Laurynas Adomaitis: iš provincijos tylos – į scenos šviesas

Išgirdę garsią pavardę, susidūrę su talentingu ir daug pasiekusiu žmogumi, paprastai nevalingai susidarome nuomonę, jog jis turėtų būti kilęs iš didmiesčio, kur geriau pasiekiamas išsilavinimas, kultūra, pramogos… Ir labai nustembame, jei jis – provincijos laisvės bei ramesnio gyvenimo užaugintas vaikas. Laurynas Adomaitis – filosofijos mokslų daktaras, vertėjas, daugybės kultūrinių ir mokslinių publikacijų autorius, o šiuo metu – dirbtinio intelekto, dirbtinio intelekto etikos bei kibernetinio saugumo tyrėjas. Taip pat prieš pusantrų metų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sėkmingai debiutavusio ir didelio žiūrovų susidomėjimo sulaukusio spektaklio „Fermentacija“ pjesės autorius. Pokalbio metu Laurynas svarstė, kas suformavo jį, tokį talentingą kūrėją. Ir galiausiai priėjo prie išvados – betikslis laikas, leidęs atrasti save.

– Laurynai, kadangi turite ne vieną profesiją, pradžioje išsiaiškinkim, kaip norėtumėte būti pristatomas – kaip režisierius, filosofas, tiesiog kūrėjas ar dar kaip nors kitaip?

– Šiaip turbūt save identifikuoju labiausiai kaip filosofą, nes mano išsilavinimas yra filosofinis ir vis dar dirbu filosofinį darbą. Filosofiją studijavau Vilniaus universitete, doktorantūrą baigiau Italijoje. Lietuvoje mane kai kas labiau žino kaip dramaturgą, pjesių autorių, na, bent jau tie, kurie domisi teatru.

– Esate kilęs iš Akademijos miestelio Kėdainių rajone. Kiek ir kaip ši aplinka formavo Jus, kaip kūrėją?

– Gimiau lyg ir Dotnuvoje, net nežinau. Tuomet mokyklą lankiau Akademijos miestelyje, nors su tėvais gyvenau Labūnavoje, tai daug jaunystės praleidau autobusuose. Turbūt dėl to, kad norėjau būti su draugais, klasiokais, nekeisti mokyklos. Prisimenu tuos laikus šviesiai. Apibūdinčiau tą laiką kaip betikslį, gerąja prasme. Neturėjau kažkokio didelio plano ar tikslo, dariau tai, kas įdomu, kas patiko. Betikslis laikas leidžia atrasti save.

– O kas Jus labiausiai formavo kaip režisierių – studijos, praktika ar konkretūs žmonės?

– Teatras yra toks kaip gyvas padaras, susidedantis iš daug bendrai kuriančių žmonių. Kartais prie vieno spektaklio dirba 150 ar daugiau žmonių. Jie visi turi savo rolę, darbą, bet ir savo asmeninius planus bei ambicijas. Reikia visa tai suvaldyti ir kažkaip privesti prie bendro tikslo. Paprastai dėl to sakoma, kad režisierius yra „galva“. Aš niekad nebuvau režisierius ir nežinau, ar sugebėčiau juo būti. Kai stebiu režisierius dirbant, dažnai galvoju: „kaip gerai, kad man to nereikia daryti“. Mano vaidmuo teatre visai kitas, aš rašau pjeses, t. y. tekstus, kuriuos aktoriai kalba, ir siužetus, kurie vystosi spektaklio metu. Tai yra visai kitoks darbas. Aš parašau tekstą, jį atiduodu, ir repeticijose lankausi kaip svečias. Aišku, dramaturgas ir režisierius dažnai pasitaria, pamąsto kartu. Na, sakykim, jie abu yra toje teatro „galvoje“, bet dirba labai skirtingai.

– Kaip ir kada atsirado meilė, trauka teatrui ar menui apskritai?

