Galerija viena, parodos dvi: „levituojantys“ laivai, medžio meistrystė ir odė miestui

Kiekviena bendruomenės istorija – ar ji pasakojama per medžio skulptūrą, ar per drobėje įamžintą miesto fragmentą – gali stiprinti visuomenę. Ji primena apie žmogaus kūrybiškumą, atsparumą, gebėjimą iš praeities kurti dabartį ir drąsiai žvelgti į ateitį. Menas tampa tiltu tarp tradicijų ir šiandienos, tarp asmeninės patirties ir bendruomenės tapatybės. Būtent tokią jungtį šiandien kuria Kėdainių krašto muziejaus Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija, kur įsikūrė dvi naujos parodos. Pirmojo aukšto salėse savo kūryba dalijasi svečiai – skulptoriai Vytautas Umbrasas ir Kęstutis Lanauskas, kviečiantys iš naujo pajusti ryšį su gamta, medžiaga ir pačiu savimi. Antrojo aukšto ekspozicijų erdvėje Kėdainių dailės mokytojai pristato parodą „Mano miestui“ – vizualų dialogą su miestu, jo istorija ir šiandiena. Šios parodos – tai ne tik meno pristatymas. Tai bendruomeniškumo, kultūrinės tapatybės ir kūrybinio gyvybingumo liudijimas. Tradicijų ir paveldo interpretacijos čia susilieja su asmeninėmis patirtimis, o skirtingų kartų kūrėjų darbai rodo, kad Kėdainių krašto žmonės yra matomi, kuriantys ir įkvepiantys – tiek savo mieste, tiek plačiau. Pasimėgauti šiuo kultūriniu dialogu gali kiekvienas – galerijos lankymas nemokamas.

Skulptūroms – emocinis užtaisas

Į muziejų-galeriją gausiai susirinkusią publiką maloniai nustebino erdves pavergęs natūralios medienos ir gyvos miško augmenijos aromatas, kurį skleidė V. Umbraso ir K. Lanausko eksponuojamų medžio objektų paroda „Iš arti“.

Vytautas Umbrasas – skulptorius, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, gimęs Kaune, baigęs Valstybinį dailės institutą, kuriame įgijo skulptoriaus ir pedagogo specialybę. Nuo 1988 m. jis aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje bei užsienyje, yra surengęs personalinių parodų Kaune ir Italijoje, dalyvavęs svarbiose grupinėse šiuolaikinės skulptūros ir objekto meno parodose. Kauniečio kūryba XX a. pabaigoje buvo įvertinta Soroso šiuolaikinio meno premija.

V. Umbrasas drožia, skaptuoja iš medžio, inkrustuoja. Menininkas pasižymi individualiu pasaulio matymu, mąstymu, medžiagos panaudojimu ir plastine skulptūrų raiška. Skulptoriui būdingas gebėjimas mintį pajungti formai, taupiomis meninėmis priemonėmis išreikšti kūrinio esmę, išlaikyti gyvą kontaktą su skulptūra, naudojant rankų darbą, maksimaliai įkraunant skulptūras emociniu užtaisu.

Menininko skulptūros – tarsi vienos neišsemiamos temos variacijos, minčių plėtotė, apibrėžianti medinių personažų egzistavimo lauką, bet ir galinti visiškai naujai, intelektualiai suskambėti meistriškai išnaudojus skirtingus kontekstus.

Kūriniui panaudojo medinę palangę

Nuo perkrautos kasdienybės ir informacijos triukšmo pavargusį šiuolaikinį žmogų V. Umbraso darbai galėtų veikti netgi gydančiai – natūralios spalvos bei medžiagos leidžia pajusti prigimtinį ryšį su gamta ir pačiu savimi.

„Man patinka, kai žiūrovas turi savo asmeninę nuomonę apie mano darbus. Manau, jog to turėtų norėti kiekvienas menininkas, – įsitikinęs V. Umbrasas. – Su medžiu dirbu nuo paauglystės. Jis man patinka, nes neturi daug pretenzijų, nereikalauja didelių investicijų, patalpų, dirbtuvių, įrangos – kitaip nei, tarkime, akmuo.

Dirbu su įvairiais medžiais, bet daugiausia – su lapuočiais. Kartais naudoju nenaują medieną. Vienas iš čia eksponuojamų darbų sukurtas iš senos medinės palangės, – žiūrovo dėmesį atkreipė kūrėjas. – J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje savo kūrinius pristatau pirmą kartą. Manau, jog mano darbams šios erdvės puikiai tinka. Jauku.“

Žiūrovas – skulptūros gyvenimo dalis

Žengęs į kitą galerijos salę žiūrovas akimirkai sutrinka – sąmonė negali patikėti tuo, ką regi akys: daugybė medinių laivų tarsi levituoja erdvėje, o jusles užlieja gamtos gyvasties aromatas – medienos, samanų, pušų. Taip pasitinka ir save pristato Kęstutis Lanauskas – skulptorius, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės instituto skulptūros magistras.

Jo kūryba apima skulptūrą, viešųjų erdvių objektus, žemės meną bei sniego ir ledo skulptūras, pristatytas Lietuvoje ir tarptautiniu mastu, tarp jų – Venecijos bienalėse, JAV, Japonijoje ir Europoje. Menininkas yra pelnęs reikšmingų apdovanojimų tarptautiniuose festivaliuose, apdovanotas Lietuvos dailininkų sąjungos Garbės raštu ir Kauno miesto burmistro Jono Vileišio medaliu.

Kurdamas autorius pradeda nuo idėjos, kurią kartais padiktuoja pati aplinka – renka informaciją, ieško tinkamos medžiagos, būna, kad tiesiog svajoja, dėlioja idėjas kaip dėlionę. Mėgstama medžiaga – lauko rieduliai.

