20 metų „Rinkos aikštėje“: nuo raudono rašiklio straipsniams „ravėti“ iki redakcijos… namų svetainėje

Niujorkietė. Taip vadinti savo kolegę Ingą VALIUKEVIČIENĘ ėmiau po to, kai vieną rytą ji skubiu žingsniu redakcijoje pro mane tiesiog praskriejo vilkėdama midi ilgio aštriakampėmis geometrinėmis formomis margintą sijoną ir avėdama juodus ilgaaulius batus. Aukštai ir lieknai – manekeniškų duomenų moteriai – šis derinys tiko taip, kad prisimenu ir po aštuonetos metų. Visai kaip modelis iš kažkada seniai vartytų „Cosmopolitan“ žurnalų, kuriuose buvo publikuojamos Amerikos didmiesčiuose įamžintos fotosesijos.

Pradėjus dirbti nuotoliu, su kūrybine laikraščio komanda vis susitinkame kavos ar bendrų pietų. Labiau nei išgirsti kolegų gyvenimo naujienas man moteriškai smalsu išvysti Ingą, net dėl trumpo pasisėdėjimo mieste nesibodinčią paieškoti stilingos eilutės ir tiesius plaukus paversti žavingomis garbanomis.

Naiviai įsivaizduodama, kad tokia ji net ir pabunda, šiek tiek nustembu, kai mudviem susitikus interviu, namie ją pamatau su sportiniu kostiumu. Inga tik nusijuokia išgirdusi trumpą mano išpažintį ir, kol svetainėje vėsta kava, pakviečia laiptais pakilti į antrąjį namo aukštą – apžiūrėti jos kabinetą, kai po karantino beveik visa redakcija išsibarstė pas kiekvieną į namus.

Racionali, šalto proto, pastabi svarbioms smulkmenoms, tačiau supratinga mums – rajono naujienų kronikas kuriantiems žurnalistams, kartkartėmis emocingiems ir kasdienybės aktualijas norintiems „paskaninti“ meniška retorika. Ji savo temperamentu suteikia reikiamą balansą.

Ilgiausiai iš mūsų visų – net du dešimtmečius – „Rinkos aikštės“ redakcijoje dirbančiai Ingai patikėtas leidinio kalbos stilius ir korektūra. Šyptelėjusios pasvarstome, kad ji greičiausiai yra vienintelis žmogus nuosekliai perskaitęs visus pastarųjų 20-ties metų „Rinkos aikštės“ numerius. Prieš šešerius metus tapusi dar ir naujienų portalo redaktore, skirtingomis pareigomis profesionaliai žongliruojanti kolegė ragauja ir žurnalistės duonos.

Skirtingi amplua padėjo augti

Nors šioje greitų sprendimų ir permainų epochoje 20 metų praleisti toje pačioje darbovietėje atrodo neįtikėtinai daug, tačiau Inga sako, kad šis laikas jai visai neprailgo – profesinį kelią lydėjo pasikeitimai, kuriuose įsipatoginus atsiverdavo naujas darbo redakcijoje veidas. Tai padėjo išvengti profesinio nuobodulio – pokyčiai vien dėl pokyčių Ingos neviliojo.

„Aš pastovus žmogus, – save pristato ji. – Laikraščio „Rinkos aikštė“ redakcija yra antra mano darbovietė per visą gyvenimą. Jei atvirai, ir pati stebiuosi, kaip greitai prabėgo tie du dešimtmečiai čia. Kiti kraipytų galvą, kad nekeisdamas darbo netobulėji, nes nesuteiki sau galimybės išeiti iš komforto zonos.

Vis tik mano darbas per tuos 20 metų stipriai pasikeitė: pradėjau nuo kalbos redaktorės pareigų su raudonu rašikliu rankoje, o dabar galėčiau dirbti išvis be rašymo priemonės – viską skaitau ir koreguoju kompiuterio ekrane. O dar atsirado naujienų portalas, kurį administruoju. Taip pat prisidėjo žurnalistinis darbas.

Atsidurti vis kituose profesiniuose amplua man labai įdomu. Čia dirbdama jaučiuosi užaugusi visomis prasmėmis.“

Švenčioniškė atsidūrė Kėdainiuose

Kartą išgirdusi kelias Ingos biografijos detales kilstelėjau antakį – nustebino tai, kad jos šaknys ne mūsų krašte, o Švenčionių. Man kolegė visad atrodė iš akies lupta kėdainietė.

