Akademiškiai per šv. Andriejų „susciko” su Egle Kašėtiene

Prasidėjęs Adventas Akademijos sodiečius subūrė į šviesų laukimo džiaugsmą kartu su etnomuzikologe ir dainininke Egle Kašėtiene, kurios protėviai gyveno ir dirbo šiame krašte. Renginys tapo savotiška muzikine kelione po Dzūkijos kaimelius, kurioje per senąsias dzūkiškas giesmes atgijo laiko išsaugota dvasia.

,,Labai laukiu ne tik vėl apsisukus metų ratui pasinerti į leliumavimus, apsijungti su žmonėmis per dainavimą, bet ir aplankyti prosenelio gyvenimui labai reikšmingą vietą“, – savo paskyroje socialiniame tinkle ,,Facebook“ dar prieš renginį rašė E. Kašėtienė. 

Pasitiko Adventą

Advento – ramybės, laukimo ir šviesos laiką, Akademijos sodiečiai pasitiko prasmingai. Per šv. Andriejų Akademijos kultūros centre įvyko dzūkiškų Advento–Kalėdų giesmių vakaras „Da laduma ladum“ su etnomuzikologe, kultūros istorike, dzūkiškos kultūros puoselėtoja E. Kašėtiene. Nedideliame būryje susirinkusiųjų nuoširdžiai skambėjo autentiškos, prasmės ir senųjų tradicijų dvasios kupinos giesmės.

Eglė ne tik giedojo, bet ir išsamiai pristatė kiekvieną dainą, kurią ji atrinko dar pernai, prieš pat Kalėdas, išleistam albumui tokiu pačiu pavadinimu –„Da laduma ladum“. Etnomuzikologė supažindino su šių ypatingų, tik Dzūkijoje išlikusių giesmių kontekstais, jų pateikėjais, papasakojo apie kiekvieną iš jų, pristatė skaidrėse su nuotrauka ir giesmės žodžiais.

Su šviesa širdyje

Renginyje E. Kašėtienė leido tarpukariu įrašytas giesmes iš senų audio įrašų, iš kurių ji pati jų ir išmoko. Dainos albume įrašytos ir renginyje siekta jas atlikti kuo autentiškesne forma, paisant kiekvieno pateikėjo ir kaimo, kuriame užrašyta daina, šnektos, dainavimo stilistikos skirtumų. Susirinkusieji galėjo išgirsti, kaip skamba autentiški balsai, kokios intonacijos, kokia giesmės melodija. Vėliau moteris kvietė visus drauge giedoti ir lengvesnes, ir sudėtingesnių melodijų giesmes, kad būtų galima pajusti sielų bendrumą ir pasinerti į šviesų laukimo džiaugsmą.

Dalyviai giedojo kartu su Egle. Vakarą labai sušildė ir trumpam besūpuodamas jų antrąją 5 mėnesių dukrelę pagiedoti prisijungęs ir Eglės vyras Rokas Kašėta. 

Kaimeliuose skambėjo dainos

Dzūkijoje giesmės skambėdavusios nuo Advento pradžios iki Trijų Karalių. Kaip pasakojo Eglė, Adventas tai paskutinė riba, kai buvo stengiamasi susirasti porą, nes iš karto po Kalėdų eidavo vestuvių periodas. Nors bažnyčia draudė šokius ir pasilinksminimus šiuo periodu, bet pilkomis, niūriomis, pačiomis tamsiausiomis metų dienomis jaunimas norėjo būti kartu. Dzūkijoje, kaimuose, merginos susirinkdavo pas kažkurią į vieną pirkią ir, joje atsinešę savo ratelius, verpdavo linus, ten ir panakvodavo.

Kur merginos, ten traukdavo ir vaikinai. Tai po darbų sutemus vakarodami giedodavo tas ypatingąsias giesmes, o kartu ir žaisdavo įvairius žaidimus. Ten ir šaudydavo vaikinai savo strėles, dairydamiesi, kuri mergina jiems labiau patinkanti. Tada jaunimas keliaudavo į kitą trobą.

Vaišino susirinkusius

Akademijos kultūros centro direktorė Žydronė Smulskienė susirinkusius pakvietė vakarą praleisti taip, kaip tai darė mūsų protėviai: susirinkę Advento vakarais giedodavo giesmes. Jaukių kultūros rūmų šeimininkė pati ruošė vakaro svečiams vaišes: užplikė sesers rinktos lauko žolelių ir įvairių lapelių arbatos ir buvo iškepusi ,,vienoj blėkoje sausainį su juoda uoga“, kaip tai darė jos baba (taip vadindavo savo močiutę). Ir tikrai per pertraukėlę tarp giedojimų pagal senovišką receptą keptas trupininis pyragas su juodaisiais serbentais patiektas supjaustytas dailiais rombeliais, visai kaip sausainiai, tiesiog pradingo nuo stalo lyg apeiginis valgis. 

