Gydytoja, profesiją pasirinkusi iš meilės žmogui (FOTOGALERIJA)

Savo profesiją ji pasirinko iš meilės žmogui – ne kaip pareigą, o kaip gyvenimo kelią. Raimondos Augienės sėkmę lemia ne vien profesinės žinios, bet ir gebėjimas priimti kitą tokį, koks jis yra, pagarba žmogui bei ištikimybė vertybėms, kurių ji mokėsi visą gyvenimą ir tebesimoko šiandien. Tai kelias, kuriame medicina susitinka su žmogiškumu. Neatsitiktinai kėdainietė gydytoja Raimonda Augienė taip apibūdinama enciklopedijoje „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės pasaulyje“ (2024, p. 75). Profesionalumas, atsakomybė ir pagarba žmogui pelnė jai ne tik pacientų pasitikėjimą, bet ir kolegų pripažinimą – jau devynerius metus Raimonda atstovauja gydytojų interesams, būdama Lietuvos gydytojų sąjungos Kėdainių filialo pirmininke. Tačiau už pareigų, titulų ir balto chalato slypi kasdienybė, kurioje Raimonda – ne tik gydytoja, bet ir žmogus: klausantis, abejojantis, ieškantis, augantis. Dažnai apie gydytojus kalbame per jų profesiją, tačiau šiandien norisi sustoti ir pažvelgti giliau – į asmenybę, kurios darbas prasideda nuo tikro, gyvo santykio su žmogumi.

Gamtos, kultūros ir bendravimo žmogus

– Kaip šiandien jaučiatės jūs – ne kaip gydytoja, o tiesiog kaip žmogus?

– Puikiai. Kaip žmogus įsivertinu, kad turiu tą pačią rutiną, tuos pačius kasdienius ritualus. Atsibundu išsimiegojusi, su meile išlydžiu šeimą į dieną ir pati su meile išeinu į darbą.  Suprantu, kada reikia atostogų, tada sustoju, pasidarau savo savaitgalį. Dabar rutiniškai yra viena diena per mėnesį, kai būnu visiškai viena, be šeimos, be artimųjų. Pabūnu, atsikvepiu.

– Kur leidžiate laisvalaikį, kai būnate visiškai viena?

– Viskas priklauso nuo metų laiko. Dažniausiai – vienoje kalvoje, kur labai gražus Nevėžio vingis ir gamta. Ir greta Kėdainių esantis slėnis, kur vaikštant klausausi jo šniokštimo. Tai būna dviejų–trijų valandų pasivaikščiojimas su arbata gertuvėje. O kartais, tiesiog žygis, kur pavargsti fiziškai, pailsini galvą nuo minčių.

Žiemą, pavasarį dažnai aplankau vyro sesers sodybą ant ežero kranto. Ten labai daug paukščių. Iš esmės man labai svarbu išsibūti gamtoje, judėti, vaikščioti, minti dviratį, pirtį užsikurti, išsimaudyti ežere, irkluoti irklente. Mano draugės juokiasi iš manęs, kad mano automobilyje visada galima rasti ir sportbačius, ir juodus batelius bei suknelę. Nes jeigu pakeliui bus koks nors spektaklis, koncertas ar vakaras su įdomia asmenybe, tai ir ten galiu pasilikti porai valandų.

– Patinka kultūrinis laisvalaikis?

– Toks poilsis man yra gilesnis ir prasmingesnis. Kultūra leidžia ne tik atsitraukti nuo kasdienio tempo, bet ir nurimti vidumi, susitelkti, išgirsti save. Tai poilsis, kuris ne ištuština, o priešingai – pripildo ir praturtina: pamaitina dvasią, praplečia mąstymą ir padeda grįžti į kasdienybę su daugiau energijos, jautrumo ir vidinės ramybės.

– Viename iš savo socialinių tinklų kelionės užsienyje įrašų esate parašiusi: „Gyventi gyvenimą džiazuojant su visa flamenko aistra.“ Jūs dažnai spinduliuojate gyvenimo džiaugsmu – ar tai sąmoningas pasirinkimas, ar tiesiog jūsų būdas būti?

– Toks mano būdas, kitokios savęs ir neprisimenu. Mane atspindinti šventė: išvakarėse su artimiausiais draugais ir šeima praleisti teatre, o 6 val. ryte jau skristi į fizinės ištvermės reikalaujančią kelionę. Daugiau bendraujantys esame septyni pusbroliai ir pusseserės. Keletą kartų metuose turime tokius susitikimus: ir pasidžiaugti, ir pasiguosti.

– Ar džiaugsmo galima išmokti, ar tai tarsi „įgimtas raumuo“, kurį reikia nuolat treniruoti?

