„Gerų patirčių namai“ – vieta, auginanti pasitikėjimą ir galias

Tyliai ramiai Saviečiuose, vyro senelių gimtojoje žemėje įsikūrusiuose „Gerų patirčių namuose“, patirtimi ir švelnumu su kitais dalijasi moteris, nuolat kelianti sau užduotis ir klausimus, tikinti pozityvių santykių ir dėkingumo galia. Jos pašaukimas daug platesnis nei tik šeima, namai ir ūkis. Aistė Plesnevičiūtė – specialioji pedagogė ir vaikų ambasadorė, savo rūpestį ir laiką dalija ne tik 3 saviems, bet ir būriui, kaip ji pati sako, „savo širdies vaikų“ – ypatingai trapių, ne visada patogių ir „lengvų“, bet labai reikalaujančių meilės, supratimo ir nuoširdumo.

Pasaulis – vaikams

Jau trečius metus moteris ,,Gerų patirčių namuose“ tveria pasaulį tik jiems ir džiaugiasi, jog jau matomi realūs pokyčiai. Čia kiekvienas vaikas priimamas toks, koks yra, čia atrandamos jo stiprybės, o dėkingumo ir bendrystės atmosfera tampa kasdienybe.

Vos užsukęs į „Gerų patirčių namus“ Saviečiuose, pajunti, kam čia kuriama aplinka: patogūs stalai užsiėmimams, daug erdvės, žolės, medžių, augalų, gyvūnų.

„Viso to reikia, kad vaikai kuo daugiau būtų lauke, natūralioje, niekaip nesukultūrintoje aplinkoje“, – paaiškina A. Plesnevičiūtė.

Asmeninė oazė tapo bendruomenės vieta

Ilgą laiką Aistės vyro senelių sodyba buvo jos pačios atokvėpių vieta, kur važiuodavo pailsėti nuo darbų ir pabūti viena. Dabar šeima šia oaze dalijasi su kitais. „Po veiklų, net ir pavargę, vaikai nenori iš čia išvažiuoti, nes čia jiems saugu, gera, nes čia pailsi trapi jų nervinė sistema“, – pasakoja Aistė. Čia įrengė skirtingus kampelius, kad būdami kartu – pabūtų ir atskirai, daug mielų užkaborių, kur vaikai gali paslėpti savo baimes.

„Ką aš, kaip asmuo, kaip specialistė, galiu dabar dar padaryti?“ – kaskart savęs klausia Aistė. „Pirmiausia aš galiu juos priimti, aš galiu pastiprinti, kad jie patikėtų savo jėgomis. Kad jie pasitikėtų, kad jie galėtų eiti toliau.“

Pirmieji Aistės, kaip specialiosios pedagogės, užsiėmimai ir radosi būtent iš šios minties – duoti vaikams daugiau. Ar yra pagalbos poreikį, neįgalumą įrodanti pažyma, ar nėra – tai, anot Aistės, nėra svarbu: „Jei tėvai atėjo, vadinasi, jų vaikui reikia pagalbos.“

Ar tai rykštė, ar dovana?

Pedagogai, medikai, tėvai, visuomenė dažnai klausia – ar vaikų hiperaktyvumas, charakterio sudėtingumas yra rykštė, ar dovana?

„Čia nei rykštė, nei dovana. Tiesiog mes turime gebėti priimti kiekvieną tokiu, koks jis yra. Ir ne visi vaikai, kurie pas mus lankosi, yra su negalia, bet reikia suprasti, kad dabar vaikai yra labai jautrūs ir turintys daugybę kitų sunkumų“, – sako Aistė. Komentarai, kurių susilaukia vaikai iš aplinkos, iš tikrųjų būna labai žiaurūs. Į Aistės ir jos kolegių rankas vaikas patenka prisiklausęs apie save labai daug negatyvo: kad jam ne vieta klasėje, kad yra nenormalus ir pan. ,,Kai ateina vaikas, mes jį pirmiausiai prasilukštename: kaip tau sekasi, kaip mokykloje, su draugais? Vaikai negali dirbti kol jie nepasipasakoja. O kai pasipasakoja … tai būna liūdna klausytis ir tu supranti, kad tai ne vaikai kalba, o tėvų lūpos“, – sako Aistė.

