Baimė prasižioti jau spaudžia daugumos kėdainiečių smegenis
Asociatyvi Unsplash.com /David Todd McCarty nuotr.
Baimė prasižioti ir paprieštarauti valdžiai jau spaudžia daugumos kėdainiečių smegenis, nes įsigalėjo represijos nepaklūstantiems valdžiai ir turintiems kitokią nuomonę. Tik dabar represijos įgavo ne baisiausią trėmimo į Sibirą ar sušaudymo formą, o kur kas švelnesnius pavidalus, humaniškesnius – mėtymo iš darbų, viešo teisimo ir pasmerkimo, jau net nekalbant apie prievartinį skiepijimą ir ribojimus nepaklūstantiems.
Nepatinkančius/neįtinkančius kaipmat užmėtome, o kartais net ir užmušame
Ir nors vaizduojame civilizuotus ir šiuolaikiškus, įvaldžiusius dirbtinį intelektą ir socialiniuose tinkluose gyvenančius antrą (o daugybe atvejų ir pirmą) gyvenimą, nuo primatų mažai kuo skiriamės – nepatinkančius/neįtinkančius kaipmat užmėtome, o kartais net ir užmušame. Tik ne akmenimis, o galingesniu ginklu – moraliniu spaudimu ir viešu žeminimu.
Ir dažnu atveju mėtantys tuos šiuolaikinius akmenis tai daro net ne savo vardu, o pasislėpę už virtualioje erdvėje išgalvotų personų, kurias populiariai vadina feikinėmis anketomis.
Kiek pasikeitus situacijai atsiras tokių, kurie staigiai persuks savo kepurę?
Aut. past.
Trypiame talentus ir rikiuojame visus į vieną eilę
Galiausiai net ir kultūrą paverčiame politika. Kai palanku, žmogaus darbus atskiriame nuo asmenybės, kai nepalanku, viską vertiname kaip vienį ir trypiame talentus net pasišokinėdami.
Kadaise išgyventi ir prie tuometinės politikos prisitaikyti bandžiusius žmones maišome su purvais neatsižvelgdami nei į jų talentus, nei į kitas aplinkybes – niekiname jų visą kūrybą, net ir tą, kuri neturi nieko bendro su sovietine ideologija, keičiame jų vardais pavadintų gatvių pavadinimus ir rėkiame gerkles paleidę: „Kūrybos negalima atskirti nuo kūrėjo asmenybės“.
Ir rikiuojame į vieną eilę neįtikėtino talento poetus, rašytojus, kai kuriuos partizanus…
O kurdami savo dienų istoriją, taikome jau kitus vertinimo kriterijus. Čia jau nebereikia aiškinti, kad „kūrybos negalima atskirti nuo kūrėjo asmenybės“. Atvirkščiai, pavyzdžiui, skirdami Kėdainių krašto kultūros premiją jau sugebame matyti priešingą viziją ir be jokių ceremonijų kūrėjo darbus atskiriame nuo jo asmenybės.
Metas visiems suprasti – nori, kad tavo darbus pastebėtų ir įvertintų, turi įtikti valdžiai. Kitaip – šansų neturi.
Aut. past.
Kultūros politikos neliko, liko tik plika politika
Ir čia jau nebelieka aukštų kultūringumo ir moralumo standartų – koks gi skirtumas, kokia ta viešai demonstruojama pretendento į Kultūros premijos laureato vardą asmeninė kultūra – jei jis pasisako už atitinkamą politiką ir viešai į gerkles kimba dabartinės valdžios oponentams, tada jau galima atskirti tokio žmogaus kultūrą nuo jo kuriamų darbų ir teigti, kad toks žmogus už savo darbus esą vertas Kultūros premijos.
Ir visai nesvarbu, kad tenka rinktis, kam skirti Kultūros premiją, tarp šio kad ir originalius spektaklius kuriančio rėksnio ir žmogaus, kurio tyliai vadovaujamas Kultūros centras ne tik aukščiausio lygio meną ir kultūrą atveža į mūsų kaimą, bet ir pripažįstamas geriausiu Kultūros centru Lietuvoje.
O tokiai politikai prieštaraujantiems belieka tikrąjį Kultūros premijos laureatą pripažinti Širdžių laureatu.
