Gavėnia ir adventas – kuo skiriasi ir kuo panašūs?

 Gavėnia ir adventas – kuo skiriasi ir kuo panašūs?

Profesorius dr. Libertas Klimka: „Tiek vienu, tiek ir kitu laikotarpiu yra draudžiami pasilinksminimai. Tai yra rimties, susikaupimo laikas. Adventas yra daugiau kaimo sueigų laikotarpis: kaimo moteriškės pasiima ratelius, eina į vieną trobą, kartu verpia, pasipasakoja. Jaunimas susirenka, pagieda giesmes, dzūkai ratelius net eidavo, tik be muzikanto, netriukšmingus“./Šarūno Mažeikos BFL/„Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Praėjus šiemet ne tokioms linksmoms ir triukšmingoms Užgavėnėms, įžengėme į ramybės ir susikaupimo laiką – gavėnią. Senovėje šis laikotarpis, kaip ir adventas, buvo ypatingi, turėjo savo papročių, dainų, galbūt net šiek tiek mistikos. Ne veltui paminėjau ir adventą. Įdomu, kuo šie du laikotarpiai – gavėnia ir adventas – skiriasi ir kuo jie yra panašūs. Sakysite, skiriasi jų metų laikas, kuomet juos išgyvename, o panašūs – savo draudimais. Taip, tiesos čia yra. Tačiau etnologas, profesorius, gamtos mokslų daktaras Libertas Klimka lygina šiuos du laikotarpius ir atskleidžia daugiau įvairių jų niuansų.

Mažiau sueigų, daugiau darbų

Kaip pasakoja dr. L. Klimka, gavėnia ir adventas yra daugiau bažnytiniai dalykai. Jie nėra etnologiniai. Vis tik šių laikotarpių papročiai susiklostė ir jie labai panašūs.

„Tiek vienu, tiek ir kitu laikotarpiu yra draudžiami pasilinksminimai. Tai yra rimties, susikaupimo laikas. Adventas yra daugiau kaimo sueigų laikotarpis: kaimo moteriškės pasiima ratelius, eina į vieną trobą, kartu verpia, pasipasakoja. Jaunimas susirenka, pagieda giesmes, dzūkai ratelius net eidavo, tik be muzikanto, netriukšmingus, – atskleidžia etnologas. –

O jau gavėnios laikotarpiu, tokių suėjimų mažiau, nes darbai kiti – prasideda audimas.

Visos moterys ausdavo. Senovėje nebūdavo šeimos, kurioje staklės nepyškėtų, nes šviesos daugiau, diena ilgesnė, tai tik pasistačius stakles – darbuotis. Taigi, prisideda daugiau pavasario darbų, pasiruošimų pavasariui, todėl tokių sueigų nebūdavo tiek, kiek advento laikotarpiu.“

„Taip, iš tiesų mes daugiau kalbame apie formaliąją šių laikotarpių pusę. Tačiau aš nekalbu jau apie tai, kad tai yra apmąstymų, maldos, susikaupimo, gyvenimo prasmės ieškojimo laikas. Tai yra dvasinio nuskaidrėjimo laikas pasiruošiant pagrindiniams religijos įvykiams – Išganytojo atėjimui į pasaulį, o paskui ir Vilties atėjimui į pasaulį. Tai yra dvasiniai dalykai. Jie yra svarbiausi.

dr. L. Klimka

Ruošė medieną statyboms

Profesorius pasakoja, jog adventas buvo daugiau vėlių laikas, kurį vengdavo trikdyti, o gavėnia yra vis tik pavasario laukimo laikas, jau kiti darbai ir ne tik pasiruošimas jiems, bet ir sunkus darbas.

„Advento laikotarpiu gal biskutį daugiau yra draudimų. Pavyzdžiui, negalima būdavo važiuoti į mišką medžių kirsti. Per gavėnią kaip tik vyrai važiuoja kirsti medžių. Tik pasižiūri į mėnulio fazę – būtinai turi būti delčioj – medžiai dar miega, bet jau galima juos kirsti, ruošti medieną statyboms. Tokiu metu nukirsti medžiai būna pati geriausia mediena statyboms. Sako, iš delčioj kirstų medžių trobos langai neverkia. Tai reiškia, kad nesilaiko drėgmė.

Taigi, moterys audžia, vyrai apsirūpina statyboms ir gavėnia čia netrukdo. Kaip tik tam yra laikas“.

Buvo daromos išimtys

Kalbant apie pasninką, dr. L. Klimkos teigimu, tai aktualiau religijai nei etnokultūrai.

„Tačiau bažnyčia tas dogmas nustatė, kad būtų lengviau išbūti tą laikotarpį, kai reikia taupyti maistą. Juk baudžiavos laikais žmonės pavasarį badaudavo. Pasninkas kažkada būdavo ne dėl kažkokių religinių įsitikinimų, bet dėl praktinių priežasčių.

