Tokios stovyklos dar nebuvo: laiką drauge leido vaikai ir senjorai

Dvi savaites Kėdainiuose vyko kūrybinių patirčių, emocinio tobulėjimo ir meilės gamtai kupina stovykla, kurioje smagiai drauge laiką leido neįprasta kompanija – įvairaus amžiaus vaikai ir… senjorai! Išskirtinę idėją kūnu pavertė trejus metus mūsų mieste veikianti asociacija „Senojo Kelio dvaras“ ir jos vadovė žinoma krašto verslininkė Jelena Maksimenko-Stanevičienė. Net 12 dienų trukusioje stovykloje kasdien po aštuonias valandas turiningai vasarojo 18 vaikų bei 10 senjorų, per šį laiką tapusių mielais bičiuliais ir sukūrusių gausybę bendrų prisiminimų, kuriuos bus gera širdyje atgaivinti vėsiais rudens ar žiemos vakarais.

Svajojo apie visuomeninę veiklą

Sėkmingai prekybos kietuoju kuru verslą plėtojanti J. Maksimenko-Stanevičienė pasakoja visada svajojusi įsitvirtinti ne tik versle, bet ir pripildyti savo kasdienybę sielai artima visuomenine veikla.

„Nuo jaunystės mėgau organizuoti, bendrauti su žmonėmis, dalyvauti visuomeninėje veikloje, todėl širdyje visad kirbėjo noras atrasti galimybę daryti ką nors gero bendruomenei, kurioje gyvenu – šiuo atveju Kėdainiams, – šiltai šypsodamasi pasakoja veikli kraštietė. – Taigi nusprendžiau nebelaukti ir pagaliau imtis to, prie ko linksta širdis – 2017-ųjų gegužę įkūriau asociaciją „Senojo Kelio dvaras“. Tai leido dalyvauti projektuose ir įgyvendinti Kėdainių bendruomenei naudingus sumanymus. Labai džiaugiuosi pradėjusi šią visuomeninę veiklą, nes čia sutinkami žmonės ir iš jų grįžtanti energija dovanoja keliskart daugiau jėgų nei jų atiduodi. Tai nuostabūs, neįkainojami mainai.“

Antra stovykla

Šiemet vykusi stovykla asociacijai „Senojo Kelio dvaras“ – jau antroji. Praėjusią vasarą asociacija jaunuosius kėdainiečius pakvietė į drauge su VšĮ „Pažinimo taku“ rengtus kūrybinius užsiėmimus, kurie dalyviams paliko puikių įspūdžių ir pranoko pačių organizatorių lūkesčius, tad asociacija gerokai papildytą bei įvairiapusiškai praplėstą stovyklos idėją įgyvendinti ėmėsi ir šiemet.

„Mūsų projektą sudaro trys stovyklos. Viena ką tik pasibaigė, antroji vyks per moksleivių rudens bei pavasario atostogas, truks po savaitę ir bus skirta 12–18 metų amžiaus jaunimui, o į trečiąją, truksiančią vėl 12 dienų, vaikus pakviesime kitą vasarą.

Projekto metu organizuojamose stovyklose dalyvauja kelių tikslinių grupių kraštiečiai: rajone gyvenantys pabėgėliai, senjorai, neįgalūs vaikai, vaikai iš daugiavaikių, sunkiau besiverčiančių šeimų. Visos trys stovyklos iš viso suburs 81-ą dalyvį“, – pristato J. Maksimenko-Stanevičienė.

Baiminosi be reikalo

Pašnekovė pasakoja labiausiai nerimavusi, kai teko susitikti ir stovykloje drauge su vaikais pasiūlyti dalyvauti krašto senjorams.

„Bijojau, kad teks juos įkalbinėti ir raginti dalyvauti, bet likau ne tik maloniai nustebinta senjorų entuziazmu, bet ir sužavėta jų veiklumu! – džiaugiasi J. Maksimenko-Stanevičienė. – Jie tokie gražūs, pasitempę bei energingi – nė vienas neatsisakė dalyvauti, tad turėjome devynias moteris ir vieną vyrą, kuris mūsų stovyklai suteikė ypatingą natą, – šypsosi pašnekovė. – Žiūriu į mūsų krašto senjorus ir suprantu, kad senatvės visiškai nereikia bijoti. Šie senjorai – įkvepiantis pavyzdys: jų gyvenimas verda, akys žiba, jie taip gražiai bendrauja ir dar yra be galo artistiški. Fantastika!

