A. Ardavičius: „Būtent dabar mums svarbu nepamiršti, kas yra laisvė ir kokią kainą už ją sumokėjome“

Prieš 30 metų dar kartą įtvirtinome savo Nepriklausomybę. Saugome ją kasdien. Kasdien kartu su ja stiprėjame. Apie Lietuvą, kraštą ir jo pasiekimus kalba žinomi krašto žmonės. 

Alvydas ARDAVIČIUS, rajono tarybos narys:

„Laisvė – tai sakyti, ką galvoji, vykti, kur nori, gyventi, kaip nori, išreikšti savo pilietinę pareigą – rinkti, ką nori. Tai – galimybė dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Tai – žodžio, judėjimo, tikėjimo, be abejo, spaudos laisvė.

Mūsų laisvės pradžia buvo sudėtinga. Kuriantis valstybei, visiems buvo sunku: keitėsi santvarka, keitėsi ekonomika, neliko tariamo stabilumo, reikėjo patiems ir pasikeisti, ir persiorientuoti. Tačiau tai – nepaprastai įdomus ir gražus laikotarpis, džiaugiuosi jį išgyvenęs. 

Sovietmečiu buvome represinės sistemos pilkomis dalelėmis, primenančiomis, pavyzdžiui, Šiaurės Korėją. Tuomet mus kaustė baimė ir visiška izoliacija. Apie laivę nebuvo ką ir kalbėti. Sovietinė laisvė tai buvo teisė į darbą ir į eiles… Ir viskas. Sovietmečiu visi tarpusavy pašnibždomis pakalbėdavome, kokie jie laimingi ten, už sienos. 

[quote author=”A. Ardavičius”]Dabar didžiausias pavojus slypi mumyse pačiuose. Būtent dabar mums svarbu nepamiršti, kas yra laisvė ir kokią kainą už ją sumokėjome. [/quote]

Kai vyko svarbūs kovo 11-osios ir valstybės atkūrimo įvykiai, mokiausi Vilniuje, tad nuo pat Sąjūdžio ištakų pradžios kartu su draugais bendramoksliais dalyvavome visuose jo rengiamuose renginiuose, mitinguose, susirinkimuose, atlikome įvairų visuomeninį ir organizacinį darbą kartu su kitais bendraminčiais. 

Tuomet visi mes gyvenome laisvės siekiu, tikriausiai todėl labiausiai įsiminęs renginys per 30 Nepriklausomybės metų – 1989 metais Kėdainiuose įvykęs gedulo mitingas, kai buvo parskraidinti tremtinių palaikai.

Gerai prisimenu ir 1991 m. sausio 12 d. Tuomet buvo labai sunku išvykti į Vilnių, namuose palikus mažą sūnelį ir šeimą, kadangi supratau, kad jų galiu daugiau ir nepamatyti.

O dabar didžiausias pavojus slypi mumyse pačiuose. Būtent dabar mums svarbu nepamiršti, kas yra laisvė ir kokią kainą už ją sumokėjome. Svarbu nebūti abejingais ir pasyviais įvykių stebėtojais, kad ir mūsų draugai ir juolab priešai žinotų, kad mes nė už ką neatsisakysime laisvės, kovosime už ją iki galo.

Tik Lietuvos žmonių dėka mes pasiekėme tai, ką turime. Šimtatūkstantiniai Sąjūdžio mitingai 90-aisiais, bekompromisis tautos susitelkimas 1991 m. sausio 13 dieną bei kitų tautą sutelkusių įvykių eilė atnešė pergalę, kadangi tik taip buvo galima sustabdyti sovietinį imperializmą. 

Ne ginklai, o žmonės nugalėjo blogį.

Todėl įsimintiniausios dienos Laisvėje ir Nepriklausomybėje – pirmas Sąjūdžio mitingas 1988 m. birželio 24 d., Baltijos kelias ir, žinoma, Kovo 11-oji bei Valstybės 100-mečio minėjimo renginiai.

Ir nors blogis nugalėtas, liko ir šiandien tokių objektų, kurie primena tą sunkų laikmetį. Man liūdniausius prisiminimus kelia Lukiškių kalėjimas, kurį, mano galva, reikėtų nugriauti. Tai tikrai ne istorinis paminklas, o visa išlikusi sovietinė įkalinimo sistema, bei niekaip nesutvarkoma buvusi „Lenino“ Lukiškių aikštė Vilniuje.

Niekada nenorėčiau, kad grįžtų blogio imperijos laikai – sovietinėje armijoje praleisti metai. Nieko nenorėčiau sugrąžinti iš to sunkaus laikmečio.

