Fizinio ugdymo pedagogės: mokiniai iki šiol neatsitiesę po karantino žalos

Kėdainių „Aušros“ progimnazijos pedagogės Jolita Gvergždienė (47) ir Eglė Kuprijanovienė (47) gali nustebinti ne vieną. Iš tiesų pažvelgus į šias dvi moteris nekyla abejonių, kiek daug naudos sportas atneša į žmogaus gyvenimą. Ir ne tik geresnę sveikatą, puikią figūrą, ištvermę, jėgą, bet ir jaunatvišką sielą. Abi „Aušros“ progimnazijos pedagogės yra tiesiog sprogstantys energijos užtaisai, įkvepiantys sveikai ir aktyviai gyventi ir kolegas, ir visą mokyklos bendruomenę.

LSU studentams mokykla nuima rožinius akinius

„Aušros“ progimnazija yra Lietuvos sporto universiteto ugdymo įstaiga, tad nenuostabu, kad progimnazijos ir universiteto bendruomenių bendradarbiavimas vyksta nuolat. LSU studijuojantys jaunuoliai ir ten dirbantys dėstytojai dažnai vyksta į Kėdainius, o „Aušros“ bendruomenė dažnai lankosi Kaune.

Tiesa, nors LSU studijuoja ir jaunuoliai, norintys dirbti su moksleiviais, kai kada apsilankymas mokykloje jiems tampa tikrų tikriausiu realybės išbandymu ir bent kuriam laikui nuima rožinius akinius.

„Per du mėnesius pas mus buvo tris kartus atvykę LSU studentai, kurie dirbo su pradinukais. Mūsų vaikams tai buvo didelė motyvacija, studentai dalinosi žiniomis, kaip atlikti fizinio pasirengimo testus, tai buvo naudinga ir mūsų mokytojams.

Tačiau tie studentai, kurie atvažiavo, po to iškart sakė, kad mokytojo profesija labai sudėtinga. Kaip jūs, sako, tokiam triukšme dirbat? Pirmas įspūdis jiems visgi buvo toks, kad su dabartiniais vaikais sudėtinga dirbti. Tai jiems gera patirtis pajusti, kas tai iš tiesų yra, nes viena yra teoriškai mokytis, kaip gi tuos vaikus ugdyti, ir visai kas kita tą daryti realiomis sąlygomis“, – sako E. Kurpijanovienė.

„Dirbame ne vieną dešimtmetį ir žinome, kad mokytoju turi gimti. Jei nemylėsi vaikų, darbo nebus.

Dabartiniai vaikai yra kitokie, jie drąsūs, ir ta drąsa kai kada padeda, bet kai kada ir pakiša koją. Mes tokie tikrai nebuvome“, – antrina J. Gvergždienė.

Abi „Aušros“ progimnazijos pedagogės yra tiesiog sprogstantys energijos užtaisai, įkvepiantys sveikai ir aktyviai gyventi ir kolegas, ir visą mokyklos bendruomenę.

Aut. past.

Daugiau dėmesio mergaitėms

Visai neseniai pasaulyje  pasklido socialinė reklama, pavadinimu „Bėk, kaip mergaitė“. Joje mergaičių ir berniukų buvo prašoma parodyti, kaip jie „bėgtų, kaip mergaitės“, „mestų kamuolį, kaip mergaitės“, „spirtų, kaip mergaitės“ ir panašiai.

Paaiškėjo, kad dažniausiai berniukai pasakymą kažką padaryti, kaip mergaitei, interpretavo kaip prašymą daryti kažką labai nevykusiai – bėgti šleivai kreivai, mesti kamuolį tiek, kad šis vos paskrenda, o spiriant į kamuolį, į jį iš viso nepataikyti.

Savo ruožtu mergaitės, paprašytos bėgti, kaip mergaitės, skusdavo kiek įkabindamos, mesdavo kamuolį tiesiai į krepšį, o spirdavo taip, kad kamuolys lėkdavo per visą aikštę.

Tapo akivaizdu, kad mergaitės sporte vis dar yra nurašomos kaip silpnos, nevalingos  ar net nevykusios, o pasakymas „bėk, kaip mergaitė“ vis dar yra lygus įžeidimui ar net patyčiai.

