Solistę net ir šaltose bažnyčiose šildo žmonių širdys

Juditai Leitaitei sekmadienis be giedojimo bažnyčioje būtų nevisavertis. Solistės balsas skambėjo apie 270 šalies maldos namų, kai kuriuose po kelis kartus. J. Leitaitė neaplenkė ir Kėdainių krašto bažnyčių, šiltai prisiminė žmones. Savo balsu ji taip pat reprezentuoja Lietuvos kultūrą tarptautinėje erdvėje, įkvepia jaunus talentus ir įrodo, kad menas jungia bendruomenes.

Nors Lietuvoje mecosopranas J. Leitaitė dainavo daugiau nei pusantro šimto bažnyčių, dar apie šimtą pasirodymų surengė Skandinavijoje, kitose užsienio šalyse.

Judita kartais pasižiūri į žemėlapį ir randa labai atokių bažnytėlių, kur nebuvusi. Susisiekia su klebonu, tada ruošiasi į kelią. Su atlikėja dažniausiai vyksta jos duktė smuikininkė Paulina Daukšytė-Šereckienė ir žentas Vytautas Šereckis, kuris talkina kaip garso operatorius.

Giedojimas bažnyčiose J. Leitaitę stipriai įtraukė, tarsi užbūrė, tad jei kurį sekmadienį ji neišsiruošia į kelionę, pajunta, jog šventa diena nevisavertė.

Dėl ko ją traukia susitikimai su klausytojais?  Labiausiai dėl emocijų, kurias patiria tiek solistė, tiek tikintieji.

„Tose bažnytėlėse susirenka pagyvenę žmonės, kurie tikrai nenuvažiuos į koncertą dideliame mieste. Aš vežu jiems kokybišką muziką ir meilės kupiną savo širdį. Kažkada mane net pavadino „Meno misioniere“, – dalijosi J. Leitaitė.

Kėdainių krašte Judita giedojo visose bažnyčiose ir ne kartą. Labiausiai jai įsiminė viešnagės Apytalaukio, Dotnuvos, Gudžiūnų, Josvainių, Krakių, Paberžės, Surviliškio, Šlapaberžės, Labūnavos bažnyčiose.

Žmonės visur puikūs, tačiau Vilniuje gyvenanti dainininkė išskyrė pažintį su vienuolio kapucino, kunigo Tėvo Stanislovo (1918–2005) palikimo sergėtoja Paberžėje Regina Galvanauskiene. Ši moteris pašventė savo gyvenimą kilniai misijai, ją žino ne tik Kėdainių krašto, bet ir visos šalies gyventojai, piligrimai.

Tarp įsimintinų šviesių žmonių Judita paminėjo ūkininkę Vilmą Živatkauskienę, padėjusią surengti koncertą Šlapaberžės bažnyčioje. Aktyvi bendruomenės narė pakvietė ne tik pagiedoti, bet ir pavaišino pietumis. „Juk mes gyvi ne vien giesmėmis“, – tarstelėjo solistė. 

Bet už viską Juditai svarbiausia matyti spindinčias žmonių akis.

„Kiek išgirstu palaiminimų ir gerų žodžių, neįmanoma apsakyti. Esu laiminga, kad jau 52 metus esu scenoje. Esu pirmojo „Dainų dainelės“ konkurso laureatė, ja tapau 1974 metais“, – priminė J. Leitaitė.

Koncertai bažnyčiose yra atgaiva jos sielai, tad atlikėja dėkoja Visagaliui už galimybę giedoti ir šlovinti.

Klausytojams patikusių giesmių Judita nekartoja, bet aplodismentai būna ir labai audringi.

„Kėdainių krašte viskas nuostabu. Tik kartais bažnyčiose būna labai šalta, bet ką darysi.

Liūdina, kad bažnyčiose mažėja jaunimo, bet ne visose, ir kai kur būna labai prasti vargonai arba jų iš viso nėra, dėl to su dukra vežamės kolonėlę, kad būtų kokybiškas garsas“, – apie pasirodymų užkulisius pasakojo J. Leitaitė.

Ne visada ir ne visose bažnyčiose, nors tiek daug kartų giedojo, Judita pasijuto palaiminta aukštesnių jėgų. Kartais angelas atskrenda visai kitur ir kitomis aplinkybėmis. Apie tai ji net užrašė pasakojimą:

„2026 metų paskutinis gegužės sekmadienis ir paskutinė pavasario diena.