„Esu kilusi iš mažo kaimuko Švenčionių rajone, – dėsto savo rafinuotu svetingumu bajoraitę primenanti Inga. – Vilniuje, Politechnikos mokykloje, įgijau administratorės specialybę. Visagino politechnikos mokykloje atlikau praktiką. Puikiai sekėsi, todėl sulaukiau pasiūlymo likti dirbti. Mažas Visagino miestas iš pirmo žvilgsnio man nelabai patiko, tikėjausi ilgai neužsibūti ir grįžti į Vilnių.

Vis tik susiklostė taip, kad čia likau 10 metų. Penketą jų Politechnikos mokykloje dirbau administratore, o likusius ėjau Bendrojo lavinimo skyriaus vedėjos pareigas. Per šį laiką dar studijavau lietuvių kalbą.“

Pasimaišė Amūras

Gal ir šiandien Inga vis dar gyventų Visagine, jei savo laiku nebūtų įsikišęs valiūkiškai planus jaukti mėgstantis Amūras.

„Vilniuje gyvenęs ir dirbęs brolis pakvietė mane į Vingio parke vykusį „Fojė“ koncertą ir supažindino su savo draugu – mano būsimu vyru, – šypsosi kolegė. – Pradėjome draugauti, susituokėme ir sukūrėme šeimą. Kai dukrai tebuvo mėnuo, persikraustėme į vyro gimtąjį miestą – Kėdainius.“

„Po mažo Visagino – vėl maži Kėdainiai, Inga. O juk kadaise svajojai apie sostinę. Nenusivylei tokiomis gyvenimo permainomis?“ – juokais provokuoju.

„Vėliau Visaginas man irgi tapo artimas. Patiko ir pats miestas, ir darbas. Mokykla buvo labai didelė – tada joje mokėsi per 1 000 mokinių, – pasakoja Inga. – Kėdainiai irgi paliko puikų įspūdį. Pasirodė labai tvarkingi, su gražiu senamiesčiu.“

Pirma pažintis su „Rinkos aikšte“

Apie Kėdainiuose leidžiamą laikraštį „Rinkos aikštė“ Inga sužinojo, galima sakyti, iš reikalo – skubiai ieškodama buto nuomai.

„Atsikraustę į Kėdainius su šeima gyvenome nuomojamame bute, bet savininkas staigiai nusprendė butą parduoti. Mums skubiai reikėjo išsikraustyti. O butų nuomai tuo metu tiesiog nebuvo – nė vieno! – kalba Inga. – Nusipirkau „Rinkos aikštę“ tikėdamasi, kad čia rasiu skelbimų apie butus nuomai. Deja. Tada nusprendžiau pati įdėti skelbimą, kad ieškome buto.

Paskambinu į redakciją. Atsiliepė kolegė, su kuria vėliau daug metų kartu dirbome. Ji užsirašė mano skelbimą ir pasakė datą, kada jis bus publikuojamas. Nustebau, kad tik po kelių dienų, nors laikraštis išeina jau rytoj. Puoliau aiškintis, kodėl taip negreitai, nes juk man reikia skubiai, – juoktis pradeda Inga. – O darbuotoja atsakė, kad laikraštis jau atiduotas į spaustuvę. Tada laikraščio leidybos virtuvė man buvo nepažįstama, o dabar suprantu, kad viskas čia nėra daroma paskutinę minutę.“

Laikraštyje nerado buto, bet rado darbą

Ūgtelėjus dukrai, Inga naujajame mieste pradėjo dairytis profesinių galimybių.

„Rinkos aikštės“ laikraštyje pamačiau skelbimą, kad redakcijai, kuri tuo metu buvo įsikūrusi Josvainių gatvėje, reikalinga stilistė-korektorė. Paskambinau, mane pakvietė pokalbiui. Po savaitės ar dviejų sulaukiau skambučio prisijungti prie kolektyvo, – prisimena ji. – Tada laikraščio leidyba atrodė paslaptinga ir labai įdomi. Kėdainiečiai prisimena, kad dar veikė ir spaustuvė, todėl galėjau savomis akimis pamatyti visus laikraščio kūrybos etapus.“

„Inga, per pastaruosius 20 metų techninė laikraščio leidybos pusė išgyveno stiprų šuolį ir tapo labai moderni. Papasakok, kaip atrodė senieji leidybos laikai, kai laikraštis dar buvo netgi nespalvotas“, – paprašau kolegės grįžtelėti į praeitį.