– Esu girdėjusi, kad žmonės treniruojasi ir net džiaugsmo joga užsiima, ir tokių užsiėmimų yra. Vis tik manau, kad džiaugsmas kiekvienam yra duotybė. Gal tik kai žmones ištinka negandos, užsimiršta, ką jie veikia gyvenime, ar kokia jų paskirtis, ši savybė yra prislopinama. Tad tokie užsiėmimai padeda prisiminti tą džiaugsmą.

Žinias gilina Rytų medicinos srityje

– Ar jūs praktikuojate kokius specialius užsiėmimus?

– Labai gerai kelią padeda vesti kuksando. Tai yra korėjiečių medicina, Rytų filosofijos krypčių dinaminė meditacija. Mankšta ir meditacija su judesiu. Man tai labai tiko pagal kvėpavimo būdą. Taip pat tai yra susiję su mano papildomu domėjimusi – Rytų medicina.

Kuksando – tai korėjiečių tūkstantmetė kūno lavinimo pratimų, specialaus kvėpavimo, meditacijos ir kovos menų sistema, ugdanti tvirtą, ištvermingą, kilnaus būdo, stiprios fizinės ir dvasinės sveikatos žmogų. Kuksando moko derinti kvėpavimą ir judesį, valdyti gyvybės energiją, įveikti stresą ir lavinti fizinį kūną.

– Kokie kasdieniai ritualai Jums yra svarbiausi?

– Ryte pagaminta vyro kava ir knyga. Gyvenimo eigoje pas mus taip jau susidėliojo, kad svarbiausias valgymas dienoje yra pusryčiai. Taip jau būdavo, kad aš gaminu, mergaitės ant rankų, tad kava pasirūpindavo vyras. Mūsų bendro gyvenimo pradžioje šmaikštaudama pasidalinau, kad vyrai sėkmingi būna tada, kai pabučiuoja žmoną išeidami. Gal tik kokius du rytus nesu jo gavusi… Išleidusi šeimą skiriu bent 15 minučių knygos skaitymui.

– Kuo šiame gyvenimo etape labiausiai mėgaujatės?

– Su dėkingumu mėgaujuosi dukrų atradimais. Jų branda, pasirinkimais ir žinojimu, ką nori veikti. Man sako – kaip tau pasisekė su vaikais. Išties džiaugiuosi, kad likimas leidžia pabūti šalia šių gabių, drąsių ir išmintingų merginų.

– Koks Jūsų dukrų amžius?

– 18 ir 20. Skirtumas – dveji metai ir viena diena. Viena linkusi į tiksliuosius mokslus, kita – į meną.

– Ar laikui bėgant pasikeitė tai, ką vadinate sėkme?

– Nepasikeitė. Sėkmė tai sveika šeima, noras ir galimybė dalintis. Turėti su kuo liūdėti ir kuo pasitikėti.

Maži džiaugsmai – didelė prasmė

Gydytoja neslepia, jog pastaruosius metus reikėjo daug ką apmąstyti: „Galvojant apie įvykusius rūsčius ir siaubingus dalykus pasaulyje, chaosą sveikatos ir švietimo sistemose, apie šeimos narių grėsmingas sveikatos būkles, šie metai privertė dažniau sustoti, įsižeminti, suvokti buvimo čia ir dabar momentą. Su dėkingumu išbūti jame ir rasti tinkamiausias išeitis savo esamai situacijai.“

– Ko pastarieji metai Jus išmokė apie save?

– Prieš metus mano miela ir išmintingoji bičiulė Jolanta man pasakė, kad esu spindulys, praplėšiantis bet kokį pilką debesį. Tą dieną aš savo šeimai ir artimiausiems draugams pasižadėjau, kad ateinančius metus švęsiu kiekvieną dieną. Ir galvoju, kad pažadą ištesėti pavyko 90 procentų. Tik tą šventimą aš suprantu savaip. Man tai – kiekvieną rytą pradėti su šilta šypsena, šiltais pusryčiais, išlydint šeimą į darbo dieną. Gerumo ir padrąsinančiais žodžiais apkabinant ir artimuosius, ir pacientus. Sukuriant mažas, mielas staigmenas savo draugams bent kartą per mėnesį. Tai buvo ir pakvietimai į žygius, tylos ritualai pirtyje, kultūros renginiai, edukacijos.

– Kas Jus įkvepia ne darbe, o gyvenime?

– Vaikai man yra pirmasis prioritetas. Su kokia atsakomybe aš prieš juos nugyvensiu kiekvieną dieną, ką sukursiu. Ar ramia sąžine galėsiu nueiti miegoti, ar mano dukros galės augti mano sukurtoje atsakingoje, saugioje, patikimoje aplinkoje.

