LR Prezidentas Gitanas Nausėda pasakė tai, ką turi suprasti kėdainiečiai

Praėjusį antradienį Kėdainiai nuo paties ryto ūžė it bičių avilys – kraštiečiai žinojo, kad laukiama atvykstant šalies Prezidento Gitano Nausėdos su pirmąja šalies ponia Diana. O čia dar jo belaukiant kaip tyčia ir pagrindinio miesto tilto dalis nugarmėjo į Nevėžį… Sutapimas išties nemalonus, tačiau gal paaiškės, kad labai reikalingas ir galintis išjudinti jau ne vienerius metus stringančius gyvybiškai būtinus tilto tvarkymo darbus?

Šis įvykis kiek pakoregavo Prezidento planus Kėdainiuose, tačiau maršrutas iš esmės liko toks, kaip ir buvo planuota. Tad po susitikimų su rajono savivaldybės vadovais bei verslininkais ir žemdirbiais, po pietų su komanda jis jau keliavo pagrindine Kėdainių senamiesčio gatve ir užsuko į „Kavamaniją“.

Čia, kaip visuomet, pilna žmonių, o vidun atėjus šalies vadovui, mažutė kavinukė tiesiog sprogte sprogo nuo žmonių klegesio. Užbėgusieji pasiimti kavos išsinešti, kiek sutrikę žvalgėsi, šypsojosi ir fotografavosi, nesitikėję, kad tokioje vietoje akis į akį gali susidurti su Prezidentu.

Į kavinukę užsukę trys pradinukai net niuktelėjo vienas kitą ir šnabždėjosi „čia gi Prezidentas!..“, o drąsesnis priėjęs paprašė leidimo kartu nusifotografuoti. Kitas, kiek kuklesnis, nedrąsiai tarstelėjo: „O gal ir man būtų galima?…“.

Prezidentas padrąsino vaikus ir mielai su jais įsiamžino. Vaikams tos kelios akimirkos neabejotinai įstrigs visam likusiam gyvenimui, jau nekalbant apie tai, kad artimiausią savaitę jie bus tikros mokyklos žvaigždės – ne kiekvienam gyvenime tokia proga pasitaiko.

Tačiau laiko nėra daug, o klausimų, kuriuos norisi paliesti, – ne vienas. Tad skubame su šalies vadovu atsisėsti kiek nuošaliau ir kalbamės apie tai, kas rūpi mūsų kraštiečiams.

Jūsų dėmesiui – išskirtinis šalies vadovo Gitano Nausėdos interviu „Rinkos aikštei“.

– Prezidente, visa šalis gyvena rinkimų nuotaikomis. Kaip vertinate Vietos savivaldos įstatymo pataisas, kurios numato gerokai didesnes galias merams – jų jurisdikcijai priklausys dalis dabar administracijos direktoriams priklausančių pareigų, įstaigų vadovų priėmimas ir atleidimas ir kt. Pasigirsta nuogąstavimų, kad savivalda taps mero simpatijų ir antipatijų žaidimų aikštele. Ar turi pagrindo šios baimės?

– Dabartinė situacija pasaulyje parodė, kiek visuomenei svarbi asmeninė lyderystė. Kai sąlygos yra sudėtingos, reikalinga gebėti priimti greitus sprendimus ir prisiimti asmeninę atsakomybę.

Žmonių nuomonė pastaruoju metu yra tokia, kad jie nori matyti aiškų žmogų, lyderį, kuriuo gali pasitikėti ir kurį nori rinkti, o ne kažkokį beveidį asmenį, kuris neprisiima atsakomybių už savo veiksmus.

Įstatymo pataisos leis išgryninti žmones, kuriais visuomenė pasitiki ir kurie gali pasigirti turintys būtent tokias asmenines savybes.

Manau, pataisos yra priimtos labai laiku ir puikiai atliepia visuomenės lūkesčius.

