Šviesos nešėja
„Mokytojas turi būti šviesulys ir turtinti jauno žmogaus dvasinį pasaulį“, – įsitikinusi jau 32 metus pirmoje ir vienintelėje savo darbovietėje – Kėdainių profesinio rengimo centre lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja dirbanti rokiškietė Birutė KONSTANBLACKAITĖ. Net ir šiuo laiku, kai pedagogika mūsų šalyje išgyvena būties iššūkius – lėšų nepriteklių bei prestižo tirpsmą, moteris didžiuojasi savo profesija ir kiekvieną dieną mokinių širdyse kursto tyros meilės gimtajai kalbai ugnį.
„Esu lietuvė ir lietuviškumo dvasia manyje nepaprastai tvirta. Savo mokiniams skiepiju, kad mūsų šaknys labai svarbios, todėl būtina išsaugoti tautinę tapatybę“, – sako ponia Birutė, o aš negaliu atsigėrėti, kaip rūpestingai nepriekaištinga tartimi ji iš lūpų paleidžia, regis, tiesiog išmyluoja kiekvieną lietuvių kalba tariamą žodį. Mintyse šypteliu pamaniusi, kad pašnekovė puikiai tiktų būti eksponatu lietuvių kalbos garso muziejuje.
– Kaip prisimenate savo mokyklos metus? Visi įsivaizduojame, kad pedagogai turėjo būti pirmūnai.
– Mokytis labai norėjau nuo pat vaikystės. Nekantravau, kada sukaks septyneri metai ir galėsiu pradėti eiti į mokyklą. Aš esu gimusi rugsėjį ir rugsėjo 1-ąją dar neturėjau septynerių, tad labai išsigandau. Mat tada, jei rugsėjo 1 dieną vaikui dar buvo šešeri metai, jis galėjo į mokyklą pradėti eiti ir kitąmet. Prisimenu, tėvų prašiau, kad būtinai leistų eiti šiais metais. Veržte veržiausi į mokyklą. Nuo pat pirmos klasės mokyklos aura mane traukte įtraukė. Buvau labai gera mokinė iki pat vienuoliktos klasės – tada tiek buvo. Matyt, iš šeimos atsinešiau begalinį stropumą, pareigingumą, darbštumą. Visą laiką mokiausi penketais (tada buvo penkiabalė sistema).
Tiesa, buvo vieneri metai kitokie. Augau Rokiškio rajone, Suvainiškyje. Ten buvo tik aštuonmetė mokykla, tad ją baigusi išvažiavau už 21 kilometro į Pandėlio vidurinę mokyklą. Man buvo sunkus tas pereinamasis laikotarpis ir devintoje klasėje truputėlį strigo matematika. Metinį matematikos pažymį turėjau ketvertą. Nors mokyklą baigiau penketais, bet negalėjau gauti aukso medalio, nes devintoje klasėje turėjau tą ketvertą.
Visus mokslo metus buvau labai atsakinga, darbšti, be galo daug mokiausi. Lygiai tokia pat buvau ir studijų metais. Visada buvau ir dabar esu labai reikli sau, reikli esu ir savo mokiniams.
– Ar buvo pedagogas, kuris Jus įkvėpė?
– Taip. Iki šiol prisimenu Pandėlio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Danutę Gaškaitę, kurios dėka aš ir pasirinkau lietuvių kalbą ir literatūrą.
Kad būsiu mokytoja, žinojau nuo pradinių klasių, todėl man buvo keista, tiesiog nesuvokiama, kaip kiti gali nežinoti, kur stoti. Aš seniai žinojau – mokytoja ir niekas kitas. Tik tiksliai nežinojau, kokio dalyko. Patiko visi, tačiau būtent Pandėlio vidurinėje mokykloje mane sužavėjo D. Gaškaitės pamokos. Ypač literatūros. Pati lietuvių kalba man irgi labai patiko. Esu įsimylėjusi savo gimtąją kalbą, į ją tiesiog įsikibusi.