Taigi metas visiems suprasti – nori, kad tavo darbus pastebėtų ir įvertintų, turi įtikti valdžiai. Kitaip – šansų neturi. Čia kaip ir su valdiškais darbais – nori dirbti ir padaryti karjerą – bučiuok ranką arba kurią kitą vietą vietiniam karaliukui ir nedrįsk kelti bangų ar reikšti kitokios nuomonės.
Vėl atėjo laikas, kai viską matuojame tais pačiais sovietiniais matais – tik sau ir saviems taikome vienus, o svetimiems – kitus. Arba, pasidavę visuotinei psichozei ir daugumos nuomonei, net ir savo buvusius bičiulius ir bendražygius imame menkinančiai pulti ir net išdrįstame smerkti.
Aut. past.
Jei kažkas nori suvalgyti, valgo
Ir taip – ne tik su kultūra, bet ir kasdienėmis situacijomis.
Vėl atėjo laikas, kai viską matuojame tais pačiais sovietiniais matais – tik sau ir saviems taikome vienus, o svetimiems – kitus. Arba, pasidavę visuotinei psichozei ir daugumos nuomonei, net ir savo buvusius bičiulius ir bendražygius imame menkinančiai pulti ir net išdrįstame smerkti.
Pavyzdžiui, kai viešai yra linksniuojamas vienas buvęs politikas, jo vaikas sulaukia prakeiksmų tik todėl, kad yra jo vaikas. Ir nesvarbu, kad nieko netinkamo nepadarė ir nepasinaudojo gimdytojo turima valdžia ir galia – jis viešai linksniuojamas, kaltinamas nebūtais dalykais ir audituojamas. Ir nesvarbu, kad nėra prie ko prikibti – jei kažkas nori jį suvalgyti, valgo.
Bet kai ima ir pasikeičia valdžia, pasikeičia ir moraliniai standartai. Kito politiko, suspėjusio užsidėti rajono karaliuko karūną, vaikai staiga jau negali būti minimi net ir tada, kai jų pradedamam versliukui skiriami biudžeto pinigai. Juk kuo gi kaltas vaikas, jei turi teisę į tokius pinigus? Na, ir kas, kad tėvas karaliukas!
Ir nereikia čia jokių moralumų, nemoralumų, interesų konfliktų ar nekonfliktų – stoja tokio politiko ginti visa armija savų ir svetimų gynėjų, vienas už kitą labiau moralių – juk vaikai neatsako už tėvų veiksmus. Tik, deja, tai taikoma ne visiems vaikams. Ir ne visiems tėvams.
Garsiai rėkiant net ir melas gali tapti tiesa, o sutryptos vertybės – pamatu tiek moraliniams, tiek ir visokiems kitokiems iškrypimams.
Aut. past.
Kiaulė bus nekalta, nes ji tik kiaulė
Grįžome į sovietmetį, o gal net ir nebuvome iš jo išėję – panašu, kad kieno valdžia, to ir tiesa.
Beje, dabar savo tiesą įrodinėti ir ginti prisidengus feikiniais veidais arba ir tikrais, bet atidirbinėjančiais už vienas ar kitas valdžios suorganizuotas „paslaugėles“, labai madinga, juk influencerių ir vietinių žvaigždžių amžiuje gyvename.
Garsiai rėkiant net ir melas gali tapti tiesa, o sutryptos vertybės – pamatu tiek moraliniams, tiek ir visokiems kitokiems iškrypimams.
Tylėkime, pataikaukime, būkime ir toliau pasyvūs stebėtojai su nuostata, „aš vis tiek nieko negaliu pakeisti“. Tylėdami įleisime garsiai žviegiančią kiaulę į bažnyčią. Ir ji užlips ant altoriaus. Tik tada ją nuvyti bus per vėlu.
O ir pati kiaulė dėl nieko nebus kalta, nes ji tik kiaulė. Ir darė tik tai, ką jai buvo leidžiama daryti…
Galiausiai, pasauliui gyvenant ant parako statinės, vis dažniau tenka susimąstyti – o kas bus, jei staiga ims ir situacija pasikeis – jei jau dabar viskas matuojama sovietiniais matais taikant vienus saviems ir kitus svetimiems, kiek pasikeitus situacijai atsiras tokių, kurie staigiai persuks savo kepurę?