Na, o vaikus, kurie dalyvavo stovykloje, atradau bendradarbiaudama su įvairiomis socialines paslaugas teikiančiomis rajono įstaigomis. Taip ir subūrėme neįprastą stovyklautojų grupę – vaikus ir senjorus.“

Siekis – mažinti socialinę atskirtį

Projekto metu bus surengtos trys stovyklos ir du renginiai. Pagrindinė projekto užduotis, pasak J. Maksimenko-Stanevičienės, yra socialinės atskirties mažinimas ir tolerancijos ugdymas.

„Visi pastebime, kad vieni lietuviai sau gali leisti labai daug, o kiti – gyvena ypač kukliai dėl įvairiausių priežasčių. Nepamirškime, jog sunkiai besiverčiančiose šeimose auga daug vaikų ir mes turime jiems padėti atverti duris į kitokį gyvenimą – spalvingą ir pilną įvairiausių galimybių, padedančių augti, tobulėti ir siekti svajonių.
Taigi svarbiausias projekto tikslas – mažinti socialinę atskirtį ir ugdyti toleranciją kiekvienam mūsų bendruomenės nariui: sunkiau besiverčiančiai šeimai, neįgaliam ar elgesio problemų turinčiam vaikui, senjorui, imigrantui. Visi jie yra svarbi mūsų bendruomenės dalis, todėl turime bendrauti ir mūsų gyvenimai turi susilieti – visuomenė turi susijungti, čia galimybę atrasti savo vietą po saulę turi turėti kiekvienas“, – įsitikusi J. Maksimenko-Stanevičienė, kuriai prieš daug metų taip pat teko įdėti nemažai pastangų, kol anuomet svetimas Kėdainių miestas tapo namais.

[quote author=“J. Maksimenko-Stanevičienė“]Specialistai įrodė, kad nuosekliai skiriant vaikams profesionalaus dėmesio ir vykdant tam tikrus užsiėmimus, įmanoma spręsti vaikų problemas. Toks ugdymas ir lavinimas duoda akivaizdų teigiamą efektą.[/quote]

„Labai džiaugiuosi, jog šis projektas atsigręžė ir į mūsų krašte gyvenančių pabėgėlių integracijos problemą. Akademijoje gyvena nuostabi jauna sirų Mohamedo ir Rahma šeima. Jis institute dirba mokslinį darbą, o jo žmona augina du vaikus, kurių antras jau gimė Lietuvoje.

Aš pati baigusi studijas atvykau iš Ukrainos į Kėdainius dirbti. Prisimenu, kokia sunki buvo pradžia ir kiek laiko turėjo praeiti, kol pagaliau čia pasijutau sava. Vis tik Ukraina ir Lietuva kur kas panašesnės šalys nei Lietuva ir Sirija, tad įsivaizduokime, kaip sudėtinga tai šeimai. Taigi nusprendėme pakviesti juos susipažinti ir pasiūlyti dalyvauti projekte.

Pirmasis mūsų – trijų kėdainiečių šeimų – ir jų šeimos susitikimas truko net penkias valandas! – atskleidžia J. Maksimenko-Stanevičienė. – Turiu pasakyti, jog pažinome fantastiškus žmones. Televizijos reportažuose apie pabėgėlius neretai matome visai kitokius žmones, o ši šeima – tikrai praturtina mūsų bendruomenę. Tai išsilavinę, aukštos vidinės kultūros žmonės. Buvome sužavėti, kaip pagarbiai jie vienas su kitu bendrauja ir kaip išmintingai auklėja dvi savo atžalas. Tiesa, pora buvo nustebusi: „Kodėl sumanėte mus pakviesti? Nes mūsų niekas nekviečia.“ Išgirdusi tai netgi šiek tiek nuliūdau. Tokie žmonės turėtų sulaukti dėmesio, pagarbos ir pagalbos mūsų nedidelėje bendruomenėje.

Pasirodo, Rahma yra talentinga dailininkė. Tad džiaugiamės, jog stovyklos dalyviams ji drauge su kitais rajono kūrėjais pristatė penkis savo paveikslus, ilgam įsiminusius ne tik išskirtine vizualine raiška, bet ir itin gilia mintimi. Taip pat Rahma – puiki šeimininkė. Stovyklos uždarymo šventėje ji vaišino savo keptu pyragu. Skonis tiesiog nepamirštamas! O Mohamedas parengė įdomią paskaitą apie Siriją ir šios šalies kultūrą.“

Dirbo 10 specialistų

Stovykloje su dalyviais dirbo 10 specialistų. Viena iš jų – kraštietė pedagogė Ingrida Neliupšienė, kuri rengė filmų peržiūras, diskusijas, kuravo stovykloje vykusius užsiėmimus bei fotoaparatu ir vaizdo kamera fiksavo įsimintiniausias stovyklos dalyvių akimirkas.

