Du kėdainiečiai tuktukais Indiją įveikė antru bandymu

Arnas Petraitis ir Vytautas Mikaitis – šių metų pavasarį sėkmingai įveikė tai, ką prieš beveik dvejus metus teko nutraukti dėl techninių problemų – net 3 000 kilometrų kelionę tuktukais, Indijos chaotiškame eisme. Kelionė atskleidė ne tik neįprastus fizinius iššūkius, bet ir unikalius kultūrinius atradimus – nuo draugiškų vietinių žmonių smalsumo iki netikėtų socialinių kontrastų, su kuriais susidūrė keliautojai. Pokalbyje Arnas atvirai pasakoja apie įsimintiniausius susidūrimus, kultūrinius šokus, eismo ypatumus ir jausmus, lydėjusius juos finišo link. Šis interviu – ne tik kelionės apžvalga, bet ir padrąsinimas tiems, kurie svajoja apie neįprastus nuotykius, bet ir bijo žengti pirmą žingsnį.

– Arnai, šiemet vėl vykote į Indiją su tuktukais. Jau antram bandymui. Bet pradėkime nuo pradžių, kaip apskritai kilo idėja važiuoti tuktukais per Indiją?

– Idėjos autorius yra žinomas kėdainietis Vytautas Mikaitis. Šį iššūkį jis yra pastebėjęs gal 2007 metais ar dar anksčiau, nes tai yra seniai organizuojamos lenktynės. Jis visą laiką turėjo minty, kad galbūt norėtų pabandyti. Kodėl pirmą kartą būtent 2023-iaisiais – nežinau, taip jau sukrito aplinkybės. Visa iniciatyva buvo iš jo pusės, jis subūrė komandą.

Arnas pasakojo, kad 2023 metais jų suplanuotas maršrutas buvo kiek kitoks nei dabar – jis driekėsi atvirkštine kryptimi.

„Startavome Indijos šiaurėje, Sikkim regione, o finišuoti turėjome pietuose, ten, kur šiemet pradėjome – Fort Kočyje, Keraloje. Atstumas buvo panašus – apie 3 000 kilometrų, gal koks šimtas kilometrų skirtumo“, – sakė jis.

Paklaustas, ar tuomet tikėjosi įveikti tiek kilometrų, Arnas atviravo, kad nė vienas iš jų dar nebuvo buvęs Indijoje, net ir Vytautas Mikaitis, kuris yra apkeliavęs daugybę pasaulio šalių.

„Galėjome tik spėlioti iš YouTube‘e matytų vaizdų, kur kitų komandų bandymai įkelti. Tikėtis tikėjomės, bet praktika vis tiek viską parodo. Žinojome tiek, kad jeigu organizatoriai rengia tokį iššūkį, vadinasi, jis įveikiamas“, – pasakojo jis.

– Kokios buvo pirmos problemos? Kada supratote, kad viskas ne taip paprasta, kaip atrodė?

– Problemos prasidėjo pačią pirmą dieną išvažiavus. Nuvykome gal apie 100 kilometrų, ir dar nespėjus išlįsti iš Sikkim kalnyno, pirmą kartą sugedome. Ten pastovėjome apie valandą, pataisėme gedimą ir lyg pajudėjome toliau. Kaip ir tikėjomės, kad bus gedimų, bet nežinojome, jog tai bus toks dažnas reiškinys. Taigi sugedome, pataisėme, važiavome toliau, nuotaikos vėl buvo geros, viskas atrodė gerai. Tačiau labai greitai, iš tiesų labai greitai, vėl teko stoti taisyti – laimei, ilgai neužtrukome. Tai nebuvo taip, kad problemos prasidėjo vidury kelionės – nuotykiai prasidėjo nuo pat pradžių.

– Ką darėte, kai tuktukai pradėjo gesti – ar bandėte juos tempti toliau, ar teko nuleisti rankas? Ar turėjote atsarginių dalių, ar viską reikėdavo taisyti vietoje, iš to, ką pavykdavo rasti?