Protingi žmonės sugalvojo įdėti religinį matmenį – tada lengviau išbūti šitą laikotarpį, – kalbėjo profesorius. – Žinot, sakydavo, kad netgi sovietų lageryje lengviau išgyvendavo tie žmonės, kurie turėjo religinių įsitikinimų. Morališkai lengviau atlaikyti sunkumus, kai dar yra uždėtas religinis matmuo – žinai, kodėl tu laikaisi tos taisyklės: nevalgyti mėsos, pieno ir jo gaminių.

Kita vertus, mėsos nevalgymas tam tikrais ciklais leidžia paįvairinti maistą, o tai labai naudinga ir organizmui. Dabar mūsų visuomenėje yra visokių dietų organizmo sustiprinimui. O senovėje, aš manau, kad adventas ir gavėnia turėjo tam reikšmės.“

Nors moterys būdavo labai išradingos, kai ruošdamos gavėnios maistą, jį paįvairindavo, kad jis nenusibostų, patiekalai būdavo labai įdomūs, bet net ir kaime būdavo išimtys daromos vaikams, paliegusiems ir seniems žmonėms: „Pasninkas būdavo vadinamas sausas, t.y. labai griežtas, ir bendras pasninkas. Sausas pasninkas neleisdavo ne tik mėsos, bet ir pieno ar jo produktų. Būdavo tikrai nelengva organizmui.“

„Aš nežinau, kodėl jaunimas mano, kad bažnytinės šventės yra labai liūdnos. Atvirkščiai – jos yra labai viltingos: su pavasariu ir visas pasaulis pasikeis į gerąją pusę, taps teisingesnis, švaresnis, išmintingesnis. Aš manau, kad ir mes visi lauksime Velykų su ta nuostata, kad vis tik galingieji pasaulio ras būdų konfliktus išspręsti taikiai, o ne karine jėga. O grėsmė, kurios galbūt net ne visi supranta, išnyks nuo mūsų galvų.

dr. L. Klimka

Papročiai liberalėja

Nesvarbu, ar per gavėnią, ar per adventą – žmonės, profesoriaus teigimu, pasninko laikydavosi nuolatos.

„Tačiau vėliau po truputį tų dienų mažėjo, o šiandien ir giliai religingi žmonės jo dažniausiai laikosi tik penktadieniais ir bažnyčia už tai nebara. Papročiai labai suliberalėjo, – pažymėjo dr. L. Klimka. – Antra vertus, mes gi dabar ir maisto turime labai įvairaus, kuriuo maitinasi ir žaliavalgiai, ir vegetarai – jie pasninko gali laikytis apskritus metus.

O anksčiau būdavo šie du laikotarpiai, kai maisto trūksta, jį reikia taupyti. Baudžiavos laikais žmonės tikrai nelengvai išgyvendavo, bet buvo pastebėta ir tam tikra nauda organizmui.“

Kaip pasakojo etnologas, adventas ir gavėnia nėra vien tik lietuviška tradicija. Tai yra bendra krikščionių tradicija.

„Tačiau ne vien lietuviai ar ypatingai religingi lenkai taip griežtai laikydavosi gavėnios ar advento papročių, bet ir kai kurios slavų tautos, stačiatikiai, pavyzdžiui, bulgarai. Tik jie tai daro truputį kitu laikotarpiu, nes skiriasi kalendorius. O lietuviai ganėtinai griežtai laikėsi, nes jie buvo paskutiniai, kurie įstojo į krikščionybės kelią.

Taigi tas liberalėjimas daug kur atėjo su reformacija, o Lietuvoje reformacija buvo įsigalėjusi labai trumpą laikotarpį, praktiškai tik viena karta – Radvilos, o paskui tos reformacijos liko tik pakraštėliai“, – žiniomis dalijosi dr. L. Klimka.

Paprastai per gavėnią jokių linksmybių ar triukšmų negalėjo būti. Tačiau būdavo viena diena, kai buvo leidžiama susituokti, tik triukšmingų vestuvių nebuvo galima kelti.

dr. L. Klimka

Apmąstymų ir susikaupimo laikas

Ar šiandien gavėnios ir advento laikotarpiai vis dar aktualūs, ar beliko tik formalumai?

„Taip, iš tiesų mes daugiau kalbame apie formaliąją šių laikotarpių pusę. Tačiau aš nekalbu jau apie tai, kad tai yra apmąstymų, maldos, susikaupimo, gyvenimo prasmės ieškojimo laikas. Tai yra dvasinio nuskaidrėjimo laikas pasiruošiant pagrindiniams religijos įvykiams – Išganytojo atėjimui į pasaulį, o paskui – ir Vilties atėjimui į pasaulį. Tai yra dvasiniai dalykai. Jie yra svarbiausi, – pabrėžė etnologas. – O pasninkas ir kita yra antraeiliai dalykai, kurie padeda pagilinti dvasinius išgyvenimus. Religingi žmonės dabar mažiau kreipia dėmesio į pasninko reikšmę.“

Anot profesoriaus, praeityje buvę bažnyčios draudimai buvo daugiau skirti masei neapsišvietusių žmonių, kuriuos sunku buvo privesti prie gilesnių dvasinių išgyvenimų.