Visas 12 dienų kiekvieną rytą po keturias valandas su dalyviais dirbo dvi jaunosios kartos „Keistuolių teatro“ aktorės Kotryna Šileikaitė ir Veronika Tarasevičiūtė. Kodėl būtent aktorės? Nes didžiąją dalį kūrybinių veiklų – teatro, muzikos bei šokio – sujungė ir dvi stovyklos savaites nuotaikingoje šventėje vainikavo vaikų ir senjorų bendras spektaklis ekologijos tema „Žemė – mūsų planeta“.

„Kotryna ir Veronika – nuostabios specialistės, kurios į darbą šioje stovykloje pažvelgė labai profesionaliai. Merginos vaikams ir senjorams ne tik padėjo puikiai atlikti jiems spektaklyje paskirtus vaidmenis, bet ir padėjo prisijaukinti sceną, mokė specialių kvėpavimo, atsipalaidavimo pratimų, ugdė pasitikėjimą savimi, kad mūsų stovyklos aktoriai nesijaustų susikaustę ir scenoje galėtų drąsiai atsiskleisti, – dalijasi J. Maksimenko-Stanevičienė. – Spektakliui muziką kūrė ir su stovyklos dalyviais dirbo Kėdainių muzikos mokyklos mokytojai Jonas Stankevičius ir Edvinas Šablevičius. Jie puikūs savo srities profesionlai ir pedagogai.

Labai norėjau, kad stovyklos dalyviai turėtų ir sveikatai naudingų judrių veiklų, tad į programą įtraukėme ir kineziterapeutės Sonatos Aleknaitės bei sporto pedagogės Ramintos Linevienės užsiėmimus. Jos šįkart tapo choreografėmis ir padėjo mūsų aktoriams spektaklį papildyti šokio judesiais.

Taip pat stovyklos dalyviams užsiėmimus vedė vaikų dienos centro „Tavo svajonė“ įkūrėjai Deividas Judenis ir jo žmona Vilma, kuri yra diplomuota psichologė. Dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) paslaptimis dalijosi bei praktikas vedė psichologas Donatas Lučinas.“

Vaikų pažanga nustebino

J. Maksimenko-Stanevičienė reziumuoja, jog stovykla pavyko.

„Iš pradžių senjorai ir vaikai buvo dvi atskiros grupės, bet netrukus jie taip susidraugavo, kad tapo tarsi vienos šeimos nariai – visi savi, jie rūpinosi vieni kitais, drąsindavo ir įkvėpdavo. Be to, ir vieniems, ir kitiems pavyko atskleisti savo kūrybinius talentus. Dalyviai puikiai praleido laiką ir patyrė daug džiugių akimirkų. Tad esu labai patenkinta, – šypsojosi pašnekovė. – O labiausiai mane nustebino tai, kokį nepaprastą rezultatą vos per dvi savaites intensyvios veiklos gali pasiekti su tikslinių grupių vaikais dirbantys specialistai. Supraskime, kad šie vaikai nėra dramos būrelio aktoriai, dainininkai ar šokėjai, vieni jų turi fizinių negalių, kiti – elgesio ar psichologinių problemų. Specialistai įrodė, kad nuosekliai skiriant vaikams profesionalaus dėmesio ir vykdant tam tikrus užsiėmimus, įmanoma spręsti vaikų problemas. Toks ugdymas ir lavinimas duoda akivaizdų teigiamą efektą. Mes tuo įsitikinome – vaikai emociškai bei psichologiškai ūgtelėjo tiesiog akyse ir pristatė puikų spektaklį. Jei šių vaikų tėvai sutiks, labai norėčiau filmą apie stovyklą paviešinti virtualioje erdvėje, kad visuomenė susipažintų, kokių rezultatų gali pasiekti vaikai, kai su jais dirba specialistai.“