14 Komentarai
Prieverstiniu būdu duoti tą straipsnį perskaityti valdžiai, kad save pamatytų.Viskas teisybė. Va, Cvirkos gatvių pavadinimus atima.Kam tai kliūna. Tiem, kas tyčia drąsko Lietuvą į gabalus.
straipsnio autorė Kasparavičė gavo nurodymą šiauštis- artėja rinkimai..
Vėl prasidės politinė tryda, nebus nei naujienų paskaityt
apie viską ir kartu apie nieką.Visi juk žino apie esančią realią neteisybę,bet pamėginęs apie ją prasitart,būsi sutryptas,kremliniu išvadintas.Kadaise skelbta klaidžiojusi kapitalizmo šmėkla virto landsbergine ir dabar ji bauginamai lipa per mūsų galvas.
Man tas suvietikus kiaulių uodegų raišytojas kaip buvo,taip ir liko uodegų raišytoju,o ne ,,karaliuku“…
(Pakartoto įstatymo 27:14-19, 24-25 KBV)
Levitai garsiu balsu sakys visiems izraelitams: „Prakeiktas žmogus, kuris amatininkų rankomis pasidaro drožtą ar lietą atvaizdą, pasibjaurėjimą Viešpačiui, ir slepia jį.“ Visa tauta atsakys: „Amen.“ „Prakeiktas, kuris keikia savo tėvą ir motiną.“ Visa tauta atsakys: „Amen.“ „Prakeiktas, kuris perkelia savo artimo žemės ribų ženklą.“ Visa tauta atsakys: „Amen.“ „Prakeiktas, kuris su klaidina aklą kelyje.“ Visa tauta atsakys: „Amen.“ „Prakeiktas, kuris iškreipia teisingumą ateivio, našlaičio ir našlės byloje.“ Visa tauta atsakys: „Amen.“… „Prakeiktas, kuris užmuša savo artimą.“ Visa tauta atsakys: „Amen.“ „Prakeiktas, kuris paima užmokestį, kad pralietų kraują.“ Visa tauta atsakys: „Amen“. „Prakeiktas, kuris nesilaiko šito įstatymo žodžių ir jų nevykdo.“ Visa tauta atsakys: „Amen.“
Viešpats greit dar kartą supurtys dangų ir žemę ir atlygins visiems pagal jų darbus. Dinkite iš miesto nes tik laiko klausimas kada NATO su LT pagalba provokuos karą su Rusija. Bus panašiai kaip su Ukraina. Ruoškitės ilgiems metams karų, bado ir maro, mieste neišgyvensite..
dabar paaiškinkit!
1. Kada ir kur daryta šita nuotrauka?
2. Kodėl minioje tiek daug raudonų galvų?
3. Tai provokatoriai?
O ypač du paskutiniai.
Kaip pas mus gauti kultūros premiją? Viskas paprasta,nuolat niekink tradicijas,kalbą,pulk kitaip mąstančius žmones ir premija tavo.
Reikia nelegaliai įdarbint savo vyrą, o visus darbus prisiimt savo vardu.
Galėtų tame Kultūros centre atlikti neplaninį auditą. Pasibaigtų šypsenos pono gitaristo.
Man daug aktualiau vasara stipriai dvokiantis Krekenv kiaulių fabrikas, nei utopinės baimės…
Gerai, kad ponia Kaspervizija (puikiai atliepia kalaboranto įvaizdį) turi daug patirties su Nijole, tai neblogai gali aprašyti judviejų patirtį ir ją pateikti kaip nuomonę. Jos ambrija, nes nieko nebegali įtakoti, paskirti ar atleisti. Joms bepavyksta tik ką nors iškakoti iš savo srutaskylės. Nusiraminkite musmires, niekam jūsų rašliavos neįdomios.
Stebint purvo kampaniją kyla klausimas – ar pačiai centro direktorei malonu priimti iš rinkos aikštės srutų duobės turinio nulipdytą širdžių laureatės karūną?
Matyt nelabai malonu, gal todėl po panegirikos straipsnio išjungta galimybė komentuoti. Apgailėtinos šūdų malūno virėjos…