Prof. A. Bumblauskas: „Kėdainiai turėjo savo genijų ir tai buvo Česlovas Milošas“

„Nevėžio slėnis, matyt, pelnytai laikomas Lietuvos širdimi ir gražiausia jos vieta“, – Kėdainių rajone esančius Šetenius, Nobelio literatūros premijos laureato Česlovo Milošo gimtinę, skambiai pristato čia atvykstančiuosius pasitinkantis užrašas.

Ar galėjo vaizdingas, tačiau labai mažas taškas žemėlapyje kada nors būti laikomas Lietuvos centru? Kas geografinėms vietoms uždeda didybės karūną: įstabūs gamtos objektai, žmogaus rankomis sukurti architektūros stebuklai, o gal nedaug kuo išsiskiriančiuose žemės lopinėliuose užgimę genijai? Ar į Kėdainių kraštą buvo tokių nužengę? Profesorius Alfredas Bumblauskas tvirtai teigia, jog taip – ir mes turėjome savo genius loci. Pasak istoriko, tai buvo žymiausiu pasaulio kėdainiečiu pristatomas poetas, intelektualas Česlovas Milošas, plačiausią kūrybos vagą dedikavęs gimtiesiems Šeteniams ir taip savo širdies erdvei išrūpinęs nemarią vietą pasaulio literatūros kloduose.

Gimtajame krašte – festivalis genijui

Kėdainių krašto muziejus deda daug pastangų, kad mūsų krašte užaugęs Č. Milošas čia būtų kuo geriau žinomas, o jo kūrybinis ir intelektualinis palikimas – sergimas bei populiarinamas.

Nuo 2014-ųjų Kėdainių krašto muziejus kas antrus metus rengia visą mėnesį trunkantį Č. Milošui atminti skirtą festivalį. Šiemet, švenčiant 115-ąsias rašytojo gimimo metines, kraštiečiai ir miesto svečiai buvo pakviesti net į keliolika skirtingų renginių. Publiką džiugino paskaitos, diskusijos, koncertai, parodos, Č. Milošo kūrybos skaitymai, spektaklis ir netgi dvi oratorijos.

Kėdainių kultūros centro scenoje kraštietė režisierė Erika Usevičiūtė pristatė mažąją oratoriją „Kurtinio giesmė“ – vokalinį judesio spektaklį pagal biografinį Č. Milošo romaną „Isos slėnis“. Muziką oratorijai sukūrė kompozitorius Gediminas Jakutis.

Pasak režisierės, spektaklis kvietė žiūrovą kartu pabūti sunkiai nusakomoje erdvėje, kurią rašytojas romane apibūdina „paribiu tarp to, kas žmogiška ir gyvuliška“ arba išgirsti unikalią žmogaus būtį, kaip kurtinio giesmę, kuri, Č. Milošo žodžiais, „ne melodija ir ne žavinga trelė ir jos nieku gyvu neįmanoma aprašyti“.

Festivalį baigiamąja nata didingai vainikuoti patikėta talentingajam kraštiečiui kompozitoriui Antanui Jasenkai, kuris Evangelikų reformatų bažnyčioje pakvietė į pasaulinę premjerą – specialiai festivaliui sukurtą oratoriją „Šetenių sapnai“.

Pasak oratorijos autoriaus, tai muzikinė-poetinė kelionė į vietą, kur biografija pereina į peizažą, o peizažas – į garsą. Kūrinys kyla iš Nevėžio upės artumo: Č. Milošas gyveno Šeteniuose, prie šios upės, o A. Jasenka taip pat yra Nevėžio žmogus – vasaras leisdavo tėvų sode kitame upės krante, todėl čia susitinka ne tik rašytojas ir kompozitorius, ne tik tekstas ir muzika, bet du krantai, du žvilgsniai į tą patį tekėjimą. Šeteniai šiame kūrinyje nėra vien geografinis taškas. Tai vieta, kur gamtos grožis tampa etine ir metafizine patirtimi: lankos, vanduo, paukščių judėjimas, vasaros šviesa, sodo tyla, atminties rūkas.