Jau senokai nebuvo tokio prasmingo ir savotiškai keisto sekmadienio.

Ryte apie 9 valandą atvažiavo manęs paimti gera bičiulė Irena, ir nuvykome į Grigiškių bažnyčią. Ji jau seniai norėjo mane išgirsti bažnyčioje kartu su dukra atliekant sakralines giesmes.

Pasitiko mus labai nuoširdus klebonas Andžejus, leido pagiedoti per Komuniją, o paskui koncertavome parapijos salėje, nedidelėje, bet akustika buvo puiki.

Bažnyčioje per mišias vyko keisti dalykai – kažkoks vaikinukas persekiojo jauną mergaitę, kuri verkė prisiglaudusi prie mano bičiulės. Po mišių įsikišo net policija, tai Irena mūsų koncerto taip ir neišgirdo.

Dukra atvyko iš Kauno su savo vyru Vytautu, neišsimiegojusi, piktoka, bet vėliau jau atsigavo. Žmonių aplodismentai atgaivino. 

Pradėjome koncertą parapijos salytėje, kurioje klausėsi be galo nuoširdi publika. Giedojau F. Šuberto „Ave Maria“, Paulina irgi griežė J. S. Bacho ir Ch. Gounod „Ave Maria“, skambėjo R. Lovlando, E. Morricone, L. Coheno, G. Pūgžlio kūriniai, viską vainikavome G. Savinienės „Lietuva“ (ž. Just. Marcinkevičiaus).

Pasisekimas didžiulis, gavome gėlių, beje, ir klebonas Andžejus buvo koncerte (ne visi kunigai klausosi, deja…)

Bet turėjome skubėti, nes 12 valandą mišios ir atlaidai Valkininkų bažnyčioje, Varėnos rajone.   

Atvykome laiku, dar procesijoje pabuvome, pakoncertavome, mūsų klausėsi ir klebonas Almantas Kibirkštis (įsiminiau, nes jo hobis – auginti pomidorus. Turi gal 500 rūšių), ir dar vienas kunigas, atvykęs iš Vilniaus.

Bažnyčioje buvo LABAI šalta, stebiuosi žmonių atsparumu, nė vienas po mišių neišėjo namo, klausėsi koncerto.

Gavome krūvas gėlių, palinkėjimų ir skubėjome į kavinę, kur mus visus vaišino.

Diena buvo šaltoka, kavinėje – dar šalčiau, viską vainikavo šaltibarščiai – ne į temą. Šildžiausi pas dukrą mašinoje.

Po to mane nuvežė į Vilnių, į Pilaitės kavinę prie ežero, kur turėjau pasveikinti vieną porą gimtadienio proga. Aišku, kad buvau pavargusi ir sušalusi ir jau nieko nebenorėjau, bet…

Kaip netikėtai atskrenda Angelas. Laukiau jo senokai.

Nebuvo jis atskridęs, deja, nei į Grigiškių, nei į Valkininkų bažnyčias (kažkur netoliese skraidė), bet atskrido į mano bičiulio Romos Ištvano kavinukę, kur manęs laukė jau gerokai įšilę svečiai. Nelaukė, aš buvau staigmena, taip buvo sugalvota mano bičiulės Laimutės-Saulutės (nepaprastai įdomios, dieviško gerumo, iki šiolei man nesuprantamos asmenybės).

Muzika grojo taip garsiai, kad stogas kilnojosi, visi šoko, dainavo, džiaugėsi gyvenimu. Mano noras buvo vienas – padainuoti ir pabėgti.

Bet ką darysi, užlipau ant nedidelės pakylos ir paklausiau,  kokios dainos norėtų jubiliatai. Ir staiga man sako, kad nori „Ave Maria“.

Pradėjo groti akompanimentas, užgiedojau ir staiga po kokių 30 sekundžių, girdžiu, atskrenda Angelas. Jis sėdėjo ant mano peties, kol baigiau savo giesmę.

Salytėje buvo mirtina tyla, padavėjos nevaikščiojo, virėjos iš virtuvės atlėkė į salę, vyrų akyse tvenkėsi ašaros, mano taip pat… Ach, tu mano Angelėli, dėkui, kad atskridai ir tikrai taip netikėtai, taip nelauktai ir maždaug 20 žmonių padovanojai LAIMĘ. Paskui visi plojo, verkė, manęs vos neuždusino dėkodami.

Bet sakau, čia ne aš, čia F. Šubertas ir nuostabioji Dvasia, kuri yra, kuri gyvena ir aplanko taip netikėtai.