„Jiems reikia taisyklių, griežtų normų, o dvasingiems žmonėms tai savaime suprantama. Tuo laikotarpiu žiemos ir pavasario pradžios darbų mažiau, taigi tą laiką gali skirti savo dvasiniam tobulėjimui. O bažnyčia šiam laikotarpiui turi tam priemonių: prieš Velykas – Didžioji savaitė. Jos kiekviena diena yra sureikšminta bažnytiniais veiksmais. Lygiai tas pats yra ir prieš Kalėdas, – pasakojo pašnekovas. – Bažnyčia akcentuoja ne nukryžiavimą, kuriam yra skirta viena diena, kai neskamba varpai, o kryžius uždengiamas purpuriniu audiniu, bet ji skiria ypatingą dėmesį didžiai Prisikėlimo šventei arba prieš Kalėdas – Gimimui.

Viskas vyksta natūraliai, kaip ir šeimoje: juk niekas prieš gimstant kūdikiui balių namuose nerengia, bet visi viltingai laukia, kada jis ateis. Laukia su džiugesiu.

Aš nežinau, kodėl jaunimas mano, kad bažnytinės šventės yra labai liūdnos. Atvirkščiai – jos yra labai viltingos: su pavasariu ir visas pasaulis pasikeis į gerąją pusę, taps teisingesnis, švaresnis, išmintingesnis.

Aš manau, kad ir mes visi lauksime Velykų su ta nuostata, kad vis tik galingieji pasaulio ras būdų konfliktus išspręsti taikiai, o ne karine jėga. O grėsmė, kurios galbūt net ne visi supranta, išnyks nuo mūsų galvų.“

Pusiaugavėnis – stebuklinga gavėnios diena

Dr. L. Klimkos nuomone, religija dabar atsisako paprastų dogmatiškų dalykų, palieka esmę. Ir todėl visai pro pirštus žiūrima, ar tu laikaisi to pasninko, ar ne.

„Bet bendruomenė susirenka, pasimelsti. Ir anksčiau per adventą žmonės namuose susirinkdavo, pagiedodavo giesmes. Tarp religinių gal įpindavo ir vieną kitą liaudies dainą, bet, aišku, pagrindas tiek gavėnios, tiek advento laikotarpiu būdavo malda“, – akcentavo profesorius.

Tačiau pavasario belaukiant, maždaug kovo vidury, anot pašnekovo, dar yra tokia mažai kam žinoma šventė pusiaugavėnis.

„Tai yra labai stebuklinga jaunimo šventė. Gali būti, kad tą dieną labai trumpam vidurnaktį miške lazdynas pražįsta. Ir kas tą žiedą turi, tam visi norai pildosi, savo laimę gali atrasti. Tą žiedą nusiraškęs, gali kokiai merginai padovanoti ar tiesiog užmest užantin ir viskas – meilė iki grabo lentos“, – gražią, bet mažai kam žinomą tradiciją pasakojo etnologas.

Panašiai kaip per Jonines, kai visi ieško paparčio žiedo?

„Lazdyno žiedas geriau nei paparčio, nes paparčio žiedas turtą atneša, o lazdyno žiedas – meilę“, – užtikrino dr. L. Klimka.

Paprastai per gavėnią jokių linksmybių ar triukšmų negalėjo būti. Tačiau būdavo viena diena, kai buvo leidžiama susituokti, tik triukšmingų vestuvių nebuvo galima kelti.

„Sakydavo, kad per Juozapines, kovo 19 d., netgi bažnyčioje galima susituokti, tik triukšmingų vestuvių negalima kelt. Bažnyčia darydavo išimtį tą dieną, žinot, tam atvejui, jeigu jau reikia skubių vestuvių. Visko nutikdavo ir anksčiau tarp jaunimo… Kartais reikia paskubinti, – šypsojosi profesorius ir tęsė pasakojimą toliau: „Sakydavo, kad tą dieną pempė atskrenda. O Pempės diena senovėje būdavo merginų šventė. Čia jau, matyt, besivadovaujant senuoju kalendoriumi.

Taigi tą dieną buvo galima kelti vestuves, bet dar sakydavo, kad balių gali daryti tik su viena sąlyga: jeigu per vieną valandą gaidžiui galvą nukirsi, plunksnas nupeši, malkų prisirinksi ir jį išvirsi – tada jau gali kviesti kaimynus, draugus ir daryt balių. Tokia sunkiai įvykdoma sąlyga“.

Jaunimo vakaronių, kad nebūtų nuobodu laukti pavasario, būdavo, bet be muzikantų ir didelių linksmybių.

„Nors iki Užgavėnių būdavo piršlybų metas, vadinamas Mėsėdis ir su vestuvėmis susiję kiti papročiai, bet paskui, per gavėnią, žinoma, jau ne ir toliau jos tęsėsi tik po Velykų“, – gavėnios papročių pasakojimą baigė dr. L. Klimka.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video