„Šetenių sapnai“ kalba apie vietą, kuri gyvena ilgiau už žmogų, bet žmoguje vėl ir vėl atgimsta kaip garsas. Tai kūrinys apie upę, kuri nepriklauso vienam krantui; apie vaikystę, kuri nėra praeitis; apie mirtį, kuri tampa ne pabaiga, bet kito balso pradžia; apie Lietuvą kaip vidinį kraštovaizdį, kuriame gamta, istorija, kalba ir muzika tebesikalba tyliai ir nepaliaujamai.

Diskutavo žymūs istorikai

Č. Milošui atminti skirto festivalio renginiai organizatorius kaskart pasveikina gausiu kultūros gurmanų dėmesiu. Šis festivalis dovanoja galimybę ne tik įkvėpti išskirtinių meninių patirčių, bet ir praplėsti akiratį apie savo krašto bei Lietuvos istoriją, kurios verpetuose svarbiausius taškus dėlioja svarų autoritetą visuomenėje turintys žymūs svečiai.

Paskutinę festivalio dieną Kėdainių krašto muziejus Daugiakultūriame centre surengė diskusiją apie užmirštas ir neįvertintas Lietuvos istorijos ribas, kurias brėžiant neapsieita ir be paties Č. Milošo figūros. Diskusijoje įžvalgomis dalinosi dr. Barbara Stankiewicz, dr. Norbertas Černiauskas bei prof. Alfredas Bumblauskas.

„Per visus festivalio metus, nuo 2014-ųjų, mūsų diskusijose yra dalyvavę labai įvairių žmonių, – sakė Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis. – Tarp jų – jau šviesios atminties Leonidas Donskis, Irena Veisaitė, svečiai iš Lenkijos Kšištofas Čyževskis, Adamas Michnikas, taip pat iš Ukrainos – dabar už šios šalies ir mūsų laisvę besikaunantis profesorius Boris Čerkas, vadovaujantis Ukrainos kariuomenės kariniam daliniui, Serhijus Dmitrijevas – Ukrainos savanoriškos kariuomenės kapelionas, svečiai iš Baltarusijos ir daugybė Lietuvos prelegentų: Tomas Venclova, Alvydas Jokubaitis, Alvydas Nikžentaitis, Rimvydas Valatka, – įspūdingą sąrašą žinomų pavardžių vardijo Č. Milošo vardo festivalį organizuojančio Kėdainių krašto muziejaus direktorius. – O šįsyk jau trečią kartą dalyvauja iš LRT televizijos projekto „Nacionalinė ekspedicija“ pažįstama dr. B. Stankiewicz, pirmą kartą vieši taip pat iš LRT televizijos projektų „Būtovės slėpiniai“, „Neišspręsti istorijos ginčai“, „Nacionalinė ekspedicija“ žinomas prof. A. Bumblauskas bei dr. N. Černiauskas, parašęs knygą „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“, tapusią itin aktualia nuo 2022-ųjų, kai Rosija užpuolė Ukrainą.

Diskusijos svečiai nagrinės klausimą, kokios yra Lietuvos istorijos ribos, kokias mes jas suprantame, o gal nesuprantame ir kaip turėtume jas interpretuoti.“

Tema – intriguoja ir kelia aistras

„Pasirinkome netradicinę temą – užmirštos ir neįvertintos Lietuvos istorijos ribos, – intrigavo dr. B. Stankiewicz. – Pasvarstysime ne tik kokios šios ribos yra, bet ir kurios iš jų užmirštos, kodėl taip nutiko, kodėl jų neįvertinome ir ką šios ribos mums galėtų reikšti šiandien.