Ir taip visas mano šaltasis sekmadienis tapo stebuklu.

Kada atskris Angelas, nežinau, bet dainuoti, nesustoti ir laukti jo – mano gyvenimas. Tos keliasdešimt sekundžių atperka ir skausmą, ir nemigą, ir nenorą nieko daryti, ir liūdesį, ir nusivylimą viskuo.

Čia aprašiau dalį dienos labai jau negrabiai. Bet kitaip užsimirš, nes gyvenimas lekia, lekia, lekia…”

Klasikinių kūrinių atlikėjos, mecosoprano 66 metų J. Leitaitės gyvenimas ne tik tą kartą paliudijo, kad ją globoja angelas.

2010-ųjų sausio 29-ąją Judita patyrė skaudžią autoavariją, pateko į ligoninę. Tada daugelyje Lietuvos bažnyčių tikintieji meldė solistei sveikatos. Išgijusi po sunkių traumų J. Leitaitė dar dažniau ėmė rengti koncertus bažnyčiose. Tikėjimas ir susitikimai su klausytojais jai tapo pagrindiniu vaistu, gydančiu sielą bei kūną.

Prisimenu, tada norėjau aplankyti ir pakalbinti J. Leitaitę apie avariją, per kurią jai lūžo trys dešinės pėdos kaulai ir šeši šonkauliai.

Juk ne visada su pašnekovais susitinku iškilmingoje aplinkoje – restorane ar teatre, tenka bendrauti ir ligoninėje, į kurią gali patekti kaip lankytojas, o ne žurnalistas, mat tam reikėtų paciento sutikimo ir gydymo įstaigos leidimo.

Tačiau paskambinus Juditai, ji netroško tuoj pat pasikalbėti apie ištikusią nelaimę. Dainininkė pokalbį atidėliojo kelis kartus, sakė, jog prastai jaučiasi ir nekaip atrodo, todėl jokiu būdu į palatą neįsileistų fotografo. Suprantu, kad žinoma moteris nuotraukose nori atrodyti gražiai – taip, kaip ji žengia dainuoti į sceną.

Kol telefonu kelintą kartą įkalbinėju J. Leitaitę papasakoti apie nelemtą įvykį ir savijautą, sykį padėjus ragelį kilo mintis nedelsiant veikti – sėsti į maršrutinį autobusą ir vykti į ligoninę, kurioje gydosi dainininkė.

Tačiau prieš tai jai dar kartą paskambinau ir paklausiau, ko skanaus atvežti, nes būtinai turiu šiandien aplankyti. Judita nebeturėjo kaip išsisukti, tad sutarėme, kad po pietų lauks.

Išsiaiškinu, kokioje palatoje guli dainininkė, ir po valandos nuo pastarojo skambučio jau buvau ligoninėje šalia jos lovos nešina vaisiais.

Kadangi susitikimas nebuvo planuotas, pasikalbėti akis į akį sunkiai sekėsi, nes vos prasidėjusį mūsų pokalbį nutraukė aplankyti atėjęs kompozitorius Anatolijus Šenderovas (1945–2019).

Maždaug po pusvalandžio Nacionalinės premijos laureatas atsisveikino su dainininke, likome dviese. Judita neslėpė, jog ją kankina baisūs skausmai, kuriuos numalšinti padeda tik vaistai.

Tačiau tuo metu neseniai penkiasdešimtmetį atšventusi atlikėja pasakojo vakarais maldomis dėkojanti Dievui, kad slidžiame kelyje susidūrusi su vilkiku ne tik liko gyva, bet ir nesužeidė kitų žmonių.

„Kitų žmonių netektis būtų visam likusiam gyvenimui prislėgusi mano sąžinę“, – svarstė dainininkė.

Mums aptarinėjant košmarišką susidūrimą kelyje Vilnius–Druskininkai, palatoje pasirodžiusi slaugytoja

pranešė, kad ligonę dabar teks su lova gabenti į kompiuterinės tomografijos tyrimą.

J. Leitaitės palata buvo ketvirtame aukšte, o šis tyrimas atliekamas pirmame. Slaugytoja paprašė manęs pastūmėti lovą ant ratukų iš galo, o ji vairavo, įsitvėrusi už jos priekio.

