N. Balašovas apie teisėjus, naktinius klubus ir svajonę tapti žurnalistu

Kėdainių „Nevėžis“ prieš kelias dienas sužaidė paskutiniąsias 2018-2019 m. Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe–LKL“) sezono rungtynes, o jomis pirmąjį savo sezoną klube užbaigė 27 metų, 207 cm ūgio „Nevėžio“ vidurio puolėjas Nikita Balašovas.

Rusijos vyrų krepšinio rinktinės narys Kėdainių ekipos gretose 2018-2019 m. „Betsafe–LKL“ pirmenybėse sužaidė 36 rungtynes, kuriose vidutiniškai aikštėje leido po 16 minučių, rinko po 6,6 taško, atkovojo po 2,4 kamuolio ir atliko po 1 rezultatyvų perdavimą.

Dvidešimt pirmuoju numeriu žymėtais „Nevėžio“ marškinėliais vilkėjęs N. Balašovas prieš išvykdamas „Rinkos aikštei“ davė paskutinįjį savo interviu Lietuvoje.

[quote author=“N. Balašovas“]Neįstojęs į žurnalistiką, paskambinau treneriui ir paklausiau, ar tos komandos, kurios manęs ieškojo, vis dar nori matyti mane savo gretose.[/quote]

Antram sezonui pasiliktų

– Nikita, kaip vertinate tik ką finišo tiesiąją pasiekusį Kėdainių „Nevėžio“ sezoną?

– Na, nėra ką slėpti – nebuvo jis mums geras. Ir sunku pasakyti, kodėl. Mes nesame prasta komanda. Mes nesame autsaideriai.

Šiame sezone pasiekėme keletą netgi labai svarbių pergalių. Tarkime, pergalė prieš Vilniaus „Rytą“, principinės – prieš Šiaulių „Šiaulius“.

Bet kodėl taip ir neatradome kelių iškovoti daugiau pergalių, nežinau. Nemažą dalį rungtynių pralaimėjome vos kelių taškų skirtumu, pritrūkdavo vos vieno atkovoto kamuolio, vieno taiklaus metimo.

Būtume atradę tuos kelius – dabar ruoštumėmės atkrintamosioms.

– Nepaisant visko, ar norėtųsi likti „Nevėžyje“ ir kitą sezoną bandyti dėlioti kitokį?

– Žinoma. Kėdainių ekipa bus vienas pagrindinių mano variantų, kuomet tarpsezoniu spręsiu, ką daryti toliau. Kėdainių „Nevėžis“ – geras klubas puikiame mieste su šiltais žmonėmis.

Tiesą pasakius, per visą mano karjerą tebuvo viena komanda, su kuria nebūčiau norėjęs pratęsti kontrakto. Ir tai – tikrai ne Kėdainių „Nevėžis“ (šypteli).

– Prieš sukirsdamas rankomis su Kėdainių ekipa praėjusių metų liepą, du sezonus vilkėjote Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ marškinėliais. Antrajam sezonui besibaigiant prabilote apie planus vėl sugrįžti į Rusiją. Spaudoje pasirodė teiginiai apie „Lietuvoje likti nenorintį N. Balašovą“… Vis dėlto, planus išvykti sujaukė „Nevėžio“ pasiūlymas?

– Tiesą pasakius, tai tebuvo prastas interviu vertimas į lietuvių kalbą (šypteli). Žurnalistai manęs paklausė, ar aš noriu grįžti į Rusiją. Pasakiau, kad noriu: tai juk – mano šalis, ten – mano namai. Bet tai nereiškia, kad nemėgstu Lietuvos, kad man čia nepatinka.

O gal tiesiog žurnalistai mėgsta skambias antraštes (šypteli)?