– Praktiškai pirmas tris ar keturias kelionės dienas mes bandėme važiuoti, taisyti, važiuoti, važiuoti, taisyti. Kiek nuvažiuodavome, tai būdavo labai nedaug – per dieną gal apie 50–100 kilometrų, nes daugiau praktiškai visą dienos dalį prastovėdavome pas kažkokius meistrus arba laukdami detalių.

Bet tikrai nenuleidome rankų – ieškojome visų galimų variantų, kaip taisyti, kur pirkti detales. Iš esmės, jei ne laiko trūkumas, jei nebūtų tiek daug išnaudoto laiko, viskas būtų buvę gerai – galėjai pasitaisyti ir važiuoti toliau.

Tačiau ketvirtą dieną pasiskaičiavome ir supratome, kad mūsų teoriniai šansai suspėti į finišą tapo labai maži, nes paskaičiavome, kiek vidutiniškai turime įveikti kilometrų per dieną – apie 250. Taigi ketvirtą dieną supratome, kad turėsime įveikti tokį kilometrų skaičių per dieną, kad reikės plėšytis praktiškai be sustojimų ir be jokių gedimų, kas su tokia technika atrodė nerealu.

– Kada priėmėte sprendimą, kad kelionę reikia nutraukti? Kaip jautėtės priimdami šį sprendimą?

– Kadangi atsilikom, svarstėm variantus, kaip pasivyti lenktynes. Variantai buvo maždaug tokie: įvažiuoti į keltą ir plaukti laivu kažkokį atstumą iki pietinės Indijos dalies arba važiuoti su traukiniu, kuris paimtų mus ir tuktukus, bei važiuoti į pietus. Paskutinis variantas buvo su sunkvežimiais – užkelti tuktukus į sunkvežimius, vežti juos į pietus, o patiems skristi lėktuvu arba važiuoti traukiniu iš paskos.

Žodžiu, ieškojom visų šitų variantų, bandėm skambinti, ieškoti, važinėjom po traukinių stotis, visa tai užfiksuota laidoje. Tai va, pasirodo, ne taip paprasta nei laivu susiplanuoti kelionę Indijoje, nei su traukiniu tą padaryti. Todėl tuo metu paprasčiausiai pasirodė, kad su sunkvežimiu vytis būtų geriausia, bet iš esmės dar nepraradom vilties.

Laiko važiuoti dar galėjo būti likę apie 10–11 dienų, gal dar daugiau, dabar jau tiksliai nebeatsimenu. Planas atrodė geras ir gudrus, o pagal vežėjų pažadus – viskas turėjo pavykti. Tai va, jokios minties apie pabaigą tuo metu tikrai nebuvo.

Praktiškai iki pat paskutinio vakaro mes vilties nepraradom, nes labai sunkiai sekėsi susikalbėti su vežėjais, kuriems atidavėme tuktukus. Jie nuolat žadėjo, kad jau netrukus atveš. Iki finišo buvo likę apie 700 kilometrų. Netgi paskutinį vakarą dar turėjom vilties, kad gavę tuktukus galėsime važiuoti per naktį – visą parą ar pusantros – ir pasiekti finišą. Bet kai atėjo finišo diena, jau nuleidom rankas, nes akivaizdžiai matėsi, kad nieko neišeina. Tada pusė komandos nuvyko nufilmuoti finišą, o patys tiesiog pasilikom ramiai užbaigti tą etapą.

– O kaip jautėtės, kai neišėjo užbaigti kelionės? Ar jau tada kirbėjo mintis, kad reiks bandyti dar kartą?

– Mintis, manau, kirbėjo visiems iš karto. Aišku, jautėmės kaip kažko neįvykdę, kaip neištesėję pažado sau ar pažado žiūrovams, nes socialiniuose tinkluose buvo nemažai žiūrovų ir rėmėjų, kurie stebėjo, palaikė ir tikėjosi, kad finišą įveiksime. Mums nepavyko – tai faktas, kad tai nebuvo teigiamos emocijos. Ir iš karto, manau, visiems kilo minčių, kad reikės bandyti dar kartą.

