Laikas ir vieta, kur žmonės nusimeta kaukes (FOTOGALERIJA)

 Laikas ir vieta, kur žmonės nusimeta kaukes (FOTOGALERIJA)

Ramybe ir pilnatve alsuojanti Tėvo Stanislovo išpuoselėta nuošaliosios Paberžės sakrali ir asketiška aplinka – vieta, kurios prieglobsčio reikia nuo skubėjimo ir kasdienybės pavargusiam žmogui, norinčiam atgauti pusiausvyrą, pasisemti gerų emocijų, įkvėpimo ir stiprybės tolimesniam ėjimui vingiuotu gyvenimo keliu.

Žmonės iš visos Lietuvos į Paberžę plūsta ne tik įkvėpti jos gryno oro ir prisiliesti prie iškilaus vienuolio atminimo, bet ir pasiklausyti pasaulinio lygio atlikėjų. Čia jau septynerius metus rengiamas tarptautinis Paberžės muzikos festivalis.

Šio Tėvo Stanislovo atminimui skirto festivalio meno vadovas ir vienas iš organizatorių žymusis operos solistas Liudas Mikalauskas atviras – tokios atgaivos širdžiai ir sielai nebūtų be festivalio mecenatės ir globėjos „Vikonda“ grupės valdybos pirmininkės Jolantos Blažytės bei labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ palaikymo bei paramos.

Anot L. Mikalausko, čia, Paberžėje, koncertai visada yra išskirtiniai ir ypatingi, kartais pravirkdantys net ir patį stipriausią…

Tokios atgaivos širdžiai ir sielai nebūtų be festivalio mecenatės ir globėjos „Vikonda“ grupės valdybos pirmininkės Jolantos Blažytės bei labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“, kuriam vadovauja Virginija Ragauskienė (kairėje), palaikymo bei paramos. Į festivalį kasmet stengiasi atvykti ir politikas Viktoras Uspaskich./„Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.Bažnytėlė tapo per ankšta

Tėvo Stanislovo atminimui skirto festivalio meno vadovas ir vienas iš organizatorių Liudas Mikalauskas įsitikinęs, jog festivalis niekada neprasideda nei nuo pirmų, nei nuo antrų, nei nuo trečių metų – jį reikia užauginti.

„Atlikėjai bet kada gali atvažiuoti į bet kokį renginių ciklą, bet festivalis, mano manymu, yra žiūrovas ir publika, kurie pamilsta tam tikrą renginių ciklą ir į jį metai iš metų važiuoja“, – taip apie jau septynerius metus iš eilės vykstantį tarptautinį Paberžės muzikos festivalį kalba jo meno vadovas.

Regis, šiam festivaliui tikrai pavyko užaugti ir užsiauginti lojalią publiką. Vienas iš organizatorių prisimena, kaip pirmais metais publiką talpinusi bažnytėlė galiausiai tapo per ankšta.

„Prisimenu dar pirmuosius Tėvo Stanislovo Paberžės festivalius, kai tikrai sutilpdavome į bažnyčią, nebūdavo ypatingai daug žmonių, o štai Paberžės festivalio septintaisiais organizavimo metais jau reikėjo statyti įgarsinimo aparatūrą ir teleekranus lauke, nes mažutėje Paberžės bažnytėlėje nebetilpo publika – sueidavo žmonės vienas prie vieno, sustodavo susispaudę, vos atlikėjams būdavo vietos, kur atsistoti.

Per tuos septynerius metus publika užaugo. Vien į paskutinio Tėvo Stanislovo gimimo ir mirties metinių proga rengto festivalio koncertus susirinko daugiau nei po keturis šimtus žmonių, kurie vos tilpo susėsti šventoriuje…

Tai va, matot, kaip yra – kažkada prasidėjęs nuo mažo renginių cikliuko, kvietęs žmones, turint laiko atvykti į Paberžę, festivalis peraugo tiesiog į poreikį. Tam tikras datas kiti net iš anksto pasižymi, vos ne prieš metus, kada bus organizuojamas festivalis, ir jo labai laukia“, – džiaugiasi L. Mikalauskas.

Liudas Mikalauskas yra dėkingas festivalio mecenatei Jolantai Blažytei už pasitikėjimą ir suteiktą galimybę organizuoti širdžiai mielą renginį./„Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.Mecenatės palaikymas – labai reikšmingas

Pasiteiravus, ar festivalio sėkmei turi įtakos tai, kad jo koncertai yra nemokami, L. Mikalauskas sako: „Religinių festivalių neįmanoma padaryti mokamų, bet to net ir nereikia.

Aišku, neabejotinos įtakos tarptautinio Paveržės festivalio sėkmei turi tai, kad jį remia ilgametis mūsų partneris labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ bei turime asmeninį verslininkės Jolantos Blažytės palaikymą.

Ji yra iš tų žmonių, kuriems tokie renginiai ir kultūra yra svarbūs. Ne tik beveik kiekviename koncerte, bet ir baigiant kasmet festivalį, ji apsilanko uždaryme. Ir iš mecenatės tenka išgirsti žodžius: „Planuokim ir ruoškim kitų metų festivalį“.