Apie tai, kad diskriminacijos sporte yra daug nuo mažų dienų, kalba ir pedagogės.

„Sporto universitetas kaip tik greitu metu vykdys naują tarptautinį projektą, kuriuo skatins mergaites sportuoti ir skatins jas užaugusias rinktis trenerės karjerą.

Moterų trenerių Lietuvoje nėra daug. Mes matome, kad vyrai dominuoja. Moterų, žinoma, taip pat yra, bet juk mes esame mamos. Gimsta vaikai, įsisukame į buitį, apleidžiame tą sportą…

Tačiau mergaičių, norinčių sportuoti, tik daugėja. Kėdainiuose, žinau, yra mažylių futbolo grupė, kol kas bendra berniukų ir mergaičių, žinau, kad „Nevėžis“ turi ir vyresnių mergaičių futbolo komandą.

Tačiau mergaitės bijo su berniukais sportuoti. Jos nori, bet bijo. Paprastai gi žaidžia berniukai. Būdavo net taip, kad žaidžia berniukai, mergaitė nori prisijungti – jie ją iškart nurašo.

Dėl to norisi daugiau daryti projektų tik mergaitėms, kad jos būtų pamatytos, išgirstos, padrąsėtų“, – sako E. Kuprijanovienė.

Kita vertus, abi moterys besijuokdamos sako, kad bent jau jų mokykloje visą projektų kūrimo ir idėjų generavimo naštą sporte neša ne kas kita, o būtent moterys. Mokykloje dirba ir du fizinio lavinimo pedagogai vyrai, kurie taip pat mielai prisijungia prie renginių, programų ir projektų, vis dėlto užkurti visus tenka būtent Jolitai su Egle.

„Lai nesupyksta kolegos vyrai, bet net tyrimai yra parodę, kad mokykloje tie patys berniukai mieliau renkasi fizinio ugdymo mokytojas moteris. Ir taip, mes taip pat būname griežtos, bet kartu mes esame gal jautresnės ir švelnesnės. Vaikai nebijo prieiti, pasikalbėti, pasipasakoti“,  – sako Jolita.

E. Kuprijanovienė antrina, kad kartais vaikai tiek jaukiai jaučiasi šalia mokytojų, kad pasipasakoja įvairiausius dalykus, kurie, atrodo, turėtų būti skirti nebent tėvų ar geriausių draugų ausims.

Kasmet ruošia naujus projektus

Abi pedagogės sako kasmet vis dalyvaujančios naujuose projektuose, kurie leidžia išbandyti pačias įvairiausias sporto rūšis, įsigyti reikalingą inventorių. Taip pat suteikia žinių, naujų patirčių.

„Šie mokslo metai eina į pabaigą, tad galima žvelgti atgal ir pasakyti, kad šiemet tikrai turėjome daug renginių ir veiklų. Mūsų mokykla Lietuvoje yra išskirtinė. Mes priklausome „Olimpinei kartai” – tai nuo 2001 metų vykstančiai ilgalaikei programai, rašome projektus, dažnai juos laimime ir įgyvendiname. Kasmet projektai būna vis kitokie ir išskirtiniai – esame turėję projektus su vandensvydžio federacija, dailiojo čiuožimo, aerobikos, kerlingo federacijomis.

Dabar ir vėl rašysime projektą – galvojame kažką sugalvoti su mergaičių krepšiniu. Tokia mintis kilo po to, kai pas mus į mokyklą buvo atvykusios LSU Kauno moterų krepšinio trenerė Kornelija Balčiūnaitė ir ilgametė žaidėja, bronzos laimėtoja Ugnė Avižienytė. Jos pristatė mergaičių krepšinį, papasakojo apie savo gyvenimą, kaip ėmė sportuoti, kiek visko patyrė. Pabrėžė, kad nėra amžiaus ribos nuo kada galima imti sportuoti – viena ėmė sportuoti jau sulaukusi 18, ir nėra amžiaus ribos pradėti sportuoti ir pasiekti gerų rezultatų“, – pasakoja Jolita Gvergždienė ir priduria, kad po šio susitikimo keletas moksleivių iškart pasakė  apsisprendusios lankyti krepšinį, tad akivaizdu, kad autoritetu tapusios moterys geba įkvėpti net ir paauglystės labirintuose klaidžiojančius jaunus žmones.