– Lankiau Kėdainių kultūros centre teatro būrelį paauglystėje, jei taip galima pasakyti, bet buvau nuėjęs turbūt kokius keturis kartus. Nepasakyčiau, kad man tai tiko. Greitai supratau, kad aktoriumi tikrai nebūsiu. Teatras buvo toje laisvo laiko srityje, kur galėjau kažką pabandyti, bet ten buvo visokios kultūros sritys. Skaičiau eilėraščius, rašiau prozą, kažkokia kūryba užsiėmiau visada, tai ir teatrą išbandžiau. Šiek tiek rimčiau tuo pradėjau domėtis studijų metais, kur susipažinau ir su režisieriumi, su kuriuo daugiausiai dirbu, – Antanu Obcarsku. Mes buvome kursiokai, daug laiko praleidome kartu, ir iš to organiškai išsivystė mūsų darbas kartu. Pirma pjesė, kurią adaptavau Antano spektakliui, buvo „Voicekas“, LNDT 2018 metais. Nuo to viskas ir prasidėjo. Iš tikro, labai atsimenu mūsų pirmą spektaklį. Kažkiek darėm ir klaidų, bet jį kūrėm su gerais aktoriais, gera komanda, ir iki šiol atsimenam kažkokias frazes iš jo. Kai susitinkam, pajuokaujam. Teatre yra smagu. Kai ten pabūni, kažką padarai, norisi eiti tolyn. Tą ir darėme.

– Beje, regioninė kilmė Jums buvo ar yra daugiau iššūkis Jūsų gyvenimo ir kūrybos kelyje, ar priešingai – stiprybė?

– Pirmas instinktas buvo atsakyti – tikrai nesvarbu, nes kilmė dažnai netampa svarbiu klausimu. Pažįstu daug teatro žmonių, kurie yra iš įvairių provincijos kampelių, kiti iš sostinės, bet tai nesudaro kažkokio skirtumo. Bet vis dėlto mes visi sėdėjome ir kūrėme Vilniuje. Ir tai nėra atsitiktinumas, nes teatro ir meno kūrybos koncentracija ten didžiausia. Aišku, yra gerų teatrų ir kitur, bet, manau, sostinė traukia kažkuo. Man atrodo, kūrėjui reikia patirti didesnio miesto kultūrą, jaustis ten komfortabiliai, netgi, sakyčiau, Vilnius tam šiek tiek per mažas. Šiaip didžiausia stiprybė yra protas ir valia, o tai nepriklauso nuo to, kur gimei. Bet pasaulio pamatyti irgi reikia.

– Laurynai, Jūsų veikla labai įvairiapusė – esate režisierius, filosofijos mokslų daktaras, vertėjas (galite dar pridėti, ko dar nepaminėjau). Kaip šios sritys viena kitą papildo?

– Teatre man svarbiausia istorija. Norėčiau, kad mano pjesės būtų kaip istorijos, kurios prasideda „Nepatikėsi, kas man nutiko.“ Ir tada negali nustoti klausytis, nori sužinoti, kas toliau ir toliau. Davidas Mametas pastebėjo, kad žmonių, kaip ir plėšrūnų, akys priekyje. Žolėdžių akys šonuose, kad pastebėtų, kas juos puola. O mūsų priekyje – kad sektume grobį. Aš noriu, kad žiūrovas turėtų ką sekti ir kad tai būtų natūraliai įdomu. Manau, kad kas matė „Boksą“ ar „Fermentaciją“, tą pajuto. Nesu didelis fanas konceptualaus teatro, kur nėra istorijos, labiau improvizacijos ir nesusijusių pastebėjimų.

– Ar filosofinis išsilavinimas keičia Jūsų požiūrį į teatrą ir režisūrą? Jei taip – kaip?

– Turbūt galima sakyti, kad aš „batsiuvys be batų“, tarsi turėčiau būti labai filosofiškas ir konceptualus teatre. Bet turbūt to gavau pakankamai savo išsilavinime ir dabar darbe tokio poreikio nejaučiu. Kita vertus, nuo savęs nepabėgsi – filosofija yra mano dalis, kuri niekad nebedings. Kai jau pradedi skaityti tas knygas, nebegali jų atsikratyti.

– Esate spektaklio „Fermentacija“, kuris 2025 metų sausį pastatytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, pjesės autorius. Jis sulaukė daug dėmesio, gerų įvertinimų. Kaip gimė šio kūrinio idėja?

– Idėja „Fermentacijai“ kilo man gyvenant Paryžiuje. Gatvėje, kurioje gyvenau  – Folie Mericourt – buvo fermentacijos parduotuvė. Ji tokia keistoka, veikia trumpai, visi labai atsipalaidavę, o kopūstai brangūs. Pradėjau mąstyti, kas darosi už jos durų, kai ji uždaryta, kaip ten tos daržovės fermentuojasi. Nuo to laiko, kai pradėjau rašyti, daug žmonių aplankė tą parduotuvę. Visi suprato, apie ką kalbu.

– Ką Jums pačiam reiškia „fermentacijos“ metafora šiame spektaklyje?

