Tėvo Stanislovo Paberžės nepamiršta – sakralią erdvę vėl gražino „Vikonda grupės“ įmonių darbuotojai (FOTOGALERIJA)

Paties Tėvo Stanislovo rankomis daugybę metų žmonėms kurta, o dabar neįkainojamu lobynu regima Paberžė dar prieš Velykas – Didįjį penktadienį – sulaukė būrio darbščių bei rūpestingų talkininkų. Jau septintą pavasarį iškiliojo dvasininko auros apglėbtą erdvę tvarkyti ir gražinti atvyksta daugiau kaip pusšimtis „Vikonda grupės“ įmonių darbuotojų. Tvari verslo tradicija svečių gausiai lankoma vieta besirūpinančiam 1863 metų sukilimo muziejaus Paberžėje kolektyvui tampa išganinga pagalba, o „Vikonda grupės“ įmonių darbuotojams dovanoja Tėvo Stanislovo laiminamą artinančią bendrystę ir galimybę sakralioje erdvėje pajusti išmintingojo vienuolio sielą stiprinančią nuoširdaus rankų darbo galią.

Atvyksta pasiruošę

Kelios savaitės iki talkos į Paberžę atvyksta „Vikonda grupės“ ūkio dalies vadovas Rimgaudas Vaščila. Jis drauge su ilgamete 1863 metų sukilimo muziejaus muziejininke, tapusia Paberžės kunigo Algirdo Mykolo Dobrovolskio sielovadinės ir taip pat žemiškosios tarnystės liudininke bei pagalbininke, iš anksto aptaria darbus, kuriuos reikia atlikti. O jų sąrašas kaskart būna ilgas. Kai kuriems darbams preciziškai atlikti pasitelkiama ir speciali technika, parūpinama „Vikonda grupės“.

„Darbų per metus visada prisikaupia užtektinai, – sako R. Vaščila. – Šįsyk daugiausia dėmesio sutelkėme į šiuos: valėme kerpes nuo skulptūrinių, atminimui paliktų akmenų, taip pat šalinome apsamanojimus nuo metalinių grandinių, dekoro detalių, tvarkėme bažnyčią – valėme aukštai esančias palanges, langus, taip pat valėme į bažnyčią vedančio tako trinkeles, iššlavėme kiemą, atnaujinome Tėvelio Stanislovo kapo akmenis, detales, valėme kitų bažnyčios ansamblio pastatų langus, o vienas iš svarbiausių šių metų talkos darbų, kurio ėmėmės pirmąsyk, buvo nuspalvinti kapinėse esančių koplytstulpių šventųjų skulptūrėles.“

Atgimė drožiniai

1863 metų sukilimo muziejaus vadovė Alina Galvanauskienė ir muziejininkė Regina Galvanauskienė ypatingą misiją spalviškai atnaujinti žymiojo skulptoriaus Gendriko Galvanausko darbus tikrais Paberžės bičiuliais jau tapusiems „Vikonda grupės“ įmonių darbuotojams patikėjo ramia širdimi.

„Atvykusių talkininkų šiemet paprašėme padailinti – iš naujo nuspalvinti Gendručio Galvanausko išdrožtas šventųjų skulptūrėles, kurios jo paties buvo įdėtos į senus koplytstulpius, – detaliau paaiškino A. Galvanauskienė. – Dažai per tiek metų nubluko, nusilupo.“

„Paskutinį kartą skulptūrėlės spalvintos 2018 metais, kai Tėvui Stanislovui būtų sukakę 100 metų, –  prisimena R. Galvanauskienė. – O dabar jau reikia atnaujinti, kad tos skulptūrėlės linksmesnės Velykų proga būtų.“

A. Galvanauskienė skaičiuoja, jog kapinėse yra apie kelios dešimtys G. Galvanausko kūrinių.

„Jis naujam gyvenimui prikėlė senuosius koplytstulpius – tiems, kurie nebeturėjo išlikusių skulptūrėlių, jis išdrožė ir sudėjo naujas. Gendručiui padėjo ir jo anūkai – visi kartu drožė, o paskui ir spalvino“, – pasakoja pašnekovė.

