14-metis ukrainietis: „Per sumautą karą turiu perimti tėvo vaidmenį“

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Ukrainos

Taip Charkove pareiškė Sergejus, kai jo paklausiau, ar jiedu su trylikamete Darina nėra per jauni rimtiems santykiams. Abu prisipažino, kad išgyvena pirmą įsimylėjimą, ir juokėsi sakydami, kad jei ne karas, tai nebūtų susipažinę.

„Aš su tėvais ir trejais metais vyresne seserimi Karina iki karo gyvenau Kozačaja Lopan kaime, esančiame vos du kilometrai nuo sienos su Rusija, ir iki tol Charkove buvau vos vieną kartą“, – pasakojo Darina.

Rusijai užpuolus Ukrainą mergaitei buvo vienuolika su puse metų, ir ji išgyveno didžiulę baimę, kai virš kaimo pakibęs priešų malūnsparnis ėmė leisti raketas į kaimynų namus.

„Baisiausia buvo tada, kai bombos ėmė lėkti į mūsų kiemą ir pataikė į tvartą, kuris supleškėjo. Sprogimams ėmus griaudėti visai šalia rūsio nuo lubų ėmė byrėti cemento gabalai, o sienos taip drebėjo, jog manėm, kad namas sugrius ir žūsim po nuolaužomis. Nebuvau tokių griausmų girdėjosi, maniau, kad apkursiu, prisispaudžiau prie mamos ir verkiau, o ji mane glostė ir ramino, bet jaučiau, kad mamos pirštai irgi dreba, ji irgi buvo be galo persigandusi“, – kalbėjo paauglė.

Aprimus bombardavimui atbėgę kariškiai liepė per penkiolika minučių susiruošti ir išgabeno į už keturiasdešimt kilometrų esantį Charkovą. Kaimo gyventojai buvo patalpinti mokykloje, tačiau jų šeima po kelių dienų atsikraustė pas mamos seserį Mariną, su vyru ir darželinuku vaiku gyvenančią dviejų kambarių bute Holodna Gora mikrorajone.

Minėtas Charkovo mikrorajonas yra priešingoje pusėje, nei yra Rusijos siena, todėl buvo tolėliau nuo fronto linijos ir čia bombos atskrisdavo rečiau. Tačiau priešai Charkovą siekė žūtbūt užimti ir kelis mėnesius be perstojo atakavo, tad sprogimai griaudėjo visame mieste ir Darina su tėvais dar ne kartą gavo bėgti slėptis į rūsį.

„Karo pradžioje man buvo labai baisu, o vėliau ėmė darytis liūdna, nes visos draugės su tėvais pabėgo į Vakarų Ukrainą ar užsienį; pamokos ėmė vykti nuotoliniu būdu ir nebeturėjau su kuo pabendrauti, nes Charkove nieko nepažinojau. Kai sutikau Sergejų, viskas pasikeitė, mes kiauras dienas dabar būname drauge, nenorėčiau atgal į kaimą, man čia patinka“, – pasakė Darina ir meiliai pažiūrėjo į vaikiną.

Šią valiūkiškai krykštaujančią paauglių porą, tokią laimingą ir švytinčią, tarsi gyvenančią paraleliniame pasaulyje, o ne rūškanų, karo rūpesčių ir netekčių išvargintų veidų apsuptyje, sutikau netoli metro sustojimo Holodnaja Gora mikrorajone. Vaikinas prilaikė merginą už rankos, kad ši nenukristų šokinėdama cementiniais šaligatvio paaukštinimais.

Prašymas leisti juos fotografuoti porelę nustebino, bet, trumpai susižvalgę, ėmė dar labiau juoktis ir sutiko, o vėliau ten pat ir išsikalbėjom.

Kadangi būtent Holodnaja Gora mikrorajone man teko gyventi tris savaites karo pradžioje, kai Charkovas buvo okupantų ypatingai nuožmiai bombarduojamas, ir toliau jaučiu tai miesto daliai keistą prisirišimą, tad kaskart čia atvykęs būtinai apsilankau Holodnaja Gora.

Vaikščiodamas po turgelį ir kalbindamas pažįstamas daržovių bei vaisių prekeives iš jų sužinau, į kokią pusę pafrontės mieste krypsta žmonių nuotaikos. Sužinau ir tai, kaip keičiasi perkamoji gyventojų galia ir ką praeiviai kalba apie Rusijos bei Ukrainos valdžią, karo eigą.

Netoli Rusijos sienos esantis Charkovas kaip buvo, taip ir liko labai pavojingu gyvenimui didmiesčiu. Čia, priešingai nei Kijeve ar Lvove, ir toliau neveikia teatrai, muziejai, mokyklos, vaikų darželiai, o oro pavojaus sirenos skamba beveik kas valandą. Žmonės Charkove dažniau išgyvena giminaičių ar draugų, kaimynų netektis, šeimos persiskyrimus ar išsiskyrimus, būsto ir darbo praradimus, depresiją ir atrodo labiau išvargę, o tokius plačiai besišypsančius, kaip Darina ir Sergejus, sutikti pavyksta retai.

