Ko mama išmokė, nepamiršo iki šiol
Kurdama raštus parodos „Iš močiutės skrynios“ eksponatams tautodailininkė rėmėsi Dzūkijai būdingais raštais, kai kuriuos stilizavo pagal mamos siuvinėtus raštus, kitiems kūrė savo ornamentus./Džestinos Borodinaitės nuotr.
Džestina Borodinaitė
Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatu centre Arnetų name pristatyta tautodailininkės Linos Kabelkaitės siuvinėtų prijuosčių ir skarelių paroda „Iš močiutės skrynios“. Čia vyko ir tradicinio siuvinėjimo edukacija „Kaip mama išmokė“. Renginio metu kūrėja L. Kabelkaitė pristatė spalvų ir ornamentų žavesiu pakerinčius kūrybos darbus, supažindino su skarelių siuvinėjimo technikomis, kurios vadinasi „adinukė“ ir „kiauroji adinukė“, siuvinėtomis prijuostėmis, kurtomis „grandinės“ dygsniu ir „pilnu“ siuvinėjimu.
Tautodailininkė taip pat pasakojo apie pirmąją savo siuvinėjimo mokytoją, kūrybinį kelią, iš kur semiasi idėjų, kaip sukuria ornamentus bei pamokė tradicinės – ,,abipusio pilnojo“ – siuvinėjimo technikos.
Pasirinkusios spalvas edukacijos dalyvės lygiuoju, dar kitaip vadinamu austiniu dygsniu, lygiagrečiai guldė spalvotus „muline“ siūlus šalia vienas kito ant medžiagos su jau išpieštu raštu.
Dzūkiški raštai
L. Kabelkaitė pažymėjo, jog kurdama raštus šios parodos eksponatams rėmėsi Dzūkijai būdingais raštais, kai kuriuos stilizavo pagal mamos siuvinėtus raštus, kitiems kūrė savo ornamentus.
Visos kūrėjos prijuostės siuvinėtos augalų motyvais ant tamsaus, kaip dzūkams būdinga, pagrindo.
Būdavo, vaikystėje, kai vaikai žaidžia kieme, Lina kur kas mieliau užsiimdavo siuvinėjimu.
Aut. past.
Pirmoji mokytoja – mama
Dar vaikystėje siuvinėti pradėjusios L. Kabelkaitės pirmoji mokytoja buvo jos mama Aldona Kabelkienė, sudominusi šiuo tradiciniu amatu ir supažindinusi su tuo metu populiariomis siuvinėjimo technikomis.
Būdavo vaikystėje, kai vaikai žaidžia kieme, Lina kur kas mieliau užsiimdavo siuvinėjimu: „Nors siuvinėjimas – tai ilgas ir daug kantrybės, ypatingo kruopštumo reikalaujantis darbas, kurio metu pasitaiko ir klaidų, ir nesėkmių, tačiau motyvacija siuvinėti niekada nebuvo dingusi.
Siuvinėjimas mane atpalaiduoja, kiekvienas naujas darbas – tarsi įkvėpimas kitam, naujam kūriniui“.
Vienetiniai darbai
L. Kabelkaitės siuvinėjimo kelias klostėsi įvairiai: „Pradžioje, kol gyvenau tėvų namuose, aktyviai siuvinėjau, išvykus mokytis, siuvinėjimą teko kiek atidėti į šalį, tačiau galiausiai ir vėl ėmiausi šio širdžiai mielo amato“.
Šiuo metu kūrėja siuvinėja įvairiais būdais: kryželiu, šešėliavimu, adinuke, rišelje, virvute,
siuvinėja staltieses, skareles ir tautinio kostiumo detales, pagalvėles, takelius, servetėles, vėliavas bei patalynę.
L. Kabelkaitės kūrybiniai darbai, kaip teigia ji pati, atliekami be jokios konkrečios schemos, todėl yra vienetiniai.
Svajoja išsisiuvinėti suknelę
L. Kabelkaitės kūrybiniai darbai, kaip teigia ji pati, atliekami be jokios konkrečios schemos, todėl yra vienetiniai.
Aut. past.
L. Kabelkaitė prisipažino, kad ir jos drabužius bei namų interjero detales puošia originalūs siuvinėti raštai. Viena iš tautodailininkės svajonių, kurios dėl laiko stokos ji dar nespėjo įgyvendinti, bet labai tikisi, jog ateityje atras tam laiko – išsisiuvinėti sau suknelę.
Veda edukacijas
Taip pat menininkė intensyviai vykdo edukacijas visoje Lietuvoje ir džiaugiasi, jog sudėtingo ir kruopštaus siuvinėjimo meno noriai mokosi ir jaunimas, ir vyresnės moterys.