– Mums fermentacija yra kažkas paprasto ir kasdienio, kažkas, apie ką nesusimąstom. Bet tai yra kritinis procesas ne tik maistui, bet ir mūsų organizmui, virškimui, viskam. Pjesė klausia – kas būtų, jei bakterijos nustotų būti mums „geros“ ir pradėtų maištauti? Kaip mes su jomis susitartume?

– Kokią žinutę norėjote perduoti žiūrovui? Kaip manote ar pavyko ją perteikti?

– Mano pjesės neturi didelio moralo ar pamokslo. Kaip minėjau, tai tokia istorija, kurią įdomu sekti ir pagyventi šiek tiek kitame pasaulyje, nei mūsų kasdienybė. Tas, manau, pavyko. Kai žiūriu spektaklį, dažniausiai stebiu publiką, kuri daug juokėsi, kartais liūdėjo. Tai buvo autentiškos reakcijos. Aš tai vadinu sėkme.

– Jūsų sėkmę (o gal tai negalima vadinti sėkme – tiesiog didelio ir sunkaus darbo rezultatas?) turbūt galima būtų minėti kaip pavyzdį, kad ir iš regionų kilę talentai gali pasiekti nacionalinę sceną, sulaukti puikių įvertinimų. Ką pats apie tai manote?

– Mano patirtis yra, kad žmonės iš regionų yra vienodai mylimi ir gerbiami ir tikrai gali pasiekti visko. Vienas dalykas, kas šiek tiek mane nuvylė, – kad kol kas nepavyko Kėdainiuose parodyti nė vieno spektaklio pagal mano pjesę. Pavyzdžiui, „Boksas“ būtų toks puikus spektaklis. Jis sujungia dvi bendruomenes – teatro ir sporto – kurios dažnai nesusitinka. O čia abiem yra, ką pamatyti. Be to, Kėdainiai turi labai stiprią bokso bendruomenę. Kiek bendravau su bokso žmonėmis, treneriais, federacija – visi žino, kas yra Kėdainiai ir iš čia ateinantys sportininkai.

– Dabar, kai pats esate daug pasiekęs gyvenime žmogus, neabejoju, galėtumėte palyginti ko, Jūsų nuomone, labiausiai trūksta jauniems kūrėjams Lietuvos regionuose (galbūt ne tik regionuose…)?

– Jeigu kažką sukuri ir viešai parodai, tai yra priimama kaip pretenzija į originalumą, naujumą, arba kažką kitą. Nėra lengva susitaikyti su ta pretenzija. Apima abejonės – ar tikrai aš čia kažką padariau vertą rodymo? Tai yra mintis, kurią reikia perlipti. Ji sustabdo daug žmonių, kurie turi ką parodyti. O dažnai tie, kurie neturi sukūrę nieko įdomaus, sau tokio klausimo nekelia, nes nemąsto kritiškai. Todėl tiek daug matome šlamšto, o talentingi kūrėjai dvejoja, ar jie verti dėmesio.

– Ką patartumėte jaunam žmogui iš Kėdainių rajono, svajojančiam apie kūrybinę karjerą?

– Patarčiau kurti. Tam nereikia jokio leidimo ar progos. Iš mano patirties, progų neatsiranda lengvai jei neturi, ko pasiūlyti.

– Žvelgiant į bilietų į spektaklius išperkamumą, galima susidaryti nuomonę, kad jau kurį laiką teatras išgyvena aukso amžių. O gal mes, paprasti žiūrovai, neprofesionalai, kažko nematome ir situacija iš tiesų nėra tokia gera, kaip atrodo iš šalies? Kaip Jūs pats vertinate šiandieninę Lietuvos teatro situaciją?

– Tikrai, į mūsų spektaklius gauti bilietus reikia pasistengti. Mane tai džiugina, nes man geriausias rodiklis yra žiūrovų dėmesys. Aš noriu, kad jie sektų istoriją ir pasijustų atitrūkę nuo savo gyvenimo. Kartais priemonės tam yra tragiškos, kartais komiškos, kartais absurdiškos. Didžiausia teatro klaida yra apleisti žiūrovą ir pasinerti į ideologiją ir moralizavimą. Kaip žiūrovas labai nemėgstu, kai mane teatre bando pamokyti. Man tai neįdomu. Ir teatras gali iššvaistyti savo pasitikėjimą rodydamas neįdomius spektaklius. Tuomet salės ištuštės ir užtruks ilgai žiūrovus susigrąžinti.

– Visais laikais knygos, kultūra, teatras „nebyliai“ formuodavo visuomenę. Jūsų nuomone, ar teatras vis dar gali keisti visuomenę? Jei taip – kokiais būdais ir ar tai yra lengva?