„Jei ne Darina, tai dabar ištisas dienas tūnočiau namie ir važiuotų stogas nuo mamos „psichavimo“. Po to, kai tėvas Bachmute patyrė kontūziją ir greičiausiai liks paralyžiuotas, mama ėmė baimintis, kad toks likimas gali ištikti ir fronte kovojantį mano vyresnį brolį Dimą, tad ėmė gerti ne tik raminamuosius vaistus, bet ir degtinę. Tėvas dabar guli ligoninėje“, – liūdnai pasakojo Sergejus.

Paauglys sakė bandantis mamą sulaikyti nuo gėrimo ir paslepiantis butelį, bet ši ima taip šėlti, jog nėra kur dingti – degtinę turi jai atnešti, kad nuo mamos keliamo triukšmo neprabustų šešiametė sesutė Lena. Ši esą taip pergyvena dėl tėčio sužeidimų, jog ėmė mikčioti.

„Jei Lena nubunda, turiu guosti ir ją, ir mamą. Be to, per rietenas neretai ima loti du šunys, kuriuos pasiėmėm auginti, kuriuos kaimynai paliko bėgdami į užsienį… Namai tada ima panašėti į beprotnamį“, – apgailestavo vaikinas.

Sergejus irgi liko be geriausių draugų, nes šie tebėra išsibėgioję svetur. Paauglio nuomone, jo tėvas pasielgė garbingai, į kariuomenę užsirašęs savanoriu, nors mama teigia, kad pasielgė neapgalvotai ir kvailai, nes turėjo atleidimą nuo karinės tarnybos ir galėjo likti namie, o ne vykti į frontą.

Mama dėl šio sprendimo ilgai niršo, o tėvui patyrus kontūziją pareiškė, jog širdyje jautė, kad nutiks nelaimė ir, lankydama tėvą ligoninėje, nuolat jam tai primena, o šis ima keiktis, ir jiedu susibara.

„Mama dažnai pradėjo kalbėtis pati su savimi, ir vis niurna žodžius „jaučiau, kad geruoju tai nesibaigs, bet jis, kvailys, neklausė manęs, o dabar ką, gulės paslikas visą likusį gyvenimą, ir tuštinsis į pampersus“, – mamos žodžius kartojo Sergejus.

Paauglys teigė, jog mamai nervus gadina ir Rusijoje, šimtą kilometrų nuo Charkovo esančiame Belgorodo mieste, gyvenantis brolis Aleksejus, Sergejaus dėdė. Mama su juo nuo vaikystės buvo labai artima, iki karo dažnai susiskambindavo, tačiau dabar brolis kalba V. Putino žodžiais, sako, kad dėl visko kaltas Kijevas, kad rusų kariai neteisingai kaltinami žudę Bučoje, o sadistiškai elgiasi vien ukrainiečių kovotojai.

„Tokias nesąmones man rašė ir pusbrolis Kirilas, Aleksejaus sūnus, bet aš neapsikentęs pasiunčiau jį velniop ir užblokavau paskyrą internete. Per karą susipykome su visais giminaičiais Rusijoje ir vargu ar bebus kitaip“, – svarstė jaunuolis.

Sergejus išsidavė, jog neseniai pradėjo rūkyti, iš pradžių slapta vogė mamos cigaretes, o dabar prašo vyresnių bičiulių, kad nupirktų pakelį.

„Rūkau nedaug, po kelias cigaretes per dieną, ir dažniausiai tada, kai labai susinervinu. Žinau, kad tai nesveika ir kad man tik keturiolika metų, bet per sumautą karą kartais jaučiuosi toks pavargęs, lyg būčiau seneliukas“.

Paauglio teigimu, Darinai namuose irgi ne pyragai, nes mama pergyvena dėl armijon paimto vyro, dėl kiauru stogu kaime likusios sodybos, dėl prasidėjusių barnių su sesers vyru, nes šiam jų buvimas pradėjo įkyrėti. Be to, su vyresne seserimi Darina nelabai sutaria, o visos draugės išsivažinėjo.

„Kai labai lyja, su Darina sėdim mano kambaryje, o šiaip visą dieną stengiamės praleisti mieste. Į oro pavojaus pranešimus nekreipiame dėmesio – pripratome tiek, kad jų tarsi nebegirdime“, – pasakojo Sergejus.

Vaikinas sakė apie ateitį negalvojantis, nes nežinia, kas ir kaip bus po mėnesio. Tačiau norėtų, kad Darina negrįžtų į kaimą, o liktų Charkove. Jei Darinos mama sugalvos vykti į užsienį ir vešis ten dukras, Sergejus prašys savo mamos, kad leistų vykti kartu.

Apie profesijos pasirinkimą vaikinas sakė nekvaršinantis galvos, mat kol tęsiasi karas nėra prasmės, nes gal po poros metų jam irgi teks kariauti. Paauglys sakė kariauti nebijantis, tačiau nenorėtų likti neįgalus, kaip jo tėvas.

Kai draugiškai atsisveikinome ir jau buvau benueinantis, Sergejus staiga atsisuko ir paklausė: „Kodėl jūs ten – Europoje ir Amerikoje – negalite susitvarkyti su Putinu, kodėl to psicho nesunaikinat, kodėl karas tęsiasi tiek ilgai?“.