Vištupis – maitinanti upelė

 Vištupis – maitinanti upelė

Rytas Tamašauskas

Upelis Vìštupis, Vištùpis, Vištupỹs, *Pocišė – Smilgos intakas. Upėvardis išnyra 1647 m. dokumentuose (nad Ruczajem Wisztupiem), sinoniminis pavadinimas pastebėtas 1787 m. – Vištupis, kitaip Pocičė (nad Wisztupiem alias Pociczem leżącą).

Vandens gysla atsirandanti Urnėžių žemėse, einanti pro Ruminių žemes, tekanti beveik lygiagrečiai su Šiaulių–Kauno keliu, kaip paralelinė kitoje plento pusėje esančios Dotnuvėlės atošauka, įteka į Smilgą ties Krapilais, Bartkūniškiais ir Bogušiškiais.

Tai vienas sunkiausių vardų, norint įtikinamai paaiškinti pirminę vardo prasmę. Tariu, kas išvadose galėtų nugulti: šaknies balsių kaita žodžiuose, upėvardžio daryba ir reikšmės motyvacija iki galo nėra aiški.

Lengviausia solidžiai pasakyti, kad tai sudurtinis hidronimas, sudarytas iš bendrinių daiktavardžių višta ir upė. Dar primenant, kad vienas pamatinių žodžių vištà ,,naminis paukštis, laikomas kiaušiniams ir mėsai“.

Bet logika prieštarauja – juk vištų upelyje negalėjo būti, nes vištos skęsta. Vienaip, jei kalbėsi apie namines vištas, ir kitaip, jei apie vištelinių būrio paukščių šeimą – gerves, griežles, laukius, švygždas ir kitus laukinius tos šeimos paukščius. Na, taip, šalia sodybose naminių vištų gausu, todėl nesyk pastebėtos besikapstančios. Bet kuo tada višta, įprastas žemdirbio naminis paukštis, išskirtinė?

Kelių kartų mąstysenoje višta (tarsi viskuo prasikaltusi) ar su ja lyginimai, tikėjimai dažniau yra su geroka negatyvo doze (iš vaikystės patirčių: paniekinamai apie žmogų vištelė, vištos galva; rašo kaip su vištos koja; pasitaikė kaip aklai vištai grūdas; su vištomis gulti nuėjo; prieš nelaimę višta gieda; vištgaidis – nei vyras, nei moteris), todėl pirmiausia mintimis šiek tiek giniesi nuo tokio turinio.

Jei pritari minėtai upėvardžio darybai, toliau svarstai apie galimą reikšmės kilmę – dėl kokių paralelinių paukščio ir upės savybių pavadinta: dėl spalvos (dažniau buvo auginamos raudonos ir kanapėtos vištos), kitos vagos regimybės (kai kurios vištos yra skiauterėtos – su išauga, pailgu išsikišimu), tėkmės gausos ar menkumo (višta peri, dėslumas).

Pastebėjimai apie paukščio veiksmą įtikintų: mažą upelį gali peršokti višta; tiek vandens, kad ir višta neprigertų, – tai ir liaudies etimologijai ypač tiktų. Vištupis galėtų būti apibūdinama tuo pačiu, kaip ir menkų, mažų upių grupę išreiškiantys vardai.

Tiesą sakant, įtartina motyvacija, kodėl būtent pavadinta šio paukščio vardu. Gal pamatinis žodis daugiau gali pasakyti?

Tada nagrinėjant kitas žingsnis – „Lietuvių kalbos žodyne“ reikia išsirankioti tinkamus bendrašaknius žodžius su balsių kaita šaknyse: vìsti ,,daugintis, veistis“, veĩsti ,,auginti, dauginti (augalus, gyvulius, paukščius); plėsti, dauginti giminę“, veĩkti ,,imtis kokių veiksmų, darbų, daryti“, vaĩsius ,,kūdikis, vaikas; derėjimas, branda, derlius; veislė“, vaĩkas ,,palikuonis; berniukas, sūnus“.

Iš dalies apibendrindamas gali suformuluoti kalbinį klausimą: koks bendrumas tarp vištos ir vaiko, tarp vištos ir moters (lyties organas pavadinama pute „višta“; vaisiaus gemalas yra skystyje), – laukdamas mokslo argumentais, auditoriją provokuojančio ar šiek tiek humoru palydėto atsakymo.

Lietuvių kalbos duomenys padeda daugmaž suvokti galimą pirminę paukščio pavadinimo kiltį: višta – vislus paukštis. Taigi lyg ir Vištupis – maitinanti, vis atsinaujinanti, vandens gausa pasižyminti, daugėjanti upė.

Nors tokiõs prasmė̃s vienos šaknies upėvardžiui itin tiesiog tiktų bendrašaknis fiziografinis terminas viešmuõ ,,upokšnis, negili siaura upės vieta, kur smarkiai bėga vanduo“ (palyginkime Víešnautas, Viẽštautas, Trakupỹs – upelė, dešinysis Liaudės intakas, Miegėnų, Paberžės, Surviliškio apylinkės).

Bet vis dėlto – ar būtinai su paukščio vardu kildintinas upėvardis? Gal hidronimo reikšmę nustatyti padėtų iš kultūros kontaktų atsiradusios indoeuropiečių kalbų sutaptys? Štai bendrašakniai tų kalbų žodžiai, kuriems, kaip ir lietuvių kalbai, būdinga balsių šaknų kaita vis-, viš-, veis-, vaiš-, vieš-, reiškia: ,,daigas, užuomazga, atauga, atžala; daugėti, daugintis, auginti, būti; sprogti, skleistis; (iš)tekėti, išsilieti, ištirpti; vanduo, klampus skystis, pelkė, ištvinti, lietis, tekėti“.

XVII a. viduryje dotnuvių upėvardis užrašytas su dėmeniu višt-, taigi su šaknimi viš- ir formantu t. Dar archajiškesnės vardo lytys galėjusios būti tapačios jau apžvelgtiems lietuviškiems duomenims ir jų reikšminiams indoeuropietiškiems atitikmenims.

Paprastas tradicinis patvirtinimas, kad hidronimas kilmės požiūriu pagrįstas kokia nors su upe susijusia ypatybe, todėl galėtų aiškėti pradinė Vištupio vardo motyvacija – tekanti, vis smarkia vandens srove besiliejanti, atsinaujinanti, maitinanti upelė.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video