Kodėl mokykla nesikeičia?

„Kol neateis empatija ir supratingumas iš vidaus, jokie mokymai nemotyvuos keistis. Mokymų daug, bet širdis yra svarbiausia“, – įsitikinusi Aistė.

Ji pastebi, kad mokyklose trūksta žmogiškųjų resursų: „Jeigu viena mokytoja turi klasėje 30 vaikų, iš kurių keli su dideliais sunkumais, kiek ji gali duoti kiekvienam? Per santykį ir asmeninį ryšį su kiekvienu vaiku mes galime pasiekti daug geresnių rezultatų.“ Matydama ir gerai suvokdama šią situaciją, Aistė pasirinko individualios pagalbos vaikui kelią, o ne darbą kurioje nors mokykloje. „Dirbu taip, kaip aš matau ir ten, kur matau poveikį ir pokytį“, – sako socialinė pedagogė.

Kai vaikas nuolat girdi replikas, tai klasėje pasakė negražiai, užgavo, būna, kad ir mokytojai pasako kokią frazę, apibūdina ,,tinginys, negabus“. Jautriam vaikui viskas kaupiasi, tada susvyruoja pasitikėjimas savimi, ir vaikas pajaučia save kitaip, kad jis „negali, negalės“, bet Aistė tiki, kad kiekvienas vaikas gali padaryti pažangą: „Kiekvienas pagal gebėjimus, suradus priėjimą prie vaiko, gali išmokti ir pasiekti daugiau.“

Kasdieniai iššūkiai, savikritika ir džiaugsmai

Sudėtingų atvejų pasitaiko dažnai. „Būna ir tokių nesėkmingų dienų, kad aš save pati pagaunu galvojant – ką padariau ne taip? Vaiką mes priimame tokį, koks jis yra, bet mes, suaugusieji, galime modeliuoti savo veiklą, savo žodžius“, – sako Aistė.

Vienas 12 metų vaikinukas, turintis elgesio ir emocijų sunkumų, atėjęs į ,,Gerų patirčių namus“ labai nepasitikėjo savimi, nes nuolat girdėjo mokykloje iš klasiokų įžeidinėjimus, tačiau vos po kelių užsėmimų jautėsi pažanga, o dar po kelių mėnesių jis pasakė: „Dabar aš žinau, kad aš galiu, bet man tik reikia daugiau pasistengti“.

Individualūs užsiėmimai – į stovyklas ir renginius

Kaip dažnai pamąstome, ko iš tiesų reikia vaikui, kad jis augtų stiprus ir laimingas? Ne naujausių žaislų ar išmaniųjų programėlių, o tikėjimo juo, kantrybės ir palaikymo. Be išimties to reikia kiekvienam vaikui. O vaikams su sunkumais – dar daugiau.

„Gerų patirčių namai“ dirba tam, kad sustiprintų vaikus, lankančius mokyklas ar kitas ugdymo įstaigas. Kai švietimo įstaigos vykdo savo veiklą, jie veikia paraleliai, o savaitgalių, atostogų metu vaikams organizuojamos įvairios veiklos: „Iš jų poreikio atsirado stovyklos, renginiai, mugės, vaikų turgeliai. Tai atėjo natūraliai iš vaikų poreikio, o ne iš mano užgaidos“, – sako Aistė.

Vasaros problema

Aistė net nuščiuvo, kai pirmą kartą iš savo vaikų išgirdo: „Nelaukiu vasaros“.

Pasirodo, kad vasara ne visiems yra laukiamas metas – „tėvai dirba, veiklų nėra“, – sako Aistė.

Šią vasarą „Gerų patirčių namuose“ vyko trys stovyklos, tačiau, kaip sako Aistė, jų akivaizdžiai per mažai. Vasaros laikas ilgas, o vaikų ir tėvų poreikiai lieka neatliepti. Ne vienas vaikas stovyklos laukia visus metus, nes neturi kitų pasirinkimo galimybių.

