Seną Šv. Roko atlaidų tradiciją sergintys surviliškiečiai: „Anksčiau žmonės netilpdavo ir bažnyčios šventoriuje“

Surviliškis Kėdainių krašte labiausiai garsėja čia vykstančiais Šv. Roko atlaidais, kurie minimi artimiausią sekmadienį po Žolinės. „Nuo seno tai viena laukiamiausių dienų visiems surviliškiečiams ir aplinkinių kaimų gyventojams“, – sako vietovės senbuviai ir priduria, jog Šv. Roko atlaidai grįžti sakraliai bendrystei sukviečia po visą Lietuvą išsibarsčiusius surviliškiečius, tad šią progą jie netgi vadina šeimų ir bičiulių švente. O žvelgdami į ateitį viliasi, jog net ir mažėjant gyventojų bei keičiantis kartoms ilgametė miestelio bažnyčios tradicija ras būdą gyvuoti ir nenunyks.

Sergančiųjų globėjas

Šv. Rokas buvo prancūzų kilmės šventasis, piligrimas, gyvenęs XIII–XIV a., sugebėjęs išgyti nuo maro ir, pasak legendų, turėjęs stebuklingą gydomąją galią.

Išdalijęs savo turtą, jis pasišventė tarnauti ligoniams ir mirštantiems žmonėms, todėl Šv. Rokas laikomas sergančiųjų globėju. Tikintieji su malda į jį kreipiasi prašydami sveikatos. Šis šventasis vaizduojamas su maro žaizda ant kojos ir su jį lydinčiu šunimi.

Surviliškio parapiją globojantis Kėdainių dekanas klebonas kunigas Žydrūnas Paulauskas, Šv. Roko atlaidų dieną kreipdamasis į tikinčiuosius priminė, kaip dangiški Dievo darbai reiškiasi šiame – žemiškajame – pasaulyje.

„Dievas gydo per kitą žmogų – per tą, kuris moka pasilenkti net prie sunkiai sergančio. Tas gydymas eina per žmogaus širdį, – pabrėžė dvasininkas ir, baigdamas šventines pamaldas, padėkojo savo parapijos žmonėms. – Dievas visada duoda tai, kas mus praturtina, o šiandien praturtino šia bendryste.

Dėkoju už gražiai išpuoštą bažnyčią, suruoštą procesiją, už giesmę ir pakilią aplinką. Per jūsų rankas yra daromi Dievo darbai.“

Bažnyčia mini sukaktį

Šiemet Šv. Roko atlaidai Surviliškio parapijos tikintiesiems buvo dar ypatingesni – jų medinė Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia mini 235-uosius tarnystės Dievui ir šio krašto žmogui metus.

Šv. Roko atlaidus su savo bendruomene švenčianti istorikė Irena Vaitkevičienė Surviliškyje ne tik užaugo, bet ir liko čia gyventi.

„Nors gimiau ne Surviliškyje, tačiau esu šio miestelio senbuvė. Baigiau Surviliškio mokyklą, mano vaikai taip pat, šioje mokykloje ir dirbu“, – pasakoja I. Vaitkevičienė, prieš kelerius metus tapusi ir Kėdainių krašto muziejaus gide, todėl mielai sutikusi pasidalinti žiniomis apie savojo Surviliškio bažnyčios istoriją.

Pašnekovė perspėja, kad informacijos turima nedaug, vis tik ir keli krislai tokie, jog palieka stiprų įspūdį.

„Atėjusieji į Surviliškio bažnyčią, o ypač per Šv. Roko atlaidus, turėtų būtinai žvilgtelėti į Šv. Roko paveikslą, esantį dešiniajame altoriuje, – pabrėžia istorikė. – Šv. Rokas čia pavaizduotas su šunimi. Nors šis paveikslas nėra pats vertingiausias Surviliškio bažnyčioje, bet jis nuostabiai gražus. Kada ir kaip kūrinys čia atsidūrė, nėra žinoma.“

Pasak I. Vaitkevičienės, pati didžiausia Surviliškio bažnyčios vertybė yra 1902 metais R. Švoinickio-Aleknos tapytas paveikslas „Marija Sopulingoji“. Taip pat kaip ypatinga vertybė išskiriami ir šventovės išorėje esantys penki barokiniai bokšteliai bei ornamentuoti kryžiai.