Mes dažnai suvokiame, kad istorija – lyg pasibaigusi praeitis, bet vertėtų suprasti, jog kiekviena nauja karta kaskart apsibrėžia savą santykį su praeitimi, bando ją naujai suvokti, perprasti, kur yra jos centrai, kokia istorinė atmintis būtent tai kartai yra svarbiausia ir kas jai yra gintina. Tai ypač svarbu šiandien, kai gyvename tokiame geopolitiniame kontekste, – dėmesio taškus dėliojo viešnia. – Tad kalbėdami apie užmirštas ribas, kalbame ne tik apie praeitį, bet pirmiausia – apie dabartį ir tai, kaip suprantame save, kokia yra mūsų tapatybė, kaip mes savo tapatybę suprantame per ribų suvokimą laike ir erdvėje.“

Vietos genijus

„Šeteniuose mus sutiko užrašas: „Nevėžio slėnis, matyt, pelnytai laikomas Lietuvos širdimi ir gražiausia jos vieta“, – toliau tęsė dr. B. Stankiewicz. – Kilo klausimas – ar šiandien mūsų Lietuvos istorija ir Lietuvos istorijos pasakojimas leidžia mums Šetenius laikyti Lietuvos širdimi – centru? O gal tą centrą esame užmiršę ir praradę?“

Kaip sakė viešnia, Č. Milošas visą savo gyvenimą, rodosi, svarstė, kur yra jo pasaulio centras, ir ne kartą savo pasaulio centru – tiek eilėraščiuose, tiek ir Nobelio literatūros premijos įteikimo kalboje – įvardijo Nevėžį bei Lietuvą. „Ar šiandien iš mūsų pagrindinio istorinio naratyvo išplaukia idėja, kad Šeteniai, Kėdainiai gali būti Lietuvos centras?“ – kolegas į diskusiją kvietė dr. B. Stankiewicz.

„Č. Milošo citata tarsi sako, kad Lietuvos centras yra jo gimtinė. Iš vienos pusės aš tam nepritariu, bet iš kitos pusės – sutinku, – publikos dėmesį šia įžvalga patraukė dr. N. Černiauskas. – Lietuvoje per mažai kalbama apie mentalines, intelektualines sienas. Jas labiau norima brėžti pagal labai apčiuopiamus kriterijus: gražiausia vieta ten, kur, tarkime, yra plačiausia upė, tankiausi pušynai, aukščiausias bokštas. Sienų kažkodėl nebrėžiame pagal idėjas, kai žmonės, gyvenę tam tikroje vietoje, gal ir ne pačioje įspūdingiausioje, bet vis tiek savo kūrybai buvo įkvėpti būtent tos vietos.

Prancūzijoje tikriausiai būtų galima rasti Prancūzijos žemėlapius, sudarytus pagal E. Manė ar P. O. Renuaro kūrybą – tai, kokia yra jų Prancūzija. Tai idėjinės sienos, o Lietuvoje labiau vadovaujamės gamtiniais, matematiniais kriterijais: Žemaitija, Aukštaitija, gražiausias bokštas ir pan.“

„Nereikia žiūrėti į žemėlapius, – diskusijon įsitraukė prof. A. Bumblauskas. – Esmė – kuri vieta turi genius loci – vietos genijų. Dažniausiai jais tampa didieji poetai, menininkai, mąstytojai.

Jeigu Kėdainiai turi tokį mąstytoją kaip Č. Milošas, tada bet kuriuo atveju ši vieta yra pasaulio centras, nes genijus jau yra čia nužengęs.“

Per daug kaltinimų lenkams

Iš Č. Milošo apdainuotojo Kėdainių krašto istorikų diskusija nusikėlė į Kovo 11-osios ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus.

„Su kokia atmintimi mes ateiname į Kovo 11-ąją? Ar mums reikalinga LDK tapatybė ir LDK ribos bei sienos – tiek erdvėje, tiek laike? Kokių ribų šiandien mes nepripažįstame, nes kaip visuomenė toms riboms nesame pribrendę?“ – diskusiją plėtojo dr. B. Stankiewicz.

