monika buvome Ilja Laurso paskaitoje, kurioje jis pasakė, kad jei nori kažko pasiekti, negali atskirti darbo nuo laisvalaikio ir atvirkščiai. Mano darbas yra mano laisvalaikis.

Monika: Aš suprantu, kodėl Ignui sekasi viskas, ką jis daro. Jis viskam atsiduoda šimtu procentų, jam darbas ir yra laisvalaikis, jis viskuo domisi, viskam sako „taip“, ieško kontaktų, pažinčių. Manau, kad Ignas turi talentą suprasti, nujausti, kaip viską daryti, kaip bendrauti. Atrodo, kad jam nereikėjo viso to mokytis. Tai – lyg įgimtas pajautimas.

Ignas: Monika labai moka mane girti (juokiasi).

– O tu ją pagiri?

Ignas: Žinoma (šypsosi)! Ji yra geriausia fotografė Lietuvoje. Tiesa, aš esu labai blogas pavyzdys mokiniams ir studentams, nes aš jokios aukštosios mokyklos nesu baigęs, tik dvylika klasių. Studijavau teisę, tačiau mečiau ir dariau tik tai, kas man išties patiko. Matyt, visada gyvenime sugebėjau sau pripažinti tai, kas aš esu. Aš žinau, kad nesu akademikas. Aš tik stengiuosi daryti tai, kas man patinka.

[#gallery=1254#]

Mažos didelės staigmenos

– Be to, kad abu esate darboholikai, veiklūs, iniciatyvūs ir labai linksmi, kuo dar esate panašūs?

Monika: Kai susižadėjome, mane aplankė tokia mintis: Ignas yra tas žmogus, kuris yra labai panašus į mane savo požiūriu bei vertybėmis ir kartu taip skiriasi nuo manęs energetiškai.

Ignas: Monika ilgai miega… (šypsosi). Skiriamės dar ir tuo.

Monika: Aš esu daug ramesnis žmogus, o mano buitis daug chaotiškesnė nei Igno. Ignas yra pedantas, jis mėgsta anksti keltis. Tam tikrose situacijose aš imu stresuoti, o jis išlieka ramus.

Ignas: Na, jei būtų tokie du, kurie stresuotų, tai nieko gero nebūtų. Manau, kad mes vienas kitą labai papildome. Mes esame ir labai panašūs, ir labai skirtingi.

Mes kaip darbe, taip ir namie – darome tai, kad mums patinka. Pavyzdžiui, man labai patinka skalbti ir tvarkyti namus, tačiau nekenčiu gaminti valgyti. Negaminau jau dvejus metus, nes tą daro Monika.

Monika: Jis net šaldytuvo neatsidaro (šypsosi). Prisimenu, buvau viena namie, kažką išpyliau ir supratau, kad nežinau, kur yra siurblys. Skambinau Ignui paklausti, kur jis (juokiasi). Mes giriame vienas kitas už mažus dalykus (šypsosi vienas kitam). Pavyzdžiui, kai aš sutvarkau namus arba Ignas pasidaro valgyti.

– Turbūt pats banaliausias klausimas, tačiau, kas jums yra meilė?

Ignas: Mūsų meilė yra tai, kad mes esame geriausi draugai. Tai pats svarbiausias dalykas, nes iš to ateina vienas kito palaikymas, supratimas. Mes niekada nebuvome ir niekada negalėsime būti standartinė pora, kur yra vaikinas ir mergina, turintys savus draugus. Mes esame vienas kitam geriausias draugas. Matyt, čia ir yra mūsų meilės, mūsų dešimties metų draugystės ir ateinančių aštuoniasdešimties metų stiprybės paslaptis.

Manau, kad po vestuvių taip pat niekas nepasikeis, nes aš jau prieš dvejus metus žinojau, kad ji yra mano žmona, o kai kolegos manęs klausdavo, ką veiksiu vakare, aš atsakydavau, jog eisiu vakarieniauti su ŽMONA.

Beje, aš labai noriu vaikų. Tai mano didžiausias noras (šypsosi). Mes su Monika esame puiki komanda ir mums abiems labai linksma, todėl norėtume, kad prie mūsų prisijungtų dar kas nors, kad būtų dar linksmiau.

Monika: Kartais būdama su šiuo žmogumi, aš jaučiu, kad viename kvadratiniame metre gali tilpti viskas, ko man gyvenime reikia. Tai – Ignas. O visa kita, manau, tik žaidimas, kad gyventi būtų įdomiau (šypsosi).