Prisimenu, atsinešė mokytoja į pamoką Dabartinės lietuvių kalbos žodyną parodyti, kad toks yra. Mane tas žodynas taip sužavėjo, kad aš būdama devintokė paprašiau tėvelių pinigų. O žodynas kainavo nemažai, man regis, devynis rublius. Jie nustebo, kad aš pirksiu žodyną. Visų nuostabai nusipirkau ir skaičiau. Daug žodžių atradau, jų reikšmių, susidomėjau kirčiavimu. Tada supratau, kad dar kalbu netaisyklingai, nes kalbėjau daugmaž savo tarme. Po pamokų ateidavau pas mokytoją į mokyklos biblioteką, nes ji dar ir ten dirbo. Mes bendraudavome. Ji pasakodavo apie knygas, rekomenduodavo, ką perskaityti. Mokytoja man sakydavo: „Žinai, vaikeli, dabar aš kalbu ne už pinigus, tai kalbu tarmiškai.“ Tai aš irgi pajuokauju, kad kai kalbu ne už pinigus, galiu kalbėti ir ne visai taisyklingai – ne ta prestižine bendrine kalba. Na, o kai parvažiuoju į tėviškę, regis, automatiškai persijungia ir pradedu tarmiškai kalbėti. Toj aplinkoj bendrine kalba negaliu kalbėti. Regis, svetimkūnis kažkoks esi. Kaip su savo kaimo žmonėmis galiu kalbėti netarmiškai? Sakys, išpuikėlė kokia.
– Jūsų tartis, mano ausiai, nepriekaištinga. Tai sunkus įdirbis?
– Nesunku, kai yra noras. Manau, kad kalba yra žmogaus vizitinė kortelė. Aš labai norėjau kalbėti gražia, taisyklinga lietuvių kalba ir iki šiol noriu, todėl visą laiką tobulinu kalbą, domiuosi, kas yra nauja, visada skaitau žurnalą „Gimtoji kalba“. Jei suabejoju dėl kokio žodžio reikšmės ar kirčiavimo, tai žodynas visada yra parankinė mano knyga. Visada žavėjausi taisyklinga tartimi ir noriai jos mokiausi. Studijų metais iš visų dėstomų kalbos dalykų man labiausiai patiko fonetika ir akcentologija – kirčiavimas.
– Tai bene sudėtingiausia lietuvių kalbos sritis.
– Taip, bet man tai buvo lengva ir aš gerai išmokau. Manau, net sudėtingiausią dalyką lengva išmokti, jeigu moko įdomi asmenybė. Mane be galo žavėjo kalbininkas Antanas Pakerys. Jis tada buvo Pedagoginio instituto rektorius ir mums dėstė fonetiką ir akcentologiją. Žavėjausi jo asmenybe, tad ir mokytis buvo paprasta.
[quote author=“B. Konstanbalckaitė“]Manau, su mokiniais reikia bendrauti kaip su sau lygiais – neaukštinti savęs. Jie labai jaučia, kas dirba nuoširdžiai, o kas, kaip sakoma, valdiškai, neatiduodamas savęs. Aš kitaip nemoku – atiduodu visą save.[/quote]
– Meilė gimtajai kalbai iš Jūsų tiesiog spinduliuoja. Ar pavyksta tai perduoti ir savo mokiniams?
– Labai stengiuosi. Kai tai darai nuoširdžiai, pavyksta. Su mokiniais kalbamės apie Lietuvą, gimtąją kalbą, jie girdi tokią mano tartį ir sako: „Mokytoja, bet kokia Jūs esate patriotė.“ Toks džiaugsmas užplūsta, kai mokiniai pajunta tai, kas yra mano širdyje.
Manau, su mokiniais reikia bendrauti kaip su sau lygiais – neaukštinti savęs. Jie labai jaučia, kas dirba nuoširdžiai, o kas, kaip sakoma, valdiškai, neatiduodamas savęs. Aš kitaip nemoku – atiduodu visą save.
– O kaip pradėjote mokytojauti būtent Profesinio rengimo centre?
– 1985 m. dirbti į Kėdainius atvažiavome kelios lituanistės, baigusios tuometinį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą (dabar Edukologijos universitetas). Buvusios bendramokslės dabar dirba Šviesiojoje gimnazijoje, Šėtoje. Kai susitikdavome, jos sakydavo: „Na, kodėl tu ten dirbi? Eik į „normalią“ mokyklą, daugiau pasieksi.“ Iš tiesų studijos gerai sekėsi, mokiausi penketais. Institutą baigiau diplomu su pagyrimu, pirmoji rinkausi, kur važiuoti dirbti. Ir kai aš pasirinkau profesinę mokyklą Kėdainiuose, nors buvo galimybė rinktis vidurinę mokyklą ir Vilniuje, ir Kaune, ir kituose miestuose, tai visus labai nustebino. Vėliau buvau kalbinama keisti profesinę mokyklą į prestižiškesnę, bet aš sakydavau: „Ne darbo vieta puošia žmogų, o žmogus darbo vietą.“ Aš čia tiesiog įaugau.
