Labūnavos Oninėse dzūkaitė dairėsi jaunikio (FOTOGALERIJA)

Paskutinį liepos savaitgalį jau šešis dešimtmečius svetingieji labūnaviškiai sukviečia Onas – ne tik savas, laukia ir su dovanomis išlydi visas šiuo skambiu vardu apdovanotas moteris. Oninių linksmybės vietos gyventojus bei svečius šeštadienį sutraukė į Labūnavos vasaros estradą. Čia netrūko muzikos, šokių, dainų, sveikinimų, ant laužo gamintų vaišių bei geros nuotaikos, o visus viengungius pasitempti privertė į sceną su gėlių vainiku žengusi dzūkaitė, kuri be užuolankų pareiškė į Labūnavą – turtingą kraštą – atvykusi ieškoti jaunikio.

Jauniausia Onutė – 63-ejų

Oninių programa prasidėjo dar penktadienį – pliažo tinklinio varžybomis. Šeštadienio vidurdienį azartiškos kovos užvirė krepšinio aikštelėje – čia varžėsi 3×3 oranžinio kamuolio entuziastai.

Pavakare vasaros estradoje suskambo koncertas ir buvo pasveikintos Onos – gyvenančios ne tik Labūnavoje ar aplinkiniuose kaimuose, bet ir visos, atvykusios į šventę.

Gausiu Onučių būriu anksčiau garsėjusiame krašte beliko aštuonios varduvininkės: Ona Varkalienė, dvi bendravardės ir bendrapavardės Onos Butkienės, Ona Mačijauskienė, Ona Barkauskienė, Ona Mikalauskienė, Ona Grinienė ir Ona Bakanovienė.

Vyriausia Onutė – 95-erių metų amžiaus, o jauniausia – 63-ejų. Varduvininkės pasveikintos gėlių puokštėmis ir simbolinėmis dovanėlėmis.

Iš Onučių giminės

Pasidžiaugti švente į Labūnavą atvyko kraštietė Onutė Burbulienė. Viešnia atskleidė, kad Onų jos giminėje buvo daug.

„Turime Onučių vardo tradiciją, tad ir mano tėveliai man padovanojo šitokį nuostabų vardą, kuriuo aš labai didžiuojuosi, – šypsodamasi kalbėjo Onutė, į šventę atlydėta dukros, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, Astos Jakštienės su šeima. – Tėvelio mama buvo Ona, taip pat – mamytės mama, o dar ir mano močiutės buvo Onos.

Labai gaila, kad šiais laikais Onyčių reta, o ypač jaunesniosios kartos. Dabar giminėje aš esu ir vyriausia, ir jauniausia Ona.“

O. Burbulienė užaugo netoli vienos vaizdingiausių ir garsiausių rajono vietų – Šetenių, kur sūpavosi kraštiečio Nobelio literatūros premijos laureato Česlovo Milošo gimtasis lopšys.

„Mano vaikystė bėgo Gineitų kaime, labai gražioje vietoje, – prisimena pašnekovė. – Jaunystėje Oninės irgi buvo labai smagios: visi susirinkdavo, šokdavo, linksmindavosi.

Labūnavoje taip pat rengiama puiki šventė. Šiandien čia šoks mano anūkė, tad visi atvažiavome pasidžiaugti, kartu ir atšvęsti Onines.“

Bendrystės šventė

Ne vieną dešimtį Oninių suorganizavusi Labūnavos bendruomenės centro pirmininkė Rita Karnilavičienė priminė, jog ši šventė aprėpia itin daug: nuo rugiapjūtės pradžios iki laikui nepavaldžios žmonių bendrystės.

„Čia susirinkę žmonės liudija, kad Oninės Labūnavoje – svarbi ir branginama tradicija, – pabrėžė R. Karnilavičienė. – Tai vasaros brandos, žemės dosnos, bendruomenės vienybės ir pagarbos žmogui šventė.

Šiandien džiaugiamės vasaros pilnatve, darbščiais žmonėmis, bendryste. Norisi ne tik pasveikinti Onutes, palinkėti joms sveikatos bei artimųjų meilės, bet ir pagarbinti duoną, padėkoti jos augintojams, kepėjams, visiems, kurie prisideda, kad duonos ant mūsų kasdienio stalo netrūktų.

Labai tikiuosi, kad mes, labūnaviškiai, sugebėsime Oninių tradiciją perduoti jaunajai kartai.“

Rinko aukas bažnyčios remontui

Oninių šventė Labūnavoje rengiama šeštadienį, o sekmadienį tikintieji susiburia į miestelio bažnytėlę sakraliam laikui – sieloje sutikti Šventos Onos atlaidus. Vis tik šie metai atnešė permainų.