Nenorėjo, kad stovykla baigtųsi

Viena iš stovyklos dalyvių moksleivė Giedrė džiaugėsi galimybe dvi savo vasaros savaites užpildyti gausybe įspūdžių ir pozityvių patirčių dovanojusiais užsiėmimais.
„Iš pradžių nelabai norėjau dalyvauti, bet tėvai užrašė, – šyptelėjusi paatviravo mergaitė. – Bet paskui nenorėjau, kad stovykla baigtųsi. Man čia buvo labai įdomu. Visi dalyviai ir mokytojai labai draugiški. Smagu, kad su vaikais stovykloje dalyvavo ir senjorai, jie mums daug padėjo. O ypač patiko užsiėmimai su aktorėmis ir pasirengimas spektakliui. Nors scena man nėra naujiena, nes lankau liaudies šokių ir dainų ansamblį, tad tenka koncertuoti, bet pasirodymai publikai vis tik truputį baugina ir baimė kausto. Labiau savimi pasitikiu dainuodama nei šokdama, tad džiaugiuosi, kad aktorės pasidalijo patarimais ir mokė, kaip įveikti scenos baimę. Man tai pravertė ne tik per užsiėmimus stovykloje, bet bus naudinga ir vėliau.“

[quote author=“J. Maksimenko-Stanevičienė“]Svarbiausias projekto tikslas – mažinti socialinę atskirtį ir ugdyti toleranciją kiekvienam mūsų bendruomenės nariui: sunkiau besiverčiančiai šeimai, neįgaliam ar elgesio problemų turinčiam vaikui, senjorui, imigrantui. Visi jie yra svarbi mūsų bendruomenės dalis ir mūsų gyvenimai turi susilieti – visuomenė turi susijungti.[/quote]

Stovykloje dalyvavo ir Kėdainių miesto brandaus amžiaus žmonių klubo „Rudenėlis“ narės Janina Galilejeva bei Vanda Pliauskienė. Senjorės džiaugėsi po ilgai trukusio karantino, kuris gerokai sulėtino gyvenimo ritmą, vėl grįžusios prie joms įprastos veiklios kasdienybės.

„Man 71-eri, – nustebina kur kas jauniau nei prisistato atrodanti ponia Vanda. – Bet aš labai noriu visur dalyvauti, patirti naujų įspūdžių, todėl vos pakviesta išsyk sutikau. Stovykloje dirbo labai šaunūs, profesionalūs ir kūrybingi pedagogai. Tad puikiai praleidome laiką.

Smagu, kad stovykloje sumanyta sujungti dvi amžiaus grupes: vaikus ir senjorus. Mes, senjorai, labai džiaugiamės, jog pavyko su jaunimu susidraugauti. Vaikai labai mieli, malonūs, drąsiai prisiglausdavo, apsikabindavo. Kai drauge valgydavome, jie paslaugiai paduodavo duonos, indus nunešdavo – rūpindavosi mumis, – jaunąją kartą giria ponia Vanda. – Stovyklos įspūdžiai – neapsakomi. Labai ilgėsimės vieni kitų.“

„O man 75-eri, – savo amžiumi didžiuojasi taip pat labai jaunatviškai atrodanti ponia Janina, kurią nepaprastai puošia žavi šypsena ir entuziazmu spinduliuojančios akys. – Aš irgi su malonumu sutikau dalyvauti stovykloje. Po ilgo karantino labai norisi naujų įspūdžių ir bendravimo.

Šioje stovykloje man ypač patiko šokių užsiėmimai. Choreografės labai profesionaliai mokė visų judesių. Taip pat patiko bendros veiklos, žaidimai su vaikais. Tokioje kompanijoje ir pati pasijutau kur kas jaunesnė, – nusijuokia kraštietė. Janina pasidalija dainuojanti tremtinių ir politinių kalinių chore „Diemedis“ bei lenkų draugijos ansamblyje. O aš pasiteirauju, ką gi jos atžalos mano apie tokį aktyvų mamos gyvenimo būdą. – Mano vaikai labai patenkinti, kad visur einu ir dalyvauju. Sako, kad jiems patiems iš manęs pavyzdį reikia imti, – šypsosi palaikymo iš artimųjų sulaukianti ponia Janina. – Kėdainiuose tiek įdomių veiklų, nemokamų koncertų, parodų, knygų pristatymų, kitokių užsiėmimų – tereikia noro turėti ir senjorui tikrai nebus nuobodu gyventi.“

Bičiulei pritaria ir ponia Vanda: „Nereikia sėdėti užsidarius namie ir rymoti žvelgiant pro langą. Kiekvienam bendraamžiui patariu eiti, veikti, dalyvauti, bendrauti. Mano energijos varikliukas – netoli gyvenanti dukra. Ji visada ragina kur nors išeiti, pasisemti naujų įspūdžių. Štai ir dabar – perskaitė laikraštyje, kad mūsų mieste bus filmuojamas filmas, ir užrašė mane vaidinti masinėse scenose! Bus įdomu pamatyti iš arti, kaip kuriamas kinas.“

Iššūkis ir profesionalams

Choreografėmis stovykloje tapusios kineziterapeutė, Kėdainių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Sonata Aleknaitė ir sporto pedagogė, mankštos namų „Devi“ įkūrėja Raminta Linevienė atskleidė, kad ši stovykla nauja patirtis buvo ir joms.

