Interjero dizainerės širdyje – meilė Lietuvai

Kupina energijos, darbšti, veikli, kūrybinga, išvaizdi, charizmatiška – viskas, ko reikia šiuolaikiniam sėkmingam meno žmogui. Tokia yra šio interviu herojė – interjero dizainerė Brigita BUTKEVIČIŪTĖ. Su tokiais žmonėmis kaip Brigita įdomu ir lengva bendrauti. O pasibaigus pokalbiui, norisi palinkėti kuo didžiausios kloties ir pastūmėti dar į priekį, nes tokiais žmonėmis norisi žavėtis ir džiaugtis jų pasiekimų rezultatais, pasakyti jiems gerą žodį. Tad kviečiu susipažinti ir kartu pasimėgauti tuo įdomiu pokalbiu su kėdainiete, tikrų tikriausia Lietuvos patriote, kuri be interjero dizaino turi ir daugiau įdomių veiklų.

– Brigita, rengiant vieną iš savo straipsnių, susiradau Jus kaip interjero dizainerę. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad be šios veiklos Jūs turite ir dar kelias… Gal galėtumėte plačiau jas apibūdinti?

– Ilgai dirbant prie kompiuterio kartais norisi atsitraukti ir sukurti kažką apčiuopiamo rankomis. Netikėtai susiklostė galimybė mokytis siuvimo, tad tai tapo nauju užsiėmimu, o galvojimas, ką padovanoti žmonėms, kurie turi viską, ko jiems reikia, privertė vėl į rankas pasiimti pieštukus ir pradėti piešti iliustracijas. 

– Kuri iš Jūsų veiklų yra pagrindinė, o kurios tik malonūs darbeliai? 

– Jeigu kalbant apie tai, iš kurios veiklos aš gaunu pajamas, tai yra interjero dizainas. Jam skiriu daugiausia savo laiko ir energijos. Tačiau visos veiklos man yra svarbios ir norėčiau išmokti pasiskirstyti laiką taip, jog visoms veikloms galėčiau skirti po lygiai.

[quote author=“Brigita Butkevičiūtė“]Kai buvau paauglė, mano kambario sienos buvo žalios su geltonais burbulais. Žinoma, dabar taip sienų nebedažyčiau, bet džiaugiuosi, kad nuo jaunystės tėvai neslopino mano idėjų ir kūrybos.[/quote]

– Brigita, kuo Jus sužavėjo ir pavergė interjero dizainerės profesija?

– Man visada labai patiko namai, niekada nebuvo nusispjaut, kokioje erdvėje aš gyvenu. Kai buvau paauglė, mano kambario sienos buvo žalios su geltonais burbulais. Žinoma, dabar taip sienų nebedažyčiau (juokiasi), bet džiaugiuosi, kad nuo jaunystės tėvai neslopino mano idėjų ir kūrybos. 

Interjero dizainas yra tarytum daugelio dalykų samplaika – spalvos, daiktai bei jų dizainas, augalai, tekstilė, menas, projektavimas, braižyba ir t.t. Vienu metu turi domėtis labai daug dalykų ir tai niekada neleidžia sustoti ar nuobodžiauti. Ir tikrai patikinsiu, kad, norint gyventi jaukiai ir gražiai, nebūtina turėti daug pinigų, tereikia kūrybiškumo ir šiek tiek laiko bei pastangų. Labai malonu matyti, kai tarytum iš nieko, žingsnis po žingsnio, daiktas po daikto namas virsta namais.

[#gallery=2319#]

– Kurti gyvenamą aplinką svetimiems, nepažįstamiems žmonėms nėra lengva užduotis – juk tai visiškai svetimi žmonės, kuriuos matote galbūt pirmą kartą gyvenime. Nežinote jų pomėgių, gyvenimo būdo. Kaip pavyksta atrasti tą bendrą matymą, kokie turėtų būti kliento namai?