Pirmasis sureaguoti skubėjo prof. A. Bumblauskas. „Nepripažįstame Vilniaus krašto, pavyzdžiui. Sakome, kad lenkai – tavo giminaičiai, – juokaudamas kolegei istorikei dr. B. Stankiewicz įkando šmaikštusis profesorius, – sugadino visą reikalą. O dar šiais laikais sukūrė lenkų autonomiją, tad išvis viską sugadino. Lietuviai niršta užmiršdami, kad Vilnija atsirado ne mūsų laikais ir kad ne lenkai čia ypatingai dėti. Su Chorodlės unija dar 1413 metais Lietuva perima administracinį Lenkijos modelį – Vytautas sukuria vaivadijas: Trakija, Vilnija, Žemaitija.“

Siūlo pamiršti

„Kodėl LDK ribas reikia prisiminti šiandien – mums, gyvenantiems modernioje Lietuvoje?“ – diskusiją toliau moderavo dr. B. Stankiewicz.

„Tas ribas reikėtų apskritai pamiršti, – tvirtai nukirto dr. N. Černiauskas. – Nes iš jų nieko neišmokom ir jos tėra butaforinis ženklas. Pavyzdžiui, kol pasaulyje buvo taika, kol santykiai su Lenkija geri, mes jaučiamės LDK tęsėjai, mums svarbi ta idėja, politiniai lyderiai rūpinasi buvusios LDK regionu – tarsi savo erdve, kuri lyg ir nėra mūsų, bet mes jaučiame atsakomybę už kultūrinį arealą, iš kurio atėjome, turime tą patį Č. Milošą, kuris sako esantis paskutinis LDK pilietis – valstybės, kurios dabar nebėra. Visa tai gražu, kol vyrauja taika, kol politiniai lyderiai tai palaiko, kol vyksta tokie maži intelektualiniai susitikimai, kuriais palaikoma idėja, kad reikia kalbėti apie Č. Milošą.

O realybę atskleidžia vienas naujausių pavyzdžių – dabar tarp Lenkijos ir Ukrainos vykstantis konfliktas, – veidu į nemalonią tiesą atgręžė istorikas. – Kur visos Abiejų Tautų Respublikos idėjos? Viskas žlunga. Garsiai prisistatome esantys LDK tradicijų tęsėjais, bet atbėga į Lietuvą keliasdešimt tūkstančių baltarusių, pradeda Vilniuje kalbėti rusiškai ar baltarusiškai. Daliai jų istorija išvis neįdomi, dalis tiesiog nori dirbti, o daliai svarbu, nes juos persekioja.

Tai žmonės iš tos pačios erdvės, iš kurios mes ir atėjome, bet mes staiga užmirštame LDK, ATR tradicijas, toleranciją. Pagrindinis mūsų klausimas jiems: „Kodėl nekalbate lietuviškai? Turite išmokti lietuviškai.“ Galbūt tas prašymas ir suprantamas, – svarstė dr. N. Černiauskas. – Bet tada verčiau užmirškime visas LDK tradicijas ir nesivadinkime, kad esame kilę iš tų, kurie sukūrė civilizaciją nuo Baltijos jūros iki Juodosios. Visa tai neveikia – užtenka dviejų degtukų ir viskas griūna.“

„Mano akimis, nėra taip blogai, – atsvarą dr. N. Černiausko nuomonei pateikė lenkiškų šaknų turinti dr. B. Stankiewicz. – Stebėjau Lenkijos ir Ukrainos prezidentų konfliktą. Man atrodo, kad ATR ir LDK paveldas čia kaip tik yra vienintelis pagrindas, kuris gali padėti jiems susitarti.

Jau šiandien matau Lenkijoje ne tik negatyvų atoveiksmį. Yra sakančių, o ypač istorikų, kad jei ne Ukrainos kariuomenės pagalba 1920 metais prieš S. Budiono armiją, kuri vykdė invaziją į Lenkiją, tai J. Pilsudskis nebūtų laimėjęs ir mes seniai visi čia būtume bolševikų.“

Verta turėti ambicijų LDK paveldui?