Kolegos iš bendrojo ugdymo mokyklų kartais pasako: „Ką tu ten gali juos mokyti? Kokie gi čia pas jus mokiniai ateina. Jiems juk nieko nereikia.“ Nesutinku, kad jiems nieko nereikia. Mūsų mokiniai yra tokie pat jaunuoliai kaip ir visose kitose mokyklose. Galbūt jie menkesnių gebėjimų ar buvo apleisti pedagogiškai, bet jie mums yra svarbūs. Kiekvienas jaunas Lietuvos žmogus yra svarbus ir jį reikia ugdyti. Taip, mūsų mokiniai nepasižymi akademiniais pasiekimais ir ne to jie ateina į mūsų mokyklą, bet literatūra, mano manymu, ugdo asmenybę ir man tai svarbiausia. Aš nesielvartauju, jeigu jie daro daug klaidų, bet labai džiaugiuosi, jeigu jie kaip asmenybės ūgteli, jeigu ką nors iš mano pamokų išsineša, pradeda kitaip mąstyti, išmoksta samprotauti, jei matau, kad pakyla jų savivertė, kad jie ima pasitikėti savimi, patiki, kad gali. Manau, jie bus geri darbuotojai ir ras savo vietą po saule. Juk reikia ir gerų statybininkų, ir suvirintojų, ir automechanikų. O materialiai galbūt jie gyvens dar geriau už mane. Bet svarbiausia, kad jie būtų geri žmonės. Tai mano siekiamybė.
– Pragmatiškai į pasaulį žvelgiantys žmonės stebisi, kam mokiniui gaišti laiką analizuojant grožinės literatūros kūrinius, jei jis nori būti verslininkas ar statybininkas. Taigi kam?
– Anksčiau manęs to paties klausdavo ir mano mokiniai. Bet nepamirškime, kad ir verslininkas ar statybininkas, be savo profesijos, dar yra ir žmogus. O žmogui reikia visapusiško išsilavinimo. Literatūra moko pažinti save, pasaulį, kitą žmogų. Be to, literatūra ugdo vertybes. Aš pati augau su knyga ir mane formavo literatūra. Kartais kalbu kūrinių veikėjų žodžiais. Literatūra – samprotavimas apie gyvenimą. Kai mokomės samprotauti, literatūra nepakeičiama. Literatūra moko gyventi. Knygose slypi begaliniai lobiai, dvasiniai turtai.
[quote author=“B. Konstanbalckaitė“]Norėčiau, kad pamokose būtų galima daugiau laiko skirti asmenybės ugdymui. O dabar viskas sutelkta į pažymį, egzaminus. Privalomas lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas kaba virš mūsų galvų it Damoklo kardas, todėl reikia lėkti, skubėti, neatsilikti nuo mokymo programos.[/quote]
– Man pačiai per literatūros pamokas įdomiausia būdavo, kai analizuodami kūrinius su mokytoja nuklysdavome į iš tų temų išplaukiančias diskusijas apie gyvenimą, žmogaus pasirinkimus jame ir pasirinkimų pasekmes. Ar Jums su moksleiviais taip nutinka?
– Be abejo, ir tai yra įdomiausios pamokos. Literatūra tiesiog provokuoja kalbėti apie gyvenimą. Nuo literatūros – teksto, mes pereiname prie gyvenimo. O kaip smagu, kai mokiniai irgi diskutuoja, turi savo nuomonę. Mano mokiniai žino, kad pamokose, kai analizuojame literatūros tekstus, kalbame apie gyvenimą ir aš klausiu nuomonės, negali būti vartojamas vienas žodis – „nežinau“. Aš juk neklausiu fakto. Jie gali nežinoti, kada vyko Žalgirio mūšis, bet kai klausiu, ką jie mano, kaip jiems atrodo, kaip jie supranta, būtina kalbėti. Juk taip formuojamas kritinis mąstymas, gebėjimas turėti savo nuomonę ir ją argumentuotai reikšti.
Norėčiau, kad pamokose būtų galima daugiau laiko skirti asmenybės ugdymui. O dabar viskas sutelkta į pažymį, egzaminus. Privalomas lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas kaba virš mūsų galvų it Damoklo kardas, todėl reikia lėkti, skubėti, neatsilikti nuo mokymo programos.