Žinoma, mes matome, kad ir dabar turime šalyje visokių merų. Yra tokių, kuriais ir STT susidomi, tačiau turime ir tokių, kurie dirba labai puikiai ir yra metai iš metų renkami gyventojų – tik gal per mažai apie juos kalbame.

– Labai nenutolstant nuo rinkimų temos – centrinę valdžią purtantis skandalas. Nors itin rimtų kaltinimų sulaukęs Kristijonas Bartoševičius ir nėra konservatorių partijos narys, būtent su konservatoriais jis pateko į Seimą. O pateikti kaltinimai yra šokiruojantys, jų išaiškėjimo aplinkybės mažų mažiausiai keistos, parlamentarų elgesys ir reakcijos taip pat. Sutapimų daug, klausimų dar daugiau. Kaip jūs galite pakomentuoti šią situaciją, ypatingai tai, kokiu metu ir kaip ji iškilo aikštėn?

– Generalinė prokuratūra tinkamai atlieka tą darbą, kuris jai patikėtas. Matome, kad nėra jokių nuolaidų ar rezervacijų, jei įtariama, kad galimai yra įvykdyta nusikalstama veika.

Vis dėlto mes neturėtume nurašyti žmogaus ar nuteisti jo, kol to nepadarė teismas. Turime palaukti ir stebėti, kaip baigsis ši situacija.

Tačiau tenka pripažinti, kad parlamentaro pasitraukimas iš Seimo įvyko keistomis aplinkybėmis: spontaniškai, penktadienio vakarą, komandiruotės metu. Tai buvo netikėta. Nenoriu daug spėlioti, tačiau man, kaip ir, ko gero, bet kuriam kitam šalies piliečiui, tikrai kyla klausimų dėl K. Bartoševičiaus pasitraukimo iš Seimo aplinkybių.

Sunku patikėti, kad, jei ir buvo kažkokia nusikalstama veika, kad ji buvo vakar – ji buvo tikrai anksčiau.

Tačiau klausimas, kodėl viskas išaiškėjo būtent šiuo metu, ko gero, yra beprasmis.

Svarbiausia, kad viskas būtų išaiškinta ir, jei įtarimai pasitvirtins, kad būtų prisiimta atsakomybė.

Svarbiausia, kad nebūtų nebaudžiamumo.

– Kaip vertinate tai, kad didžiausias Kėdainių rajono darbdavys, solidi mokesčių valstybei mokėtoja „Lifosa“ vis dar dirba itin apsunkintomis sąlygomis, kai tuo tarpu to paties koncerno fabrikas Belgijoje dirba kaip dirbęs. Kodėl tokia nelygybė ES šalyse ir kodėl būtent Lietuva yra labiausiai suvaržyta?

– Reikia pastebėti, kad po to, kai išaiškėjo, kad vienas iš koncerno savininkų A. Melničneko yra ES sankcionuojamų asmenų sąraše, Lietuva ėmėsi žingsnių padėti įmonei – paskyrė laikinąjį administratorių, su kuriuo ji galėjo toliau tęsti darbus.

Vėliau veikla buvo sustabdyta ne dėl to, kad Lietuva kažkokias išskirtines sankcijas taiko, o tiesiog dėl to, kad susidarė nepalankios ekonominės aplinkybės: aukštos žaliavų kainos, išaugusios energijos išteklių kainos, apsunkinta žaliavų gavyba.

Tačiau po to, kai šios problemos buvo išspręstos, įmonė grįžo prie savo veiklos ir dirba. Prastovose nedaug darbuotojų, vos keli procentai. Atlyginimai, kiek žinau, taip pat neapkarpyti.

Todėl manau, kad įmonės darbas, kuris vyksta su pertraukomis, nėra sankcijų rezultatas, veikiau jau tai nutiko dėl rinkos konjunktūros.

Tikrai nėra taip, kad kažkas susigalvojo ir nori sąmoningai uždaryti „Lifosą“, neleisti dirbti, dirbtinai priversti pasitraukti iš rinkos. 