„Šiemet turėjome nerimo, kad gal atlaidų nebus, tada gal ir šventės negali būti? – dalijosi R. Karnilavičienė. – Laimė, tradicija nenutrūko. Nors bažnyčia remontuojama, atlaidai vyks lauke – bažnyčios šventoriuje.“

Apie Labūnavos parapijos džiaugsmus bei rūpesčius papasakojo klebonas kunigas Tomas Trečiokas, vėliau šventu žodžiu palaiminęs ant austo rankšluosčio pagarbiai padėtą simbolinį pirmųjų naujo derliaus grūdų duonos kepalą.

„Viskuo labai džiaugiuosi, nes Dievas tikrai laimina visus darbus, – sakė dvasininkas. – Ne veltui ši parapija vadinasi Dievo Apvaizdos parapija. Dievo apvaizda tvarko viską: mūsų namus, santykius, valią, mūsų jausmus, mūsų ateitį ir įvairiausius dalykus.

Už viską, ką mes turime gero gyvenime, turime dėkoti Dievui, – priminė klebonas. – Teko kalbėti su ne vienu žemdirbiu. Jie sakė: „Kunige, mes galime naudoti pačias naujausias technologijas, geriausią įrangą, trąšas, bet jei daugybė dalykų Dievo bus neduota, tai mes nieko neturėsime. Todėl už visa gera mes pirmiausia turime dėkoti Dievui.

Aš dėkoju taip pat jums. Labūnavos Dievo Apvaizdos bažnytėlės-mauzoliejaus remonto darbai juda pakankamai sparčiai.

Pradėjome fasado, stogo tvarkymo darbus, planuojame keisti langus, duris, remontuoti vidų, grindis, – išvardijo parapijos klebonas T. Trečiokas. – Darbų atliksime tiek, kiek bus lėšų. Tikiuosi, Dievas laimins. Dėkoju visiems, kurie prisidėjo ir kurie prisidės ateity – kad mūsų bendrystė kurtų stebuklą, kuris jau vyksta.“

Šventės metu visi, norėjusieji prisidėti prie bažnyčios išsaugojimo, galėjo paaukoti pinigų. Lėšos renkamos ir toliau. Savo auką kiekvienas gali skirti ir bankiniu pavedimu.

Blogis – tai gėrio trūkumas

Dvasininkas su Oninių šventės publika pasidalino mintimi, kurią, kaip vylėsi jis, visi išgirdusieji nešiosis savo širdyje.

„Dievas tapo žmogumi tam, kad mes kiekviename žmoguje pamatytume Dievą ir Dievo dvasią, – kalbėjo kunigas T. Trečiokas. – Dievas tapo duona tam, kad žmogus būtų pasotintas.

Karai, smurtas, pažeminimas, viešos patyčios, garbės, godumo, puikybės siekimas – tai yra tik gėrio trūkumas, tik vidinis alkis.

Bet kuris blogis yra gėrio trūkumas, todėl meldžiu Dievą, kad mūsų širdyse, mūsų gyvenimuose niekada nieko netrūktų.“

Su šeima grįžo į tėvų gimtinę

Puoselėjant ilgametes Labūnavos Oninių tradicijas, į nepailstančių organizatorių gretas įsitraukia ir jaunoji karta. Prieš kelerius metus iš emigracijos grįžusi ir Labūnavoje su šeima apsigyvenusi Neringa Varkalienė pernai rugsėjį pradėjo vadovauti Kėdainių kultūros centro Labūnavos skyriui.

„Kai buvau maža, į šią šventę ateidavau su savo tėvais, o dabar štai kaip pasisuko gyvenimas – pati prisidedu organizuojant skambiąsias Labūnavos Onines.

Saugoti šią gilią tradiciją yra didelė ir jaudinanti atsakomybė, – jautriai kalbėjo N. Varkalienė, ne tik besirūpinanti miestelio kultūriniu gyvenimu, bet ir Labūnavos mokykloje dirbanti bibliotekininke. – Nors užaugau Kaune, bet Labūnava yra mano tėvukų gimtinė, mano močiutė iš čia kilusi. Čia praleistos mano vaikystės vasaros, didžioji dalis mano draugų – labūnaviškiai. Vyras taip pat.

Prisimenu, kad dar vaikystėje kartodavau, jog gyvensiu Labūnavoje. Man čia labai patiko. Septynerius metus praleidome Norvegijoje, o dabar jau ketverius esame įsikūrę Labūnavoje. Visi stebisi, kodėl pasirinkome kaimą, bet mane visada traukė ramybė, nesijaučiu didmiesčio žmogumi. Man, mano vyrui ir sūnui Labūnavoje labai gera.“

N. Varkalienė džiaugiasi Labūnavoje radusi aktyvią, veiklią ir geranoriškai nusiteikusią bendruomenę, su kuria visi užmojai tampa įmanomi.