Atsakomybė pacientams ir kolegoms

Stipri moralinė laikysena Raimondą įkvepia ne tik gydyti pacientus, bet ir rūpintis jų bei kolegų gerove. Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja yra išrinkta pirmininkauti VšĮ Kėdainių ligoninės Darbo tarybai bei yra ir VšĮ Kėdainių ligoninės Etikos tarybos narė. Kalbėdama apie pacientų gerovę, gydytoja sako jaučianti didelę atsakomybę: „Tik saugiai besijaučiantis darbuotojas, ypatingai medikas, turintis tinkamas darbo sąlygas, tinkamą darbo vietą, tinkamą darbo krūvį ir kuris yra saugus dėl savo darbo aplinkos, gali suteikti tinkamą paslaugą pacientui.”

– Jau 9-erius metus esate Lietuvos gydytojų sąjungos Kėdainių filialo pirmininkė. Šios pareigos reikalauja ryžto ir stiprybės ginant gydytojų teises. Prieš kelerius metus Jums teko atsidurti viešoje situacijoje, kai gynėte ne tik kolegas, bet ir miesto gyventojų teisę į geresnes gydymosi sąlygas. Tokios patirtys dažnai priverčia sustoti ir permąstyti daugelį dalykų. Kaip šis laikotarpis paveikė Jus asmeniškai? Ar jis pakeitė Jūsų požiūrį į save ar savo misiją?

– Tą situaciją aš jau uždariau. Kaip ir pacientams sakau, kas jau praėjo, to nebepakeisi. Suvoki, įsivertini ir gyveni toliau. Mane asmeniškai ši situacija paveikė tuo, kad privertė sustoti, pergalvoti savo vertybes, tačiau niekas ten nepasikeitė. Per praeitus ir užpraeitus metus esu išrinkta atstovauti reabilitacijos skyriui Kėdainių ligoninės Etikos komisijoje, taip pat nuo 2025 esu ir Kėdainių ligoninės Darbo tarybos pirmininkė. Tai tik rodo, kad nei mano požiūris į Kėdainių medikų bendruomenę nepasikeitė, nei Kėdainių ligoninės medikų bendruomenės vertybės pakito. Visi vertina tvarumą, pasitikėjimą ir darbą dėl pacientų gerovės. O aš tą pasitikėjimą ypatingai vertinu ir jį gerbiu.

– Ar tai buvo tas etapas, kai teko iš naujo persidėlioti prioritetus?

– Ir šis, ir kitokie sunkesni etapai tampa savotišku vertybių patikrinimu – jie tik dar kartą patvirtino, kas mano gyvenime yra svarbiausia. Mano stiprybės pagrindas visada buvo ir yra šeima, vaikai bei tarpusavio pasitikėjimas. Dukros šalia manęs buvo kiekvienu sunkesniu etapu: su jautrumu, ramybe ir labai brandžiu supratimu. Jų palaikymas priminė, kad atvirumas kalbant apie sudėtingus dalykus gali sukelti įvairių reakcijų, net agresijos. Tačiau kartu jis leidžia išlikti sąžiningai sau ir stipresnei vidumi.

Gydytojos kelio pasirinkimas

– Kodėl nusprendėte tapti gydytoja?

– Nei šeimoje, nei artimoje aplinkoje medikų nebuvo. Esu kilusi iš Šiaulių rajono, mažo bažnytkaimio. Mokiausi mažoje kaimo pagrindinėje mokykloje. Mūsų klasė buvo sudaryta iš šešių vaikų. Tuo metu buvo pasirinkimas ar važiuoti į Gruzdžius ir baigti vidurinę arba gimnaziją, arba stoti į aukštesniąją profesinę mokyklą. Pasirinkau stoti į Šiaulių aukštesniąją medicinos mokyklą slaugytojos specialybei. Ten baigiau 12 klasių, mokiausi papildomus metus, įgijau specialybę ir tapau slaugytoja.

Dvejus metus dirbau Kardiologijos, reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje. Darbas reanimacijoje ir visos situacijos įkvėpė. Turiu profesinį norą nuolat mokytis. Atsimenu moterį, kurią gaivinome septyniolika kartų per parą, atsimenu, ji uždėjo ranką ir pasakė: „Ačiū, jūs padarėte viską.“ Tai sukrečia ir noras padėti tik sustiprėjo. Atsimenu ir mergaitę, ji buvo paauglė, ją atvežė kaip onkologinę pacientę į Reanimacijos skyrių, greitai progresuojančią, paskutinei pagalbai. Jos ligoje šalia, kaip medikė buvau nuo jos vaikystės. Tas kelių metų žmogaus virsmas su nepagydoma liga sukrėtė. Tada ir pradėjau galvoti, kiek galiu padėti būdama šalia sergančio, nes jaučiau, kad manęs taip neapsunkina.