Po vienos dienos stovykloje ji išgirdo: „Ačiū, kad išgelbėjot mus nuo išprotėjimo“. Paprastas sakinys, bet Aistei jis labai svarbus, nes pastiprina vidinę motyvaciją ieškoti naujų kelių ir naujų galimybių. Nors organizacijos tikslas – vaikai, tačiau kartu suteikiamas ir atokvėpis tėvams, pagalba, nors kelios valandos įprasto gyvenimo ritmo. Ir kai tėvai tai vertina, tai tampa dar vienu įrodymu, kad einama teisingu keliu.

Didelė problema – socialiai jautriajai grupei skirtų stovyklų pasiūla atrodo didelė tik „popieriuje“. Iš tiesų realių galimybių beveik nėra. „Vaikai visi įkrenta į vieną sistemą ir, kai ateina jų pasirinkimo eilė, jie to pasirinkimo nebeturi“, – pastebi Aistė.

Ji pabrėžia, kad kai kurios organizacijos deklaruoja priimančios vaikus su negalia, tačiau realybė kitokia: „Nuvažiavo, sumokėjo už stovyklą didelius pinigus, o pirmą dieną tėvams pasakė – pasiimkite, nes mes nepasiruošę.“ Tokie atvejai skaudžiai parodo, kad vien užsidėti ženkliuką „priimame vaikus su negalia“ neužtenka.

,,Jei parašyta, kad priimi, tuomet nebegali skirstyti, ar vaikas turi mažesnių, vidutinių ar labai didelių poreikių. Tada jau tavo vidinis reikalas – pasirūpinti individualios priežiūros darbuotojais ar kitais sprendimais, kad stovykla iš tiesų būtų atvira visiems“, – sako Aistė.

Komanda ir bendruomenės palaikymas

Specialiosios pedagogikos užsiėmimai, vaikų užimtumo veiklos, edukacijos, tvarumą puoselėjančios veiklos, mokymai, dalyvavimas projektuose – „tiems, kas norėtų suklasifikuoti veiklas, galima įvardinti, kad tai socialinis verslas. Tik žodis verslas nelabai tinka, nes visa tarnauja pokyčiui kurti“.

Šiuo metu „Gerų patirčių namų“ komanda auga. Dirba trys specialistės: dvi specialiosios pedagogės Aistė Plesnevičiūtė, Asta Dikidži, kuri veda meno užsiėmimus, stiprinančius vaikų emocinę būseną, ir Giedrė Kaziukonienė, kuri veda muzikines praktikas, praturtintas muzikos bei DIRFloor terapijų elementais.

Labai natūraliai prisijungė ir aktyviai įsitraukė vietiniai – Agnė ir Skirmantas Laužikai. Šeimos, savanoriai ateina į talką. Jų ir kitų žmonių rankos yra labai yra reikalingos, nes reikia padėti vaikams, žaislus rūšiuoti, tvarkytis. Aistė dėkinga Nociūnų ir Pelėdnagių bendruomenėms už vaikams patinkančias edukacijas. Čia jie nuolatiniai dalyviai. Artimiausi planai – išmėginti Kalbų mokyklos edukacijas.

„Jei eini atvira širdim ir darai – palaikymas ateina. Visi žmonės jungiasi, nes mato prasmę. Nė vienas neateina vedamas finansinių sumetimų, nes čia ne ta sritis, kurioje pralobsi”, – sako Aistė.

Patarimais ir mokymais padeda Kėdainio rajono VVG, prisideda Kėdainių rajono savivaldybė, finansuodama projektus ir paraiškas. Nevyriausybinė organizacija džiaugiasi parama iš Kazickų šeimos fondo, aktyviai renka ir 1,2% paramos iš gyventojų.

Nuo pat veiklos pradžios bendrauja ir bendradarbiauja su panašias idėjas puoselėjančiomis kitomis Lietuvos bendruomenėmis. Yra ir kviečiami, ir patys bičiulių sulaukia svečiuose.

