Paberžėje skambėjo paskutinis Tėvo Stanislovo pamokslas: „Neleiskite sielai susilituoti su kūnu“ (GAUSI FOTOGALERIJA)

Tvankų, lietingą, žaibų ir griaustinio lydėtą sekmadienį Paberžė alsavo tarsi Dievo užanty – iš aukštybių rūpestingai sergėta nuo grėsmingos stichijos. Regis, vien tam, kad šimtai čia susirinkusių žmonių sielas pakylėjančioje bendrystėje prisimintų iki pat mirties Paberžėje tarnavusio Tėvo Stanislovo žemiškąją būtį. Taip į Paberžę sugrįžo tryliktasis Tarptautinis muzikos festivalis, kasmet dovanojantis po tris maldą ir profesionaliąją muziką sakralių išgyvenimų gijomis sujungiančius vakarus. Pirmasis koncertas rengiamas minint jau prieš 21-erius metus birželio 23-iąją Amžinybėn iškeliavusio Tėvo Stanislovo – Algirdo Mykolo Dobrovolskio, mirties metines. Šiemet iškilmingos pamaldos ir koncertas publikai pasakojo apie šviesiojo Paberžės dvasininko gyvenimo kelią – nuo pat krikšto Dotnuvoje iki paskutinių dienų Paberžėje.

Dvi progos

Dar prieš prasidedant pamaldoms, festivalyje šv. Mišias aukoti pakviestas vienuolis Mažesniųjų Brolių Ordino (Pranciškonų) Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministras, brolis kun. Astijus Kungys OFM, kreipėsi į publiką ir pakvietė ateiti į medinę Paberžės bažnytėlę išpažinti nuodėmių, kurių klausė ne tik jis pats, bet ir Tėvo Stanislovo išpuoselėtą sakralią erdvę globoti perėmęs ir čia apsigyvenęs parapijos klebonas kunigas Giedrius Maskolaitis.

Vėliau brolis Astijus, kaip dvasininkas augęs ir brendęs paties Tėvo Stanislovo šviesoje, pasveikino minią tikinčiųjų ir priminė: „Šiandien – ypatinga diena. Prieš 21-erius metus, birželio 23-iąją, atsisveikinome su Tėveliu. Tą dieną Dangus buvo praturtintas, nes į Viešpaties namus nuėjo Tėvas Stanislovas. Taip pat šiemet sukanka 60 metų, kai Tėvelis 1966-aisiais, buvo atkeltas į Paberžės parapiją.

Nors mes jį vadiname Tėvu Stanislovu, bet atėję juk visada kreipdavomės: „Tėveli.“ Jis buvo toks artimas, nes sukūrė ir puoselėjo žmonių bažnyčią.

Jėzus pasakė: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu.“ Taip pat ir pas Tėvą Stanislovą žmonės plaukte plaukė: autobusais, mašinomis… Plaukė į Paberžę ir visi buvo priimti. Tėvelis liudijo amžiną gyvenimą ir be žodžių sakė, kaip Dievas – dangiškasis Tėvas – visus mus myli.“

Baigdamas šv. Mišias, brolis Astijus palaimino tikinčiuosius, o prie Tėvo Stanislovo kapo buvo sugiedota „Viešpaties Angelo malda“.

Šv. Mišias lydėjo Mindaugo Radzevičiaus vadovaujamas Česlovo Sasnausko kamerinis choras. Taip pat pamaldų metu į Paberžėje susirinkusius žmones lietuvių kalba kreipėsi ir čia iš Šiaurės Lenkijos atvykęs kunigas, mūsų šalyje gyvuojančios kapucinų bendruomenės, kuriai priklausė ir pats Tėvas Stanislovas, vadovas brolis Mykolas Ferenc.