– Kodėl fizinė medicina ir reabilitacija?

– Buvau išbandžiusi intensyviąją terapiją ir reanimaciją. Internatūros paskutiniaisiais metais Klaipėdoje dirbome visuose skyriuose. Šioje ligoninėje papildomai įsidarbinau Chirurgijos priėmimo skyriuje, man ten labai patiko ir sekėsi: tiek diagnozuoti, tiek siūti, tiek gipsuoti. Bet jau kai artėja specialybės pasirinkimas, pradedi galvoti apie profesinius prioritetus. Iš terapinių specialybių pasirinkau nefrologiją pirmiausią, o reabilitaciją kaip antrą. Turbūt jau tada pradėjau susipažinti ne tik su medikamentiniais gydymo būdais. Smalsumas vertė domėtis gilesniu požiūriu į žmogaus kūną ir sveikatą. Į nefrologiją įstojau ir atsisakiau, užleidau vietą grupiokei. Pasirinkau reabilitaciją ir supratau, kad esu savose rogėse.

– Kuo fizinė medicina ir reabilitacija išsiskiria iš kitų medicinos sričių?

– Holistiniu požiūriu į visą kūną: kaip, stabilizavus paciento būklę būtinomis mūsų medicinos priemonėmis, padėti pasveikti ir toliau gyventi kokybiškiau, naudojant nemedikamentinį  gydymą. Jeigu lūžo koja, tai ne vien koją žiūrėsime. Reikia žiūrėti kaip pečiai, rankos laikosi. Kitas vietas reikia įdarbinti, kad sveiktų ta vieta, kuri serga. Be holistinio požiūrio sunkiai pasieksi rezultatą.

– Ką labiausiai klaidingai apie Jūsų reabilitacijos gydytojo specialybę įsivaizduoja pacientai?

– Kad reabilitologas yra tas, kuris paskiria masažą. Net ne daro, o paskiria. Bet mane labai džiugina, kad žmonės sąmoningėja. Fizinė medicina ir reabilitacija tai nėra SPA, nėra pasimaloninimas, masažas mano konsultacijoje dažniausiai lieka paskutinis.

– Koks momentas darbe labiausiai primena, kad verta būti gydytoja?

– Kai pacientas įgauna motyvaciją būti ir išlikti kiek įmanoma sveikas.

– Ar yra pacientų istorijų, kurios Jus pačią išmokė gyvenimo pamokų?

– Mūsų garbesnio amžiaus pacientai. Jų ligos sunkios, gyvenimo kokybė prasta. Ir jie gavę tinkamas reabilitacijos procedūras motyvuojasi gyventi kokybiškiau. Ryškiausia yra Genutė. Linkėjimai jai. Ji pabijojo stuburo operacijos, su ramentais vaikščiojo, ji man užsispyrimo pavyzdys, kiek ji padarė. Yra senolė, kuriai protezavo petį, sudėtinga operacija. Ji man sakydavo: „Aš 3–4 val. ryte prabundu, tada einu daryti mankštą.“ Ji ant gyvatuko chalato raištį užkabino ir taip išsimankštino tą petį, kad pavydėti ir jaunas gali.

Ramūs įpročiai ir nuolatinis tobulėjimas

– Kokie dalykai padeda pailsėti nuo profesinės įtampos?

– Kokybiškas ir ramus miegas, kuksando, skaitymas, smalsumas. Nuolat mokausi. Kas metus ar dvejus atnaujinu žinias tęstinėse studijose, į kurias savaitgaliais kartą per mėnesį važiuoju. Dabar tai – kranioskralinės osteopatijos studijos, prieš tai buvo kuksando.

– Kėdainiuose dirbate dviejose gydymo įstaigose. Kėdainių ligoninėje ir naujai atsidariusioje „Andra“ klinikoje, kurioje – maža bendruomenė?

– Visur labiausiai vertinamas profesionalumas. Mažoje klinikoje dar ypač – komandinis darbas ir individualus požiūris į paciento sveikatą. Tai – tikslingų priemonių panaudojimas laiku ir vietoje, pritaikant ir mano kaip refleksoterapeutės žinias: akupunktūrą.

– Ar gydytojo darbas pakeitė požiūrį į gyvenimo trapumą?

– Ne. Kad jis trapus supratau jau anksčiau, tad saugau jį.