Dr. B. Stankiewicz iškėlė dar vieną aštrų klausimą – ar Lietuvai vertėtų turėti ambicijų ir pretenduoti į paveldą, kuris yra už dabartinės Lietuvos ribų?

„Smetoninės Lietuvos laikais Lietuva buvo aiškiai suvokiama, – sakė dr. N. Černiauskas. – Kaip anuomet buvo suprantamos Lietuvos ribos? Lietuva ten, kur šneka lietuviškai. Tuo metu galbūt tik tiek ir tebuvome pajėgūs apmąstyti, kas yra Lietuva – erdvė, kurioje susikalbame.

Modernusis nacionalizmas su lietuvių kalba pagimdė modernią valstybę. Labai svarbu, jog XXI amžiuje pradėjome mąstyti, kad senoji istorija, LDK istorija, mums nėra tik kunigaikščiai, sukabinti ant sienų, kaip buvo mūsų senelių Lietuvoje. Mes pradėjome ieškoti ir rasti senąją Lietuvą. Su ja ateina supratimas, kad Lietuva yra idėja – politinė idėja, pilietinė laikysena: nesvarbu, kokią religiją išpažįsti, kokia kalba kalbi, Lietuva yra politinis susitarimas – mes kovojame su tironais, laikomės įstatymų, Konstitucijos, čia gyvename, mylime laisvę, o kalba nesvarbu.

Tikėjausi, kad įžengę į XXI amžių sugebėsime tą modernią kalbinę Lietuvą, etnografinę suderinti su senąja politine ir pilietine. Vis kylantys kalbiniai konfliktai verčia susimąstyti – gal turėtume iškelti kitą Lietuvos idėją?

Vilniuje sutikto baltarusio klausčiau ne ar tu kalbi lietuviškai, bet ar tu nemėgsti Putino? Nesvarbu: kalbi rusiškai ar baltarusiškai, man esminis klausimas – ar pripažįsti Lietuvos valstybę ir jos respubliką ir ar nekenti Putino. Ar kalbi lietuviškai – antrinis klausimas, jei žiūrime iš senosios Lietuvos perspektyvos, – pasiūlė istorikas. – O mes vis tiek grįžtame prie tos smetoninės Lietuvos supratimo, nes tokia Lietuva yra apčiuopiama. Viskas gerai, bet tada nestatykime jokių atminimo lentelių Č. Milošui ar T. Manui ir nevaizduokime, kad jie mūsų.“

Dvi perspektyvos

Ar maža, tačiau išdidi Lietuva galėtų atrasti aukso vidurį ir išsaugoti visas ją stiprinančias praeities vertybes? „Ar Lietuvai būtina pasirinkti? – bičiulių istorikų klausė dr. B. Stankiewicz. – Mes giname ne etninį nacionalizmą, bet politinį nacionalizmą – Lietuvos valstybingumą? Ar mes tam pasiruošę?“

„Suprantu, kodėl Lietuvoje grįžtama prie tautinio nacionalizmo, – tarė dr. N. Černiauskas. – Kai priešas už vartų, yra paprasta grįžti prie to, apie ką buvo kalbėta tėvams, seneliams ir proseneliams: ginkime kalbą, ginkime sienas, kurias savanoriai atstovėjo 1919 metais.

Lietuva savo sienomis būtų gerokai tvirtesnė, jei daugiau vadovautųsi valstybingumo idėja – kad svarbiausia yra valstybė, – įsitikinęs pašnekovas. – Visuomenė nerimauja: jei vis mažiau girdėsime lietuvių kalbos, gal tikrai kils pavojus mūsų valstybei. Šiuo atveju siūlau dvi perspektyvas.