Treji metai legionieriaus duonos

– Lietuva kol kas pirmoji šalis, kurioje ragaujate legionieriaus duonos. Prieš tai rungtyniavote Rusijos komandose: Krasnodaro „Lokomotiv“, Maskvos srities „Chimki“ ir Samaros „Krasnie Krylia“ ekipose.  Nikita, kokie keliai jus atvedė į Lietuvą?

– Geriausią pasiūlymą gavau būtent iš Pasvalio. Ir net ne finansiškai geriausią – mane geriausiai tenkino „Pieno žvaigždžių“ siūlomos kontrakto sąlygos, laikas, kurį gavau praleisti aikštėje. Niekam nepatinka sėdėti ant suoliuko.

Finansiškai geresnių pasiūlymų sulaukiau iš Rusijos antrosios krepšinio lygos komandų, bet ten galiu sugrįžti bet kada (šypteli).

Tiesa, pora mėnesių, prieš atvykdamas į Pasvalį, dalyvavau vieno Turkijos klubo peržiūroje.

[quote author=“N. Balašovas“]Kartą vienas moterų krepšinio treneris pasakė: yra trys dalykai, kuriuos daryti turi vienumoje, kuomet tavęs niekas nemato. Tai – melstis, skaičiuoti pinigus ir moterims – žaisti krepšinį.[/quote]

Lietuvoje, palyginus su Rusija, daug lengviau fiziškai. Rusijoje aš tiesiog pavargau. Ne, ne todėl kad žaidėjai „Betsafe–LKL“ čempionate būtų silpnesni negu Rusijos krepšinio pirmenybėse – tiesiog jose labai išvargina ilgos kelionės.

Atstumai tarp miestų tiesiog žudo, o kur dar laiko juostų skirtumai. Ypatingai – jeigu turi tris iš eilės rungtynes išvykose. Rusijos komandos žaidžia skirtingose Europos čempionatuose, tad, tarkime, vienerias rungtynes žaidi Maskvoje, kitoms skrendi į Ispaniją, trečioms – į Krasnojarską.

Dešimt dienų – iš jų keturios vien kelionėse.

Kai sausį mano komandos draugą „nevėžietį“ Chauncey Levant Collinsą klubas už išpirką perleido Vladivostoko „Spartak Primorye“ komandai, aš labai nustebau dėl tokio amerikiečio sprendimo. Mano pirmas klausimas buvo: „Ar tu bent pasižiūrėjai žemėlapyje, į kokią vietą vyksti?“ (juokiasi).

– Iš šono gali būti netgi baltai pavydu – sportuoji, uždirbi pinigus žaisdamas krepšinį ir dar keliauji, pamatai pasaulio…

– Aha, pamatai lėktuvus, oro uostus, viešbučius ir arenas (juokiasi). Viskas! Daugiau nieko nematai, nes neturi tam laiko – laukia treniruotės ir rungtynės.

Netapęs žurnalistu, rinkosi planą B

– Nikita, rungtynių arbitrų neretai esate „apdovanojamas“ pražangomis, tiesa, varžovai ir patį neretai stabdo pažeisdami taisykles. Kaip išliekate ramus, tokių šaltų nervų, nepuolantis į ginčus su teisėjais?

– Toks esu ir aikštėje, ir už Kėdainių arenos ribų. Aišku, būna, kad per rungtynes  susinervinu, bet greitai nusiraminu.

Mane labai erzina ir iš kantrybės išveda kova vienas prieš vieną su „nešvariais“ žaidėjais… Bet per dvidešimt metų krepšinyje išmokau kai ką svarbaus: geriau jau pastumti tiesioginį varžovą prieš besigrumiant po krepšiu prieš tai padarant jam, nes teisėjai, kaip taisyklė, niekada nemato to, kuris suduoda pirmas. Visad baudžia tą antrąjį, kuris pastumtas ar trinktelėtas atsako tuo pačiu ir dar šiek tiek smarkiau (juokiasi).

– O kaip prieš dvidešimtmetį atradote krepšinį?