„Taip, pokytis išties didžiulis, – pritaria Inga. – Dabar visas mano darbas vyksta kompiuteriu, o anuomet jokio kompiuterio nė neturėjau. Pagrindinė ir svarbiausia mano darbo priemonė buvo raudonas rašiklis.

Kompiuterius turėjo tik žurnalistai. Jie, surinkę tekstus, juos atspausdindavo A4 formato lape ir atnešdavo mano kolegei. Ji juos pataisydavo irgi raudonu rašikliu ir nunešdavo redakcijos darbuotojai, kuri atlikdavo korekcijas kompiuteriu ir atiduodavo maketuoti. Sumaketuotą straipsnį atspausdindavo A3 formato lape, tada jau aš skaitydavau ir, jeigu reikėdavo, vėl koreguodavau.“

Inga atskleidžia, jog atėjus laikui iš rankų paleisti raudonąjį rašiklį emocijos nedavė ramybės.

„Oi, buvo streso… – juokiasi ji. – Baiminausi, ar viską pamatysiu, nes per tiek metų tekstus skaitant popieriuje, o vėliau – pirmiausia kompiuteryje, bet paskui irgi spausdintus, supratau, jog klaidos geriausiai matyti skaitant popieriuje. Dabar jau įpratau praleistas raides, pamirštas nosines ar paklydusius kablelius sugaudyti ir kompiuterio ekrane.“

Tekstų ravėtojos

Ingos pareigos turėjo solidų pavadinimą – ji buvo korektorė, tačiau tuometinė pašnekovės kolegė, irgi taisydavusi straipsnių kalbą, šias pareigas buvo pakrikštijusi gerokai skambiau ir ūkiškiau.

„Mano kolegė, dabar jau a. a. Marija Burvienė, sakydavo: „Turime išravėti tektus“, – linksmai atkartoja Inga. – Pradžioje ravėti buvo labai nedrąsu, nes neturėjau tokio darbo patirties. O baisiausia akimirka būdavo atsiversti naują laikraščio numerį. Jei pamatydavau pražiūrėtą klaidą, – o, Dieve! – kaip aš save grauždavau… Naktimis nemiegodavau! Ilgai užtruko, kol išmokau reaguoti ramiai.“

Įdarbino visas kompetencijas

Inga džiaugiasi, kad darbas laikraščio redakcijoje ilgainiui atvėrė galimybes save išbandyti skirtingose profesinėse srityse. Tai leido visapusiškai realizuoti turimas kompetencijas ir įgyti naujų.

„Man labai patinka portalo rinkosaikste.lt redaktorės darbas, – atskleidžia kolegė. – Būtent jam skiriu daugiausia laiko ir jaučiuosi išties savose rogėse.

Rengti straipsnius, skubiai važiuoti kažką fotografuoti irgi įdomu. Tai pagyvina kasdienybę prie kompiuterio.“

Inga juokdamasi išduoda per pastaruosius kelerius metus jau spėjusi įsitaisyti profesinę ligą.

„Važiuodama automobilyje iš karto telefoną pasiruošiu taip, kad pamačiusi ką nors svarbaus galėčiau lengvai nufotografuoti, – pasidalina ji. – Apskritai būnant Kėdainių rajone tapo sunku atsikratyti žurnalisto žvilgsnio – atsirado įprotis viską stebėti ir vertinti. Kur skuba policijos automobilis? Kur su sirenomis nulėkė ugniagesiai gelbėtojai? Gal tai galėtų būti įdomu mūsų skaitytojams? Taigi važiuoju visada pasiruošusi viską fiksuoti.“

Skaitytojų dėmesio srovės

Atsiradus naujienų portalams ir galimybei sekti skaitytojų dėmesio srautus vienoms ar kitoms temoms, tapo aišku, kas iš tiesų žmones domina labiausiai.

„Žiniasklaida kartais kritikuojama dėl to, kad negatyvioms temoms skiria daugiau dėmesio nei pozityvioms, tačiau tam tikrų naujienų peržiūrų skaičiai byloja patys už save, – kalbėti faktais pasiruošusi Inga. – Mūsų naujienų portale kėdainiečių skaitomiausi vienareikšmiškai yra kriminalai, eismo nelaimės ar kiti specialiųjų tarnybų suvestinėse atsiduriantys įvykiai.

Skaitytojai domisi ir asmeniškai juos paliečiančiomis aktualiomis temomis, pavyzdžiui, pensijų kaupimu ar pasitraukimu iš antrosios pakopos.

