Dvasininkas K. Rugevičius Paberžėje priminė: „Žmogaus žodis turi būti kuriantis – tušti pažadai nieko nereiškia“ (GAUSI FOTOGALERIJA)

Rudens ramybės apglėbtoje Paberžėje malda, pakylėjančiu melodijų skambesiu bei žmogiškosios būties gelmes atveriančiu poezijos žodžiu sekmadienį atgimė Tėvo Stanislovo atminimas. Sielų gydytoju vadinto dvasininko 108-osioms gimimo metinėms skirtas koncertas užbaigė tryliktąjį tarptautinį Paberžės muzikos festivalį, tūkstančių širdžių mylimą, branginamą ir kaskart laukiamą.

„Šioje šventoje vietoje daugybė ieškančiųjų atrado viltį, ją išsiveždavo ir ta viltimi gyvendavo“, – apie akimis neregimų Tėvo Stanislovo stebuklų pripildytą Paberžę, atnašaudamas šventąją iškilmingų Mišių auką, kalbėjo Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas, kunigas egzorcistas Kęstutis Rugevičius, medinės Paberžės bažnytėlės šventoriuje tikintiesiems susirinkus taip gausiai, kad viduje – po Dievo namų skliautais – nebūtų tilpęs ir vos trečdalis jų.

Metai bėga, o jau du dešimtmečius Tėvo Stanislovo iš Aukštybių laiminama Paberžė nesikeičia – ji ir toliau lieka gydančia bei traukiančia užuovėja kiekvienam.

Norinčiam pasitaisyti bus atleista

Paberžėje nebe pirmą kartą su tikinčiaisiais susitinkančio kunigo K. Rugevičiaus pamokslas kvietė apmąstyti savąją kasdienybę ir vertybes, kurios įkvepia mūsų pasirinkimus. Dvasininkas, kaip ir Tėvas Stanislovas anuomet, ragino gyventi atvira širdimi, gebėti atsiprašyti ir siekti susigrąžinti vidinį regėjimą, kad žmonės vienas kitame galėtų pamatyti savo Kūrėją – Dievą, kiekvienam iš mūsų trokštantį laimės.  

„Dideli Dievo planai prasideda nuo mažų smulkmenų ir mažų žingsnių, – pabrėžė kunigas K. Rugevičius. – Ir mūsų gyvenimas susideda iš daugybės dienų. Kai 598-aisiais Jeruzalė buvo sugriauta ir du trečdaliai izraelitų tautos buvo ištremta į Babiloną, ten pranašas, kaip vienišas balsas, bandė pažadinti jų sąžinę.

Tremtyje žmonės kaltino Dievą, koks jis neteisingas, kodėl pasmerkė žmones kentėti. Tėvas Stanislovas irgi buvo tremtyje – šachtose kasė anglis ir turėjo stiprybės išmintingai padėti kitiems. Jis sakė: nekeik tų, kurie tave muša, nepyk ant tų kgbistų – jie irgi žmonės.

Jeigu teisusis praranda teisumą ir pradeda blogai elgtis, tai jis negyvens, bet jeigu nusidėjėlis ar klystantis žmogus pasitaiso – jis gyvens.

Būtent šita šventa vieta – Paberžė, matė labai daug nusidėjėlių, taip pat ir daug ieškančių, daug paklydusių, kurie, atvykę čia, rasdavo viltį, ir daugybė jų tą viltį ne tik išsinešdavo, bet ir ja gyvendavo, ja patikėdavo, – kalbėjo dvasininkas. – Daugybė pas Tėvą Stanislovą atvykdavusių žmonių atverdavo jam savo skaudulius, pasakodavo apie savo nuodėmes, o Tėvelis galiausiai atsakydavo: pažvelk į dangų, išgirsk tylą, paukštį, išgirsk širdį, pamatyk, kad Dievas yra šalia – su tavimi, jis tavęs neapleidžia.“

Tegul žodį įprasmina darbas

Kreipdamasis į minią Paberžėn susibūrusių žmonių, kunigas K. Rugevičius savojo pamokslo mintis grindė Tėvo Stanislovo puoselėtomis vertybėmis. Viena iš jų – pasaulio gerovė gimsta iš kiekvieno žmogaus darbų.

„Savo namuose reikia dirbti. Visi turime prisidėti prie gerovės: pradedant namų tvarkymu, rūpesčiu savo šeima, miestu ar kaimu, o galiausiai – ir darbais dėl valstybės gerovės.

Kai Tėvas Stanislovas grįžo iš tremties, jis ne tik kalbėjo. Pirmiausia jis darė, dirbo, gražino ir kviesdavo: gal ateik ir tu prisidėti?