– Na, pažiūrėkite jūs į mane – ką gi daugiau aš galėčiau veikti (juokiasi)? Menams gabus nesu, mano dviejų su puse metų dukra tapo geriau negu aš (šypteli).

Buvau kūno kultūros pamokoje mokykloje, tada – aštuonerių, kai prie manęs priėjo vienas treneris ir paklausė, ar noriu žaisti krepšinį. Atsakiau, jog nenoriu, bet jis neatlyžo, prašė palikti tėvų telefono numerį. Palikau močiutės kontaktus. Ji, sulaukusi skambučio, mane ir atvedė į tą pirmąją treniruotę (šypteli). Netikėtai man krepšinis labai patiko, tad ir likau jame.

Nuo tada, kai buvau penkiolikos, įvairios komandos pradėjo skambinėti ir kviesti mane žaisti profesionaliai. Nenorėjau ir nesutikau, planavau siekti mokslo aukštumų. Baigęs vidurinę mokyklą, stojau į  vieną geriausių Rusijos universitetų, į žurnalisto specialybę (šypteli).

Deja, neišlaikiau egzaminų. Aišku, prie to prisidėjo ir faktas, kad universitetui nesiūliau kyšio – nepamirškim, kad tai – Rusija (juokiasi). Dabar korupcijos universitetuose nebėra, egzaminai vyksta labai skaidriai. Prieš dešimt metų viskas dar buvo kitaip.

[quote author=“N. Balašovas“]Kodėl taip ir neatradome kelių iškovoti daugiau pergalių, nežinau. Nemažą dalį rungtynių pralaimėjome vos kelių taškų skirtumu, pritrūkdavo vos vieno atkovoto kamuolio, vieno taiklaus metimo.[/quote]

Taigi, neįstojęs į žurnalistiką, paskambinau treneriui ir paklausiau, ar tos komandos, kurios manęs ieškojo, vis dar nori matyti mane savo gretose (juokiasi).

Įstojau į sporto universitetą ir pradėjau žaisti profesionaliai.

– Na va, o galbūt būtumėte tapęs geriausiu žurnalistu Rusijoje…

– Greičiausiai. Tiksliau – šimtu procentų (juokiasi). Tačiau planui A – tapti žurnalistu – sudegus, ėmiausi plano B – krepšinio (šypteli).

Tiesiog mane, dar paauglį, ilgai baugino mintis, kad profesionalai dukart per dieną treniruojasi, keliskart per savaitę rungtyniauja, ir taip – ištisą sezoną. Šis procesas tuomet atrodė labai sudėtingas ir varginantis.

FIBA atrankos sistema: klubams žalinga, žaidėjams – naudinga

– Rungtyniaujate nacionalinėje Rusijos vyrų krepšinio rinktinei. Garbė atstovauti gimtajai šaliai tarptautiniuose čempionatuose?

– Be abejo, o be to, ir puiki patirtis. Ypač – kai tau dvidešimt-dvidešimt vieneri. Gera būti rinktinėje, komandoje, kurioje visi kalba viena kalba, visi atvykę daugiau mažiau iš tokios pačios aplinkos ir yra to paties mentaliteto.

Klubiniame krepšinyje yra kitaip – nori nenori, komanda išsiskirsto į kelias dalis, nes įprastai ne visi kalba angliškai, o kiekvienoje ekipoje yra legionierių.

„Nevėžyje“ visi lietuviai puikiai kalba anglų kalba, todėl atskirties nesijuto, o Rusijoje ypatingai jauni žaidėjai turi problemų kalbėti anglų kalba.

– Ką manote apie FIBA  atrankos langų sistemą?

– Sistema, iš esmės, nėra labai patogi dėl to, kad nacionalinės komandos rungtyniauja be geriausių savo žaidėjų, o klubai irgi turi problemų, kai pusė žaidėjų išvyksta į rinktines. Komandos dešimt dienų ar net dvi savaites negali organizuoti pilnaverčių treniruočių.