– Pokalbis, pokalbis ir dar kartą pokalbis. Kiekvienas klientas papasakoja šiek tiek, kokie jo lūkesčiai, kokią jis turi viziją, kuo gyvena, kokias spalvas mėgsta ir pan. Tuomet aš suguldau visą informaciją savo galvoje, vyksta didelė minčių maišalynė, kol viskas po truputį sugula į vietas ir taip gimsta projektas.

Manau, kad dauguma klientų renkasi interjero dizainerį ir pagal jo darbų stilistiką bei braižą, tad dažniausiai sunku susikalbėti su tais, kurie tuo nelabai pasidomėjo. 

– Ar yra buvę situacijų, kai vis dėlto Jūsų ir kliento požiūriai nesutapo?

– Kiekvienam žmogui, dirbančiam tokį darbą, taip yra buvę ir tai yra visiškai normalu. Žmonės skirtingi, tad natūralu, kad kartais aš nesuprantu klientų arba jie nesupranta manęs. Daugelis interjero dizainerių susiduria su problema, kad žmonės žino geriau už tave, nes tai yra jų namai. Tada kyla klausimas, kam tave samdo. Juk nuėję pas gydytoją nesakome, kaip operuoti mums koją. Taip ir interjero dizaine yra specifinių dalykų, kuriuos geriau patikėti profesionalui. Kiekvienas dizaineris atsižvelgia į kliento norus, į tai, kas jam patinka. Tikslas yra padaryti, kad viskas tarpusavyje derėtų tiek vizualiai, tiek atliktų tinkamai savo funkciją. Tikrai kiekvienas specialistas siūlo jums tam tikrus sprendimus tik dėl to, kad gyventumėte savo namuose patogiau ir harmoniškiau.

– Manau, kiekvienas menininkas, dizaineris turi savo mėgstamiausią ar, jo nuomone, labiausiai vykusį darbą. Kokiu savo suskurtu interjero dizainu labiausiai didžiuojatės Jūs? 

– Iš tiesų kiekvienas projektas ir kiekvienas klientas yra kažkuo išskirtinis ir turintis tam tikro cinkelio. Ir kiekvienas užbaigtas projektas su laimingais klientais paglosto širdį. Smagiausias dalykas šiame darbe yra, kai tam tikri projektai atneša naujas draugystes arba padeda susitikti su senais pažįstamais. 

– Minėjote, jog be interjero dizaino piešiate iliustracijas. Kam jos skirtos?

– Mano iliustracijos kol kas yra skirtos mano draugams, jas dažniausiai piešiu kaip dovanas tam tikrom ypatingom progom. Juk šiais laikais visi viską galime nusipirkti, tad pačių rankomis gamintos dovanos yra pačios vertingiausios. Vienas mano viešesnis darbas yra draugės vaikiškų kepurių prekės ženklo „čiubas“ iliustracijos, kurios dabar kartu su jos kurtomis kepurėmis atsiduria pas daugelį Lietuvos vaikų. 

Be to, ilgai dirbant prie kompiuterio kartais norisi atsitraukti ir pailsinti smegenis, tad piešimas man yra lyg savotiška meditacijos forma.

[#gallery=2320#]

– Taip pat užsiminėte ir apie dar vieną naują veiklą – siuvimą. Ką siuvate?

– Šiuo metu siuvu įvairius pavyzdžius, bandau įgyvendinti savo galvoje esančias idėjas. Tiksliau pasakius, gryninu idėją ir savo viziją. Tikiuosi greitu metu galėsiu apie tai papasakoti garsiai (juokiasi). 

– Skamba labai paslaptingai… Ar galėčiau įkišti nosį šiek tiek giliau?

– Nors ir netikiu frazėmis, jog laimė mėgsta tylą, bet… kol viskas dar taip trapu ir šviežia, norisi tai pasilaikyti sau.

– Nebijote, jog bus devyni – amatai, dešimtas – badas? 

