Keičiasi visuomenės supratimas apie skriaudžiamus gyvūnus

Miglė GOLUBOVAITĖ

Gyvūnų gerovės tarnybos „Pifas“ įkūrėja ir Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos direktorė Brigita Kymantaitė pasidalino savo mintimis apie gyvūnų globos namų veiklą ir gyvūnų teisių apsaugą Lietuvoje.

– 2006 m. įkūrėte gyvūnų gerovės tarnybą „Pifas“, rūpinatės beglobiais gyvūnais bei apskritai gyvūnų teisėmis. Kas paskatino Jus pradėti tokią veiklą?

–Veiklą pradėti paskatino tai, kad tuo metu Lietuvoje nebuvo nevyriausybinių organizacijų, globos įstaigų. Tik gyvūnų karantinavimo punktai, kur gyvūnai būdavo pagaunami ir užmigdomi. Buvo taikomas „gaudyk ir žudyk“ metodas. 

Pati tuo metu dirbau Jungtinėje Karalystėje su gyvūnų gerove, tai paskatino išmoktos pamokos, pavyzdžiai aplinkui. Atsirado bendraminčių Lietuvoje ir nusprendėme, kad tokia organizacija yra reikalinga.

– Per tiek veiklos metų teko susidurti su nepagrįstais kaltinimais, konfliktais su konfiskuotų gyvūnų savininkais? Kas yra Jūsų didžiausia motyvacija nenuleisti rankų ir tęsti veiklą?

– Natūralu, kad žmonės, iš kurių yra paimama kažkas, nėra patenkinti, pyksta, ypatingai, kai paimama dėl žiauraus elgesio su gyvūnu. Pradedant tokį darbą, supranti, kad tau reikės dirbti su žmonėmis, matyti liūdnas situacijas. Ne viskas bus taip gražu, kaip tau norėtųsi – kiekvieną dieną matyti tik gražias istorijas. 

Man padėjo mano gyvenimiškos patirtys ir supratimas, kokį darbą aš darau.

– Koks didžiausias iššūkis dirbant tokį darbą? 

– Tai yra kompleksas dalykų. Matyti kenčiantį, žalojamą gyvūną yra tikrai skaudu, nes mūsų darbo tikslas yra, kad kenčiančių gyvūnų nebeliktų, kad žmonės būtų atsakingi, pareigingi ir suprastų savo gyvūno poreikius. 

Yra ir situacijų, ir vaizdų, kurie įstringa ilgam. Bendravimas su žmonėmis irgi yra tos veiklos dalis. Yra ir gerų žmonių, būna ir labai piktų žmonių, bet kai turi labai aiškų norą ir tikslą kam nors padėti, šiuo atveju gyvūnams, tai emocijas dažnai padedam į šalį ir siekiam savo tikslų.

– Vadovaujate ir Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijai, kuri be įvairios pagalbos gyvūnams taip pat vykdo ir daug edukacinių projektų. Kaip Lietuvoje pasikėtė žmonių požiūris į gyvūną nuo Jūsų veiklos pradžios iki dabar?

– Kalbamės kolegų tarpe, kad visuomenės supratimas, reakcija į matomus skriaudžiamus gyvūnus keičiasi. Pranešimų daugėja. 

Prisideda ir tai, kad yra socialinė medija, telefonai: viskas vyksta greičiau ir patogiau, žmonės gali nufilmuoti, atsiųsti, parodyti iš karto. 

Matome problemą, kad visuomenė yra labiau pakeitusi požiūrį nei kartais valstybinių kontroliuojančių institucijų pareigūnai, kurie turi užtikrinti teisės aktų įgyvendinimą. Ir čia kyla didžiausias nerimas, kai visuomenė reaguoja, praneša, prašo ir sako, kad taip neturi būti, o valstybinių institucijų pareigūnai ne visada sureaguoja pagal teisės aktų reikalavimus arba priima sprendimus gyvūnų gerovei pagerinti. 

Mes sakom, kad šiuo metu yra toks paradoksas: visuomenės sąmoningumas yra išaugęs daug daugiau negu institucijų, kurios turi įgyvendinti teisės aktų reikalavimus. Joms taip pat reiktų pasistengti supratimą ir suvokimą keisti. 

– Kaip manote, ką reiktų pakeisti tose institucijose ar įstatymuose, kad tai pradėtų veikti gyvūnų naudai?

– Kadangi daug bendrauju su užsienio kolegomis, tai galiu paakyti, kad mūsų įstatymai yra pakankamai geri. Turime daug priemonių, kuriomis galime apsaugoti gyvūną: paimti jį iš tam tikros situacijos, užkirsti kelią žiauriam elgesiui ir patalpinti jį kažkur, kur saugu, taip pat turime ir numatytas baudas. 

Tačiau tuos teisės aktus turi taikyti žmogus, tai yra, žmogus, kuris dirbantis atsakingoje valstybinėje institucijoje, tik jis turi teisę juos pritaikyti. Mums atrodo, kad tokiai institucijai, kaip pavyzdžiui, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, tikrai reikia mokymų tiems pareigūnams, kurie dirba toje srityje arba reikia naujų pareigūnų, kurie ateitų su kitokiomis vertybėmis, kitokiu moraliniu požiūriu. Dažnai būna, jog tikrindamas inspektorius nemato nieko blogo vienoje ar kitoje situacijoje, nes tai yra jo asmeninės nuostatos ir, pavyzdžiui, šuns laikymas prie grandinės netinkamomis sąlygomis – jam atrodo normalu. Tada kyla didžiausias ginčas, kai mes ir inspektorius tą pačią situaciją matome skirtingai, dėl skirtingo požiūrio į gyvūno gerovę, apsaugą. 

