Įvairiaspalves juostas pakeitė šiaudinių dirbinių paroda (FOTOGALERIJA)

Džestina BORODINAITĖ

Dvi dienas iš eilės mūsų mieste lankėsi ir savo parodas pristatė lietuvių liaudies amatų mylėtojai ir puoselėtojai iš Panevėžio. Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre Arnetų name vyko panevėžiečių audėjų Violetos Valentonytės, Algirdo Saliko ir Urtės Salikaitės-Pranckūnienės parodos „Juostų raštai dabartyje“ uždarymas bei panevėžietės, tautodailininkės, sertifikuotos amatininkės Aušrinės Juršienės šiaudinių dirbinių parodos „Ir šiaudas prabyla“ atidarymas.

Susipažino su parodomis

Visą mėnesį kėdainiečiai ir miesto svečiai lankydamiesi parodoje „Juostų raštai dabartyje“ grožėjosi rinktinėmis, žakardinėmis audimo staklėmis austomis, įvairiaspalvėmis juostomis, kuriose vyrauja baltų ornamentikos simbolika, o uždarymo metu plačiau sužinojo apie šeimos pomėgį, susipažino su jų tradicijomis.

Naujos parodos „Ir šiaudas prabyla“ kūrėja pristatydama savo darbus, pintus iš ruginių šiaudų, pasakojo kas ją paskatino imti šiaudą į rankas, pristatė pintus dirbinius, kalbėjo apie jų atlikimo technikas, taip pat demonstravo laikraščių iškarpas su močiutės pintais darbais ir 100 metų senumo pintą krepšį bei naują pačios rankomis sukurtą jo atitikmenį.

A. Juršienės paroda lankytojams atvira iki rugsėjo 16 dienos.

Sėmėsi patirties

Audėja V. Valentonytė parodos uždarymo metu sakė, jog menas ir kūrybą visą laiką buvo arti jos širdies. Ko tik per savo gyvenimą kūrėja nėra bandžiusi.

V. Valentonytė ir šoko, ir grojo, ir siuvo, ir mezgė, ir gamino papuošalus, taip pat kūrė pasitelkdama dekupažo techniką, o audimas, anot jos, nuo pat vaikystės buvo tarsi stebuklas: „Tikriausiai todėl, kad baba kaime turėjo stakles, bet austi vaikams niekada neleisdavo“.

Pirmą kartą V. Valentonytė austi pabandė mokykloje, per darbų pamoką. Vėliau svarbiausių audimo pagrindų pamokė draugė, kuriai karts nuo karto panevėžietė pagelbėdavo atliekant užsakymus.

Kada V. Valentonytė  neteko pagrindinio darbo, nusprendė pati įsigyti stakles ir imtis veiklos, o papildomų audimo paslapčių tuo metu sėmėsi iš žinomo Panevėžio krašto tautodailininko Vaclovo Kulšinsko.

„Dabar tikrai nebeįsivaizduoju gyvenimo be audimo. Juk tai ir meditacija ir džiaugsmo suteikimas kitiems.

Audimo dėka radau daug naujų pažįstamų ir netgi draugų. Jei kelias dienas neaudžiu, jaučiu, kad kažko trūksta“, – neslepia kūrėja.

Audimas – darbas ir pomėgis

Ilgainiui į pamėgtą veiklą audėja įtraukė ir savo vyrą bei dukrą, o šiandien šeima džiaugiasi sėkmingais bendro kūrybinio darbo vaisiais.

Nors iš pradžių audimas A Saliko ir U. Salikaitės-Pranckūnienės stipriai nežavėjo, bet šiandien ši veikla jiems – didžiausias malonumas.

V. Valentonytės vyras, anot jos, į audimą buvo įtrauktas gavus pirmą didelį užsakymą, kurio pati viena kūrėja niekaip nebūtų įveikusi. Dukra mokytis austi pradėjo būdama 13 metų.

„Tiesa, tuo metu audimas jos nei kiek nežavėjo, nes reikalavo daug kruopštumo, dėmesingumo, kantrybės, o paaugliams viską reikia atlikti greitai.

Tik vėliau, supratusi, jog iš audimo galima ir užsidirbti, dukra požiūrį pakeitė, o kai išmoko šio amato paslapčių audimas buvo ne tik malonus pomėgis, tapo ir jos darbu, ir maloniu pomėgiu.

Kartu su dukra vedame edukacijas, supažindiname vaikus ir suaugusiuosius su audimu.

Kviečiame žmones atvykti pas mus arba vykstame į mokyklas, darželius ar kitus užimtumo namus“, – pasakoja V. Valentonytė.