– Dabar pedagogika išgyvena ne pačius geriausius laikus. Švietimui trūksta lėšų, visuomenėje svyruoja mokytojo profesijos prestižas. Jus tai liūdina?
– Taip, mane skaudina, kad mokytojo darbas yra nuvertintas ir požiūris į mokytoją taip pat nekoks. Man truputėlį keista, kad mokytojo darbą gali vertinti visi.
Kitas dalykas – kai studijavau, mums buvo teigiama, kad mokytojas yra kūrėjas, režisierius, nes kiekviena pamoka tam tikra prasme yra spektaklis. O dabar mokytojas yra tapęs paslaugų teikėju. Tai mane žemina. Nuoskaudą jaučiu ne todėl, kad atlyginimai maži. Aš niekad nedirbau tik dėl pinigų. Mane visad tenkina tiek, kiek yra. Moku džiaugtis kitais dalykais – daugiau dvasiniais. Skaudina tai, kad šita profesija yra tapusi neprestižine, kad esą pedagogo kelią renkasi tik tie, kurie daugiau niekam nėra tikę. Tai žeidžia. Juk aš mokiausi labai gerai ir galėjau rinktis bet kurią specialybę, bet norėjau būti tik mokytoja. Drąsiai galiu teigti, kad esu mokytoja iš pašaukimo ir tą pašaukimą suradau labai anksti.
Taip pat ne vieną kartą esu pajutusi, kad prasčiau vertinami tie mokytojai, kurie dirba profesinėse mokyklose. Atrodo, kad bendrojo ugdymo mokyklose dirba aukščiausios prabos mokytojai, o profesinėse – nelabai vykę ar tiesiog žemesnio lygio. Tai tikrai netiesa.
[quote author=“B. Konstanbalckaitė“]Kad būsiu mokytoja, žinojau nuo pradinių klasių, todėl man buvo keista, tiesiog nesuvokiama, kaip kiti gali nežinoti, kur stoti. Aš seniai žinojau – mokytoja ir niekas kitas.[/quote]
– Kas tokiu metu įkvepia nepaisant visko savo darbe įžvelgti prasmę ir dirbti su užsidegimu?
– Turbūt tai, kad jaučiuosi esanti mokytoja iš pašaukimo ir pozityvumas. Visada sakau: „Yra šviesos ir tamsoje.“ Reikia matyti tai, kas gera ir gražu. Ir apskritai visur matysi tai, ką nori matyti. Nors mūsų visuomenėje pagarbos mokytojui ir nedaug, bet man negėda pasakyti, kad esu mokytoja ir tuo didžiuojuosi.
– Pirmą kartą Jus pamačiau meno parodoje. Vadinasi, jums artimas ne tik rašytinis menas – literatūra?
– Poetą Henriką Radauską draugai vadino menų alkoholiku. Man taip pat tinka šie žodžiai. Domiuosi visais menais. Man kultūriniai poreikiai yra labai svarbūs ir jei savaitę kitą nenueinu į kokį renginį, aš alkstu, man trūksta dvasinio peno. Esu smalsi, man viskas įdomu, noriu, kad mano dvasinis augimas niekad nesustotų. Manau, mokytojas yra tas žmogus, kuris turi nešti šviesą, turtinti jaunų žmonių dvasinį pasaulį, bet tada jis ir pats turi būti labai šviesus, dvasiškai labai turtingas, todėl aš to ir siekiu.
– Kas Jums kasdienybėje yra didžiausias džiaugsmas – tas šviesulys, dėl kurio verta nugyventi kiekvieną dieną?
– Bendravimas. Mokiniai. Štai visai neseniai klasėje taip susižalojau, kad teko pabūti namie. Išeinu su ramentais į miestą, sutinku mokinius, jie sako: „Mokytoja, kada grįšit? Mes Jūsų taip pasiilgom.“ Sugrįžau, jie: „O, pagaliau!“ Tai didžiausias džiaugsmas. Noriu eiti, noriu matyti tas akis, mielus veidus. Visada prisirišu prie savo mokinių, jie baigia mokyklą, išeina ir, regis, taip trūksta, bet vėl prisijaukinu kitus. Kiekvienas mokinys yra savitas, nepakartojamas. Mokykla – mano gyvenimas.