Teisės aktas kaip ir leidžia, tačiau vieni reikalauja, o kitas sako: „Man čia viskas gerai“. 

– Jūsų įkurtai organizacijai „Pifas“ kėdainiečiai paaukojo daugiausiai savo gyventojų pajamų mokesčio paramos dalies, kaip galvojate, kodėl jie pasirinko būtent Jus?

– Man atrodo, mes tikrai pakankamai gražiai, tendencingai ir nuosekliai dirbame, jau ne vienerius metus, Kėdainių mieste ir rajone, bendraujame su savivaldybe, vykstame į rajonus padėti žmonėms. Man atrodo natūralu, vis tiek, pagal bendrąją statistiką, nebūtinai paėmus Kėdainius, Lietuvos žmonės aukoja pirmiausia vaikus ginančioms organizacijoms, buvo populiaru aukoti daugiau „Blue/Yellow“ organizacijai dėl karo Ukrainoje, trečioje vietoje visą laiką yra gyvūnai. 

Tai man atrodo, ta kova už silpnesnius, žmonių noras padėti organizacijoms, kurios daro darbus, susijusius su pagalba silpnesniems, pasirūpinti jais. Kadangi ta pagalba yra reikalinga, finansai yra reikalingi, mes matom nuolatos sužalotus ar  sužeistus gyvūnus ir be finansų šitą veiklą tikrai būtų sudėtinga vykdyti. 

Žmonės pasirenka tai, ką jie mato, kas jiems patinka, ką jie nori palaikyti ir skatinti, kad ta veikla tęstųsi bei būtų finansinės galimybės toliau ją vykdyti. Aš tikrai labai džiaugiuosi, kad mes esam pirmi, kad kėdainiečiai tiki ir pasitiki mumis.

– Kaip žmonės galėtų dar prisidėti prie jūsų vykdomos veiklos?

– Vienas iš būdų – finansinė parama, kitas – gyvūnų globa. Jeigu žmogus gali ir turi vietos namuose, gyvūnams gali suteikti laikiną globą. Tokia globa nuolat reikalinga. Taip pat  mes nuolat skelbiam reikalingų priemonių sąrašą. Nebūtinai turi būti pervesti pinigai, galima atnešti kažkokį daiktą nupirkus, ar turimą ir savo augintinio nenaudojamą. 

Bet aš visą laiką skatinu patį paprasčiausią būdą padėti gyvūnų globos organizacijoms – pasirūpinti tinkamai tais gyvūnais, kuriuos patys žmonės augina. Beveik 70 procentų Lietuvoje gyvenančių žmonių turi bent vieną šunį ar katę, įskaitant ir kėdainiečius, tad mes sakom, kad jeigu kiekvienas gyvūną laikantis savininkas jį prižiūrėtų, iškastruotų, nedaugintų ir būtų atsakingas savininkas – tai mums būtų pati didžiausia pagalba, nes tokiu atveju mes neturėtumėm benamių gyvūnų. 

Ženklinimas, kastracija, tinkama augintinio priežiūra apsilankymai pas veterinarijos gydytoją – visi pagrindiniai dalykai, ką mes skatiname. Vienas paprasčiausių būdų – pradėti nuo savęs. 

– Ar tikite, kad kada nors ateis diena, kad prieglaudų nebeliks?

–  Aš – ne. Tikrai neateis tokia diena, deja, kaip neateina diena ir vaikų globos namams. Žmogus yra tokia būtybė, kad ne visi gali būti geri, idealūs, nenusikalsti ar nepažeisti teisės aktų ir būti sąmoningi. 

Tą parodo ir Skandinavijos šalių praktika, kuriose sąmoningumo lygis yra aukštas, bet jie turi prieglaudas. Skirtumas yra tame, kad tose prieglaudose gyvūnų skaičius yra mažas ir ten gyvūno gerovę galima tinkamai užtikrinti. Lietuvoje esančios prieglaudos yra perpildytos.

Mes turime didžiulę benamių gyvūnų populiaciją ir ne visada gyvūnai, patenkantys į prieglaudą, jaučiasi gerai, nes mes negalime fiziškai to padaryti, kadangi yra didelis benamių gyvūnų skaičius ir jie turi gyventi susispaudę, mažuose narvuose ir panašiai. 

Mes siekiame, kad prieglauda taptų laikina stotele, kur gyvūno gerovė būtų užtikrinta ir jeigu gyvūnas netyčia pasiklydo arba kažkas tikrai dėl rimtų priežasčių nebegali toliau laikyti savo augintinio, tai gyvūnų globos namai būtų saugi, patogi, rami laikina stotelė gyvūnui pabūti, kol rasime naują savininką.

Prieglaudos tikrai neišnyks, kad ir kaip svajotume ir norėtumėme, tačiau tikslas – kad prieglaudos turi keistis ir mes labai viliamės, kad skatinant privalomą ženklinimą, augintinių kastraciją, atsakingą savininkystę, mes vieną dieną tikrai turėsime daug mažiau benamių gyvūnų prieglaudose.