Gudžiūnų šviesuolė mūsų atmintyje gaivina Vytauto Didžiojo metų faktus

 Gudžiūnų šviesuolė mūsų atmintyje gaivina Vytauto Didžiojo metų faktus

Šviesi ir savo krašto praeitimi bei istorija iki šių dienų besidominti mokytoja Teklė Ritikaitė-Balsevičienė./ J. Liutkienės nuotr.

Jorūnė LIUTKIENĖ

2021 metais Gudžiūnų kapinaitėse atstatytas Vytauto Didžiojo kryžius, kuris buvo pastatytas dar 1930 metais minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines. Naująjį kryžių išdrožė tautodailininkas Genrikas Galvanauskas, per didžiuosius švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidus pašventino kunigas klebonas Emilis Jotkus. Pinigus kryžiaus atstatymui paaukojo patys gudžiūniškiai. Kai įsibėgėjo lėšų Gudžiūnų kryžiui rinkimas ir jau buvo aišku, kad paminklą pavyks atstatyti, į Teklę Ritikaitę-Balsevičienę praeitų metų liepos mėnesį kreipėsi Gudžiūnų miestelio bendruomenės pirmininkė Vilma Povilauskienė. Kelių knygų apie Gudžiūnus autorės ir buvusios mokytojos teirautasi, ar ji turi sukaupusi medžiagos apie Gudžiūnų miestelio kapinėse stovėjusį Vytauto Didžiojo kryžių. Tokia žinia Teklę Ritikaitę-Balsevičienę labai pradžiugino. Krašto šviesuolė, buvusi mokytoja, viena pirmųjų Lietuvoje Nepriklausomybės pradžioje pagarbiai perlaidojusi Gudžiūnų partizanus, asmeniškai pažinojusi pernai palaidotą partizaną P. Prūsaitį-Lapę, penkių knygų apie gimtąjį Gudžiūnų kraštą autorė ir kelių skulptūrų atsiradimo iniciatorė T. Ritikaitė-Balsevičienė noriai dalinasi savo prisiminimais ir surinkta medžiaga apie Vytauto Didžiojo metus.  ,,Kai sužinojau, kad bendruomenė atstatys Vytauto Didžiojo kryžių, labai apsidžiaugiau. Atmintyje saugojau tik vaikystės prisiminimus ir mamos pasakojimus, bet tai mane paskatino ne kartą apsilankyti bibliotekoje, perversti daugybę spaudinių ir pačiai surasti daugiau dokumentuotos informacijos, kad galėčiau ją papasakoti ir kitiems“, − sako T. Ritikaitė-Balsevičienė.

Šventiški metai

Pačių tų 1930-ųjų T. Ritikaitė-Balsevičienė, deja, neprisimena, nes ir pati gimusi būtent šiais garbingais Lietuvai metais.

„Mano atmintyje yra išlikęs labai aukštas kryžius Gudžiūnų kapinėse, prie kurio mes su mama atsiklaupusios melsdavomės. Atsimenu, ant jo buvo užrašyta „Vytautui Didžiajam“. Kryžius kapinėse stovėjo ilgai, gal iki kokių 1970-ųjų. Paskui nuo senumo jis nusviro. Žmonės dar bandė jį pataisyti, vėliau visai išnešė iš kapinių ir sudegino“, − prisimena T. Ritikaitė-Balsevičienė.

Apie pirmojo Vytauto Didžiojo kryžiaus pastatymo iškilmes jai daug pasakodavo mama. Garbaus amžiaus moters atmintis nepaveda. Ji sako, kad, pasak mamos Onos Ritikienės, iškilmingas Mišias Gudžiūnų bažnyčioje tais metais aukojo kunigas Romualdas Šiliūnas.

Vytauto Didžiojo paveikslas, apipintas ąžuolo lapų vainiku, buvo prie altoriaus, o šauliai ir šaulės stovėjo garbės sargyboje. Jau po Mišių, skambant bažnyčios varpams, grojant dūdų orkestrui, plazdant vėliavoms, giedant giesmininkams, eisena pajudėjo į Gudžiūnų kapines.

„Kryžius kapinėse buvo apipintas ąžuolo lapų vainikais. Kunigas jį pašventino, choras pagiedojo giesmes, skirtas kryžiui. Šaulės padėjo gėlių, uždegė žvakes. Paskui kalbėjo valdžios atstovai. Pasibaigus ceremonijai, žmonės klaupėsi, meldėsi, bučiavo kryžių“, − pasakoja Teklė.

Vytauto Didžiojo kryžiaus atstatymo iniciatoriai Gudžiūnų miestelio bendruomenė, jos pirmininkė Vilma Povilauskienė, seniūnas Vidmantas Cechanavičius. Kryžius iškilo už gudžiūniečių paaukotas lėšas./Asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl buvo minimi Vytauto Didžiojo metai?