– O kas paskatino vis dėlto grįžti į Indiją ir mėginti dar kartą?

–Norėjosi įrodyti sau labiausiai. Ir turbūt vieni kitiems. Ta prasme, susiburti vėl ten, vėl toj komandoj ir įrodyti sau patiems, kad ten buvo kažkokia paprasta nesėkmė ir viską galima įveikti. Nesinorėjo palikti neuždėto kryžiuko ant to viso įvykio. Jeigu jau pradėjome kažką daryti, norėjosi ir užbaigti.

Be to, buvome ir vis dar esame vienintelė Lietuvos komanda, kuri bandė įveikti šį iššūkį. Galbūt dėl to norėjosi palikti ženklą Lietuvos vardui – jei jau ėmėmės šio iššūkio, tai norėjome jį užbaigti.

– O kuo skyrėsi pasiruošimas antrajai kelionei? Ar keitėsi technika, maršrutas, komanda?

– Tai komanda iš esmės skyrėsi dėl aplinkybių. Pirmą kartą komandoje buvo du žinomi žmonės – Benas Lastauskas ir Vytautas Mikaitis, taip pat du operatoriai ir du vairuotojai – tai buvo dvigubai daugiau žmonių. Todėl pasiruošimas ir renginiai išvykstant buvo kur kas didesni. Šį kartą viskas buvo daroma paprasčiau.

Tiesą sakant, man asmeniškai pirmą kartą ruoštis teko daug daugiau – daugiau galvota apie įrankius, techniką, gedimus. Prisikrovėme įvairiausių dalykų visiems galimiems atvejams. Šį kartą pasiruošimas buvo lakoniškesnis, su pagrindiniais būtinais dalykais. Stengėmės nepersikrauti daiktų, nes viską reikės tampytis ant pečių – tai buvo viena iš klaidų pirmojo važiavimo metu.

Be to, pirmą kartą supratome, kad važiuojame per tankiai apgyvendintą šalį. Nors gali sustoti vietoje, kur nėra iš karto šalia pagalbos ar detalių, atstumai nėra dideli – ne 50 ar 100 kilometrų. Minimalios pagalbos galima tikėtis maždaug per 10 kilometrų spindulį, o žmonių aplink daug, kurie tikrai noriai padeda. Todėl šį kartą į pasiruošimą žiūrėjome kiek paprasčiau.

– Kaip prasidėjo šis antras bandymas? Ar startas buvo sklandesnis nei pirmą kartą?

– Antras bandymas praėjo tikrai gana sklandžiai. Iš pradžių oro uoste šiek tiek užstrigome dėl vizų – paaiškėjo, kad privaloma atsispausdinti indišką vizą popieriniu formatu, neužtenka jos turėti telefone. Vienas iš komandos narių atsispausdino ne tą lapą, kitas visai neatsispausdino, tad anksti ryte buvo šiek tiek nervų, kai ieškojome vietos, kur galima atsispausdinti. Tačiau nepaisant šių smulkmenų, viskas vyko labai sklandžiai, pradžia ir startas buvo sėkmingi. Patirtis buvo visiškai kitokia nei pirmą kartą. Tikėjomės, kad vėl gali kilti kokių nors gedimų ar problemų, bet nieko panašaus nebuvo.

– Ar naudojote tuos pačius tuktukus, ar buvo nauji? Kokia jų būklė buvo starto metu?

– 2023 metais turėjome du tuktukus. Vienas buvo šiek tiek prastesnės būklės, kitas šiek tiek geresnės, tačiau abu buvo pakankamai nusidėvėję, jei lygintume juos su naujais.