Toks jos palaikymas yra tikrai labai reikšmingas.“

L. Mikalauskas taip pat pabrėžia, jog reikėtų neužmiršti ir Kėdainių rajono savivaldybės, kuri pastaruosius kelerius metus prisideda prie festivalio finansavimo, taip pat prisideda ir Lietuvos kultūros taryba.

„Turint tokį bazinį finansavimą, visą laiką įmanoma pasikviesti pačius garsiausius atlikėjus ir surengti žmonėms nemokamų renginių ciklą.

Tai yra smagu, nes vien tik atvykti į Paberžę kai kuriems yra nemažos išlaidos.

Tiesa, šioje vietoje festivalis vėl bando kiek įmanoma padėti: kaip žinia, iš Kėdainių buvo organizuojamas nemokamas transportas norintiems atvykti į Paberžę“, – pažymi L. Mikalauskas.

Paberžėje koncertavo net ir tokie garsūs atlikėjai kaip Gintarė Jautakaitė ir Martynas Levickis./Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.Vertina rengėjų pasitikėjimą

Vis tik jis pripažįsta, jog organizuojant tarptautinį Paberžės muzikos festivalį kaskart susiduriama ir su nemenkais iššūkiais: „Finansavimas kaskart po truputį kyla, tačiau atlikėjai kiekvieną kartą taip pat vis brangsta ir tampa vis sunkiau ir sunkiau nupirkti tas programas, kurias nori.

Kitas iššūkis – kaip pakviesti kažką naujo, kai jau septintas festivalis ir, atrodo, visi patys mylimiausi tautos atlikėjai jau buvo suvažiavę į Paberžę ir parodę savo įvairiausias programas.“

Tačiau šiuo atveju neįmanomų misijų nėra – kiekvienas festivalis savitas ir unikalus, pritraukiantis vis daugiau žiūrovų, norinčių jį aplankyti ir paklausyti geriausių atlikėjų.

L. Mikalauskas yra dėkingas festivalio mecenatei J. Blažytei už pasitikėjimą ir suteiktą galimybę organizuoti širdžiai mielą renginį.

„Mes su Jolanta Blažyte visą laiką apsitariam programas ir atlikėjus, tačiau meno vadovu festivalio rengėjai yra paskyrę mane.

Jaučiu pasitikėjimą iš jų pusės ir dėlioju programas, kurios, mano nuomone, yra pačios geriausios Lietuvoje tuo metu, – apie organizacinius reikalus pasakoja pašnekovas. – Man dažniausiai tenka suktis meno pasaulyje tarp įvairiausių atlikėjų, jų programų, matyti tas programas, todėl dažniausiai taip ir susiklosto, kad ką būnu gražiausio, geriausio pamatęs per pastaruosius metus, tą ir norisi pakviesti į Paberžę. O pasiūlymai, kuriuos pateikiu, niekada nebūna atmesti. Aišku, labai smagu, kad iš rengėjų pusės man suteikiamas toks pasitikėjimas.“

Prieš koncertą pats pjovė žolę

Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.L. Mikalauskas pastebi, kad organizuoti festivalį Paberžėje visada buvo gana paprasta ir ne tik dėl to, jog tai – ypatinga vieta: „Paberžė visą laiką turėjo paprastą organizavimo pobūdį. Dėl ko? O dėl to, kad pati Paberžė kaip vieta jau turi savo įdirbį.

Čia gyvenančios Regina Galvanauskienė ir Alina Galvanauskienė rūpinasi šia vieta, Tėvo Stanislovo klebonijų pastatais. Taigi, vietinė infrastruktūra ten jau yra, taip pat visą laiką būdavo ir vietinių žmonių pagalba.

Organizuojant renginius visada iškyla kokių nors labai mažų, smulkių problemų – visada reikia sukti galvą, tai kėdes kur sustatyti, tai kokią patalpą atrakinti, kad būtų galima kur prisiglausti atlikėjams. O Paberžėje to rūpesčio nėra – iš Reginos ir Alinos visą laiką girdime: „Jūs niekuo nesirūpinkit, mes viską padarysim, viską sutvarkysim.“

Tokios smulkmenos organizuojant renginį kartais yra labai sudėtingos, o Paberžėje tai visą laiką buvo labai paprasta.“

Festivalio organizatorius pabrėžia, jog labai svarbu ir tai, kad prieš festivalį sulaukia pagalbos iš Gudžiūnų seniūnijos, kuriai priklauso Paberžė. Dabar šios seniūnijos darbuotojai visada pasirūpina, jog prieš renginį būtų nupjauta žolė ir sutvarkyta aplinka, tačiau Liudas prisimena ir tokį nuotykį, kai Paberžėje prieš vieną koncertą žolę teko pjauti pačiam.

„Prieš vieną koncertą atvažiavau gal aštuntą valandą ryte ir pamačiau, kad žolė nepjauta. Ką daryti? Susiorganizavau žoliapjovę ir pjoviau. Žmones reikės juk kažkur susodinti…

Visko yra buvę, – juokėsi prisiminęs linksmasis festivalio meno vadovas. – Bet atvažiavus į Paberžę visą laiką ramu.“

Padeda „Viltis–Vikonda“ savanoriai

Ramu L. Mikalauskui dar ir dėl to, kad iš J. Blažytės labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ visą laiką būna papildomų pagalbos rankų – savanorių, kurie padeda organizaciniame darbe.