Pernai, lapkričio 18-ąją, G. Galvanauskas baigė savo žemiškąją kelionę.

„Anksčiau girdavausi, kad Paberžėje gyvena du skulptoriai – Rimantas Idzelis ir G. Galvanauskas, – sako A. Galvanauskienė. – Dabar jie Paberžėje irgi yra, tik jau ilsisi palaidoti Paberžės kapinėse tarp savo drožinių.“

Dailės iššūkis

Prie tautodailininko kurtų drožinių pridėti savo ranką panoro keli „Vikonda grupės“ įmonių darbuotojai. Rodydamas pavyzdį į kitame Liaudies upės krante esančias Paberžės kapines pirmasis pasuko generalinis direktorius Mindaugas Snarskis, kurį ankstesnių talkų metu visada buvo galima rasti nuo per metus susikaupusių dulkių vaduojantį Tėvo Stanislovo brangintą įstabių žibintų kolekciją.

„Šiais metais nusprendžiau imtis kitokio darbo. Sako, smegenims sveika daryti neįprastus dalykus, – įpusėjęs dailinti pirmojo koplytstulpio skulptūrėlę kalbėjo M. Snarskis. – Anksčiau nieko panašaus nėra tekę daryti. Veikla įdomi, o ir sekasi visai neblogai.

Tiesa, dailės pažymį mokykloje turėjau prastą, – šypsodamasis atvirai prasitarė jis. – Nors giminėje yra garsių menininkų. Mamos sesuo Jolanta Šmidtienė – visoje Lietuvoje žinoma tekstilininkė, dalyvaujanti tarptautinėse parodose, savo darbus pristatanti Venecijos meno bienalėje. Kalėdinės Kauno eglutės Rotušės aikštėje kurtos būtent jos.

O aš pats paauglystėje dailės atsiskaitymams nešdavau savo jaunesnės sesers darbus, – juokaudamas atskleidė M. Snarskis. – Tada gaudavau geresnius pažymius.“

Vakarietiška meditacija

M. Snarskis pabrėžė, jog globoti mums visiems Tėvo Stanislovo paliktą Paberžę ir toliau dėmesingai rūpintis šia ypatinga vieta „Vikonda grupei“ yra svarbu, todėl 2019-aisiais gimusi pavasarinės talkos tradicija nenutrūks.

„Norisi šią sakralią vietą puoselėti, todėl mielai prisidedame. O šiais metais čia esame simbolinę dieną – Didįjį penktadienį. Man, kaip tikinčiam žmogui, ši talka tapo tam tikra šiuolaikine vakarietiška meditacija, leidusia sustoti, įkvėpti ramybės ir Velykas sutikti šviesiomis mintimis, – sakė „Vikonda grupės“ generalinis direktorius. – Velykos man asocijuojasi su įvairiapusiu atsinaujinimu, nauja pradžia – netgi naujais metais, o juk prieš žengdamas į naujus metus visada stabteli pagalvoti.

Taigi kol rankos užimtos darbu – galva ir mintys švarėja. Manau, tai puikus būdas pasiruošti ateinantiems etapams.“

Ne laukti, o lyderystės imtis patiems

M. Snarskis taip pat pridūrė, jog šiuolaikinis verslas kuo toliau, tuo labiau įsitraukia į įvairias savanorystės iniciatyvas.

„Verslas tampa socialiai vis atsakingesnis. Mes suprantame, kad aplinkoje, kurioje veikiame, bendruomenėje, galiausiai – valstybėje yra daug iššūkių, problemų, kurių negalime permesti vien tik tam tikroms institucijoms.

Verslas, įsikūręs konkrečioje geografinėje vietoje, be to, kad atlieka savo pagrindinę misiją – vykdo veiklą, uždirba lėšas, jis taip pat turėtų tą aplinką gerinti, – įsitikinęs M. Snarskis. – Mes, „Vikonda grupė“, esame pasirinkę rūpintis Paberže ne tik gausiai atvykdami padirbėti talkų metu, bet prisidedame ir puoselėjant šios erdvės kultūrinį gyvenimą – šiemet jau dvyliktą kartą čia bus rengiamas Tėvui Stanislovui atminti skirtas tarptautinis muzikos festivalis, kurio mecenatas yra „Vikonda grupė“.“

Į talką – su atžalomis

Paberžėje rengiama talka jau tampa ne tik pačios „Vikonda grupės“ įmonių bendruomenės, bet ir jų šeimų pavasario tradicija – darbuotojai atvyksta ir su atžalomis. UAB „Vikeda“ personalo vadovė Jovita Mediekšė Paberžę gražino savo dukros Agnės draugijoje.