Sugrįžimas į Lietuvą – pirmieji pastebėjimai

Specialioji pedagogė Aistė Plesnevičiūtė ilgą laiką negyveno Lietuvoje. 2020 m. sugrįžusi iš Anglijos, ji iš naujo turėjo atrasti savo kelią gimtojoje šalyje. 2003 m. Šiaulių universitete įgytas edukologijos bakalauro kvalifikacinis laipsnis rodė kryptį, tik reikėjo įsiklausyti vidinio balso. Kaip tik tuo metu aplink vis garsiau buvo pradėta kalbėti apie įsitraukimą ir, pajutusi visuomenės nuotaikas, A. Plesnevičiūtė sumanė persikvalifikuoti į tą sritį, kurioje, kaip manė, labiausiai reikalingas pokytis. Įvertinusi savo patirtį, žinias ir tai, kad Lietuvoje labai reikia keisti požiūrį, Aistė sau pagalvojo: „Nelauksiu ir nesėdėsiu, kol kažkas ateis, spragtels pirštais ir viskas pasikeis“.

Negalios tema – artima

„Negalios tema man nebuvo svetima. Turiu 47 metų pusseserę, kuri gimė su negalia – cerebriniu paralyžiumi, kurio neįmanoma išgydyti. Mačiau jos tėvų skausmą, pusseserės kasdienes pastangas atliekant bent mažiausią judesį“, – sako Aistė.

Draugai augino vaiką su negalia, kaimynai. Iš labai arti matydama visų šeimų problemas ir išgyvenimus, Aistė nusprendė, kad gali imtis veiklos būtent šioje srityje: „Nes nuo kažko reikia pradėti, o pradėti visada reikia nuo savęs“.

Pirmoji savanorystė – „Spindulio“ mokykloje

Moteris racionaliai suplanavo savo kelią. Kaip sako Aistė, viskas jai įsivažiavo lengvai: mokslai, praktikos, darbai ir savanorystės.

Pirmiausia persikvalifikavo, tada nuėjo į „Spindulio“ mokyklą pas direktorių ir pasiprašė būti savanore. Direktorius pasakė: „Gerai. Duosiu tau iš karto sunkiausią klasę, kad pažiūrėtum, ar tu tikrai esi ten, kur nori būti“.

„Padirbusi su vaikais, turinčiais didelių poreikių, aš supratau kad čia tikrai ir yra ta mano sritis“, – sako Aistė.

Dėkingumo galia

Aistė tiki motyvuojančia pozityvių santykių praktika. Tėvai dažnai Aistei dėkoja – pasako gyvai, parašo žinutę.

„Mano vaikai labai atviri, dėkingi ir kalbantys. Tai yra man didžiausia motyvacija dirbti. Geroji motyvacija – kai tėvai ir vaikai jaučia dėkingumą, tikrą dėkingumą. Jeigu žmogus man padėjo ir aš jaučiu, kad jo parama ir pagalba man buvo svarbi, visada padėkoju. Galbūt dėl to aplink mane ir formuojasi tas ratas žmonių, kurie lygiai taip pat nori padėkoti, pastiprinti, pasakyti, ką jie mato, už ką jie yra dėkingi. Tai tiesiog tokia pozityvių santykių praktika. Aš ja tikiu, ir ji yra motyvuojanti“, – nuoširdžiai dalijasi Aistė.

Paklausta, kas ją sustiprina, Aistė atsako: „Man labai patinka mokytis, aš visą laiką noriu mokytis. Jei aš jau matau, kad kažkur slystu, tai aš rašausi į mokymus. Tai padeda suimti save į rankas. O jeigu būnu labai pervargus, važiuoju į kaimą. Pjaunu žolę – man reikia įsižeminti. Tai mokslo, atotrūkio ir įsižeminimo man labai reikia“.

Geros patirtys – būtinos!

„Gerų patirčių namuose“ kuriamos gerosios patirtys realiai keičia vaikų ir tėvų gyvenimo kokybę. Čia vaikai ne tik atranda savo gebėjimus, bet ir jaučia saugumą bei palaikymą, o tėvai gali stebėti savo vaikų augimą. Kiekviena diena čia – galimybė skleistis, patirti, pažinti ir priimti save. Tai vieta, kur bendruomenė tampa stiprybės šaltiniu. Tai įrodymas, jog tikėjimas vaikais, kantrybė ir dėmesys jų stiprybėms gali kurti tikrą pokytį.