– Aš augau su posakiu: „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“. Iš tiesų nuo pat mažens esu labai žingeidus žmogus ir viskas, kas susiję su rankdarbiais ar menu, man yra labai įdomu. Esu baigusi muzikos ir dailės mokyklas, daug metų šokusi šiuolaikinius šokius, studijas taip pat rinkausi meno/dizaino krypties, tad man visiškai nekeista, kad niekur toli nuo to aš nepabėgau. Yra labai teisinga mintis, kuri tikrai veikia gyvenime, kad kuo daugiau veiki, tuo daugiau ir padarai.

[quote author=“Brigita Butkevičiūtė“]Šiuo metu siuvu įvairius pavyzdžius, bandau įgyvendinti savo galvoje esančias idėjas. Tiksliau pasakius, gryninu idėją ir savo viziją.[/quote] 

– Prieš kurį laiką atlikote trijų mėnesių praktiką Ispanijoje, Fuerteventuros saloje. Kokia tai buvo praktika? Kokios patirties, žinių įgijote?

Šioje praktikoje dalyvavau su Kėdainių profesinio rengimo centru, kuriame mokiausi siuvimo. Aš manau, kad visos tokios praktikos yra kur kas svarbesnės ne dėl savo profesinių įgūdžių, kuriuos, žinoma, taip pat patobulini, bet dėl savo emocinės, kultūrinės patirties. Tu atsiduri tarp žmonių su visiškai kitu požiūriu į gyvenimiškus dalykus. Saloje, kurioje neauga beveik niekas, pučia vėjas, krantus skalauja vandenynas, aplink vien uolos ir sausros išalintas gruntas, kur nuolatos šviečia saulė ir lietus lyja vos kelias dienas per metus. Dažniausią frazę, kurią išgirsti iš žmonių yra „no pase nada“, kuri reiškia „nesijaudink dėl to“. Jie tikrai niekur neskuba ir, manau, kad gyvena pagal savo salos taisykles. 

Ten reikėtų nors trumpam pagyventi kiekvienam lietuviui, kad bent šiek tiek atsipalaiduotų nuo lėkimo, perdėto reagavimo į kiekvieną smulkmeną ir suprastų, ką reiškia šviežio oro gaiva po lietaus. Skamba juokingai, bet mano kolegos sakė, kad aš esu beprotė, nes aš vienintelė saloje džiaugdavausi, kai pliaupdavo lietus. Po tiek dienų saulės ir dulkių ore lietus yra didžiausia atgaiva. Atrodydavo, kad net salos peizažas nusidažydavo kitomis spalvomis.

– Nebuvo pagundos ir noro ten pasilikti ilgesniam arba net visam laikui? Juk tai – Ispanija, kur visada šilta, saulė šviečia, žmonės linksmesni… 

– Ši vieta tikrai visada liks mano širdyje lyg namai, nes ten liko ir žmonės, su kuriais praleistas laikas buvo neįkainojamas. Galbūt nuskambės naiviai, bet aš esu vienas iš tų jaunų žmonių, kuris nori kažką duoti savo tautai ir kurti savo šalį, gyventi čia, Lietuvoje. Man patinka Lietuvos gamta, man patinka šnekėti lietuviškai, čia yra mano žmonės. Žinoma, vasarą mėgstu labiau nei žiemą, bet kaita yra reikalinga gyvenime. 

Žinau tik viena, kad tikrai vieną dieną ten grįšiu. Ne vienas ten pagyvenęs žmogus sako, kad ta sala turi kažką magiško savyje, ir tai yra tiesa, ta sala turi laisvės pojūtį. O kam nepatinka laisvė? 

– Brigita, esate tarsi barbė devyndarbė. Nepavargstate nuo tokios veiklų gausos? Nebijote perdegti?

– Tikrai nesijaučiu nei barbė, nei devyndarbė (juokiasi). Svarbiausia – susiskirstyti prioritetus. Kai pavargsti, reikia pailsėti, o ne mesti tai, ką darai. Labai dažnai žmonės galvoja, kad tam tikri dalykai jiems atsibodo ar nebepatinka, bet tai dažniausiai būna paprasčiausias nuovargis. Tad viskas, ko reikia, tik truputį atsitraukti į šoną.

