Gaisrą patyrusi moteris dėkoja geradariams
Yra žmonių, kurie ateina į mūsų gyvenimą ir iki pamatų jį sugriauna. Laimei, yra ir tokių, kurie, ištikus nelaimei ištiesia pagalbos ranką, padeda viską pradėti iš naujo, suteikia viltį gyventi. Tokios mintys lydi mane pastarąjį mėnesį, po to, kai 2018-ųjų gruodžio 26-ąją praradau beveik viską, ką kūriau daug metų sąžiningai ir sunkiai dirbdama, patyriau baisų išgąstį, fizinį ir dvasinį skausmą. Tą siaubingą vakarą ugnis sudegino ir mano pasitikėjimą žmogumi, kurį laikiau savu. Stovėjau sustingusi po gruodžio dangum ir drebėjau iš siaubo ir nevilties…
Atsilaikiau… Šiandien jau taip galiu pasakyti. O stojuosi ant kojų ir pradedu nuosekliau mąstyti tik gerų žmonių dėka, kurie nuo pat tos lemtingos valandos nepaliko manęs vienos nelaimėje. Tai pirmiausia mano artimieji, kuriems galėjau padėkoti ir dėkoju tiesiogiai. Be galo svarbus man buvo ir yra daugybės pažįstamų ir nelabai žinomų žmonių palaikymas ir pagalba. Tad labai dėkoju Krakių ambulatorijos medikams, ypač gydytojai Rūtai Mandravickienei, slaugytojoms Rimai Kikilienei, Virginijai Stankevičienei už jautrumą ir nuoširdžią kvalifikuotą pagalbą. Dėkoju Kėdainių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos specialistams, kuriems tą šventinį vakarą teko kantriai, sunkiai ir atsakingai dirbti.
Niekada neišblės iš atminties išaušęs rytas, kai, tamsai išsisklaidžius, lyg baisiausias juodulys atsivėrė gaisravietė. Ir tada nebuvau viena, nesu viena iki šiol. Jaučiu begalinį dėkingumą ūkininkų Aušros ir Sauliaus Račų šeimai už visapusišką pagalbą, už jaudulį, sukėlusį net savo paauglio sūnaus įtraukimą tvarkant gaisro padarinius. Tą patį jaučiu ir kaimynei Zitai Dovydonienei, kuri nuo pirmų minučių iki šiol negailėdama jėgų ir labai nuoširdžiai rūpinasi tuo, kas liko sodybvietėje. Ši moteris suteikia man galimybę atsigauti ir kaip tik įmanoma ramiau gydytis. Esu sujaudinta ir Arnesto Stačkūno, ir Rimanto Miškausko, kuris atskubėjo net iš Lančiūnavos, pagalbos ir palaikymo. Nuoširdžiai dėkoju ir Artūrui bei Lukui Palamarčiams, keletą dienų padėjusiems tvarkyti degėsius. Nuoširdus ačiū kaimynams Bronislavai ir Albinui Dementiškoms už supratingumą, užuojautą ir realią pagalbą nelaimės metu.
Labai daug stiprybės man suteikė AB Krekenavos agrofirmos gaminių skyriaus meistrės Asta Risakovaitė ir Dovilė Našlėnė bei mano bendradarbiai, meistrė Ineta Švobienė ir jos vadovaujamas taros plovėjų kolektyvas. Esu be galo dėkinga už Jūsų moralinę ir finansinę paramą. Žmogiško požiūrio, atjautos ir skubios finansinės paramos sulaukiau ir iš savo darbovietės profsąjungos, ir iš AB Krekenavos agrofirmos generalinio direktoriaus Lino Grikšo bei administracijos.
Dėkoju Krakių seniūnui Jonui Dalbokui už moralinį palaikymą ir žadamą pagalbą.
Nesvarbu, ar Jūs, mielieji, susidūrėte su mano nelaime atlikdami savo tiesiogines pareigas, ar dėl to, kad mane pažįstate, o gal dėl to, kad paprasčiausiai Jus sujaudino ši tragedija, svarbu yra tai, kad Jūs šioje situacijoje parodėte, kokios vertės yra tikrasis žmogiškumas. O jis neįkainojamas.
Iš tikrųjų kiekvienas iš mūsų turime dvi istorijas: viena yra mūsų gyvenimas, antra – ką kiti apie mus kalba. Nesiklausau kalbų ir einu toliau savo gyvenimo keliu, apdovanota gerų žmonių širdies dovanomis, paremta ir sustiprinta, dar tvirčiau įtikėjusi, jog tik nelaimėje geriausiai pažįstame, kas yra kas. Ačiū, mielieji žmonės, už gerumą. Didelės sėkmės Jums, sveikatos ir būties lengvumo.
Pagarbiai Gražina Bukauskienė