S. Aleknaitė per sportą ir šokį save išreikšti padėjo vaikams, o R. Linevienė judėjimo džiaugsmą atrasti pagelbėjo senjorams.

„Iš pradžių norėjome sujungti senjorų ir jaunimo grupes, bet paskui nusprendėme, kad prasmingiau dirbti atskirai, nes šių amžiaus grupių fizinės galimybės ir poreikiai labai skiriasi, – pastebėjo R. Linevienė. – Džiaugiuosi, kad su senjorais pavyko puikiai padirbėti. Be to, ši stovykla ir man buvo nauja patirtis, praturtinusi mane kaip specialistę.“

„Mes su vaikais mokėmės šokti flashmobą. Tai nuotaikingas, linksmas ir energingas šokis – toks, kokie yra ir vaikai. Dirbti stovykloje, kurioje dalyvauja ir jaunimas, ir senjorai – man buvo iššūkis, bet su džiaugsmu jį priėmiau. Smagu, kad su kolege galėjome atskleisti, kaip vaikai ir senjorai sugeba save išreikšti judesiu“, – sakė S. Aleknaitė.

Kėdainių muzikos mokyklos pedagogai Edvinas Šablevičius ir Jonas Stankevičius stovyklos dalyvius pakvietė į viešnagę garsų pasaulyje.

„Per užsiėmimus vaikus ir senjorus supažindinome su muzika. Tiesa, pažiūrėjome į ją kitu kampu, pasitelkėme improvizacinius žaidimus. Tačiau visi užsiėmimai buvo tarpusavyje susiję ir padėjo pasirengti spektakliui, kuriam Edvinas sukūrė dalį muzikos, o aš ją įgrojau kai kur be akompanimento, o kai kur su, – pasakojo J. Stankevičius. – Mudviem su Edvinu užsiėmimai su šios stovyklos dalyviais buvo neįprasti, nes Muzikos mokykloje dirbame su muzikuojančiais vaikais, tad čia reikėjo ieškoti kito priėjimo bei pateikimo. Tai buvo smagus profesinis iššūkis, kuris pradžiugino ir mane, ir Edviną.“

Sužavėjo unikali kartų sandūra

Dvi savaites trukusią stovyklą užbaigė didelė šventė, kurios metu vaikai su senjorais pristatė 12 dienų rengtą bendrą spektaklį „Žemė – mūsų planeta“. Šventėje dalyvavo ir garbūs svečiai. Tarp jų – rajono meras Valentinas Tamulis, vicemeras Paulius Aukštikalnis su žmona Giedre, Kėdainių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro direktorė Danguolė Avižiuvienė.

„Kiek man žinoma, ši stovykla buvo bene vienintelė tokio formato stovykla Kėdainių rajone, kuomet drauge dalyvavo vyresnio amžiaus žmonės – senjorai, ir jaunimas, – dėmesį atkreipė D. Avižiuvienė. – Be to, stovykla truko dvi savaites. Tai vėlgi yra pakankamai sudėtinga, nes reikia ilgam laikui suburti tiek žmonių su skirtingais interesais, skirtingomis galimybėmis.

Manau, tokie projektai nepaprastai svarbūs ir vertingi. Jų metu jaunimas gali matyti vyresnius žmones kartu dalyvaujančius įvairiose veiklose, o senjorai – jaunimą, kaip jie auga, koks jų požiūris, pomėgiai. Dviejų kartų sandūra šioje stovykloje man buvo unikali.

Su dalyviais dirbo įvairių sričių meno, sveikatos specialistai. Tikiu, jog reikėjo nepaprasto kūrybiškumo ir gilios įžvalgos siekiant sujungti gausybę skirtingų veiklų. Tad stovyklos uždarymo šventėje buvo labai įdomu pamatyti ir išgirsti dalyvių įspūdžius. Labai sužavėjo ir spektaklis, kurį išvydome stovyklos uždarymo dieną. Šį kūrinį tikrai verta pristatyti ir platesnei publikai.“

[#gallery=2426#]