Lyg linksmieji kalneliai

Sudėtingiausia audime, V. Valentonytės teigimu, atrasti ir sugalvoti kažką naujo.

Taip pat daug laiko ir atidumo pareikalauja siūlų paruošimas, metimų darymas, raštų paieška ir pritaikymas: „Audimo procesas – lyg linksmieji kalneliai. Čia pasitaiko visko, ir pakilimų, ir nuosmukių.

Kai sugalvoji kažką naujo, jautiesi lyg ant sparnų, bet kai pradedi idėjas įgyvendinti, supranti, kad mintyse viskas atrodė daug paprasčiau“.

Didžiausias malonumas – matyti emocijas

Pats didžiausias malonumas, anot audėjos, – atiduoti užsakytas juostas žmonėms ir matyti jų emocijas.

Juostas įsigyja liaudies kolektyvai, mokyklos, užsienio lietuvių bendruomenės ir pavieniai asmenys: nuo žymių žmonių ar seimo narių iki muzikantų ir paprastų darbuotojų, kurie myli savo šaknis.

„Be galo džiugina, kad atsiranda vis daugiau jaunimo, kurie nori puoštis tautiniu akcentu: apyranke, varlyte, kaklo papuošalu, raktų pakabučiu, plaukų gumyte, segtuku…“, – vardija V. Valentonytė.

Iš kartos į kartą

Naujos parodos „Ir šiaudas prabyla“ kūrėja pristatydama savo darbus, pintus iš ruginių šiaudų, pasakojo kas ją paskatino imti šiaudą į rankas.

Anot tautodailininkės, šeimoje pynimas perduodamas iš kartos į kartą. A. Juršienės senelė dar prieš 70 metų pinti išmoko ganydama gyvulius, tuomet išmokino savo tris dukras, jų tarpe ir A. Juršienės mamą Janiną, kuri pasidalijo šio amato paslaptimis ir su savo atžalomis.

Taip nuo mažų dienų, būdama vos šešerių, A. Juršienė pradėjo lankstyti šiaudelius ir miklinti pirštelius: „Prisimenu laikus kai lankydavausi pas senelę, kuri paprašyta pirmiausia ne pasaką mums vaikams skaitydavo, o liepdavo papinti ir tik tada knygą į rankas imdavo“.

Gyvenimą susiejo su hobiu

Panevėžio profesinio rengimo centre įgijusi prekybininkės specialybę A. Juršienė dirbo vietinėse parduotuvėse pardavėja, bet visą savo laisvalaikį praleisdavo kurdama darbelius iš šiaudų, kol nuo 1997 metų nusprendė nebedirbti parduotuvėje ir savo gyvenimą sieti su hobiu, kuris ilgainiui tapo ir tautodailininkės pragyvenimo šaltiniu.

„Kol gyvenau pas mamą, pynėme kartu, kada sukūriau savo šeimą, pinti nenustojau, kol ši širdžiai artima veikla tapo ir mano pagrindiniu darbu, kuriam ėmiau skirti vis daugiau laiko: sugalvojau visokių raštų pynių, sukūriau daugybę įvairių dirbinių.

Taip dirbdama namuose galėjau sau leisti laisvai kurti, o taip pat būti su šeima“, – teigia A. Juršienė.

Gavo sertifikatą

Tais pačiais metais A. Juršienė įstojo į Panevėžio tautodailininkų bendruomenę ir ėmė skleisti savo kūrybą dalyvaudama parodose, vesdama edukacijas-mokymus, kol 2014 metais gavo tautinio paveldo produktų: šiaudinių eglutės žaisliukų, girliandų, sodų, lėkščių, dubenėlių, krepšelių, sertifikatą, kuris jai, kaip seno meno amatininkei, labai svarbus ir daug reiškiantis.

„Džiugu būti įvertintai. Sertifikatas suteikė galimybę ir toliau kurti bei skleisti lietuvių liaudies amato grožį.

Norėčiau šią nuostabią tradiciją pratęsti ir amato paslaptis perleisti savo dukroms ir anūkams“, – sakė sertifikuota amatininkė.

Pinti – vienas malonumas

Pynimas – daug kruopštumo, kantrybės reikalaujanti veikla, o sukurti vienokį ar kitokį gaminį užtrunka įvairiai.

Sunkiausia, anot A. Juršienės, šiaudų sutvarkymas, ties šiuo reikalu kūrėjai daug padeda vyras, o pinti – vienas malonumas.

Kliaujasi fantazija

Kurdama šiaudinius gaminius tautodailininkė renkasi tik ruginius šiaudus ir niekada nesistengia kopijuoti ar atkurti jau esamą gaminį.

Kūrybinio proceso metu A. Juršienė kliaujasi savo fantazija.