Mokytoja T. Ritikaitė-Balsevičienė noriai papasakoja, kodėl ir kaip gi 1930-aisiais buvo švenčiami Vytauto Didžiojo metai.

1930-aisiais sukako 500-osios Didžiojo kunigaikščio Vytauto neįvykusio karūnavimo ir mirties metinės. 1929 m. gruodžio 31 dieną „Vyriausybės žiniose“ buvo paskelbta, kad 1930 metai bus skirti Vytautui Didžiajam.

Organizacinio komiteto garbės pirmininku išrinktas prezidentas Antanas Smetona, pirmininku – švietimo ministras Konstantinas Šakenis, pavaduotojais – Kauno burmistras Jonas Vileišis ir rašytojas, kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas.

Mokytoja T. Ritikaitė-Balsevičienė sako, kad Vytautas Didysis buvo populiarus valdovas, daug nuveikęs Lietuvai. Jis buvo katalikybės ir europinės kultūros Lietuvoje skleidėjas, karo genijus, sukūręs valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros, Žalgirio mūšio laimėtojas, valstybės vienytojas, tolerantiškas visoms religijoms. Vytautas simbolizavo galingą valstybę, o jo žygiai ir pasiekimai buvo tobulas pavyzdys ugdant piliečių patriotizmą, stiprinant tautiškumą, kuriant stiprią tautinę valstybę.

„Vytauto metai turėjo sutelkti Lietuvos gyventojus naujiems darbams, stiprinti valstybingumą, labiau rūpintis tautos reikalai. Vytautas turėjo būti svarbus idėjinis simbolis, įkūnyti tuo metu lietuviui privalomą siekį – atgauti Vilnių kaip Vytauto sostą ir Vilniaus kraštą“, − įsitikinusi T. Ritikaitė-Balsevičienė.

Priplanuota daug darbų  

„Buvo nutarta organizuoti kūrinių apie Vytautą konkursus, pastatyti paminklų, kryžių, sodinti ąžuolus, pavadinti gatves, tiltus kunigaikščio vardu, išleisti atvirukų, medalių, skaityti paskaitas, per radiją rengti laidas.

Planuota ir didesnių darbų – leisti enciklopediją, lietuvių kalbos žodyną, Lietuvos albumą, atstatyti Kauno pilį ir joje įrengti Vytauto Didžiojo muziejų.

Svarbiausias jubiliejinių metų paminklas turėjo būti naujieji Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmai Kaune. Vytauto vardu buvo pavadintos ir mokymo įstaigos. Net Gudžiūnų valsčiaus Alksnėnų pradinei mokyklai taip pat buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas“, − iš archyvinių šaltinių surinkta medžiaga dalijasi T. Ritikaitė-Balsevičienė.

 Vilniaus krašte irgi buvo numatyta švęsti – pastatyti Vytautui paminklą ant Gedimino kalno, taip pat koplytėlių, kryžių, įrengti bareljefus bažnyčiose, ant tiltų, memorialines lentas.

Paminklo ant Gedimino kalno projektas nepavyko, šv. Mikalojaus bažnyčioje atidengtas tik Vytauto biustas.

1930-aisiais visa Lietuva šventė Vytauto Didžiojo metus, kurių vienas svarbiausių renginių buvo iškilminga kunigaikščio paveikslo kelionė po Lietuvą. Sumanymo idėja buvo pagerbti Vytautą Didįjį ir dar kartą, keliaujant per Lietuvą kunigaikščio paveikslui bei Raportų knygai „Vytauto Didžiojo garbei“, priminti okupuoto Vilniaus krašto klausimą.

Kas vyko?

Pasak šaltinių, jubiliejiniai metai prasidėjo 1930-ųjų sausio 11 d. Vytauto Didžiojo tilto per Nemuną tarp Kauno ir Aleksoto atidarymu. Vėliau sekė Vasario 16-osios minėjimas Kaune, prie Karo muziejaus. Birželio 18–22 d. surengta Žemės ūkio ir pramonės paroda, rugpjūčio 15 d. Palangoje įvyko iškilmės Vytauto Didžiojo motinai Birutei pagerbti.

„Patys svarbiausi šventės renginiai vyko rugsėjo 7–8 dienomis. Ši data pasirinkta todėl, kad rugsėjo 8 d. turėjusi vykti Vytauto karūnacija. Be to, tai ir Švč. Mergelės Marijos gimimo šventė. Prezidento A. Smetonos siūlymu, rugsėjo 8-oji paskelbta Tautos diena, 1930 m. pirmą kartą ir atšvęsta. Šventės metu buvo atidarytas sutvarkytas Vytauto Didžiojo prospektas, vyko kariuomenės paradas, rengti koncertai, paskaitos, vaidinimai“, − pasakoja T. Ritikaitė-Balsevičienė.

