Vilma Paulauskienė: „Darbas mokykloje man prie širdies“

Pravėrus „Atžalyno“ gimnazijos socialinės pedagogės Vilmos PAULAUSKIENĖS kabineto duris mane pasitinka šilta šypsena ir klausimas: „Kodėl aš?“. Skubu paaiškinti, kad pakviesti pokalbio pastūmėjo išgirsti labai šilti buvusių ir esamų gimnazistų atsiliepimai. O bekalbant paaiškėja, kad prieš 20 metų su dar trimis savo kolegėmis V. Paulauskienė tapo viena iš pirmųjų socialinių pedagogių ne tik Kėdainių rajone, bet ir visoje Lietuvoje (!). Kas gi paskatino rinktis būtent šią specialybę? Kuo patraukė ši tuomet dar nežinoma, nauja sritis?

Pirmosios Lietuvoje

– Papasakokite, kodėl nusprendėte pasirinkti būtent socialinio pedagogo profesiją.

– Aštuonias klases baigiau „Atžalyne“. O vidurinę – Panevėžio A. Damaševičiaus medicinos mokykloje ir kartu įgijau medicinos sesers išsilavinimą. Mano pirmoji profesija yra medicinos sesuo. Medicinoje aš išdirbau ilgokai – 15 metų. Paskui išėjau dirbti į Kėdainių vaikų globos namus „Saulutė“ (dabar – Pagalbos šeimai centras). Ten bedirbant su kolegėmis sugalvojome, kad reikia stoti mokytis į universitetą pedagogikos. Nuvažiavome su kolegėm į Klaipėdą, nuvežėme dokumentus. Iš mūsų trijų tik aš į valstybės finansuojamą vietą įstojau. Studijavau penkerius metus, po trečio kurso jau įsidarbinau čia, „Atžalyne“. Tais laikais, 1999 m., mes buvome keturios socialinės pedagogės visame Kėdainių rajone ir vienos pirmųjų Lietuvoje. Danutė Lukoševičienė dirba „Aušros“ progimnazijoje, Loreta Krylaitė – dabar savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyboje, Vilma Sakalauskienė – Šviesiosios gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ir aš. Tuo metu tai buvo nauja specialybė. Socialiniai pedagogai Lietuvoje atsirado 1999-aisiais.

[quote author=“V. Paulauskienė“]Darbas mokykloje man prie širdies, nes man patinka bendrauti su paaugliais. Patinka jų požiūris į gyvenimą, į problemas, patinka tai, kaip jie moka džiaugtis, tiesiog man patinka jauni žmonės.[/quote]

– Kuo jus vis tik patraukė ši specialybė?

– Man patinka bendrauti. Darbas ligoninėje sesele man irgi patiko – įeini į palatą ir į tave atsisuka žmonės. O štai vaikų globos namuose buvo daugiau popierinio darbo ir man tai nepatiko. Bendravimo buvo mažai. Darbas mokykloje man irgi prie širdies, nes man patinka bendrauti su paaugliais. Patinka jų požiūris į gyvenimą, į problemas, patinka tai, kaip jie moka džiaugtis, tiesiog man patinka jauni žmonės.

– Kaip pasikeitė jūsų darbo pobūdis nuo to laiko, kai pradėjote dirbti ir dabar?

– Socialinis pedagogas yra vaiko advokatas. Bet tai nereiškia, kad mes turime tik ginti vaiką ir spręsti visas jo problemas. Kita vertus, kas yra problema? Vienam vaikui, kuris mokosi dešimtukais, yra aktyvus, jam viskas sekasi, yra problema pasirinkti, ką studijuoti. Kitam, kuris mokosi prasčiau, irgi iškyla lygiai tokia pati problema. Tos problemos yra labai nevienodos. Problema gali būti ir bendravimas su bendraamžiais, arba tarkim, negali susikaupti, nes augintinis mirė.

Visuomenė mūsų specialybę galbūt labiau sumaterialina, sieja su socialinėmis problemomis: nemokamu maitinimu, mokinio reikmenimis ir pan. O iš tikrųjų šiais laikais socialinis pedagogas yra beveik psichologas.

Mokinių mylima pedagogė

– Iš buvusių ir esamų „Atžalyno“ gimnazistų teko girdėti vien tik teigiamų atsiliepimų apie jus. Vienas iš jūsų buvusių auklėtinių Arūnas Lysenka sakė: „Daugelis su mūsų klase nesusitvarkė, kol auklėtoja tapo Vilma Paulauskienė Ji mus šauniai sutvarkė. Ji mokėjo prieiti, nukreipti, kur reikia, ir sutramdyti.“ Kaip jums vis dėlto pavyksta rasti bendrą kalbą su mokiniais?