Ne pirma surviliškiečių bažnyčia

Bažnyčia, kurioje dabar meldžiasi Surviliškio parapijos tikintieji, šioje gyvenvietėje nebuvo pirmoji. Šaltiniai byloja apie Dievo namus, čia pastatytus pačioje XVI amžiaus pabaigoje – apie 1592–1597 metus.

„Paskui jau kalbama apie kitos bažnyčios statymą. Nors informacijos, kas nutiko pirmajai bažnyčiai, nėra. Galbūt sudegė, o  gal buvo mažutė ir tiesiog neišsilaikė, – spėja I. Vaitkevičienė. – Ar antroji bažnyčia buvo statoma pirmosios vietoje, irgi nežinoma. Turime įrašą, kad 1637 metais žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius Surviliškyje statė medinę Romos katalikų bažnyčią, kuriai buvo priskirta 14 valakų žemės. Tai būtų beveik 300 hektarų.

Kalbant apie dabartinę pastatytą bažnyčią, kaip ji vizualiai atrodė, minima, jog 1791 metais klebonas Juozapas Zibartas su savo parapijiečiais pastatė naująją bažnyčią, kuri ir gavo dabartinį vardą – Nukryžiuotojo Jėzaus.“

Kalnaberžėje – reformatai, Surviliškyje – katalikai

I. Vaitkevičienė atskleidžia ir dar vieną įdomų faktą – kai dviejuose iki šiol arti vienas kito plytinčiuose kaimuose kadaise gyvavo skirtingi tikėjimai.

„Kalnaberžėje stovėjo reformatų bažnyčia. Aptiktas 1666 metų įrašas, kuriame minima, jog bažnyčią reikia remontuoti, kad kalnaberžiečiai nepradėtų vaikščioti į Surviliškio katalikišką bažnyčią.

Dabar mes visi katalikai. Ir Kalnaberžės, ir aplinkinių kaimų žmonės važiuoja pas mus į bažnyčią. O anksčiau, nors kaimeliai buvo šalia, tačiau bažnyčios ir tikėjimai skyrėsi, – nustebina pašnekovė. – Nuo 1777 metų Surviliškyje veikė parapinė mokykla, o parapinės mokyklos buvo steigiamos prie bažnyčių. Tais metais Kėdainių krašte veikė gal tik trys parapinės mokyklos. Taigi Surviliškio mokykla buvo viena iš pirmųjų, įsteigtų Kėdainių krašte. Turime kuo didžiuotis.

Dar Surviliškyje buvo įsteigta ir pirmoji Kėdainių krašte vaistinė. Ne mieste, bet krašte, – akcentuoja I. Vaitkevičienė. – Surviliškyje vaistinė duris atvėrė 1868-aisiais. Tuo metu čia gyveno apie 250 žmonių. Dabar Surviliškyje – apie 300 gyventojų ir jokios vaistinės neturime.“

Skaudžios sukilimų pasekmės

Pašnekovė pasidalina, jog Surviliškio bažnyčia iki 1831 metų sukilimo buvo visai neblogai aprūpinta žeme ir baudžiauninkais, tačiau numalšinus sukilimą padėtis labai pasikeitė – bažnyčiai buvo paliktos tik 52 dešimtinės žemės. Tai šiais laikais būtų beveik 57 hektarai.

Skaudžią netektį Surviliškio tikintieji patyrė ir po trijų dešimtmečių vykusio sukilimo.

„Bažnyčių kunigai vienaip ar kitaip buvo sukilimo rėmėjai, – sako I. Vaitkevičienė. – Surviliškio bažnyčios dvasininkas Leopoldas Urbanavičius buvo apkaltintas 1863 metų sukilėlių rėmimu ir ištremtas į Sibirą – Tomsko guberniją.

Kaip matote, žinios apie Surviliškio bažnyčią labai fragmentuotos – nuoseklios istorijos, deja, neturime.“

Nauja tradicija: po atlaidų – koncertas

Kėdainių kultūros centro Surviliškio skyriaus vadovė Nijolė Dilkienė puoselėti kultūrą Surviliškio miestelyje ėmėsi 1986-aisiais, kai gavo paskyrimą čia dirbti.