„Dukra pati norėjo važiuoti kartu ir padėti talkoje, – atžalos iniciatyva džiaugėsi J. Mediekšė. – Labai smagu, kad ji čia su manimi.“

„Dar prieš kelias savaites atšaukiau visus šios dienos planus ir laiką paskyriau tik talkai. Čia su mama dalyvauju pirmą kartą, bet galiu užtikrinti, kad ne paskutinį, – pabaigusi darbus šypsodamasi sakė Agnė. – Daryti gerus darbus nieko nesitikint atgal – gražu. Be to, šiandien toks puikus oras, tad būti gamtoje, mėgautis tyla ir gražia aplinka išties nuostabu.

O ir Paberžėje aš pirmąsyk. Šios vietos ramybė bei paukščių čiulbesys mane sužavėjo. Visiškai nepavargau, nors dirbome daug – valėme langus, tvarkėme verandą, šveitėme akmenis. Manau, darydamas gerus darbus niekada nepavargsti.“

Dukros žodžiams pritardama linktelėjo ir J. Mediekšė.

„Man labai patiko Paberžės puoselėtojos Reginutės Galvanauskienės žodžiai apie Tėvą Stanislovą. Jis stengėsi, kad kiekvienas žmogus būtų geresnis. Šią mintį savyje nešioju ir auginu labai seniai. Viską pradedu nuo savęs – aš pati stengiuosi būti geresnė, todėl manau, jog ir kiti nori būti geresni, –  dalijosi pašnekovė. – „Vikonda grupės“ tradicija Paberžėje rengti talkas man labai patinka. Norisi šią ilgametę iniciatyvą palaikyti, todėl būtinai dalyvauju kartu su komanda.

Anksčiau labai retai turėdavau progą apsilankyti Paberžėje, bet po talkos, kai pati galėjau prisidėti prie šių erdvių grožio, Paberžė širdžiai tapo labai miela – atvykstu ir į čia rengiamą Tarptautinį muzikos festivalį.“

Ir šventoriuje, ir ant stogo

Prieš keletą mėnesių „Vikonda grupei“ priklausančiai bendrovei „Fizinės saugos ekspertai“ vadovauti pradėjęs kaunietis Tomas Alčiauskas Paberžėje darbavosi iš peties. Tądien jis su kolegomis daugiausia laiko skyrė dar vienam itin svarbiam darbui – kiek įmanoma, atnaujinti Tėvo Stanislovo kapą.

Po sunkių darbų kilojant akmenis, T. Alčiauskui dar užteko jėgų užlipti ant bažnyčios pašonėje suręstos malkinės stogo ir nugrėbti čia susikaupusius nukritusius medžių lapus bei smulkias šakas.

„Ši talka – sveikintina iniciatyva. Prie „Vikonda grupės“ kolektyvo prisijungęs esu neseniai, bet vos sulaukęs kvietimo dalyvauti talkoje neturėjau jokių dvejonių – žinojau, kad čia tikrai būsiu, – tvirtai tarė T. Alčiauskas ir entuziastingai pridūrė. – Jei reikėtų, galėčiau būti ir šios iniciatyvos vėliavnešys – raginčiau prisijungti dar daugiau darbuotojų.

Manau, jog ši „Vikonda grupės“ iniciatyva turėtų būti sektinas pavyzdys ir kitiems darbo kolektyvams ar bendruomenėms rūpintis bei tvarkyti šalia esančias žymias, jų kraštui brangias vietas.