[#gallery=2321#]

– Apie Jūsų darbus jau žinome nemažai. Gal galėtumėte plačiau apie save papasakoti?

– Gimiau ir užaugau Kėdainiuose. Čia prabėgo mano vaikystė. Kaip jau minėjau, baigiau Kėdainių muzikos ir dailės mokyklas, šokau šiuolaikinio šokio grupėje, baigiau Šviesiąją gimnaziją. Po mokyklos išvažiavau mokytis į Vilniaus dizaino kolegiją interjero dizaino, vėliau sekė kūrybinių industrijų studijos VDU. O paskui, pabaigus abejas studijas, visą laiką migravau tarp Kėdainių ir Vilniaus. Tai yra du miestai Lietuvoje, kuriuos aš laikau savo namais. 

Visą laiką kuriu interjero dizaino projektus ir bandau save atrasti dar ir kitose veiklose. Galbūt vis dar ieškau savo kelio, o galbūt tiesiog neįdomu eiti tik tiesiai, taip ir nepamatant, kiek daug aplink įdomių dalykų. Žinot, čia kaip kelionėse – gali važiuoti mašina ir matyti pro langą gražų ežerą ir nuvažiuoti toliau. Bet man įdomiau sustoti, nueiti iki to ežero, išsimaudyti ir tada važiuoti toliau. Vieniems užtenka pamatyti, kitiems reikia patirti savo kailiu. Matyt, aš tas antrasis variantas. 

Žinau tik viena, kad jei priešais yra kalnas, aš visada būtinai turiu į jį užlipti. Gali apeiti aplink, bet taip ir nepamatyti gražiausios panoramos nuo jo. Nuo pat mažens esu užsispyrusi ir mėgstu siekti savo tikslų, kad ir kaip sunku kartais būna. Bet tie rezultatai visada būna labai saldūs. 

– Nors užsiimate tokia gausybe veiklų, tačiau laikas sau taip pat yra būtinas. Koks jis? Ką veikiate laisvalaikiu?

– Mano laisvalaikis yra skirtas knygoms ir gamtai bei laikui su man brangiais žmonėmis. Iš tiesų visas laisvalaikis vyksta visiškai pagal metų laikus: žiemą daugiau skaitau, vaikštau į visokius renginius po stogu. Negaliu pakęsti šalčio fiziškai, tad įvairūs žiemos sportai ne man arba aš dar šio džiaugsmo neatradau. O šiltuoju metų sezonu prasideda mano laikas, daug keliauju Lietuvoje, mėgstu atrasti dar nematytas vietas. Nors Lietuva yra maža, tačiau daugiau nei pusės beveik nė vienas lietuvis ir nėra aplankęs. Kiek daug nuostabių kampelių yra Lietuvoje ir kiek daug renginių vyksta vasarą, net neįmanoma visų aplankyti. Be to, nors vieną kartą per metus su draugu išvažiuojam su palapinėm į mišką prie ežero, visiškai atitrūkti nuo išorinio pasaulio. Su visais artimaisiais per savo gimtadienį turiu tradiciją plaukti baidarėmis, mėgstu įvairius koncertus po atviru dangumi. Iš tiesų stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti gryname ore.

– Spėju, kad visokių idėjų ir minčių Jūsų galvoje apstu. Kokių dar turite siekių, kuriuos norėtumėte įgyvendinti?

– Aš manau, kad mano siekiai yra labai žemiški ir paprasti. Noriu tiesiog visą gyvenimą daryti tai, kas man teikia laimę – kurti. Kurti namus, kurti meną, kurti santykius, kurti patį gyvenimą… Be to, užaugusi supratau, kad svarbiausias dalykas yra tai, jog aš ir mano mylimi žmonės būtų sveiki, nes juk, žinot, tūkstančio dalykų reikia sveikam ir tik vieno sergančiam – sveikatos. O visus materialius ir apčiuopiamus dalykus mes galime pasiekti patys, tereikia kartais daugiau pasistengti.