– Kaip jau sakiau, man patinka bendrauti su paaugliais, galbūt todėl nesunkiai randame bendrą kalbą. Prieš 12 metų gavau auklėtinių klasę. Joje buvo 15 vaikinų ir 5 merginos. Taip, su jais lengva nebuvo, bet buvo ir labai smagu. Jiems reikėjo aiškiai parodyti kryptį. Su auklėtiniais kalbėdavome absoliučiai apie viską.

Paaugliai dabar kitokie

– Ar dabartiniai paaugliai kitokie, negu buvo anksčiau?

– Bendravimo prasme nelabai skiriasi. Dabartiniai paaugliai yra pilietiškesni. Jeigu, tarkim, pamato kažką negero, jie nebijo pasakyti. Be to, dabar paaugliai turi daugiau drąsos ir labiau pasitiki savimi. Kai pradėjau dirbti prieš 20 metų, vaikus dažnai reikėjo paskatinti, kad jie eitų, kažką darytų, bandytų, o dabar mokinius kartais tenka netgi pristabdyti (šypsosi).

Pamenu, prieš keletą metų tokį atvejį: mokinys sumanė baigti gimnaziją vien dešimtukais. Tai pagirtina, aišku. Bet jis tai darė tiesiog perlipdamas per save. Prasidėjo nemiga, įtampa… Pasikalbėjome su juo, sakiau, kad jam reikalingos žinios, o ne vien dešimtukai.

[quote author=“V. Paulauskienė“]Dabar paaugliai turi daugiau drąsos ir labiau pasitiki savimi. Kai pradėjau dirbti prieš 20 metų, vaikus dažnai reikėjo paskatinti, kad jie eitų, kažką darytų, bandytų, o dabar mokinius kartais tenka netgi pristabdyti.[/quote]

– Ir jis paklausė jūsų?

– Paklausė ir tapo labai geru gydytoju.

– O ar būna taip, kad vaikui atėjus pas jus su savo problema jūs griebiatės už galvos ir nežinote ką daryti?

– Būna. Bet tokiu atveju pirmiausia nuraminu mokinį ir sutariame, kad jis ateitų pas mane vėliau, o aš tuo metu ieškau sprendimo būdų. Rajone mes nesame vieni, yra kolegų, su kuriais galima pasitarti, yra savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba, kur prireikus galima kreiptis. Na, juk mes, socialiniai pedagogai, nesame visažiniai, reikia ir mums patarimų. Bet viskas, matyt, ateina su patirtimi, aišku, priklauso ir nuo požiūrio.

Sėdi savo rogėse

– O ar pavyksta „neparsinešti“ namo tų problemų? Ar pavyksta atsiriboti nuo jų?

– Kartais pavyksta, o kartais ne. Taip, mus mokė kaip atsiriboti, pailsėti, bet ne visada teorija veikia praktikoje. Būna ir taip – vakare atsiguli, pradedi galvoti ir šauna į galvą geniali mintis, ką ir kaip daryti!

– Sakoma, kad pedagogui darbą reikėtų keisti kas septynerius metus. Sutinkate su tuo?

– Sutinku. Prieš keletą metų dar teko padirbėti skyriaus vedėja „Atžalyne“. Bet vėlgi pasikartosiu, kad darbas su popieriais ne man. Todėl vis tik grįžau prie socialinio pedagogo darbo. Taigi galiu drąsiai sakyti, kad dabar aš sėdžiu savo rogėse (šypsosi).

– Juk ne tik iš problemų sprendimo susideda jūsų darbas?

– Tikrai ne. Yra ir švietėjiška veikla, klasės valandėlės, socialinių įgūdžių pamokėlės vaikams, konsultacijos tėvams, įvairios ekskursijos, susitikimų su aukštųjų mokyklų atstovais organizavimas, įvairūs renginiai, akcijos ir pan. Veiklos tikrai netrūksta.

Apie visuomenės požiūrį

– Ar keičiasi visuomenės požiūris į socialinį pedagogą?

– Žinoma, keičiasi. Pokyčiai tebevyksta. Pirmiausia noriu pasakyti, kad vaikai yra mūsų, suaugusiųjų, elgesio atspindys, ir ne vien tik šeimos, nors, aišku, šeima daro didžiausią įtaką. Keičiasi vaikai, keičiasi suaugusieji ir keičiasi požiūris apskritai į mokyklą, į socialinius pedagogus, į mokytoją. Ir, deja, reikia pripažinti, kad keičiasi į mokytojui nepalankią pusę. Dauguma mokytojų rajone – vyresnio amžiaus, jaunų mokytojų mokyklose nedaug. Džiaugiamės, kad pas mus, į „Atžalyną“ atėjo dirbti jauna matematikos mokytoja.