Džiugu, kad peržiūrų sulaukia straipsniai apie gerus darbus, kilnias iniciatyvas. Tokios naujienos sėkmingai renka teigiamus komentarus ir patiktukus, – dalijasi naujienų portalo rinkosaikste.lt redaktorė. – Skaitomos ir gyvenimo būdo temos – interviu su kraštiečiais. Kėdainiečiams patinka skaityti apie savo pažįstamus, vietinius žmones.“

Galvos skausmas išdavė nelaimę

Pastaruosius šešerius metus Inga kiek kitokia nei anksčiau – gyvenimo prioritetų stalčiukus sukeitusi vietomis, neleidžianti sau nerimauti dėl smulkmenų, į viską žvelgianti atlaidžiau ir kiekvieną dieną pasitinkanti su dėkingumu. Svarbiai asmenybės metamorfozei pastūmėjo liga, atėmusi iš Ingos vienerius gyvenimo metus.

„Inga, prieš kelerius metus tavo pačios, tavo artimųjų ir mūsų – kolegų, gyvenimus netikėtai sukrėtė žinia apie tau diagnozuotą onkologinę ligą. Atidėjusi viską į šoną, stojai į kovą, apie kurios baigtį nedrįsai nė spėlioti. Ar šiandien gali ramia širdimi tai prisiminti?“ – teiraujuosi Ingos.

„Dar prieš kelerius metus per ašaras nebūčiau galėjusi apie tai kalbėti, bet šiandien jaučiuosi išties stipresnė, – sako kolegė, su kuria mudvi kartu dirbame kiek ilgiau nei dešimtmetį. – 2018-ųjų gruodį mane užklupo labai stiprūs galvos skausmai – tarsi vargintų migrena. Skausmas buvo toks intensyvus, kad ašaros pačios bėgo iš akių. Iš karto registruotis pas gydytoją nepuoliau. Ar pirmą kartą galvą skauda? Nekreipiau dėmesio – išgėriau vaistų. Ibumetinas ir kiti panašūs medikamentai nepadėjo – gelbėjo tik dvi tabletės citramono. Tačiau baigdavo veikti vaistai ir skausmas grįždavo.

Tai tęsėsi apie dvi savaites. Sulaukiau gruodžio pabaigos – tarpušvenčio, skausmas toliau kankino. Nutariau pasitikrinti. Šeimos gydytoja nusiuntė pas neurologę, o ši nusprendė atlikti kompiuterinę tomografiją. Pažvelgusi į tyrimo atsakymus tarė: „Jūsų galvoje yra darinys.“

Galvos skausmo tikrai nevertinau taip rimtai. Maniau, migrena. Iš karto nesupratau, ką reiškia gydytojos žodžiai. Nebuvo nė minties apie smegenų auglį.

Gydytoja atidavė tyrimų atsakymus ir nurodė registruotis į Kauno klinikas, atlikti MRT. Vis dar buvau sutrikusi. Grįžau į darbą ir jaučiau, kaip tas nežinojimas, o gal vidinė nuojauta tiesiog spaudė mane iš viršaus… – prisiminusi sunkiausią gyvenimo etapą susigraudina Inga. – Atlikus MRT paaiškėjo, kad mano galvoje yra degtukų dėžutės dydžio auglys. Tada supratau – situacija rimta.“

Tetos akibrokštas

Susitaikyti su dramatišku gyvenimo posūkiu, nuteikti save kovai ir įtikėti pergale lengva nebuvo.

„Iš pradžių buvo žiauriai sunku – vos pagalvojusi apie savo būklę puldavau į ašaras… Kaskart… – širdį atveria Inga. – Savaitei mane paguldė į neurochirurgijos kliniką – darė biopsiją, tai yra, ėmė auglio mėginį. Košmariška procedūra…

Prisimenu, atvažiuoju su vyru pas jo 90-metę tetą, kuria rūpinomės, pranešti apie mano sveikatą. O ji pradėjo verkti ir puolė atsisveikinti su manimi – tiesiog iš karto palaidojo. Man buvo šokas. Grįždama namo verkiau… Paskui lygiai taip pat teta mane išlydėjo dar porą kartų, – šiandien jau su šypsena tragikomišką situaciją mena Inga. – Operacijos atsisakiau, nes tai labai rizikinga – užkliudytų nervą ir jau nešneki ar nevaikštai. Augliui suvaldyti užteko chemoterapijos ir švitinimo. Emociškai labai palaikė mano šeima. Su vyru kalbėjome apie viską: kas, kaip, o jeigu… Jis buvo geriausias mano psichologas, nors gydymo metu ligoninėje psichologas ateidavo į palatą. Ligoninėje kartais būdavo ir meno terapijos, kaniterapijos (terapija su šunimis), dekupažo užsiėmimai.