Kai koridoriais atriedėjome į liftą, Judita žvilgtelėjo į veidrodines lubas ir nusišypsojo. Matyt, šis veidrodis jai priminė kasrytinį ritualą, kai ji buvo įpratusi susišukuoti, pasidažyti, sėsti į automobilį ir važiuoti į darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje arba Balio Dvariono muzikos mokykloje.

Išriedėjus su lova iš lifto prie kabineto, kuriame atliekamas tyrimas, Judita prasitarė: „Vairuoju nuo aštuoniolikos metų. Anksčiau jokių incidentų kelyje nebuvau patyrusi. Kartą priekinį VAZ žibintą man išdaužė.“

„Smulkmenos, – jai pritarė slaugytoja. – Ir dabar jums gerai baigėsi.“

Pro šalį praeidama pagyvenusi moteris atpažino žinomą dainininkę ir jai nusišypsojusi ištarė: „Jums linkėjimai nuo Simo.“

Po kompiuterinio tomografo tyrimo lova su ligone netrukus vėl atkeliavo į jos palatą. Dainininkė slaugytojai pasiskundė, kad per tyrimą sujudinus sužalotą koją užėjo skausmai. Bet jai teko šiek

tiek pakentėti iki kitos nuskausminamųjų dozės.

„Kančia gulėti ligoninėje“, – atsiduso Judita. Tą akimirką vėl užsuko slaugytoja ir, tiesdama du obuolius, pranešė: „Pavakariai.“ Dainininkė juos pasidėjo ant spintelės, nes neturėjo ūpo valgyti.

Stojo tyla. Atrodo, pokalbis pavyko. Atsisveikinau su Judita ir išskubėjau namo.

Kitąkart vis pasiteiraudavau, kaip jos sveikata, ar įsigijo naują automobilį, nes tas po avarijos buvo nepataisomas. Po lemtingo įvykio kelyje Judita ilgokai nebesėdo prie jokios mašinos vairo, nes bijojo vairuoti.

Bet pastaruoju metu, jei viena vyksta į koncertus, išsinuomoja mašiną. Jaučiasi prie vairo pasitikinti, laisva ir laiminga.

Tačiau perskaitę kūrybinę J. Leitaitės biografiją, nustebsite, kur ir ką ji yra dainavusi, giedojusi.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, dainininkė Giedrė Kaukaitė apie J. Leitaitę knygoje „Mano Eldoradas“ (2022 m.) parašė tiesiai šviesiai:

„Perskaitęs dainininkės J. Leitaitės kūrybinę biografiją nustebsi („matai, koks repertuaro įvairumas!“) arba numosi ranka („a, ji iš tų, kurie dainuoja viską“).

Mozartas ir Šenderovas, Hendelis ir Bajoras, Schubertas ir Varlamovas, Chaussonas ir Kaveckas, Berliozas ir Balakauskas, Ravelis ir Kutavičius?!

Kas yra ta Judita Leitaitė – Stravinskio „Karaliaus Edipo Jokastė ar Kalmano grafaitė Marica? Karaliaus Saliamono mylimoji Sulamita ar Abariaus džiazo trio solistė?

Panaršęs internete randi smulkmeniškiausią balsų klasifikavimą ir tiksliausią repertuaro suskirstymą.

Ne tik autorių margumynas – margas ir jos koncertinių kelionių žemėlapis: nuo prestižinių Švedijos, Danijos, Anglijos salių, rimtų tarptautinių festivalių iki labdaros koncertų Lietuvos vaikų namuose ir senelių prieglaudose. Spaudoje mirga pagyrimai: „didelė artistė“, „hipnotizuotoja“, „pakerėjo“, „įtaigiai giedojo“, „stilingai perteikė“, „talentinga asmenybė“, „jos dainavimas kupinas magijos“.

Magijos, kerėjimo terminai nėra laužti iš piršto. Nors esu gana kritiška klausytoja, vis dėlto ne kartą netikėtai buvau patekusi į Juditos burtų lauką.

Bergždžia būtų spėlioti, kaip jai tai pavyksta. Neatspėsime. Pavyksta savaime, nes scenoje ji tokia, kokia norėtų būti iš tikrųjų. Ir mes, žvelgdami į jos kuriamą iliuziją, vogčiomis braukiame ašarą, nes jau spėjome pagalvoti ir apie save.

Juditą vieni giria, kiti peikia, treti pečiais trauko ir atlaidžiai šypteli, galbūt pavydi. Mat Judita ne vidutinybė. Ji įvairialypė, kaip ir jos repertuaras. Galima jos nemėgti, bet talento nenuneigsi“.