[quote author=”A. Ardavičius”]Gerai prisimenu ir 1991 m. sausio 12 d. Tuomet buvo labai sunku išvykti į Vilnių, namuose palikus mažą sūnelį ir šeimą, kadangi supratau, kad jų galiu daugiau ir nepamatyti.[/quote]

Dabar galiu sakyti, kad tie 30 Nepriklausomybės metų mano gyvenime tikriausiai yra patys gražiausi ir produktyviausi – turiu puikų artimų giminaičių ir draugų būrį, daug dirbu, dalyvauju įvairiose veiklose, esu įvykių dalyvis.

Tikrieji laisvės simboliai man – Katedra, televizijos bokštas ir radijo stotis M-1. Taip, taip, gal ir keistai skamba, tačiau būtent ji pirma nepriklausomoje Lietuvoje pradėjo transliuoti laisvo pasaulio muziką ir vesti laisvas pokalbių laidas. 

Lietuvoje regiu ir dar du ypač svarbius laisvės simbolius – tai laisvas jaunimas ir išsivysčiusi Lietuva. Jauni, laisvi, išsilavinę, turintys tikslus ir žinantys savo vertę Lietuvos žmonės yra europiečiai tikrąja to žodžio prasme ir, manau, tai didžiausias mūsų pasiekimas per 30 metų.

Lietuva yra graži, išsivysčiusi vakarietiška valstybė, per nepriklausomybės laiką padariusi milžinišką ekonominį ir socialinį šuolį. Pasikartosiu, man pasisekė, kad gyvenu gražiu valstybei laikotarpiu! Asmeniškai kartu su šalimi keičiuosi ir aš – tobulėju, laisvėju, jaučiuosi saugesnis.

Galbūt mes nenorime matyti, o gal jau akys tiesiog priprato, tačiau mūsų didieji šalies miestai jau nesiskiria nuo liaupsinamų Vakarų. O ir provincija su mūsų miesteliais tapo gražesnė, jaukesnė, visur vyksta modernizavimo programos, žmonės puoselėja namų, bendruomenių aplinką. 

Taigi, labai svarbu vertinti ir saugoti tai, ką gavome. Laisvė ir demokratija yra pačios didžiausios vertybės! 

Mano galva, mes tapome visateisiais pasaulio piliečiais, Lietuvos pasas per 30 metų įgavo galios tiek pat, kiek ir senųjų valstybių – su juo be vizų galima nuvykti į daugelį pasaulio šalių. Jauniems žmonėms tai yra savaime suprantama ir tai nuostabu – laivė kaip duotoji vertybė jiems savaime suprantamas reiškinys. Vis daugiau pilietiškumo pastebiu jų dvasioje. 

[quote author=”A. Ardavičius”]Svarbiausia, kad Lietuva pripažinta laisva, demokratiška visateise pasaulio valstybe, o pats svarbiausias mūsų visų pasiekimas – kad Kėdainių kraštas tapo ekonomiškai stiprus, modernėjantis ir skaidrus.[/quote]

Svarbiausia, kad Lietuva pripažinta laisva, demokratiška visateise pasaulio valstybe, o pats svarbiausias mūsų visų pasiekimas – kad Kėdainių kraštas tapo ekonomiškai stiprus, modernėjantis ir skaidrus. Rajonas pagal daugelį rodiklių yra vienas iš pirmaujančių respublikoje – išvystyta pramonė ir žemės ūkis, didesni nei šalies vidurkis atlyginimai, puikus turizmui pritaikytas senamiestis. Bekompromisė mūsų rajono augimo sąlyga – ekonomikos augimo skatinimas, atlyginimų didėjimas, demokratinis skaidrus valdymas, jaunimo pritraukimo programų vystymas.

Manau, kad ir per artimiausią dešimtmetį Kėdainiuose bus daug permainų – miestas turi gražią istoriją ir palaipsniui gražėja bei tampa turistiniu traukos centru. Svarbu, kad Kėdainiuose, kaip ir visoje šalyje, į verslą ir politiką ateina jaunoji laisvės karta, nemačiusi sovietinių blogybių ir ydų, tai, mano galva, puiku.

Manau, kad tikras patriotizmas yra galimybė tvarkingai, oriai ir padoriai gyventi savo šalyje arba už jos ribų, nepamirštant savo šaknų.

Svajoju, kad mūsų Lietuva taptų ekonomiškai stipri ir visiems piliečiams teisinga bei jų mylima valstybė. Kuo skubiau joje būtina mažinti socialinę atskirtį, auginti vidurinį visuomenės sluoksnį, mažinti stambaus kapitalo įtaką valstybei ir labai svarbu kuo skubiau didinti socialines išmokas (pensijas) mūsų senjorams. Jų šiandieninė padėtis yra mūsų didžiausia gėda! 

Tikiuosi, kad per 30 metų Lietuva taps lygiaverte Vakarų pasaulio dalimi – tiek ekonomiškai, tiek politiškai – su visiškai išnaikinta korupcija, modernizuotu švietimu, nustatytais ilgalaikiais prioritetais, skatinančiais ekonomikos augimą, socialinės atskirties mažinimą.