– Tame yra paradoksas – teatras gali keisti visuomenę, jei jis nebando jos keisti. Geras menas yra iššaukiantis ir provokuojantis, bet tuo pat metu rezonuojantis su šiuolaikiniu žmogumi. Kai kurie kūriniai tokie lieka tūkstančius metų. Kai skaitydavau Marcialį, romėnų poetą, man vis dar būdavo juokinga, nes jis paliečia amžinas ydas – plepalus, netikrus draugus, sukčius, padlaižius ir panašiai. Tai yra individualu ir spalvinga. Tuo tarpu toks žanras kaip „socialinis kritinis komentaras“ teatre man nepriimtinas. Jis dažnai siejamas su Brechto tradicija, bet problema, kad Brechtas buvo tuo pat metu ir pamokantis, ir kūrybiškas. Problema, kad jo pasekėjai perima tik didaktinį impulsą, bet daro tai lėkštai ir neįdomiai.

– Kokią vietą kultūra turėtų užimti regionų gyvenime?

– Turbūt kažkiek situaciją keičia internetas. Regione gyvename, bet galime domėtis visu pasauliu. Atsimenu, kaip Labūnavoj žiūrėdavau Wagnerio operas ar Bausch šokio spektaklius iš geriausių pasaulio scenų. Po to gyvenime pamačiau juos ir gyvai, bet tam teko važiuoti į miestus. Problema, kad šita schema veikia tik individualiai. Jei turi kažkokį nišinį interesą, sunku susirasti bendraminčių. Bet aš matau daug daugiau bendruomeninių veiklų regione nei tada, kai aš augau, prieš 20–30 metų.

– Kalbant apie Jus patį, kas Jus įkvepia šiandien – kūrėjai, knygos, gyvenimo patirtys, paslaptingoji mūza?…

– Prieš kokius 5 metus pasakiau sau, kad nebeskaitysiu klasikinės literatūros. Prieš tai skaitydavau beveik vien klasiką, nuo graikų iki egzistencialistų ir taip toliau. Man atrodė, kad klasika yra patikrinta ir visada verta dėmesio. Taip ir yra, žinoma. Bet kažkaip supratau, kad negaliu būti pilnaverčiu šiuolaikiniu žmogumi vien sena literatūra. O koks būtų jausmas sulaukti naujos mėgstamo autoriaus knygos? Jį sutikti? Viskas, nuo to laiko neleidžiu sau skaityti knygų išleistų iki 2000 metų. Aišku, esu padaręs kelias išimtis, bet dažniausiai taisyklės laikausi. Tai reiškia, kad tenka daug prašauti ir paskaityti kažką, kas nepatinka, bet atradau ir labai mėgstamų autorių, Coetzee, McEwan, Franzen, Lianke, Nicola Barker, ir daug kitų.

– Kaip atrodo Jūsų kūrybinis procesas – ar esate labiau disciplinuotas, ar pasikliaujate įkvėpimu, polėkiu?

– Didžiausia ir sunkiausia dalis yra galvojimas. Man užtrunka metus ar net dvejus sugalvoti, kas pjesėje vyksta. Tai yra sunkiausia. Kai jau turiu tą vieną ar du puslapius, kur viskas aprašyta, man tampa daug lengviau. Mano mąstymas labai verbalus, viską mąstau žodžiais, praktiškai neturiu vizualaus įsivaizdavimo. Viskas mano galvoje tik žodžiai ir geometrija. Nėra jokių spalvų, kvapų ir taip toliau. Todėl negaliu rašyti prozos, nes nežinau detalių. Bet dialogą man parašyti yra lengva. Galiu parašyti dešimt puslapių per kelias valandas. Bet apie ką jie kalbasi? Kur visa tai veda? Mėgstu iš anksto viską apgalvoti. Taip pat svarbi dalis yra dalyvauti repeticijose, perrašyti kai kurias vietas. Gyvas žodis skamba kitaip.

– Kada galėsime išvysti naują spektaklį didžiojoje scenoje, pastatytą pagal Jūsų kurtą pjesę? Apie ką turėtų būti naujoji istorija?

– Aš vis dar galvojime. Turiu už ko užsikabinti, esu keliems žmonėm prasitaręs apie tai, bet dar negaliu pasakyti pilnai, kur tai nuves. Tikiuosi, kad pjesė bus įdomi ir ją žmonės pamatys.

– Laurynai, labai dėkoju Jums už skirtą laiką ir linkiu kuo didžiausios kūrybinės, asmeninės bei profesinės sėkmės ir, žinoma, LAIMĖS.