Po mėnesį trukusio gydymo sekė reabilitacija. Visa tai ir bičiulystės su bendraminčiais padėjo susigyventi su diagnoze bei patikėti, kad galiu pasveikti.“

Išgirdę vėžio diagnozę daugelis ją priima kaip mirties nuosprendį, nors šiuolaikinė medicina turi galios šį likimo sprendimą atšaukti. Vis tik Inga neslepia, kad pačios niūriausios mintys kurį laiką persekiojo ir ją.

„Galvojau, kad su šia diagnoze mano gyvenimas baigiasi… Mintyse ėmiausi derybų su likimu, kad leistų pabūti bent kol devintokė dukra baigs gimnaziją, – dalijasi moteris. – Kol gydžiausi, dukra stengėsi neparodyti man, kad liūdi ar nerimauja. Tik visai neseniai išsikalbėjome apie tai.“

Po nakties – aušra

Gyvenimo sutemas pakeitė aušra – Inga sulaukė pergalingo gydytojų verdikto: auglio augimas sustabdytas.

„Tik tada atsikvėpiau ir patikėjau, kad gyvenimas tęsiasi, – sako kolegė. – Kas pusę metų turėjau važiuoti tikrintis. Kiti įveikę vėžį nuolat gyvena baimėje, kad liga sugrįš. O aš tiesiog užverčiau šį gyvenimo puslapį. Negalvoju, kad liga gali atsinaujinti. Nesigręžioju atgal. Nors gydytojai rekomendavo atsisakyti tokių gyvenimo malonumų kaip pirtis ar kava, bet aš savęs negraužiu būgštaudama. Mėgaujuosi kava, pasikaitinu pirtyje – gyvenu savo gyvenimą tarsi nieko nebūtų buvę.“

Gražiausi servizai – kasdienai

Kovodama su liga Inga daug laiko skyrė apmąstymams, kas gyvenime yra svarbiausia, sugriovė senųjų įsitikinimų piramidę ir pastatė ją iš naujo. Teigiamos mintys į gyvenimą pakvietė pavasarį.

„Liga išmokė, kad reikia vertinti tai, ką turi, o ypač – artimus žmones, – išmintingai taria Inga. – Malonių dalykų nereikia atidėlioti ateičiai. Tiek mano tėvai, tiek ir aš pati anksčiau darydavau taip: nusipirkdavau, pavyzdžiui, gražų servizą ir padėdavau – bus svečiams. Žinai ką padariau atgavusi jėgas po ligos? Išsitraukiau pačias geriausias savo lėkštes, kurias buvau atidėjusi šventėms, nes dabar man kiekviena diena yra šventė! – nusijuokusi linksmai ranka mosteli Inga. – Nieko neatidėlioju. Gyventi reikia dabar, todėl tai ir darau. Noriu keliauti – keliauju. Noriu eiti – einu, nenoriu – neinu, nedarau. Stengiuosi nuvalgyti visas vyšnias nuo savo gyvenimo torto!

Visose gyvenimo situacijose pirmiausia stengiuosi įžvelgti teigiamą pusę. Anksčiau buvau kaip ir daugelis: išgirsti kokią naujieną ir kartoji, kaip viskas blogai. O dabar jaučiu, kad viduje kažkas pasikeitė. Tai, kas išties blogai – išgyvenau.“

Tuščio lizdo sindromas nepalietė

Suvaldžius didžiausią likimo audrą, Ingos šeimos gyvenime išmušė kitų permainų laikas. Vienturtė dukra Greta užaugo ir iškeliavo už Atlanto – į Jungtines Amerikos Valstijas studijuoti.

„Ar buvo apėmęs tuščio lizdo sindromas?“ – klausiu Ingos.

„Šiek tiek, – taria ji. – Greta nuo mažų dienų buvo sportininkė: iš pradžių keleri metai lauko teniso treniruočių, o paskui – irklavimas. Dukra mokėsi Šiaulių sporto gimnazijoje. Į namus grįždavo tik savaitgaliais arba vidury savaitės mudu su vyru nuvažiuodavome jos aplankyti. Taigi jau anksčiau buvome apsipratę, kad dukros nėra nuolat šalia.