Bet žaidėjams FIBA atrankos langų sistema – labai naudinga. Du-tris kartus sezono metu išvykti į skirtingas vietas stovykloms ir rungtynėms su nacionalinėmis komandomis, pakeisti aplinką psichologiškai yra labai gerai.

– Prabilote apie anglų kalbos žinojimą. Pats labai gerai kalbate šia užsienio kalba. Teko ją išmokti dėl krepšinio?

– Mokykloje iki aštuntos klasės anglų kalbą mokiausi labai atsakingai ir noriai, kadangi turėjau puikią mokytoją. Jai išėjus į pensiją, pedagogai mainėsi, o naujieji tiek, kiek senoji mokytoja, nesudomino, tad tiesiog stengiausi turėti 4 balus maksimalioje 5 balų vertinimo sistemoje (šypteli).

Iki dvidešimties žaidžiau komandoje, kurioje buvo vien tik rusai. O tuomet patekau į tokią, kurioje žaidė net septyni amerikiečiai (šypteli). Teko išmokti.

Moterų krepšinio nelaiko tikru sportu

– Nikita, visa „Nevėžio“ komandą visą šį sezoną diena dienon pietavo drauge, o štai jūs pietus nešdavotės namo. Kodėl nepietaudavote su komandos draugais?

– Aš labai lėtai valgau. Pirma – sriubą, po pusantros valandos – kažką kito. Daug ilsiuosi (šypteli). Be to, visad mėgstu staigmenas, tad restorane iš meniu pasirenku pirmąjį pasiūlymą… Tik grįžęs namo pasižiūriu, ką gavau pietums (juokiasi).

– Laisvalaikiu mėgstate žvejybą.

– Ne pačią žuvį pagauti, bet tiesiog žvejoti man patinka. O ypač – į gamtą atvykus su draugais. Man labiau patinka toks laisvalaikio leidimas negu vaikščiojimas po naktinius klubus. Geriau jau atsibusiu ketvirtą valandą ryto ir eisiu į žvejybą negu kad per naktį tupėsiu naktiniame klube ir ketvirtą ryto gulsiuosi (šypteli).

– O ar mėgstate krepšinį laisvu laiku? Galbūt esate iš tų sportininkų, kuriems gyvenime viskas sukasi apie krepšinį: žiūri rungtynes, nuolat seka NBA, Eurolygos rungtynes, o ir kompiuterinius žaidimus žaidžia tik tuos, kurie yra susiję su krepšiniu?

– Seku rezultatus, bet rungtynių nežiūriu. Mokyklos laikais žiūrėdavau NBA atkrintamąsias ir finalus, stebėjau visas rungtynes, kurias tik rodė televizorius. O dabar man pakanka savų treniruočių ir rungtynių (šypteli).

[quote author=“N. Balašovas“]Per visą mano karjerą tebuvo viena komanda, su kuria nebūčiau norėjęs pratęsti kontrakto.[/quote]

– O moterų krepšinio rungtynes stebite?

– Su visa pagarba moterims – nemanau, kad moterų krepšinis yra tikras sportas. Arba moterų ledo ritulys… Šiose sporto šakose, kuomet jomis užsiima moterys, nebelieka pačių gražiausių elementų. Tarkime, dėjimas į krepšį iš viršaus – moterų krepšinyje jį atlieka vos viena kita.

Kartą vienas moterų krepšinio treneris pasakė: yra trys dalykai, kuriuos daryti turi vienumoje, kuomet tavęs niekas nemato. Tai – melstis, skaičiuoti pinigus ir moterims – žaisti krepšinį (juokiasi). Pritariu (šypteli).

– O ar tikite kokiais sportininkų prietarais? Tarkime, prieš rungtynes nekirpti nagų arba neskusti barzdos?

– Niekada prieš rungtynes nesiskutu. Sykį nusiskutau – ir tose rungtynėse susilaužiau koją (juokiasi).