Repertuaras – dvasininko gyvenimui

Po sieloms ramybės įkvėpusios maldos, publika širdis atvėrė muzikai. Čia skambėjo iškiliajam dvasininkui dedikuotas koncertas „Tėvo Stanislovo kelias“, kurio repertuarą meistriškai sudėliojo festivalio meno vadovas operos solistas Liudas Mikalauskas: pasakojimus apie svarbiausius kunigo Algirdo Mykolo Dobrovolskio gyvenimo įvykius keitė jausmingos melodijos ir posmai, atgiję Paberžės festivalio scenos pasiilgusios įstabaus balso savininkės Evelinos Sašenko ir paties L. Mikalausko lūpomis. Atlikėjams pianinu akompanavo virtuoziško talento Beata Vingraitė.

„Tėvas Stanislovas kūrė ir puoselėjo kiekvieną vietą, kuri buvo paskirta jam tarnauti Dievui ir žmonėms, – kalbėjo L. Mikalauskas. – Tėvas Stanislovas dešimt metų gyveno ir tremtyje. Čia retai praleisdavo darbą katorgoje. O jei neateidavo, visi sakydavo, kad tądien bus sunku dirbti, nes Dobrovolskio nėra – jis visad pirmas ateidavo į darbą ir paskutinis išeidavo, o gavęs maisto davinių, iš karto skubėdavo pas žmones, kurie būdavo labiausiai alkani ir labiausiai nuskriausti.

Atjauta kitam žmogui Tėvui Stanislovui buvo daug svarbesnė už jo paties alkį, – pabrėžė festivalio meno vadovas. – Turėtume mokytis ne į savo dažną visada žiūrėti, o pažvelgti, kas aplinkui dedasi – gal yra kam sunkiau.“

Paberžės paieškos – tarsi už devynių miškų

Kaip priminė L. Mikalauskas, sužinojęs, jog yra atkeliamas dirbti į Paberžę, Tėvas Stanislovas nuvažiavo į Kėdainių dekanatą išsiaiškinti, kurgi yra jo naujoji parapija, nes nė nenumanė, į kurią pusę vykti.

„Visi kunigai pečiais kraipė – niekas nežinojo, kur ta Paberžė. O suradę, ko paklausti, išgirdo: „Eini mišku, eini, eini, eini, eini ir, kai virš medžių pamatai tris kryžius, kurie visi į skirtingas puses žiūri, nes vos besilaiko, tai va ten ir bus Paberžė“, – tarsi apie pasaulio pakraštį pasakojo L. Mikalauskas. – Atvykęs į Paberžę, Tėvas Stanislovas rado nuostabios architektūros bažnyčią. Tiesa, apleistą.

Šventorius buvo išvagotas traktorių ratais – tarsi koks sukrešėjęs kraujas. Įėjęs į zakristiją Tėvas Stanislovas rado bažnytinius rūbus, kuriuose žiojėjo tokia skylė, per kurią ir vaikas pralįstų. O netrukus turėjo ateiti Velykos, reikėjo organizuoti procesiją… Štai kokia buvo Tėvo Stanislovo pradžia Paberžėje. Viskas visai kitaip nei dabar, kai gausiai susirenkame į gražiai sutvarkytas erdves.“

Sklaidydamas svarbių prisiminimų nuotrupas, L. Mikalauskas priminė, jog pradėjęs savo tarnystę Paberžėje Tėvas Stanislovas sielovadinio darbo turėjo mažai.

„Pastoracinio darbo tebuvo ašaros – keli krikštai ir kiek daugiau laidotuvių. Taigi Tėvas Stanislovas turėjo daugybę laisvo laiko ir savo rankas, kurias įdarbino Paberžėje sukurdamas antrą gyvenimą įvairiems daiktams – iš pradžių daiktams, o paskui – ir žmonėms: seni vežimų ratai stojosi pakelėje, seni lygintuvai virto staliniais žibintais, – pasakojo Paberžės festivalio meno vadovas. – Menui Tėvas Stanislovas tuo metu suteikė pirmapradę sakralinę reikšmę.

Ilgainiui į Paberžę pradėjo rinktis įvairiausi žmonės: inteligentai, studentai, o šalia jų – narkomanai ir alkoholikai, kuriems Tėvas Stanislovas suteikinėdavo antrą gyvenimą.