Šioje kelionėje gavome tuktuką, kurio būklė buvo panaši, kaip geresnio iš tų, kuriuos turėjome 2023 metais. Tačiau svarbiausia, kad šįkart tuktukas turėjo kitokios rūšies variklį – su naujesne kuro sistema. Tai buvo esminis skirtumas, nes 2023 metais turėjome dvitakčius variklius, kurie dažniausiai ir kėlė gedimų. Šįkart, nors varikliai nebuvo nauji ar ypatingai geri, jie veikė pagal kitą technologiją, todėl mechaninių gedimų praktiškai nebuvo.

– Kokių gedimų ar netikėtumų pasitaikė šį kartą? Kaip su jais susitvarkėt?

– Kalbant apie mechaniką, praktiškai nebuvo jokių problemų, išskyrus tai, kad pastebėjome, kad variklis degina daug tepalo, tad reikėjo nepamiršti jo papildyti. Laiku tą pastebėjome, tad rimtų bėdų nebuvo.

Tačiau netikėtumų buvo – vienoje vietoje patyrėme stiprų apsinuodijimą nuo gatvės maisto, nes dieną prieš mes ėjom ir ragavom viską. Tiesiog darėm tokią laidelę, kurioje ragaujam indišką gatvės maistą ir du iš trijų komandos narių apsinuodijo. Situacija buvo rimta – nebuvo aišku, ar galėsime tęsti kelionę pagal planą, ar teks pagulėti lovoje dieną ar dvi. Tai buvo didžiausias šios kelionės netikėtumas.

– Ar buvot išsigandę, kad teks nutraukti kelionę?

– Greičiausiai ne, bet galbūt būtų reikėję šiek tiek pagulėti dieną ar dvi ir vėliau vytis. Tačiau mums neteko – tiesiog užsispyrėme. Kitą dieną, nors ir jautėmės prastai, pakilome ir važiavome, nors ir ne per daug toli. Persilaužėme ir apsinuodijimą įveikėme gana sklandžiai.

Kelionės organizatorius Vytautas turėjo ir vis dar turi stiprų stuburo išvaržos atvejį. Iš tiesų kelionės išvakarėse jis gulėjo ligoninėje ir leidosi skausmą malšinančias ampules. Prieš kelionę net kelias dienas jį lankėme ligoninėje. Tai buvo tikrai sudėtinga situacija – iš pradžių galvojau, kad teks Indijoje važiuoti į ligoninę, o gal net padėti jam judėti, leisti ampules. Jo savijauta prieš išvykstant kėlė nerimą.

Vis dėlto mus nustebino, kad tuktuke gale sėdėti su stuburo išvarža buvo daug patogiau nei lėktuve ar automobilyje. Vytautas gana gerai atlaikė šį iššūkį, todėl ligoninėje lankytis neteko.

– Ką įsimintiniausio pasakytum apie vietinius žmones? Kaip jie priėmė jus?

–Sunku suplakti visus vietinius žmones į vieną krūvą, nes reikia įsivaizduoti, kokio dydžio šalis yra Indija. Tai yra šalis maždaug 3 500 kilometrų nuo šiaurės iki pietų. Tai važiuokit nuo Estijos iki Portugalijos ir tai bus maždaug panašus atstumas. Tikrai sunku būtų įvardinti kažkokį labai nedraugišką susidūrimą ar nenorą bendrauti, nenorą pagelbėti. Kartais galbūt kai kurie iš jų nenori taip kruopščiai žiūrėti į užduotį, kaip tai darytų europietis, tarkim. Bet iš esmės žmonės yra draugiški.

Kas labai užstrigo – mes jiems iš esmės esame labai įdomūs. Jie dažnai patys ateina bendrauti. Kalbant apie didelius miestus, ten gal nebūni visiškai matomas, kaip ir bet kur kitoje pasaulio vietoje. Tačiau jei esi kažkur nedideliame mieste, miestelyje ar kaimelyje, už didžiojo miesto ribų, kur žmonių mažiau, esi praktiškai kaip popžvaigždė. Sustoji, praeina vos 5–10 minučių, ir aplink jau susirenka 10, 20 ar net 30 žmonių. Visi klausia, iš kur esi, ką čia veiki, visiems smagu, visi nori su tavimi nusifotografuoti. Taip pajutome daug dėmesio.