2021 metų rugsėjo 12-oji diena, kai Gudžiūnų miestelio kapinėse iškilo atstatomas Vytauto Didžiojo metų kryžius, buvo gana vasariška. Tą dieną miestelyje buvo net dviguba šventė. Gudžiūnų bažnyčia minėjo savo 110-ies metų sukaktį. Prie atstatyto kryžiaus savo prasiminimais dalijosi mokytoja Teklė Ritikaitė-Balsevičienė./Asmeninio archyvo nuotįr.

Unikalus šventės akcentas

Vienas iš unikalių tų metų renginių − Vytauto Didžiojo paveikslo ir Raportų knygos kelionė po Lietuvą. Paveikslas – tai P. Rimšos sukurtas Vytauto Didžiojo bareljefas. Buvo parengtas žemėlapis su datomis ir vietomis, visas renginio scenarijus, kada, kur paveikslas turi atkeliauti. Paveikslą turėjo nešti šauliai, ginkluoti kariai ar šaulių garbės sargyba, palydovai – Raportų knygos nešėjai.

,,Paveikslas savo kelionę po Lietuvą iškilmingai pradėjo Kaune, 1930 metų liepos 15 d. Jį iškilmingai sutikdavo kiekvienoje apsilankymo vietoje. Keliaibuvo puošiami gėlėmis, net pastatomi sutiktuvių vartai. Po kelionės į Kauną paveikslas sugrįžo rugsėjo 7 dieną“, − pasakoja T. Ritikaitė-Balsevičienė.

„Vytauto mirties diena – spalio 27-oji, pažymėta iškilmingomis gedulingomis pamaldomis, skambėjo bažnyčių varpai. Tą pačią dieną Kauno karių kapinėse buvo atidengtas paminklas „Žuvome dėl Tėvynės“, pagerbti žuvę kariai. Jubiliejinių metų iškilmės baigtos lapkričio 23 d. pašventinus Vytauto Didžiojo karo muziejaus kertinį akmenį“, – apie gausius renginių ir įvykių metus pasakoja mokytoja Teklė.

1930 metais, minint Vytauto Didžiojo metus Vytauto vardas buvo suteiktas rekordiškai dideliam gimusių berniukų skaičiui. Šiuo vardu buvo pavadinti net 1 104 berniukai. Dar didesnis šio iškilaus vardo suteikimo šuolis antrą kartą užfiksuotas po beveik trijų dešimtmečių – 1958-aisiais. Tada Vytauto vardas buvo suteiktas 1 538 berniukams.  Dabar šis vardas kur kas mažiau populiarus.

Šviesi ir savo krašto praeitimi bei istorija iki šių dienų besidominti mokytoja T. Ritikaitė-Balsevičienė, prieš šventinant naująjį kryžių Gudžiūnų kapinaitėse, gerokai paplušėjo. Perskaitė daug medžiagos, vartė net elektronines enciklopedijas, perskaitė 2001, 2015, 2019 metais rašytus autorinius tekstus ir straipsnius ir net 1930 metų dienraščio „Lietuvos aidas“ komplektą, kuriame jai pavyko rasti daug informacijos apie Kėdainių rajone vykusius renginius, tačiau deja, moteris liko kiek ir nusiminusi, nes apie Gudžiūnus nieko jai nepavyko rasti.

Renginyje ji pasidalino savo asmeniniais atsiminimais apie pirmąjį čia stovėjusį kryžių ir tais istoriniais faktais, kuriuos pavyko surasti.

„Labai džiaugiuosi, kad man brangi Gudžiūnų bendruomenė ėmėsi kilnios misijos ir, suaukojusi lėšas, atstatė Vytauto Didžiojo metų kryžių. Daug medžiagos apie tai, kaip buvo švenčiami 1930-aisiais Vytauto Didžiojo metai, kokia jų reikšmė prieškario Lietuvai, radau istorikės Vidos Girininkienės straipsnyje „Vytautas nori pamatyti savo Lietuvą“ ir elektroninėje enciklopedijoje. Na, o nauju kryžiumi pasipuošusiose Gudžiūnų kapinėse galėsime pasimelsti, padėkoti už tai, ką turime, ir paprašyti Viešpaties malonių“, − sakė nepailstanti savo krašto mylėtoja ir katalikė  T. Ritikaitė-Balsevičienė.

Kryžiaus atstatymo šventė kapinaitėse baigėsi giesmėmis ir Lietuvos himnu. Gudžiūniečiai tą dieną neskubėjo namo, pasimeldė prie kryžiaus, pabendravo ir dar aplankė artimųjų kapus.

1 Komentaras

  • Gausiai,net septyni kartu su šviesuole,susirinkę sudalyvavo kryžiaus atstatyme…

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video