„Atvažiavau ir likau, – šypsosi moteris. – Dirbti pradėjau rugpjūčio 1-ąją. Pirmas krikštas buvo surengti sporto ir meno šventę, o paskui – padėti organizuoti Šv. Roko atlaidus. Juos gerai atsimenu. Tada supratau, kad šie atlaidai surviliškiečiams yra labai svarbūs – visas kaimas ūždavo. Žmonių būdavo tiek daug, kad netilpdavo į bažnyčią.

Iš skirtingų Lietuvos kampelių į atlaidus suvažiuodavo surviliškiečių vaikai, anūkai. Tai tapdavo ir giminių, šeimos švente, – dalijasi N. Dilkienė. – Vienu metu rodėsi, kad atlaidų tradicija po truputį slopsta, bet dabar džiugu matyti, jog vėl įgauna vis daugiau gyvybės.

Dvyliktus metus po Šv. Roko atlaidų tikinčiuosius pakviečiame dar likti bažnyčioje ir pasiklausyti klasikinės muzikos koncerto. Šiemet pasirodymą surengė baritonas Martynas Stankevičius, pianistė Paulė Galinienė ir fleitininkė Jurgita Mickaitė.

O atlaidų išvakarėse rengiame miestelio šventę. Labai gera po linksmybių kupino šeštadienio kitą rytą susiburti bažnyčioje.“

N. Dilkienė pasidžiaugia, jog Surviliškio Dievo namus lanko ne tik vietiniai, bet ir kėdainiečiai, taip pat stabteli ekskursijos.

„Socialiniuose tinkluose esu publikavusi Surviliškio bažnyčios nuotraukų. Moteris iš Anykščių parašė, kokia graži mūsų miestelio bažnyčia. Žinoma, mums labai malonu, – šypsojosi pašnekovė, mane lydėdama į vos kelis žingsnius nuo šventovės nutolusią Emilijos Pikšrienės sodybą. – Mūsų Miliūtė, – garbaus amžiaus surviliškietę švelniai vadina N. Dilkienė, – ne vienerius metus tarnavo šioje bažnyčioje, todėl tikrai turės ką jums papasakoti.“

Bažnyčiai dabinti pagalbininkų netrūko

Miela ir svetinga Emilija Šv. Roko atlaidus ar kitas pamaldas dabar dažniau stebi jau tik per televiziją. Po kelių sudėtingų operacijų šiandien 86-erių surviliškietė nebėra tokia stipri kaip anuomet – kai bažnyčiai dabinti burdavo kaimo moteris.

„Surviliškyje gyventi pradėjau po tuoktuvių, kai su vyru nusipirkome šį namą.

Mano tėvai buvo tikintys, tad mus, vaikus, vedė į bažnyčią. Per atlaidus barstydavome gėles, – prisimena Emilija. – Tėtis ir mama šnekėdavo, kad Šv. Rokas yra javapjūtės pabaigos šventė. Iki šios dienos visi skubėdavo nuimti derlių. Tada per atlaidus jau atsigauni ir dėkoji gamtai, Dievuliui, kad laimingai davė derlių nuimti.“

Surviliškietė prisimena, kad nors sovietiniais laikais valdžia varžė žmonių norą išpažinti tikėjimą bažnyčioje, tačiau jų miestelyje esantys Dievo namai buvo pilni.

„Šv. Roko atlaidai Surviliškyje nuo seno buvo labai gerbiami. Šiai progai stengdavomės kuo gražiau išpuošti bažnyčią, – su džiugesiu mena Emilija. – Kabindavome baltas juostas, prie jų prisiūdavome gėlių žiedų arba tujų šakelių.

Gėlių ir žmonės atveždavo, ir aš pati stengdavausi užauginti – kalijų bei kitų žiedų.

Ko tik paprašydavau padėti ruošti bažnyčią atlaidams, niekas neatsakydavo – visi sutikdavo prisidėti. Žmonės labai geri, bet reikia gražiai su jais bendrauti, džiaugtis gyvenimu pačiam ir kitam gero palinkėti.“

Iš komjaunimo gaudavo velnių

Emilijos brolis Povilas Bilevičius – Surviliškio bažnyčios zakristijonas, tad malonios ruošos rengiantis Šv. Roko atlaidams jam netrūko.

„Augau tris kilometrus nuo Surviliškio nutolusiame Pakruostėlės kaime, o 1957-aisiais atsikrausčiau į Surviliškį, – pasakoja Povilas. – Nuo šių metų pradėjau patarnauti miestelio bažnyčioje.“

Povilas, kaip ir jo sesuo Emilija, tikina, jog nors sovietmečiu valdžia nepritarė žmonių norui lankyti Dievo namus, tačiau mažai kas to paisė.