„Gera, kad pritapau šioje bendruomenėje. Stengiuosi įsitraukti ir prisidėti, kiek tik galiu, – dalijosi pašnekovė. – Didžiuojuosi mūsų stipria bendruomene, kuri, vos paprašius pagalbos, iškart atskuba – niekada neatsako, patys prisideda, kad šventė įvyktų. Tad gyvename išties linksmai.“

Vaišino ant laužo virtu troškiniu

Jau seniai visi žino, kad labūnaviškiai Onines švenčia ne tik smagiai, bet ir sočiai – vaišinasi patys, alkanų neišleidžia ir pas juos užsukusių svečių. Pernai daliję gardų kugelį, šiemet labūnaviškiai atidarė lauko virtuvę, viliojusią nuostabiais aromatais.

Kol visi linksminosi, šventės užkulisiuose virė ne tik darbas, bet ir troškinys. Labūnavos bendruomenės centro nariai Mindaugas Urbonavičius ir trys uolios damos: Danguolė Kelienė, Janina Bračienė bei Laura Aleknienė, didžiuliame kazane ant laužo gamino mėsos ir daržovių šedevrą.

„Pirmą kartą verdame tokį didžiulį kiekį troškinio, – atskleidė Mindaugas, o Danguolė dosniai atseikėjo detalių. – Paruošime apie 50–60 litrų troškinio. Plušame nuo devintos ryto, pjaustėme daržoves, mėsą – visko reikia daug, – paaiškino šeimininkė, o Mindaugas dar patikslino. – Ant laužo vien pagaminti tokį kiekį troškinio reikia apie keturių valandų.“

„Kokios magijos turi gamtoje ruošiamas ir gaminamas maistas?“ – pasiteirauju savo pašnekovų.

„Viskas gamtoje daug skaniau“, – taria Mindaugas. „O dar gaminta ant laužo, mūsų pačių ir su meile“, – nusišypso Danguolė bei priduria, jog gaminti saviems labai malonu.

Dzūkaitė dairėsi jaunikio

Nemaža šurmulio, o ypač tarp viengungių vyrų, įnešė žodžio kišenėje neieškojusi dzūkaitė Marceliutė (Daiva Andruškevičienė), pakviesta vesti Oninių linksmybių, bet ir tikrųjų savo užmačių į vatą nevyniojusi – vos atėjusi į sceną išsipuošusi viešnia pranešė iš Labūnavos norinti išvykti su jaunikiu.

„Prisipažinsiu nuo dūšios, atvažiavau ne tik Onučių pasveikinti, bet ir ženycis. Jau tuoj ruduva, man reikia susgraboc kokis vyras, – žaviai dzūkuodama be kuklumo porino Marceliutė. – Sakė, kad šitam krašte visi vyrai labai bagoci.“

O atidėjusi juokus į šalį charizmatiškoji renginio vedėja „Rinkos aikštei“ paatviravo, kad Oninės jai nuo mažumės yra viena svarbiausių ir gražiausių švenčių.

„Labai seniai mano anyta parašė tokį eilėraštį: „Onutė buvo Dzievulio močiutė. Onutė – karžygio Vytauto žmona. Narsių Onų pasaulyje daugybė, tačiau tokios Onutės, kokios bus šiandien čia, niekur nėra.“

Oninės man – pati gražiausia šventė. Tai visko pradžių pradžia, duonos ponia, vasaros gamtos grožio šventė. Taip pat tai mano močiutės vardo dienos šventė. O giminėje Onų buvo daug, mano moša – taip pat Ona. Onines švenčiu tiek, kiek man metų.

Šiandien švęskim, o rytoj poteriausim“, – priminė Marceliutė ir ragino visus sekmadienį susitikti Šventos Onos atlaiduose.

Bet prieš tai – trumpa odė Labūnavos Oninių publiką linksminusiems kolektyvams ir muzikos grupėms. Žiūrovams šventinę nuotaiką kūrė Kauno rajono Babtų kultūros centro vario dūdų orkestras „Algupys“ (vad. Jonas Girnius), Akademijos kultūros centro liaudiškos muzikos grupė „Klevas“ (vad. Vidas Kučiauskas), Kėdainių kultūros centro liaudiškų šokių grupė „Žolynėlis“ (vad. Rūta Plučiuvienė), Vilainių skyriaus Lančiūnavos moterų vokalinis ansamblis „Svaja“ (vad. Dagnė Damaševičienė), o šiuolaikiškos muzikos skambesį dovanojo grupės „Nuo pirmos“ ir „Hiperband“.

Vakarą vainikavo įspūdingas „Grand“ ugnies šou.

Atlaidai – bažnyčios šventoriuje

Oninės, kaip Marceliutė minėjo – ne tik linksmybių šventė, bet ir sakrali proga. Tad sekmadienio, liepos 26-osios, vidurdienį, 12 val., visi kviečiami į Šv. Onos atlaidus Labūnavos parapijos Dievo Apvaizdos bažnyčios šventoriuje, o ne maldos namų viduje.

Primename, jog šiuo metu Labūnavos bažnyčia yra uždaryta dėl avarinės būklės. Parapija ir bendruomenė prašo pagalbos ir renka aukas bažnyčios remonto darbams. Prisidėti gali kiekvienas.