Skulptoriui kūryboje svarbu gamtos ir žmogaus santykis, garsas, šviesa, judesys, tekstūra. Daugelis objektų atsiskleidžia tik prie jų prisilietus – tokiu būdu žiūrovas tarsi tampa skulptūros gyvenimo dalimi.

Seno giminės namo reinkarnacija

K. Lanauskas įsitikinęs, jog kūryba turi būti gyva, žaisminga, linksma, erdvei dovanoti judesį.

„Mano giminėje – kelios agronomų kartos, jų sodai iki šiol išlikę ir vis dar duoda vaisių, – kodėl augalą nusprendė paversti parodos eksponatu, pagrindžia menininkas. – Man labai patinka kūrybai naudoti būtent gamtines medžiagas. Dažnai dirbu iš naujo panaudodamas seną medieną.

Laivai, kuriuos matote, padaryti iš mano žmonos senelio seno namo rąstų, – įsižiūrėti įdėmiau intriguoja autorius. – Kai kur netgi matyti rąstų jungimo vietos. Išardai seną namą ir kuri, – šypsosi K. Lanauskas, o paklaustas, ar sutuoktinės artimieji džiaugiasi tokia sodybos reinkarnacija, juokdamasis atsako. – Taip, žinoma, nes senieji rąstai neatsidūrė krosnyje – tapo nauju kūriniu.“

J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje paroda „Iš arti“ lankytojams bus atvira iki balandžio 12 d.

Odė miestui

Antrojo galerijos aukšto salėje pristatoma Kėdainių dailės mokytojų kūrybinių darbų paroda „Mano miestui“. Tai jautrus ir kūrybiškas rajono dailės pedagogų dialogas su miestu, kuriame jie gyvena, kuria ir ugdo jaunąją kartą.

Grupinėje parodoje pristatomi skirtingų kartų mokytojų kūrybiniai darbai atskleidžia asmeninius santykius su Kėdainiais – jų istorija, architektūra, kraštovaizdžiu ir kasdienybės ritmu. Tai vizualūs laiškai miestui, kupini pagarbos, atminties ir kūrybinės interpretacijos.

Parodos pavadinimas „Mano miestui“ pabrėžia individualų žvilgsnį: kiekvienas autorius savaip regi miesto erdves, žmones, šviesą ir nuotaiką. Vienuose darbuose atsiveria atpažįstami senamiesčio fragmentai, kitur – simboliškai apmąstomos miesto tapatybės temos. Skirtingos technikos ir mišrios medijos leidžia išryškėti kūrėjų savitumui ir kartu sukuria įvairialypį, gyvą miesto portretą.

Ši paroda – dar ir bendruomeniškumo išraiška. Mokytojai, kasdien įkvepiantys mokinius pažinti meną, patys stoja prieš žiūrovą kaip kūrėjai, liudydami, kad miestas yra ne tik geografinė vieta, bet ir emocinė erdvė.

Rekordinis autorių skaičius

Savo darbus dailės pedagogų parodoje taip pat eksponuojanti J. Monkutės-Marks muziejaus-galerijos vadovė Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė pasidžiaugė rekordine autorių gausa – tradicinėje parodoje šįsyk kūrinius pristato net 25 mokytojai.

„Šios parodos kuratorė ir sumanytoja jau daugelį metų yra dailės mokytoja Daiva Nurdinova. Džiaugiamės, jog paroda labai turtinga. Kiekvienas žiūrovas tikrai atras sau mielą kūrinį ir daugiau sužinos apie mūsų krašto dailės mokytojus bei jų kūrybą, – sako A. Fedaravičiūtė-Jasiūnė. – Paroda vyks neilgai – tik iki kovo 15 dienos, todėl raginu paskubėti, nes paroda spalvinga, įdomi, išraiškinga bei verta dėmesio.“

Ir Kėdainių dailės mokykloje dirbanti galerijos vadovė parodai pristatė itin žaismingą kūrinį, skirtą… jos šeimos katinui.

„Tai miesto katinas, pats naujausias mano darbas, sukurtas šį rudenį, – šypsosi A. Fedaravičiūtė-Jasiūnė. – Šis katinas gimė Vainotiškių kaime. Ten našlaitėlį radome ir užauginome visai nuo mažumės. Dabar jis pats mylimiausias, patapęs miesčioniu, – juokiasi autorė ir priduria, kad augintinis itin emocingai reaguoja į šeimininkės meno kūrinį. – Katinui patinka su šiuo darbu žaisti, todėl tenka slėpti, nes norisi pasaugoti.“

Duoklė kultūros sostinei

Parodos „Mano miestui“ kuratorė D. Nurdinova atskleidė, kad parodos idėją ir pavadinimą įkvėpė garbingas šiųmetis Kėdainių – Lietuvos kultūros sostinės – titulas.

„Kiekvienas mokytojas savo kūriniu atskleidžia tai, kas jam šiame mieste artima, pasirinkdamas labiausiai patinkančią techniką, – sako D. Nurdinova. – Turime Kauno kolegijoje, Kauno Juozo Grušo meno mokykloje, Kėdainių dailės mokykloje ir netgi Vilniuje dirbančių pedagogų darbų.

Paroda labai savita, visai netradicinė. Žiūrovas išvys daug įvairių technikų: fotografiją, karpinius, grafiką, mišrias technikas, keramiką, tapybą, veltinį – labai platu.

Su šia paroda kviečiame iš naujo pažvelgti į pažįstamas vietas ir atrasti jose asmenišką, kūrybos įkvėptą santykį.“