Gali eiti melstis į bažnyčią, bet jeigu tu savo kasdieniame gyvenime nematai kito žmogaus, nenori augti, kurti gėrio, vadinasi, tu tik deklaruoji. Jei šnekos lieka šnekomis ir nevirsta darbais, tada nelabai kas aplink tave ir pasikeičia, – dėmesį atkreipė dvasininkas. – Evangelija sako: pradžioje buvo žodis, bet vėliau jis tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų. Taigi žodis turi būti kuriantis.

Kaip būtų nuostabu, jei mūsų mintys ir žodžiai taptų gražiais, kilniais darbais. Jei išsakome daug pažadų, bet nė piršto nepajudiname, tai nieko gero. Kiekvienam iš mūsų reikia atsigręžti, sustoti, pajusti vidinį norą patirti, išgirsti, pamatyti, susitikti. Tai ir darome čia – Paberžėje. Šie susitikimai visus mus praturtina ir įkvepia kurti savo kasdienybę.

Norėtųsi, kad mūsų žodžiai įsikūnytų gyvenime. Ačiū, kad jūs esate čia. Savo buvimu patvirtinate, kad troškimas savą žodį paversti darbu jumyse yra gyvas. Palaiminti tie, kurie apsisprendžia, deda žingsnį ir iš tikrųjų gyvena.“

Dievas kuria toliau

Po to, kai Dievas sutvėrė pasaulį ir gyvybę jame, jo darbas nesibaigė – su kiekvienu žmogumi ir kiekvienu žmogaus sprendimu Dievas kuria toliau.

„Viešpats nori kurti ir jis visada kuria mums naują – jautrią širdį, – pabrėžė kunigas K. Rugevičius. – Liudykime Kristų savo gyvenimu.“

Į Paberžę atvykęs Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas, klausantis šimtams tikinčiųjų, šiltą padėkos žodį tarė ne tik žmonėms, bet ir drauge su juo iškilmingas šventas Mišias aukojusiam dabar abi Tėvo Stanislovo parapijas – tiek Dotnuvos, tiek Paberžės – globojančiam klebonui kunigui Giedriui Maskolaičiui.

„Giedrius – nuostabus kunigas. Jis turi kažką kaip Tėvas Stanislovas – ir tai ne tik barzda“, – juokaudamas pridūrė dvasininkas, o pats klebonas G. Maskolaitis atskleidė, jog kunigas K. Rugevičius buvo jo mokytojas, tad buvusiam mokiniui su savo mokytoju prie to paties altoriaus pakviesti žmones bendrai maldai – ypatinga.

Pildome Tėvo Stanislovo svajonę

Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio, skirto Tėvui Stanislovui atminti, meno vadovas, operos solistas Liudas Mikalauskas per kiekvieną renginį su publika bendrauja ne kartą: per šventines pamaldas tikinčiųjų sielas džiugina jo giesmės, per koncertus širdis pavergia išskirtinis atlikėjo talentas, o žavintis humoras kuria šiltą atmosferą, kaskart traukiančią minias žmonių.

„Kai prieš 13 metų surengėme pirmą Paberžės muzikos festivalį, sakėme: o dabar visi pakilkime iš bažnyčios ir nueikime prie Tėvo Stanislovo kapo sugiedoti „Viešpaties angelą“. Praėjo vos keleri metai ir jau nebetilpome į bažnyčią, – šypsojosi L. Mikalauskas. – Turėjome renginius perkelti į  šventorių, nes daugybė žmonių stovėdavo už bažnyčios durų negalėdami papulti į šventovės vidų, kur būdavo sausakimša.

O dabar atėjo laikas, kai kunigas K. Rugevičius sako: niekur nereikia eiti – atsigręžkime į Tėvo Stanislovo kapą ir sugiedokime „Viešpaties angelo“ maldą. Ir čia nieko poniško nėra – tiesiog mes pildome vieną iš Tėvo Stanislovo tikslų, vilčių, svajonių – kad Paberžė būtų gyva ir tada, kai jo paties čia nebėra.

Šiandien Paberžė gyva – jos gyvastį palaiko jūsų šypsenos, meilė, apsikabinimai. Tėvas Stanislovas to ir troško – kad Paberžė sulauktų daugybės žmonių, kuriems ji rūpėtų, kurie ją lankytų.

Nors didžioji dalis čia susirinkusiųjų dalyvauja nebe pirmame Paberžės festivalyje, vis tik kaskart sulaukiame ir šią vietą, šiuos renginius atrandančių žmonių. Tikiuosi, kad jie pajus Tėvo Stanislovo dvasią, jo giliai įmintą pėdą ne tik šventoriuje, bažnyčioje ar Paberžės apylinkėse, tačiau ir tų žmonių, prie kurių Tėvas Stanislovas prisilietė, širdyse.“

Antras gyvenimas – ir daiktui, ir žmogui

Tėvas Stanislovas gebėjo išmintingai vertinti viską, kas Dievo valia aplink mus sukurta: nuo daiktų iki žmonių – sielose girdinčių Kristaus balsą ir paklydusių. Pasak L. Mikalausko, Tėvas Stanislovas ne veltui buvo vadinamas sielų gydytoju – iš pradžių ėmęsis antram gyvenimui prikelti senus rakandus, vėliau jis atgimimą dovanodavo ir žmogui.

