„Viską įmanoma išspręsti, bet reikia kalbėtis“
Krakių seniūnijoje, Šmotiškių kaime, šeimos židinį Jūratė ir Darius Dovydai puoselėja jau 23-čius metus ir neįsivaizduoja savo gyvenimo be gausios šeimos šurmulio./ Giedrės Minelgaitės-Dautorės nuotr.
Ieškodami savo antrosios pusės, žmonės kartais ir kitą pasaulio kraštą pasiekia, o štai Jūratė ir Darius Dovydai vienas kitą sutiko abiem mielame gimtosios žemės lopinėlyje. Krakių seniūnijoje, Šmotiškių kaime, gamtos apsuptyje įsikūrusioje sodyboje šeimos židinį jiedu puoselėja jau 23-čius metus ir neįsivaizduoja savo gyvenimo be gausios šeimos šurmulio, bendrų darbų, džiaugsmų ir rūpesčių. Patys šilčiausi įspūdžiai gula į širdį stebint, kaip viešnagės metu pro duris šmirinėja jauniausios iš dešimties šeimos atžalų, iš miesto užvažiuoja suaugęs sūnus, o pokalbio pabaigoje prabunda ir pietų nusnūdęs anūkas…
Jaukiame šurmulyje
„Aš užaugau viena. Man atrodė, kad labai smagu turėti vyresnių brolių, seserų, todėl norėjau savo vaikams suteikti tą jausmą“, – apie norą turėti gausią šeimą pasakoja Jūratė. Svajonė išsipildė – šeima užaugino penkis berniukus ir penkias mergaites. Suaugę vaikai – Lauris, Aira, Saimonas, Rasma ir dabar nuolatiniai svečiai tėvų namuose, juolab kad ir antrąsias savo puseles kai kurie suradę tame pačiame kaime. Dukra Santa su draugu išvykusi užsidirbti pinigėlių savarankiško gyvenimo pradžiai į užsienį. Tėvų lizdo dar nepaliko penkios atžalos, besimokančios Josvainių gimnazijoje: Rikantė, Raigirdas, Jordanas, Klaidas ir Milita.
„Jūs pamatytumėt, kaip mes išvykstame poilsiauti su visa šeima ir antrosiomis pusėmis – 19 žmonių! Jau džiaugiamės ir dviem anūkais, – šypsosi moteris. – Kartais pajuokauju, kad likę dviese mes gal neturėtume apie ką kalbėti. Nemokame būti ramiai, pripratome prie šurmulio, pasitarimo, bendrų reikalų.“
Čia ir dabar
Jūratės gimtinė – už pusantro kilometro, Darius užaugo irgi netoliese, Pajieslyje. Nors mokyklą lankė kartu, jaunesnis amžiumi kaimo vaikis tuomet Jūratės dėmesio nepatraukė. Drugeliai abiejų širdyse suplazdėję, kaip šypsosi pora, daug vėliau. „Aš galvoju, kad ateina gyvenime tas skirtasis žmogus. Yra kažkokia nematoma gyslelė, kuri žmones suriša“, – likimu tiki moteris, primindama, kad tolesnė santuokos sėkmė priklauso jau nuo pačios poros, gebėjimo, kaip tam deimantui, „apsišlifuoti“. „Neapsišlifuoja tie kampai – ir nėra šeimos“, – konstatuoja Jūratė.
O kaip tai pavyksta šio pasakojimo herojams? „Na, charakteriai mūsų ganėtinai skirtingi. Ji tokia tarškutė, reiklesnė, aš daugiau nusileidžiu, – švelniai į žmoną žvelgia Darius. – Faktas, kad reikia vienam prie kito taikytis. Jeigu kiekvienas prioritetu laikysime savo principus, tai nesusikalbėsime ir nieko gero nebus. Pagal vieno dūdelę negali šokti.“
Jūratė įsitikinusi, kad problemas reikia spręsti kalbantis ir išsakant viską, kas guli ant širdies, neatidėliojant ir nenutylint. „Ir vaikams tą patį sakau – jeigu kas nors blogai, neslėpkime, kalbėkime čia ir dabar. Nes jeigu tylėsi – bus dar blogiau. Nors „nekalbadienių“ ir pas mus pasitaiko, bet aš neiškenčiu, pirmoji atlyžtu“, – juokiasi moteris.
Sprendžia kartu
Prakalbus apie vaikus paaiškėja, kad jų nuomonė šeimoje vertinama kaip ir suaugusiųjų. „Su jais visada tariamės. Vaikai savo nuomonę pareiškia, ne tokie maži. Planuojame, ką pirksime šį mėnesį, ko ne, kam pataupome“, – dėsto Darius. Draugiškoje šeimoje taisyklės visiems aiškios: pirmiausia perkama tam, kuriam labiausiai reikia. Be to, vyresnieji vaikai ir patys vasaromis užsidirba, susitaupo. „Kai vaikas pats užsidirba, jis žino pinigų vertę“, – sako Darius. O Jūratė priduria, kad materialinės vertybės jų šeimoje nėra prioritetas: svarbiausia, kad visi būtų sveiki, o pinigų gana tiek, kiek yra.
Meilė darbui ir žmonėms
Darbštumas Jūratės ir Dariaus šeimoje yra savaime suprantama vertybė, perimta iš tėvų. Sodyboje daug kas įrengta savo pačių rankomis. „Kaime tarp darbų tik spėk suktis. Visada gyvenome ūkiškai, turim visą būrį ožkų, vištų, triušių, tad visi kartu ir plušame: tai prie malkų, tai prie šieno, tai prie daržo. Vaikai patys žino, kokius darbus reikia padaryti, visi turi savo pareigas, mokosi atsakomybės, nors žinoma, būna visko, kaip ir kiekvienoje šeimoje pasitaiko, kad kažką ir pamiršta“, – nusišypso moteris.
Paprašius pasidalyti patirtimi, kaip išugdyti darbštumo ir pareigos jausmą, Jūratė susimąsto: „Pirmiausia, reikia labai daug ištvermės ir kantrybės. Kantrybė – tai pakartojimas, parodymas, priminimas, bet ne darbo atlikimas už vaiką. O tėvai kartais puola daryti už vaiką, kad būtų greičiau, paprasčiau… Už atliktą darbą visada reikia vaiką pagirti.“
Užuojauta, nesavanaudiškumas – tai savybės, kurias vaikams skiepija ši šeima. „Mokome, kad bėdoje visada reikia padėti kitiems ir nelaukti atlygio. Štai kad ir mūsų kaimas: jeigu vienam bėda, eini pas jį padėti, jeigu tau bėda – ateina pas tave. Visas kaimas taip draugiškai gyvename ir vaikus taip mokome“, – pasakoja Darius.
Linkėjimas – neatsitverti siena
Na, o jaunoms šeimoms, dar tik pradedančioms bendro gyvenimo kelią, pašnekovai linki susikalbėjimo ir supratimo: „Viską įmanoma išspręsti, bet reikia daug kalbėti, neatsitverti siena. Skubėjimas skirtis yra nenoras kalbėtis. Nebūna vieno kalto, todėl reikia abiem sėsti ir kalbėti, tada rasite ir kompromisą.“