Abi pedagogės sako kasmet vis dalyvaujančios naujuose projektuose, kurie leidžia išbandyti pačias įvairiausias sporto rūšis, įsigyti reikalingą inventorių. Taip pat suteikia žinių, naujų patirčių.

Aut. past.

Mokykloje lankosi ir žinomi sportininkai

„Aušros“ progimnazija kasmet mokslo metų pabaigoje surengia savas Olimpines žaidynes, kurios vyksta pagal visas žaidynių taisykles. Jose dalyvauja ne tik visi mokyklos vaikai ir darbuotojai, bet yra įtaukiami ir tėvai.

Jų metu mokykloje apsilanko ir koks žymus sportininkas. Pedagogės juokiasi, kad jų lankėsi jau tiek daug, kad sunku ir besugalvoti, ką gi čia dar naujo pasikvietus.

„Buvo pas mus ir Vladas Garastas, ir Virgilijus Alekna, Benediktas Vanagas, Daina Gudzevičiūtė, plaukikai, penkiakovininkai. Jau galvojame, ką gi pakviesti, kas dar nėra buvęs“, – sako pedagogė Eglė ir priduria, kad tam, jog tokia sportiška dvasia išsilaikytų, reikalingos visos bendruomenės pastangos.

Todėl mokytojos labai stengiasi į sportines veiklas įtraukti ne tik vaikus, bet ir jų tėvus – galų gale daugiausiai dalykų vaikai atsineša iš namų. Jei mato, kad sportuoja ir fizinio ugdymo svarbos nenurašo tėvai, ir patys nenumos ranka.

„Darome daug renginių į kuriuos įtraukiame tėvus. Šiemet darėme renginį tik tėvams, be vaikų. Esame darę ir renginį, kur pradinukai su tėvais dalyvavo. Viskas baigėsi tuo, kad vaikai pavargo, o tėvai dar norėjo pabūti. Žaidė lakrosą, buvo labai geri įspūdžiai“, – sako Eglė, kol Jolita traukia lakroso lazdas ir specialius kamuolius. Paaiškėjo, kad lakroso įrangos nusipirkti Lietuvoje apskritai labai sudėtinga, tad tėvams tai buvo išties išskirtinė proga išmėginti šią sporto šaką.

„Turėjome ir vandens aerobikos užsiėmimus su tėvais, buvo pirtis, joga, arbatos gėrimas, pabendravimas. Tai buvo nuostabus laikas kartu, kuris tvirtina bendruomenę, ryšį, ir tėvams tai labai patinka“, – sako ir Jolita. 

Ji priduria, kad ir mokykloje pertraukų metu vaikai skatinami iškeisti telefonus į aktyvią fizinę veiklą. Dėl to mokykloje telefonais naudotis negalima ne tik pamokų, bet ir pertraukų metu, o visi fizinio ugdymo mokytojai pakaitomis vis veda kažkokius aktyvius užsiėmimus vaikams pertraukų metu.

Karantino žala vaikuose matoma iki šiol

Dvejus metus nuotoliu besimokę vaikai, deja, iki šiol neša karantino naštą. Ir nors tos pačios fizinio ugdymo pamokos vykdavo nuotoliniu būdu, akivaizdu, kad jos nebuvo pakankamos. Vaikai nuolat sėdėjo prie kompiuterio ekrano, neišeidavo į gryną orą, tad dviejų metų sėslumo pasekmės jaučiamos iki šiol.

„Mokiniai po karantino labai norėjo judėti, labai laukė fizinio lavinimo pamokų.  Bet… forma buvo prasta, rezultatai prasti. Sunku buvo išeiti į lauką, elementarų apšilimą padaryti. Tiesiog net nepadarydavo, dusdavo. Kol mes persilaužėme, kol testus elementarius atlikti vėl pajėgiame“, – sako E. Kuprijanovienė ir  priduria, kad  ar  šiaip ar taip, ir be karantino fizinio pajėgumo testai yra gerokai lengvesni nei anksčiau. Tačiau po karantino ir jų vaikai nebepadaro.