Smagiausias jo užsiėmimas būdavo organizuoti žmonėms puodų šveitimą. Turėdami sau reabilitaciją, žmonės taip gražiai nušveisdavo puodus, kad dabar į aną kleboniją moterys eina dažytis lūpas, – juokavo L. Mikalauskas. – Tėvas Stanislovas buvo stebuklingas žmogus.“

Atgaivino ir Dotnuvos vienuolyną

Paberžė Tėvui Stanislovui nebuvo vienintelė atsidavusios tarnystės vieta Kėdainių krašte. 1990 metais dvasininkas, nuvykęs pas kardinolą Vincentą Sladkevičių, gavo užduotį iš nebūties prikelti Dotnuvos vienuolyną.

„Kardinolas Tėvui Stanislovui sakė: „Imk Dotnuvos vienuolyną – reikia jį prikelti, sutvarkyti.“ Tėvas Stanislovas klausė, o kaipgi Paberžė ir visi ten plūstantys žmonės. Kardinolas tarė: „Žinai, kai jau labai gerai, tai negerai“ – šyptelėjęs citavo L. Mikalauskas. – Ir Tėvas Stanislovas neprieštaravo. Nuėjo į audinių parduotuvę, nusipirko medžiagos, pasisiuvo vienuolio abitą ir išėjo į Dotnuvos vienuolyną – į tą patį vienuolyną, kur jis, būdamas kūdikis, buvo pakrikštytas.

Sutvarkęs vienuolyną, sugrįžo į Paberžę – paskutiniams savo gyvenimo atodūsiams.“

2005-ųjų birželio 5-ąją Tėvas Stanislovas Paberžėje aukojo savo paskutiniąsias Mišias. L. Mikalauskas pasidalino paskutinio dvasininko pamokslo ištrauka.

„Aš dabar nebegaliu dirbti. Guliu lovoje ir žiūriu į lubas, bet aš visad galvojau, ką aš pasakysiu paskutinį kartą atėjęs pas jus. Nesusilituokit, – Tėvo Stanislovo žodžius persakė L. Mikalauskas ir tęsė toliau. – Kai jūsų kūnas bus visiškai paliegęs ir nusilpęs tiek, kad negalėsit net rankos pakelti, pasistenkite, kad siela išliktų šviesi – kad nesusilituotų su paliegusiu kūnu. O dabar išeikite ir uždarykite duris.“

Paskui Tėvas Stanislovas paprašė jį nuvesti prie altoriaus ir palikti vieną melstis. Vėliau į bažnyčią dvasininkas jau nebegrįžo.

„Nors jo kūnas paskutinėmis akimirkomis jau buvo palaikomas morfijaus, tačiau siela, nesusilitavusi su paliegusiu kūnu, vis tiek priėmė kiekvieną, kuris norėjo pas jį ateiti. Kiekvienam nusišypsodavo, pasakydavo mielą, paprastą, bet neprastą žodį“, – L. Mikalauskui bekalbant apniukusį dangų virš Paberžės bažnyčios netikėtai nušvietė saulė – tarsi pats Tėvas Stanislovas pro debesis žvilgtelėjo, kad paliudytų išsakytus žodžius.

Norėjo grįžti į Paberžę

Jautrias sielas magiška trauka viliojanti Paberžė sužavėjo ir sekmadienį čia pasirodžiusią atlikėją Eveliną Sašenko.

„Paberžės festivalio scenoje esu jau antrą kartą. Labai šiltai prisimenu pirmąjį savo koncertą. Tada ir Paberžėje lankiausi pirmą kartą. Ši vieta mane užbūrė. Kai tik sutikdavau Liudą, vis prašydavau mane darsyk čia pakviesti, – dalijosi E. Sašenko. – Būna tokių vietų, kurios tarsi kviečia pas save. Jos išsiskiria savo aura, jautiesi taip, lyg čia būtų tavo vieta, į kurią vis norisi sugrįžti. Tokia man tapo Paberžė.