„Sovietmečiu per Šv. Roko atlaidus žmonių bažnyčioje buvo daugiau nei dabar – viduje visi netilpdavo. Gal todėl, kad draudžiamas vaisius visada yra saldesnis? – mintimis dalijasi Povilas ir viliasi, jog žmonės dar gausiai sugrįš į Dievo namus ir pripildys juos savo maldų. – Vaikystėje lankydavau bažnyčią, patarnaudavau, per procesijas nešdavau vėliavą.

Kadangi buvau ir komjaunuolis, ir pionierius, už tai, kad lankiau bažnyčią, gaudavau velnių iš komjaunimo, bet nebijojau, sakydavau, kad nieko blogo nedarau, – jaunystės drąsą prisimena Povilas. – Surviliškis daug metų garsėja Šv. Roko atlaidais. Suvažiuoja vaikai, giminaičiai, anksčiau čia gyvenę žmonės. Tai metų šventė surviliškiečiams, – pabrėžia pašnekovas ir sudėlioja, kaip Šv. Roko atlaidai pagal tradiciją yra pradedami. – Skamba varpai, kol procesija – dažniausiai – tris kartus apeina aplink bažnyčią. Nešamos vėliavos, kryžius, baldakimas. Baltomis suknelėmis vilkinčios mergaitės pirmos įeina į bažnyčią ir barsto žiedus, paskui išsiskiria į skirtingas puses ir praleidžia kunigą. Šiemet mano šešiolikmetis anūkas nešė kryžių, o sūnus su kitais vyrais nešė baldakimą.

Prieš atlaidus seniūnija parūpino žmonių, kurie išplovė, sutvarkė bažnyčią. Mes su kaimyne papuošėme.

Šv. Roko atlaidai surviliškiečiams labai brangi tradicija, todėl stengiamės ją puoselėti.“

Vaikystės bažnyčiai širdy – ypatinga vieta

Ilgametės savo vaikystės parapijos tradicijos – Šv. Roko atlaidų, iki šiol nepraleidžia ir kalnaberžiškis Ričardas Mikalauskas. Kaune įsikūrusio kraštiečio širdyje nedidukė Surviliškio bažnyčia turi ypatingą vietą.

„Užaugau Kalnaberžėje, bet esu Surviliškio parapijos žmogus, – paaiškina Ričardas. – Vaikystėje daug metų Surviliškio bažnyčioje patarnaudavau per šv. Mišias, esu ir varpais skambinęs, todėl sugrįžti į šiuos Dievo namus man labai malonu.

Liūdna, kad dabar per atlaidus susirenka, palyginti, nedaug žmonių. Mano vaikystėje visi ne tik į bažnyčią netilpdavo, bet dar ir už tvoros stovėdavo – štai kiek žmonių būdavo.

Per Šv. Roką mergaitės, pasipuošusios baltomis suknelėmis, laimingos barstydavo gėles. Tada mergaičių būdavo visas būrys – jos net kovodavo, kuri čia eis, – su šypsena prisimena Ričardas. – Buvo didelė garbė žengti procesijos priekyje, kol einama aplink bažnyčią.

Tada šv. Mišios būdavo ilgos, laikomos lotyniškai. Man net kelius paskausdavo ilgai klūpint prie altoriaus, – dalijasi pašnekovas. – Nors gyvenu Kaune, bet Kalnaberžė – mano tėviškė, o Surviliškis – uošvija.

Vasaras leidžiame kaime – yra daug ūkio reikalų, reikia žolę nupjauti, susitvarkyti. Čia geriau nei mieste, – juokiasi Ričardas. – Atvykęs į atlaidus vis tikiuosi kažką sutikti. Kaip anksčiau – giminių pilna, visi šnekasi, o šiandien sutikau tik vieną vienintelį senų laikų draugą.

Vis tik Surviliškis, Kalnaberžė dar laikosi – atsikrausto gyventi jaunų šeimų. Tikiuosi, kad tiek metų šiame krašte puoselėta Šv. Roko atlaidų tradicija išliks. Garsėjame šiais atlaidais, tad turime juos išsaugoti, jie turi likti Surviliškyje. Su Dievo pagalba, tikiu, jog taip ir bus.“