„Vaikai neiškybo nei dviejų sekundžių – rankų jėgos nėra. Pusiausvyros testas yra, kurio metu vaikas turi stovėti ant vienos kojos, kol treneris fiksuoja laiką, kada vaikas jau nukrenta. Tai  pirmus metus po karantino buvo baisu – vaikas atsistoja  ir krenta,  tik atsistoja, ir vėl krenta, nėra net kaip laiko užfiksuoti.

Jei anksčiau būdavo pusės kilometro išbėgimas per laiką, tai dabar jau žiūri, kad apskritai išbėgtų, nesvarbu per kiek laiko.

Šiemet jau pagerėjusi situacija. Lankstumas pirmus metus buvo katastrofa, visiška katastrofa. Šiemet jau geriau kažkiek. Dvejus mokslo metus nėjo į mokyklą, atstatinėti jų fizinius parametrus dar ilgai reikės“, – sako Eglė.

O ir dabar, kai jau vaikai grįžo į mokyklas, vis dar pasitaiko atvejų, kai tėvai patys rašteliu atleidžia vaikus nuo fizinio lavinimo pamokos. Tiesa, tai toli gražu nereiškia, kad vaikai gali tinginiauti ir pamokos metu nieko neveikti – kad ir dėl kokių priežasčių jie atleidžiami nuo fizinio sporto, vaikai gali žaisti šaškėmis, šachmatais, skaityti teoriją ir iš jos atsiskaityti.

Tiesa, dauguma vaikų ko jau ko, o teorijos skaityti per fizinio lavinimo pamokas tikrai nenori, dėl to ir sėdinėjančių pakampėse būna palyginus nedaug.

Fizinis intelektas auga

Kad ir kaip bebūtų su tais karantino padariniais, vis dėlto žmonių sąmoningumas ir supratimas apie sporto ir judesio naudą yra augantis, sako J.  Gvergždienė.

„Galima ir yra kuo pasidžiaugti – kai aš pradėjau dirbti prieš 24 metus, tikrai nei seneliai, nei bendruomenė, nei tėvai tiek nesportavo. O dabar visuose renginiuose tėvai lankosi.

Kokie Kėdainiai yra sportiški! Kiek mūsų sportuoja, kiek ledo arenoje žmonių būna, baseine plaukioja. Galime pasidžiaugti Kėdainiais, dabar sportuoti pas mus jau yra mada.

Žmonės tapo sąmoningi, atsiranda fizinis raštingumas, suvokimas, kad reikia judėti. Mūsų lygis tikrai kyla“, – džiaugiasi pedagogė.

Jai antrina ir kolegė, kuri sako, kad ir supratimas apie tuos, kurie studijuoja sporto srityje keičiasi – šiais laikais nebeužtenka tik turėti tvirtus raumenis tam, kad baigtum Sporto universitetą. Reikia turėti aukštus mokymosi pasiekimus visose srityse, o sportas juk tam taip pat padeda.

„Yra įrodyta, kad sportuojančių žmonių loginis mąstymas yra visai kitoks.

Vien jau dėl elementarios priežasties – jei, tarkime, vaikui skauda nugarą, tai jis ir mokytis nenorės. Juk jis blogai jaučiasi! O jei vaikas stiprus, pasportavęs, jis ir mokosi kitaip. Galų gale, sportuojant gaminasi laimės hormonai, o ir apskritai, kuo daugiau veiklų vaikas turi, tuo jis produktyvesnis ir daugiau nuveikia“, – sako E. Kuprijanovienė.

Pedagogės pasidžiaugė, kad labai aiškiai mato, kaip sportas ir diegiamos olimpinės vertybės vaikuose išugdo komandinio darbo įgūdžius, sveiką troškimą laimėti ir skatinantį požiūrį į nesėkmę, o šie dalykai yra nepaprastai svarbūs ir tolimesniame, jau suaugusio žmogaus, gyvenime.