Šiandien atvykusi išlipau iš automobilio ir atrodo, kad vakar čia buvau. Paberžėje man labai gera. Čia išties stebuklinga aura.“

Nors iki pasirodydama festivalio scenoje žymioji atlikėja Paberžėje viešėjusi nebuvo, tačiau apie Tėvą Stanislovą puikiai žinojo.

„Jis sutuokė mano vyro seserį, – asmenine detale pasidalino E. Sašenko. – Jie pasakojo, kad Tėvas Stanislovas buvo labai šviesus žmogus – tiesiog vienintelis toks. Tad suprantama, kodėl žmonės iki šiol jį prisimena, dainuoja jam, šlovina jį. Tokių žmonių ir tokių vietų yra labai mažai.“

Publikos mylima atlikėja atskleidė nedidelėje Paberžės scenoje besijaučianti itin jaukiai.

„Žinote, kuo kuklesnė scena, tuo smagiau, – „Rinkos aikštei“ sakė E. Sašenko. – Prieš kelias dienas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru pasirodėme Vilniuje – didžiulė scena, daug žmonių… Nors šiandien čia publikos irgi ne mažiau. Bet tai visiškai skirtingi dalykai ir pojūčiai.

Čia yra dvasiai, o ten – ir šiek tiek jaudulys ima, ir jautiesi atstovaudamas savo profesijai. Paberžėje – jaučiu betarpišką ryšį su klausytojais: esu aš ir žmonės, man labai gera, visiškai nebijau, nesijaudinu, tiesiog noriu pasidžiaugti, pajusti tuos pasakojimus, tą vietą ir pabūti čia kartu su Tėvu Stanislovu.“

Festivalis – reikalingas ir laukiamas

Jau 13 metų Paberžėje Tėvo Stanislovo atminimą puoselėjančio labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ direktorė Virginija Ragauskienė dalinosi, jog kaskart gausiai iš įvairių rajono bei šalies kampelių susirenkanti festivalio publika įkvepia su užsidegimu tęsti šių renginių tradiciją.

„Festivalio renginiai vyko ir saulei kaitinant, ir lietui merkiant, o šiandien net ir griaudėjo, tačiau žmonės vis tiek renkasi, neapleidžia ir nepamiršta nei čia amžiams likusio Tėvo Stanislovo būties ženklų, nei pačios Paberžės.

Šio festivalio renginiai jau tapo sakralių maldos akimirkų ir pačių gražiausių muzikos kūrinių švente. Švente, kurios laukia labai daug žmonių – ir kasmet čia atvykstančių, ir pirmąsyk atrandančių šią vietą.

Nepaprastai malonu ir tai, kad festivalį aplanko ir jauni žmonės. Taigi Paberžė dar ilgai išliks ypatingos traukos centru, o mes džiaugiamės galėdami tęsti festivalio tradiciją ir visiškai nemokamai dovanoti profesionaliosios muzikos koncertus čia – Tėvo Stanislovo mylėtoje ir jo rankomis mums visiems puoselėtoje Paberžėje.“

Dar pakvies rugpjūtį ir rugsėjį

Tarptautinis Paberžės muzikos festivalis maldos ir muzikos bendrystėn šiemet pakvies dar du kartus – rugpjūčio 23-iąją suburs koncertas „Sugrįžimas į Paberžę“, o rugsėjo 20-ąją nuskambės baigiamieji šių metų festivalio akordai, tradiciškai skiriami Tėvo Stanislovo gimimo metinėms.

Paberžės festivalio mecenatas – „Vikonda grupė“. Festivalį iš dalies finansuoja: Lietuvos kultūros taryba ir Kėdainių rajono savivaldybė. Festivalio partneriai: Kėdainių kultūros centras ir 1863 m. sukilimo muziejus Paberžėje. Festivalį organizuoja: VšĮ „Liudo Mikalausko koncertai“ bei labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“.