Aš pats esu toks žmogus, vadinkime, nuo kaimo – talkos man įprasta nuo mokyklos laikų. Visada tokius sumanymus palaikydavau ir pats dalyvaudavau. Dabar su kaimynais irgi turime bendrą kiemą, todėl visada darome talkas.“

T. Alčiauskas atskleidė, jog tądien Paberžė jam tapo atradimu.

„Net pats stebiuosi, kad anksčiau niekada neteko būti Paberžėje. Su žmona važiuodami motociklu mėgstame aplankyti tokias vietas, o ir kelias kelionei motociklu čia labai tinkamas.

Šiandien atradau Paberžę, – džiaugėsi pašnekovas. – Atvažiuosiu ne tik į talką. Apžiūrėjau bažnyčią. Norėtųsi apsilankyti ir mišiose, ir muzikos festivalyje. Tikrai atvyksiu.“

Grįš su anūkais

Naujas veidas Paberžės talkoje šiemet buvo ir UAB Kėdainių konservų fabriko technikos vadovas Darius Bagdonas.

„Talka būtent Tėvo Stanislovo puoselėtoje Paberžėje buvo ypatinga, – sakė D. Bagdonas, kurį sutikau po darbų su kolegomis medinės bažnytėlės šventoriuje besišnekučiuojant apie šių Dievo namų istoriją. – Esu lietuviškų šaknų. Mano tėtis, kaip ir Tėvas Stanislovas, matęs Sibiro. Aš auklėtas labai katalikiškai – nuo 14-kos metų iki dabar kiekvieną sekmadienį einu į šv. Mišias.

Artėjant talkai, kolegos pasiūlė važiuoti tvarkyti Paberžės bažnyčią. Su Dievu turiu artimą ryšį ir šiemet pajutau, kad turiu čia būti, todėl atvažiavau, – mintimis dalijosi D. Bagdonas. – Prisidėjęs savo darbu jaučiuosi labai gerai. Džiaugiuosi, kad mano žinios padėjo atlikti teisingus matavimus tvarkant Tėvo Stanislovo kapą. Dabar jis iš visų pusių gražiai atrodo.

Be to, mūsų įmonės – Kėdainių konservų fabriko – kolektyvas yra šiek tiek atsinaujinęs, todėl tokie susibūrimai labai puiki proga geriau susipažinti, pabendrauti ir pamatyti kolegas kituose amplua.“

Išvažiuojant iš Paberžės D. Bagdono mintys sukosi ne apie poilsį, o jau apie kitų metų talkos darbus.

„Kitąmet čia irgi būsiu – garantuoju 100 procentų. Norėtųsi gauti kokių sudėtingesnių darbų, kurie būtų ilgaamžiškesni ir galėčiau apie juos papasakoti anūkams, – lūkesčius atskleidė ne tik jėgas, bet ir dalelę sielos Paberžėje palikęs pašnekovas. –  Anksčiau čia nesu buvęs, bet šiandien išgirdau, kad bus minimas Tėvo Stanislovo mirties 20-metis. Į šiuos renginius atsivešiu anūkus.“

Paberžę išpuošė… senienomis

Gražinti Paberžę atvykstančius „Vikonda grupės“ įmonių darbuotojus kaskart atvira bei dėkingumo kupina širdimi sutinka bene geriausiai Tėvą Stanislovą pažinojusi 1863 metų sukilimo muziejaus muziejininkė Regina Galvanauskienė.

„Jau du dešimtmečius Tėvelis nebevaikšto Paberžės takais, bet kai jis čia buvo, tai labai mokėjo su žmonėmis bendrauti – niekada neliepdavo dirbti, o rodydavo, kviesdavo savo pavyzdžiu, – pasakoja iki paskutinės dienos šalia šviesaus atminimo dvasininko buvusi R. Galvanauskienė. – Tėveliui nebuvo gėda naršyti su pagaliu po šiukšlyną apsirengus ilgą abitą. Šiukšlyne jis ieškodavo visokių išmestų, bet vertingų senienų: verpimo ratelių, senų lygintuvų – prosų, girnapusių, ir vis sugalvodavo, ką iš jų padaryti, kaip juos prikelti naujam gyvenimui, kad ir toliau jie žmogui tarnautų, tik jau kitaip. Jis į Paberžę tempė viską – ir senus sakralinius rūbus, ir kryžius – tiek katalikiškus, tiek pravoslaviškus.