„Prie ko Tėvas Stanislovas prisiliesdavo – viskas atgimdavo, – kalbėjo L. Mikalauskas. – Statydamas bažnyčios šventoriaus tvorą, jis suteikdavo antrą gyvenimą girnapusių, vežimų ratams. Bet čia smulkmenos.

Tėvas Stanislovas antrą gyvenimą suteikdavo ir į Paberžę atvykusiems žmonėms, kurie ieškodavo palaikymo. Čia visko būdavo – tiek maldos, tiek labai daug darbo. Tėvas Stanislovas visus svečius nukreipdavo į nesibaigiančius Paberžės darbus.“

Šalia maldos ir darbo – menas

Festivalio meno vadovas L. Mikalauskas pabrėžė, jog Tėvas Stanislovas Paberžę regėjo ne tik kaip maldos ar darbo erdvę, bet ir kaip žmogaus sielą per meną pakylėjančią vietą.

„Tad šventomis Mišiomis pradedamą mūsų festivalį tęsia koncertas, – pristatė L. Mikalauskas. – Pernai sulaukus daugybės padėkų už koncertą poetui Justinui Marcinkevičiui, šiemet vakarą dedikavome kitam žodžio genijui – Pauliui Širviui.

Nuostabūs, žiūrovų mylimi atlikėjai – aktoriai Virginija Kochanskytė, Giedrius Arbačiauskas ir Andrius Bialobževskis – scenoje pasidalino, kaip jie išgyvena poeto P. Širvio kūrybą: jautriai, tikrai, o kartais net ir labai asmeniškai, – dalinosi pašnekovas. – Vakaro muzikinį audinį kūrė Vilniaus folkloro ansamblis „Nalšia“, vadovaujamas Audronės Vakarinienės. Šio kolektyvo balsų skambesys susiliejo su P. Širvio tekstais, suteikdamas jiems dar daugiau gyvybės ir lietuviško jausmo.

Koncertas „Vai žydėkit, linai… Amžinas Paulius Širvys“ atskleidė jautriausias P. Širvio eiles, kurios per laiką sugulė ne tik į knygas, dainas, romansus, bet ir į visų mūsų vidų.

Šio susitikimo metu tekstas ir muzika susiliejo taip, kad nebeliko ribos tarp scenos ir klausytojo. Tai buvo vakaras, kurį reikėjo ne tik išgirsti, bet tiesiog patirti.“

Dėkojo Paberžės globėjams

Paberžės parapijos klebonas kunigas G. Maskolaitis dėkojo visiems, kurių nuoširdžiu dėmesiu Paberžė toliau lieka gyvybinga traukos vieta.

„Ačiū maestro, šio festivalio meno vadovui L. Mikalauskui už kūrybingas idėjas, kurios padeda išlaikyti Paberžės dvasią.

Taip pat didelė padėka festivalį remiančiam bei organizuojančiam labdaros ir paramos fondui „Viltis–Vikonda“ ir jo direktorei Virginijai Ragauskienei – už rūpestį medžiagiškąja festivalio puse ir už ilgametį visapusišką Paberžės palaikymą.

Ačiū visiems, kurie vis sugrįžtate į šią šventą vietą. Tarptautiniam Paberžės muzikos festivaliui linkiu gyvuoti dar daugybę metų“, – išlydėdamas festivalio baigiamojo renginio svečius šiltai kalbėjo kunigas G. Maskolaitis.

Pripažintų talentų pasirodymai – nemokamai

Visus 13 metų Tarptautinis Paberžės muzikos festivalis pasidžiaugti aukšto profesionalumo meno renginiais publiką kviečia nemokamai.

Festivalio mecenatas – „Vikonda grupė“. Festivalį iš dalies finansuoja: Lietuvos kultūros taryba ir Kėdainių rajono savivaldybė. Festivalio partneriai: Kėdainių kultūros centras ir 1863 m. sukilimo muziejus Paberžėje. Festivalį organizuoja: VšĮ „Liudo Mikalausko koncertai“ bei labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“. Festivalio globėja – „Vikonda grupės“ valdybos pirmininkė Jolanta Blažytė, dvasinis vadovas – Dotnuvos parapijos klebonas Giedrius Maskolaitis, festivalio meno vadovas – Liudas Mikalauskas.