Apie vyresnes mokytojas tėvai dažnai savo vaikams mėgsta pasakyti: „Tai šita mokytoja dar mane mokė, buvo taip ir anaip ir panašiai…“ Vaikams suformuojama išankstinė nuomonė apie vieną arba kitą mokytoją. Ir tai nėra gerai.

Didžiulę įtaką vaikams daro ir žiniasklaida, socialiniai tinklai. Neseniai nuskambėjo garso įrašas iš Žiežmarių mokyklos, kur mokytoja šaukė ant mokinių. Teko girdėti ir žinomo Lietuvos žmogaus atsiliepimą šiuo klausimu. Kalbu apie Algį Ramanauską-Greitai. Jo pasisakymas man atėmė žadą… Juk jį žino visi, jaunimas jį seka socialiniuose tinkluose, o jis rodo tokį nederamą pavyzdį! Tokie dalykai tiesiog neleistini. Taip ir yra formuojamas jaunimo, visuomenės požiūris nebūtinai į socialinį pedagogą, bet į mokytoją apskritai.

Mes esame mokytojai – kas matematikos, kas lietuvių kalbos, kas socialinis, bet mokytojai. Visi mes su vaikais dirbame.

Puiku, kai tėvai nuo mažens vaikui įdiegia pagarbą vyresniam žmogui apskritai, nesvarbu, kokia jo profesija bebūtų. Tenka apgailestauti, kad toks reiškinys nėra dažnas šiais laikais.

Esu girdėjusi, kaip tėčiai kartais kalba susitikę su draugais ar pažįstamais parduotuvėje ar kur kitur – kas antras žodis keiksmažodis, nors šalia stovi jų vaikai. Atkreipiau dėmesį į tuos vaikus mokykloje. Maniau, išgirsiu keiksmažodžių laviną. Ir ką jūs manote, aš klydau! Tokiems vaikams norisi už tai padėkoti.

Apskritai, požiūris į mokytoją ir mokyklą toks – kas beatsitiktų, mokykla ir mokytojas kalti, tėvai tarsi paliekami nuošaly, o kartais dar ir tie patys tėvai užsipuola mokytojus, savo kaltės, gink Dieve, neįžvelgdami. Kai kurie šiuolaikiniai tėvai visiškai nusimeta nuo savęs atsakomybę – mokykla turi vaiką išmokyti, turi padaryti… Bet juk viskas ateina iš šeimos, pagrindai formuojami šeimoje.

Na, tarkim, vaikas namuose girdi, kaip tėvai negražiai kalba apie senelius. Taigi jis lygiai taip pat negražiai atsilieps jau ne tik apie savo senelius, bet ir apskritai apie vyresnius žmones.

Todėl tėvai turėtų labai gerai pagalvoti, ką galima kalbėti šalia esant vaikams, o ko ne.

[quote author=“V. Paulauskienė“]Puiku, kai tėvai nuo mažens vaikui įdiegia pagarbą vyresniam žmogui apskritai, nesvarbu, kokia jo profesija bebūtų. Tenka apgailestauti, kad toks reiškinys nėra dažnas šiais laikais.[/quote]

– O ar toks požiūris nesumažina motyvacijos dirbti savo darbą?

– Tikrai ne. Viską atperka geros emocijos! Aišku, tų gerų emocijų norėtųsi daugiau, bet jų yra: štai džiaugiamės vaikais, kurie nepraleido nė vienos pamokos per visus mokslo metus, mokiniai neserga, nebėga iš pamokų, nėra piktybiškai gadinančių gimnazijos turtą, nėra vagysčių. Vaikai turi daugiau pilietinio sąmoningumo, sąžiningumo. Smagu (šypsosi).

– O kaip su patyčių problema?

– Na, pasišaipymų, matyt, buvo ir bus visais laikais. Skaudžių patyčių problemas sprendžiame labai griežtai. Teko susidurti ir su patyčiomis virtualioje erdvėje. Su vaikais dirba psichologė, mes su kolege, klasių vadovai, jei reikia, įtraukiame ir tėvus.

– Koks jūsų laisvalaikis?

– Siuvinėjimas man geriausias atsipalaidavimo būdas, – parodo darbo kabinete ant sienos pakabintą įrėmintą darbelį. – Dar mezgu, siuvu. Turiu padariusi nemažai darbelių, galbūt pavyks surengti jų parodėlę Krakių ambulatorijoje.

– Kiek laiko užima išsiuvinėti vieną darbelį?

– Na, kadangi viso vakaro vien siuvinėjimui skirti negaliu, tai užtrunku apie savaitę. Be rankdarbių, dar patinka skaityti knygas. Ir keliauti mėgstu. Štai sūnų Norvegijoje aplankiau, su drauge Briuselyje buvome, su kita planuojame važiuoti į Veličkų druskų kasyklas Lenkijoje.