Išsaugant šiuos daiktus, mes sužinome, kokia žmonių buitis buvo prieš 100 metų, kokie tie žmonės buvo kantrūs, darbštūs, kūrybingi, kaip jie kurdavo grožį, medituodavo dirbdami, siuvinėdami, drožinėdami, kalviaudami… O tuos amatus Tėvelis be galo gerbė. Jis labai mėgo žmogaus širdies ir rankų darbą, – prisiminimais dalijosi R. Galvanauskienė. – Tiesiog iškart pastebėdavo tokį žmogų –  dvasingą, kuris dirbdamas tą darbą atsipalaiduodavo ir surasdavo ryšį su aukščiausia jėga.

Tėveliui buvo didžiulė palaima kiekvieną darbą daryti su meile. O kai darai su meile, Tėvelis sakė, tada pajunti džiaugsmą. To džiaugsmo gali rasti kiekvieną akimirką. Jis sakydavo: „Žiūrėk, taip tingėjai skalbti, o išskalbei, parnešei iš lauko išdžiūvusius drabužius – ir kaip kvepia.“

Tėvelis ragino nebijoti juodo darbo – buvo šitoks išminčius, filosofas, poliglotas, psichologas, vertėjas ir etnografas. Naršydamas po šiukšlynus, jis pats lenkėsi ir viską kėlė. Ar pastebėjote, kad bažnyčios šventorius apjuostas skirtingo rašto tvorelėmis? Visas jas surinko, o paskui joms ir stulpus savo rankomis sumūrijo pats Tėvas Stanislovas. Iki pietų – pastoracinė veikla, o po pietų – vatinukas ir mūryti, – pasakoja R. Galvanauskienė. – Likus keliems mėnesiams iki mirties užsiminė, kad nelabai jam tie mūro stulpai patinka – norėjo suspėti padaryti juos iš plytų.“

Kitokia sanatorija

Dar beprasidedant talkai, sveikindama padirbėti atvykusius svečius, R. Galvanauskienė, pasitelkdama Tėvo Stanislovo išmintį, sakė: „Kviečiu visus į sanatoriją pastiprinti sielas, nes fizinis darbas gydo. Tėvelis pats tai patyrė, kai būdamas Sibire ieškojo džiaugsmo.

Leisdavo juos vagonėliais giliai į šachtas, o jis giedodavo ir žavėdavosi, kaip gerai skamba. Tėvelis net pačioje tamsiausioje vietoje sugebėdavo rasti džiaugsmą, grožį. Jis sakydavo, kad jeigu būtų dešimčiai metų uždarę į vieną kambarėlį tarp keturių sienų, išprotėjęs būtų. O kai gali dirbti, nors darbas ir sunkus – kasyklose, statybose, 42-jų laipsnių šaltyje – bet vis tiek geriau.

Tėvelis tikėjo, kad fizinis darbas gydo, atpalaiduoja smegenis. Darbas tremtyje, nors ir atšiauriomis sąlygomis, bet padėjo mažiau galvoti apie moralinį pažeminimą, vargus, skausmą, apie tą kryžių kurį tenka nešti kiekvienam.“

Troško, kad Paberžės nepamirštų

R. Galvanauskienė pabrėžė, jog kiekvienas atvažiuojantis į Paberžę pildo karščiausią Tėvo Stanislovo troškimą.

„Mes šiandien savo darbu pasiaukojame dėl Paberžės, – kalbėjo ji. – Tėvelis Paberžę vadino savo kūdikiu. Prieš mirtį mane pasikvietęs sakė: „Kažin, ar čia važiuos dar žmonės, ar bus reikalinga jiems šita erdvė, mano kurta 39-erius metus?“ Išeinant iš gyvenimo jam labiausiai rūpėjo būtent tai.

Dabar Tėvelis tiesiog džiaugiasi, kad Paberžė reikalinga, žmonės važiuoja, 20 metų nėra atotrūkio, „Vikonda grupė“ organizuoja Tarptautinius muzikos festivalius, kurie pritraukia tiek žmonių, kiek pas Tėvelį per Velykas būdavo – nerasdavai vietos mašiną pastatyti.“