„Atrodo, būna smulkmenos, bet jos labai mielos žmonėms, kad ir, pavyzdžiui, pastatytas vandens gertuvas ar vaišinama ledais prie įėjimo – tai leidžia žmogui pasijusti laukiamu svečiu.

Savanoriai mielai atlieka tokius, rodos, smulkius, bet reikšmingus darbus, – džiaugsmo neslėpė pašnekovas. – Važiuoju į tuos koncertus kaip meno vadovas, kaip vienas iš pagrindinių organizatorių ir galiu vis pasidžiaugti – nelakstyti iš vienos vietos į kitą, bet leisti sau pajusti malonumą kartu, bendrystėje tiek su fondu, tiek su Paberžės bendruomene įgyvendintu projektu. Tai tikrai yra didelė laimė.“

Paberžėje nuo pat pradžių vyksta tradiciškai trys renginiai – Tėvo Stanislovo gimimo, mirties metinėms ir dar vienas vasarą, tačiau L. Mikalausko, manymu, su tokia pagalba, su tokiu žmonių palaikymu net aštuonių, devynių ar dešimties koncertų ciklas būtų visiškai nesudėtingas.

Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotrVisą koncertą praverkė

Paklaustas, koks buvo jo paties mėgstamiausias koncertas iš Paberžėje organizuotų, L. Mikalauskas pasidalijo itin jautriu prisiminimu: „Praėjusiais metais koncertavo Gintarė Jautakaitė. Tai buvo pirmasis jos gyvas koncertas, kurį aš girdėjau Lietuvoje.

Prisimenu, sėdėjau priešais Tėvo Stanislovo klauptą ir praverkiau visą koncertą.

Per tiek metų spėjau Paberžėje pasijusti kaip namie. Kai čia atvažiuoji, jautiesi kaip savas, kai gali leisti sau parklupti ant kokio medinio klaupto ir paverkti… Ne visada „eina“ kokioje kitoje svetimoje erdvėje tai padaryti.

Mes, žmonės, užsidedame psichologines kaukes ir bandome save varžyti, neleisti emocijoms išplyšti, o Paberžė tą leidžia.

Ir jeigu yra tikrai geras atlikėjas, tai, žiūrėk, ir pats gali pravirkti ir leisti išsivalyti tai vidinei emocijai.“

Kitų metų festivaliui jau pasiruošė

Nors dar iki kitų mestų festivalio daug laiko, tačiau organizatoriai jau dėlioja planus ir būsimas veiklas. Viena iš jų – ketinama vėl atgaivinti bendradarbiavimą su Kėdainių muzikos mokykla ir organizuoti vaikų stovyklą Paberžėje.

Šiais metais dėl COVID-19 jos organizuoti nebuvo galima.

Charizmatiškasis festivalio organizatorius ir meno vadovas Liudas Mikalauskas neslepia kartu su festivaliais užgimusios ir vis stiprėjančios savo meilės Paberžei.

„Būdavo labai smagus laikas, kai su šeima atvažiuodavau gyventi į Paberžę kokioms penkioms ar šešioms dienoms kartu su keletu kitų garsių Lietuvos atlikėjų. Susirinkdavome būti su vaikais, dirbti su jais, ruoštis festivaliui ir tas jausmas nepakartojamas, kai apsirengęs paprastais rūbais, ne kokiu kostiumu, kartais net ir apsiavęs vilnones kojines, darbuojiesi kur nors kokioje drungnoje klebonijoje, diriguojant vaikams arba chorui… – mintimis į praeitį nusikėlė pašnekovas. – Man tokia stovykla visada būdavo tarsi metų poilsis. Tokio tarsi aktyvaus darbo, bet kartu ir pabuvimo asketizme, Tėvo Stanislovo dvasioje – tas labai veikdavo.

Taigi šitas stovyklas prisimenu kaip vienas iš gražiausių akimirkų, todėl labai tikiuosi, kad šiais metais vėl pavyks tai įgyvendinti.“

Ateinančių metų tarptautiniam Paberžės muzikos festivaliui, pasak vieno iš organizatorių, viskas jau yra suderinta, Kultūros ministerijai paraiška priduota, konkretūs atlikėjai yra numatyti. Tačiau kol kas jų įvardinti nesinori.

„Kol kas yra per anksti. Žinau tendenciją, kad per daugiau nei pusę metų gali kone kardinaliai viskas pasikeisti – tai vienas negali, tai kitas išvyksta, tai vienokios ar kitokios problemos, o jų visą laiką būna, šiuo metu dar daugiau atsiranda – todėl nenoriu viešinti. Tačiau programa yra parengta. Taigi, tikėkimės, kad galėsime žygiuoti per Paberžę su vis gražesniais ir gražesniais koncertais“, – viltingai į ateinančius metus ir festivalius žvelgia L. Mikalauskas.

[#gallery=2521#]

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video