Dabar jau ketvirtus metus Greta Amerikoje – Kanzaso valstijoje, kur studijuoja tarptautinius santykius. Dukra siuntė keletui universitetų savo duomenis ir Kanzaso universitetas pakvietė ją irkluoti, ten ji gavo stipendiją studijoms, taip pat universitetas apmoka jos pragyvenimą, maitinimą, išlaidas sportiniams drabužiams. Kas pusmetį už gerus sporto ir studijų rezultatus Greta gauna papildomą finansinį paskatinimą. Dukra pati save visiškai išlaiko ir dar pasitaupo. Su vyru juokaujam nė nejaučiantys, kad turime studijuojantį vaiką. Finansiškai prisidedame tik norėdami palepinti.

Šią gegužę Greta baigia studijas – skrisime į diplomų įteikimo šventę.“

Iki pilnos laimės trūksta… jorkšyro

Svarbiausia gyvenimo pareiga – sudėti pagrindus sėkmingam dukros gyvenimo startui, įvykdyta. Inga sako ramiai priimsianti bet kokį Gretos sprendimą: likti Amerikoje, grįžti į Lietuvą, o gal įsikurti Europoje. Mamos širdžiai terūpi viena – kad dukra tiesiog būtų laiminga.

Laimės akimirkomis pripildyti kasdienybę stengiasi ir pati Inga. Išjungusi darbo kompiuterį ir norėdama atitrūkti nuo įtempto naujienų srauto, ji lepinasi pirtimi, SPA procedūromis.

„Kelionėse, jei tik yra galimybė, visada užsisakome hamamą ir masažą, – pasakoja kolegė. – Taip pat mėgstu skirti laiko geram filmui, knygai ar spektakliui. O per atostogas leidžiamės į keliones: kartais pagulinėti prie baseino, o kartais – į pažintines.“

Ingos aplankytų pasaulio vietų sąraše – ne viena egzotiška ir tolima kryptis: Mauricijus, Maldyvai, Žydroji pakrantė, kruizas Karibų jūra, Jamaika, Meksika ar Majamis.

„Viena iš įsimintiniausių buvo kelionė į Maldyvus. Ir ne vien dėl to, kad ten nuostabaus grožio gamta, vaizdai tarsi iš atviruko. Tuomet buvo pandemija, karantinas, buvo rekomenduojama nevykti net ir tėvų aplankyti. O mes su draugėmis sugalvojome skristi atostogų į Maldyvus! Reikėjo testus pasidaryti, papildomus dokumentus, leidimus gauti ir pan. Juokavome, kad turbūt skrisime vienos, bet lėktuvas buvo pilnutėlis!“ – emocingai dalijasi Inga.

„Ar po tokių kelionių traukia grįžti į namus Pašilių soduose?“ – remiu kolegę prie sienos išpažinti meilę gimtinei.

„Gyvendamas Lietuvoje tikrai imi ilgėtis šiltos jūros ir smėlio, bet namie vis tiek geriausia, – šypsodamasi pripažįsta Inga ir tvirtai pakartoja dabar gyvenimu besimėgaujanti visa širdimi. – O kada daugiau? Kiti pradeda sulaukę 50-ties. Aš nelaukiu – pradedu dabar, nes viskam geriausias laikas ir yra dabar.

Išmokau daug gyvenimo pamokų. Visiems linkėčiau gerai pagalvoti, kam skiriate savo energiją. Ar verta sielotis dėl smulkmenų, rašyti piktą komentarą po straipsniu, pavydėti, laukti progos atkeršyti? Pamirškite – nenuodykite savęs, tiesiog gyvenkite.

O laimė – nebūtinai Maldyvai. Mudu su vyru dideliame name gyventi likome dviese. Anksčiau turėjome jorkšyro veislės šunelį. Dabar taip trūksta kokio rūpestėlio, norisi kažką žaismingai paniurkyti, – atvirauja Inga. – Taigi planuojame nusipirkti šuniuką. O gal paimsime iš prieglaudos.

Augintinis namams tikrai suteikia daugiau gyvybės. Nors su vyru ir dabar neliūdime – patraukiame vienas kitą per dantį, – juokiasi Inga. – Stengiamės į gyvenimą žiūrėti su humoru ir nesiraukyti, jei už lango apniukęs oras. Turi pats save įkvėpti ir sutelkti dėmesį į pozityvius dalykus.

Dabar mano gyvenime viskas yra taip, kaip norėčiau. Sako, nevyk Dievo į medį. Aš ir neveju – viskas yra gerai.“