Viena lokali: turime kalbėti labai lokaliai, daug dėmesio skirti bendruomeniniam patriotizmui, kad mes gyvename čia ir mėgstame šitą vietą – kaip Č. Milošas Isos slėnį, kur prabėgo vaikystė, kur gyveno mūsų protėviai. O dabar mes braižome ribas, dirbtines teritorijas: aukštaičiai, žemaičiai ir pan., užuot žvelgę labai lokaliai – čia Č. Milošo slėnis, tai, kuo vietiniai žmonės didžiuojasi čia ir dabar, o ne tuo, kas čia jodinėjo prieš tūkstantį metų.

Kita perspektyva – dar didesnė integracija į Europą, ypač intelektualinė ir politinė. Dabar dažnai supriešiname Europos Sąjungą su tautų Europa. Visos Europos tautos, esančios Europos Sąjungoje, labiausiai ir sustiprėjo, kai šioje Sąjungoje atsirado, o ne kai buvo pavienės, užsidariusios savo teritorijoje, – akcentavo dr. N. Černiauskas. – Ypač tai pajuto Rytų Europos valstybės.

Jei klausiate, kaip šias dvi perspektyvas suderinti, tai, mano nuomone, reikėtų stiprinti labai lokalų patriotizmą, vietos dvasią, kurioje tilptų ir Č. Milošas, ir J. Tumas-Vaižgantas, ir knygnešiai, ir T. Manas, ir dar glaudesnė integracija su Europa.“

Kada Lietuva pasauliui reiškė daugiausia?

Bene svarbiausia data moderniosios Lietuvos istorijai – 1990-ųjų Kovo 11-oji, nors daugelis lietuvių ją glaudžiai lygina su 1918-ųjų Vasario 16-ąja, tačiau prof. A. Bumblauskas nubrėžia aiškią skirtį.

„Vasario 16-osios Lietuva gimė iš Rasijos griūties, iš imperijų griūties. Kovo 11-osios Lietuva pati griovė sovietiją, ji tapo vienu pagrindinių lokomotyvo variklėlių, kuriuos pripažino pasaulis, – kalbėjo profesorius. – Tomas Venclova yra rašęs, kad niekada Lietuva tiek nereiškė pasauliui, kiek 1991-ųjų sausio 13-ąją: nei Vytauto, nei A. Smetonos laikais. Kovo 11-ąją gimusi Lietuva neatkartoja Vasario 16-osios Lietuvos.

Vis tik Lietuva, kol tapo Europos Sąjungos šalimi, buvo tikra vargo vakarienė. Prie gėdos stulpo reikėjo statyti tuos, kurie iki 2004 metų rašė, kam mums ta Europa.

Esame Europos dalis ir man patinka šita Lietuva. Turime permąstyti, kas yra priešai. Akivaizdu, kad Rytai, nors Smetonos laikais to nebuvo, – paaiškina prof. A. Bumblauskas. – Smetonos laikais nebuvo plano R (rusai) – jo nereikėjo, bet buvo planas L (lenkai). Dabartinėje Kaliningrado srityje buvo planas V (vokiečiai).

Dabar kai kas kardinaliai pasikeitė: Kaliningrade – rusai, o buvo vokiečiai, dabar mes prašome vokiečių, kad tik ateitų. Taigi vokiečių faktorius pasikeitė, rosijanai priartėjo geografiškai. Lenkų partnerystė išlieka bet kuriuo atveju – aš tuo neabejoju, Lenkija yra Lietuvos strateginė partnerė. Su latviais draugaukim toliau. O atsirado baltarusių faktorius, kurio anuomet nebuvo.

Taigi nauja Lietuva – nauji apmąstymai, kaip čia bus su tomis ribomis, kaip turime gyventi čia dabar? Negalime atsikvėpti – turime būti budrūs.“

Ar turėjome kitą šansą?