Visi puikiai suprantame, kad šis fabrikas labai svarbus Kėdainiams, ne tik dėl to, kiek žmonių jis suteikia darbo vietas, bet ir suprantame, kad savivaldybės surenkamų mokesčių didelė dalis yra būtent iš „Lifosos“.

Norime, kad tokia įmonė, kuri neseniai atšventė savo veiklos 60-metį, su kuo ją, beje, ir sveikinu, tęstų savo darbus ir darytų tai sėkmingai.

– Ne mažiau svarbus kėdainiečiams ir sveikatos reformos klausimas. Sveikatos reforma – kaip ir visos reformos vykdomos kalbant apie gerus ir palankius rezultatus. Tačiau regionai guodžiasi, kad ta reforma jiems kažko labai gero nežada. Štai Kėdainiai jau neteko vieno ligoninės skyriaus, keli kiti taip pat ant ribos. Kaip vertinate šiuos pokyčius?

– Visi mes norime, kad gyventojai gautų kokybiškas ir lengvai prieinamas gydymo paslaugas. Tačiau ne visoms regioninėms ligoninėms pavyko tai pasiekti, o jų paslaugomis žmonės buvo nusivylę. Ne paslaptis, kad apie 40 proc. kėdainiečių nepasitiki Kėdainių ligoninės paslaugomis ir važiuoja į kitus miestus. Šią padėtį reikia pataisyti, susigrąžinti savo pacientus, o tai padaryti galima tik įrodžius, kad Kėdainiuose galima gauti tokias pačias kokybiškas paslaugas, kaip ir kituose šalies miestuose.

Be abejo, labai svarbu, kad gyventojams būtų teikiamos pavėžėjimo paslaugos. Kėdainiai yra tikrai patogioje geografinėje padėtyje, netoliese yra ir Kaunas, ir Panevėžys, tad į šių miestų ligonines galima nuvykti per keliasdešimt minučių.

Manau, kad iš esmės judame teisingu keliu. Svarbiausia, kad reforma nebūtų vykdoma buldozeriu. Reikia nepamiršti dialogo ir su savivaldybėmis, kurios pačios finansiškai remia gydymo įstaigas. Kai prie dialogo stalo susės Sveikatos apsaugos ministerija, savivaldybė ir ligoninė, bus priimti geriausi ir palankiausi sprendimai.

– Paskutiniai keleri metai visam pasauliui labai sudėtingi – pandemija, o dabar dar ir karas. Žmonės pavargę, pikti, vienas kitam labai nepakantūs. To pykčio, kartais, rodos, kas dieną vis daugiau. Ar matote būdų, kaip po tokių sukrėtimų vėl suvienyti visuomenę?

– Tikrai buvome susiskirstę ilgą laiką į dvi stovyklas – baltuosius ir juoduosius, priešus ir draugus, o populiariausiai kalbant – provakserius ir antivakserius.

Užgauliojimo buvo daug, atmosfera visuomenėje buvo tikrai nekokia.

Tačiau reikia pastebėti, kad nepaisant to, jog Rusijos sukeltas karas Ukrainoje yra milžiniška tragedija, jis sugebėjo suvienyti mus.

Matydamas, kaip lietuviai remia Ukrainą, jos karius, tautą, kiekvieną gyventoją – matau, kad palaipsniui grįžtame prie šiltesnio ir geranoriškesnio bendravimo modelio. Atsiranda daugiau bendrystės, sutarimo.

Ar tai truks ilgai – sunku pasakyti.

Per pandemiją išsiugdėme nekokių bendravimo įpročių. Matyti daugiau noro būti teisiam bet kokia kaina, pažeminti kitą, sumenkinti kitą, o ne ieškoti bendro sutarimo.

Kai mes suprasime, kad galime bendrauti su pagarba kitam, kai suprasime, kad du žmonės gali turėti skirtingas nuomones ir vis tiek gerai sutarti ir pagarbiai bendrauti, tada situacija iš esmės ir pasikeis.