Ž. Smulskienė, laikydamasi senosios tradicijos, uždegė Kultūros centro Advento vainiko pirmąją žvakę ir kvietė nuo šio vakaro pradėti gyventi laukime laimės, meilės ir gyvybėje, kurią duoda Viešpats. Degdama pirmąją Advento Vilties žvakę Ž. Smulskienė sakė tai daranti su didele viltimi, kad viskas šiame krašte sektųsi.

Dzūkai gieda

E. Kašėtienė išskyrė Advento laikotarpio repertuarą giesmes, kurias ir kvietė Akademijoje ,,savo lūpom išgiedoti“, nes tai pats reikšmingiausias metų laikas, labiausiai apgiedotas ir įsimintinas savo ritualais. Advento–Kalėdų laikotarpio dainas patys dzūkai vadino giesmėmis, taip suteikdami joms išskirtinę sakralinę prasmę ir sakydavo ne dainuoti, o giedoti.

Kalėdų laiko giesmes atpažįstame dėl juose girdimų žodžių (vadinamų refrenomis): leliumoj, leliumai, liliumai, kalėda, lado, da laduma ladum, aleliuma rūtela ir kt . Ilgai ir kruopščiai iš archyvuose saugomų garso įrašų Eglė rinko ir pati rekonstravo dainas, kurias ji dar 2024 prieš pat šv. Kalėdas išleido albume „Da laduma ladum“, o sekmadienį pristatė Advento vakare.

Dvišakės giesmės

Įdomu tai, kad senosiose dzūkų giesmėse nėra krikščioniškų simbolių, nors jos fiksuotos jau 20 amžiuje. Vadinasi, seniausioji giesmių tradicija įsiliejo į religines šventes ir cirkuliavo katalikų šeimose.

Dzūkų giesmėse minima daug žvėrelių: nuo šermuonėlių iki genelių ir, šalia tekstuose minimas žmogus (bernelis, mergelė). Eglė tas giesmes vadina dvišakėmis: viena šaka žvėrelis, paukštelis, o kita – mergelė, bernelis. Pvz., giesmės apie bitelę ir mergelę, dagilėlį ir bernelį. Pas dzūkus daug vienbalsių giesmių. Jos yra seniausios ir daugiausia jų yra išlikusių.

Ryšys su Akademija

Eglė Kašėtienė prisipažino, kad jai miela lankytis mūsų krašte, nes jis jai yra artimas. ,,Mano prosenelis, močiutės iš mamos pusės tėtis, buvo Juozas Tonkūnas“, – susirinkusiems prisipažino E. Kašėtienė.

Sudėtingo likimo asmenybė Juozas Tonkūnas buvo profesorius, agronomas, pievininkas. Jis buvo ir Lietuvos švietimo ministras, Lietuvos žemės ūkio akademijos rektorius, gyveno ir dirbo mūsų krašte ne vienus metus. Jis palaidotas Gėlainių kaimo kapinėse, Dotnuvos seniūnijoje, Kėdainių rajone. 

,,Mano močiutė (Juozo Tonkūno duktė) tradiciškai kiekvienais metais per Vėlines lanko jo kapus. Aš taip pat anksčiau dažniau čia važiuodavau, o dabar – rečiau, nes man su labai mažais vaikais tai jau visai kitas Lietuvos galas ir sunku atvykti dažniau“, – sako Eglė Kašėtienė.

Todėl kviesta į Akademiją pristatyti savo albumo, ji atvyko noriai, nes, kaip ir pati sako, ne tik savo kraštas, bet ir važiuodama per bendruomenes ji populiarina dzūkų tarmę, jos lobius, o ir pati daug sužino.  

Dzūkai nemėgsta viešumo

Nors, kaip pastebėjo Eglė, dzūkai labai nemėgsta viešai prisistatyti ir „kavojasi“, (t. y. slepiasi, neprisistato), renginyje etnomuzikologės neliko nepastebėtos dvi aktyviai giedoti talkinusios dzūkaitės. Renginio nepraleido Kėdainių krašto kultūros premijos laureatė, Lietuvos žemdirbystės instituto mokslininkė, Akademijos kultūros centro folkloro ansamblio „Seklyčia“ vadovė Ona Auškalnienė, kuri pati yra atsikėlusi į šį kraštą iš Alytaus, bei nuo Varėnos krašto save kildinanti Kėdainių Senamiesčio progimnazijos bibliotekos vedėja etnokultūrai neabejinga Danutė Valiaugienė. Su abiem giedotojom ,,ant pirmo zuslano“ betarpiškai bendraujanti Eglė iš karto užmezgė šiltą ryšį.

Akademijos kultūros centras, kuriam vadovauja Žydronė Smulskienė, 2020 metais pelnė Geriausio kultūros centro vardą pirmoje kategorijoje.