Diskusijai artėjant į pabaigą, renginį organizavusio Kėdainių krašto muziejaus direktorius istorikas R. Žirgulis paprašė svečių publikai paaiškinti, kodėl Lietuva tik dabar pradeda lėtai artėti prie geresnių laikų?

„Ar Jums neatrodo, kad mes iš Lietuvos per daug norime? Kad krepšinio rinktinė laimėtų visus medalius, kad „Žalgiris“ taptų „Eurolygos“ čempionu. Bet mes dabar nesugebame susitvarkyti su mūsų dabartimi – jau 36 metus būdami nepriklausomi, būdami Europos Sąjungos, NATO dalimi, priklausydami Šengeno zonai, turėdami eurą.

O ką galėjo ana – tarpukario Lietuva? Be susijungimo per kalbą ir tas mažas ribas, nieko daugiau ir negalėjo. Kokie buvo mūsų šansai? Kodėl vis skėsčiojame rankomis? Gal buvo galima kitaip, bet neišėjo? Kodėl nebuvo kitaip? Kodėl tik dabar pradedame lėtai judėti ir kurti kitokią Lietuvą?“ – klausimų svečiams pažėrė R. Žirgulis.

„Anuomet Lietuvai iš tikrųjų nebuvo kito šanso, – pritarė prof. A. Bumblauskas. – Matau ir džiaugiuosi, kad Lietuva modernybei yra pasiruošusi. Jaunimas teikia optimizmo.“

„Dabar gyvename tokiu laiku, kokio nežinia ar kada būta Lietuvai, – tarė dr. N. Černiauskas. –Laikas, kai mums tarsi nebereikia kažko vytis.

Visi prisimena, kiek daug nerimo buvo dėl emigracijos, bet štai jau aštunti metai, kai daugiau žmonių grįžta. O kalbant apie Lietuvos ribas, nereikia savęs įsivaryti į kampą – neva, jei išvažiavau iš Lietuvos, tai aš jau gal nebe lietuvis. Visi gali kurti globalią Lietuvą ten, kur yra. Toks ribų trynimas labai gražu.“

„Jei mes pripažįstame skirtingas atmintis, leidžiame joms funkcionuoti ir nueiname ne tik pas savus į šventę, bet ir pas kitus, tada tai nebėra baisu, nes tu supranti, prisileidi, atsiranda empatija, kad kitas, nors ir kitoks, bet nebūtinai pavojingas tau, – savo ruožtu papildė dr. B. Stankiewicz. – Svarbu pažindinti. Gal tų griežtų ribų ir nereikia, gal gali atsirasti skirtingos tapatybės ir mes neturėtume jų bijoti? Bet tam tikrų ribų žinojimas turėtų būti, nes tai leidžia mums įsišaknyti.“

Ypatingas suoliukas

Prof. A. Bumblauskas iškiliojo rašytojo Č. Milošo atminimą saugantiems ir jo vardo festivalį rengiantiems kėdainiečiams pasiūlė idėją, kuri Kėdainius leistų dar stipriau įtvirtinti kaip minėto pasaulyje pripažinto intelektualo kraštą. „Kėdainių mokyklose lietuvių literatūros programoje pats pirmas autorius turėtų būti būtent Česlovas Milošas“, – pabrėžė profesorius.

Galbūt ir ši idėja atras savo vietą kėdainiečių gyvenime. O kol kas Č. Milošo kūrybos mūsų kraštiečiai ir miesto svečiai kviečiami pasiklausyti prisėdę ant Kėdainiuose, Č. Milošo vardo gatvėje, Nevėžio pakrantėje įkurdinto suoliuko.

„Prie suoliuko praeiviai ras du QR kodus: nuskenavę vieną, klausysitės Č. Milošo kūrinių lietuvių kalba, o nuskenavę kitą – originalo, lenkų, kalba“, – išbandyti tokią kėdainietišką meditaciją vienoje vaizdingiausių miesto vietų pakvietė festivalį rengiančio Kėdainių krašto muziejaus direktorius R. Žirgulis.