Iš pradžių tas dėmesys labai džiugino, bet po kurio laiko jis kiek įgriso. Ir tada, kai dėmesio nebelieka, vėl pradedi galvoti, kad gal visai smagu buvo, kai visi klausinėjo ir domėjosi.

– Ar patyrėte kultūrinio šoko momentų?

– Tai 2023 metais, aišku, kad buvo kultūrinio šoko, nes jų visuomenė labai skiriasi nuo mūsų. Apie daug ką galėjai šiek tiek įsivaizduoti iš skaitytų knygų ar matytų filmų, bet labiausiai mane nustebino, kiek jų visuomenė yra patriarchalinė – moterys neturi ryškios vietos visuomenėje. Tikrai jaučiasi, kad vyrai dominuoja. Dideliuose miestuose tai matosi mažiau, o provincijose – ypač musulmoniškose – tai labai ryšku.

Pastebėjau tai gatvėse: moterų ten daug mažiau, jei ir yra, dažniau prie tavęs prieina vyrai klausinėti ar domėtis, o ne moterys. Taip pat parduotuvėse ir institucijose retai pamatysi dirbančias moteris – dažniausiai ten dirba vyrai. Iš tokių smulkmenų daugiausia ir susidaro šis įspūdis.

– Ar buvo kas erzino kelionėje? Keliai, oras ar indų eismas?

– 2023 metais eismas buvo šiek tiek staigmena. Aišku, kažkiek tikėjomės chaoso, bet reikėjo prisitaikyti. Kad tai erzintų? Nepasakyčiau – prie to tiesiog pripranti, važiuoji kartu su visais. Eismas ten visiškai kitoks nei mes įpratę. Mes turime taisyklių knygelę, taisyklių daugiau ar mažiau laikomės, gal 60–70 %, o ten jie gal turi dvi–tris taisykles, kurių laikosi, bet tikrai ne daugiau. Jie važiuoja taip, kaip jiems atrodo, ir eismas vyksta iš esmės chaotiškai. Prie to turi prisitaikyti, nes jei bandytum važiuoti europietišku būdu, niekur nenukeliautum.

Taip, buvo tokių situacijų. Ypač tą dieną, kai apsinuodijome – išvažiavome ir važiavome per vietas, kur vietiniai, tikriausiai ūkininkai, degino laukus arba šiukšles. Kvapai buvo tiesiog siaubingi, o po apsinuodijimo tai tikrai nebuvo malonus patyrimas.

Taip pat vietiniai kartais būna nelinkę susikalbėti. Mes įpratę gauti, ko prašome, susikalbėti paprastai, bet ten – ne visada tai veikia. Pavyzdžiui, degalinėje tu niekada pats negali pilti kuro, visada darbuotojas pila. Ir susitarti, kad užpiltų tau ir bakelį, ir į baką vienu kartu, o paskui sumokėtum už viską, paprastai nepavyksta. Arba va jam kažkodėl atrodo, kad tu būtinai turi privažiuoti prie kitos stotelės kuro, negu tu privažiavai, nors ji niekuo nesiskiria.

Taip pat yra bandymų apgauti, tai buvo ir 2023 metais, ir šį kartą. Užsisakai paslaugą už sutartą kainą, o paslaugos metu kaina staiga kyla – ir vietoje 100 € gali tapti 150 ar net 200 €. Pasirodo, atsiranda įvairių aplinkybių, dėl kurių kaina didėja. Tai jų būdas pasipelnyti, bet mes jau nebepergyvename ir tiesiog nekreipiame į tai dėmesio.

Viešbučiai, aišku, priklauso nuo jų lygio. Dažnai važiuoji dėl baseino, o pasirodo, jis neveikia. Tokių smulkių nemalonumų būna, bet nieko labai didelio ar esminio. Buvo įvairių smulkių erzinančių momentų, bet jie netrukdė kelionei.

– Kokia Indijos vieta ar miestas paliko didžiausią įspūdį?

– 2023 metais startavome iš Sikkim regiono. Miestas, prisiminiau, vadinasi Gangtok. Tai vieta tikrai įspūdinga – viena gražiausių, ką teko matyti Indijoje. Įspūdinga ji pirmiausia dėl gamtos: tai kalnai ir džiunglės kalnuose, o miestai įsiterpę tiesiai į kalnų statų šlaitą. Tai absoliučiai unikalus kraštovaizdis. Be to, šis regionas labai budistinis – budistų kultūra ten dominuoja, ir tai aiškiai juntama žmonių ramybėje, ramesniame eisme ir daugybėje kitų dalykų. Taigi, Sikkim regionas – tikrai labai įspūdinga vieta.

– Papasakok apie finišą. Kokia buvo paskutinė diena ir paskutiniai kilometrai?

– Paskutinę dieną mes pasilikome tokią simbolinę – nes jau važiuoti liko visai nedaug, gal apie 50 kilometrų. Tiesiog sąmoningai nusprendėme, kad nenorime priešpaskutinę dieną atvažiuoti į miestą ir tiesiog ten atvykti į finišą. Norėjome palikti šiek tiek laiko, kad iš tikrųjų atvažiuotume į finišą. Žinai, kai esi jau įsijautęs į kelią, kai tas važiavimas nuo ryto iki vakaro tampa tavo kasdienybe, kažkaip buvome jau tiek įsijautę, kad tiesiog važiuoji ir atrodo, jog tai niekada nesibaigs. Atrodė, kad važiuosi dar labai ilgai, o reikia suprasti, kad jau viskas – finišo diena. Tai buvo keistas jausmas.

Ir, aišku, buvo jausmas, kad štai mes čia antrą kartą atvykome tam, kad pasiektume šitą dieną. Startavome tiesiog kaip į eilinę dieną, nebuvo jokio ypatingo jaudulio.

Finišas buvo gana pompastiškai suorganizuotas, kaip Indijoje įprasta. Atvažiuoji, visur stovi organizatorių vėliavos, groja būgnininkų orkestrėlis. Yra pakyla, ant kurios užvažiuoji – atrodo, lyg didelės ralio varžybos. Iš karto davė iššauti alų, ne šampaną, kas tikrai suteikė smagumo. Taip pompastiškai suorganizuotas finišas labai pridėjo malonumo visam finišavimo momentui.

O paskui grįžome į viešbutį, kai jau supratome, kad viskas, vargai baigti, ir tada ateina pasimėgavimo momentas, euforija.

– Ką pasakytum žmogui, kuris bijo imtis beprotiškų idėjų, nes nepavyks?

– Na, kalbant apie keliones, tik sėdėdamas namuose gali įsivaizduoti, kad pasaulis labai didelis, skirtingas, pilnas pavojų ir problemų. Iš tikrųjų taip nėra. Visur žmonės labai panašūs į mus, labai retai kada linkę vieni kitus skriausti. Dažniau jie linkę draugauti ir padėti. Taip, jie tikrai labai mažai skiriasi nuo mūsų – aišku, be kalbos ir kai kurių kultūrinių dalykų, bet žmonės iš esmės visur tie patys.

Visi, kas kažką padarė, nuveikė ir įveikė, nuo tų, kurie nepadarė, nenuveikė ir neįveikė, skiriasi tik tuo, kad vieni tiesiog pasiryžo pradėti ir pradėjo. O tie, kurie nepradėjo, nieko ir nepasieks. Tad svarbiausia – rasti savyje tą nedidelę jėgą žengti pirmą žingsnį. Visa kita jau ateina savaime – su patirtimi, ryžtu ir kantrybe kelias tampa lengvesnis, o pasiekimai įkvepiantys.