Geros iniciatyvos gyvuoja net ir be vadovų postūmio (FOTOGALERIJA)

Daugiau kaip pusšimtis „Vikonda grupės“ įmonių darbuotojų vieną savo įprastą darbo dieną iškeitė į tradicinę pavasario talką vienoje ypatingiausių Lietuvos vietų – iškiliojo dvasininko Tėvo Stanislovo puoselėtoje Paberžėje. Nepabūgę darganoto oro, darbštūs geradariai uoliai tvarkė bei gražino medinės bažnytėlės pastatų komplekso erdves. „Jaučiu, kad Tėvelis žiūri į mus iš dangaus ir laimina – štai net lietus nustojo lyti“, – pačiame darbų įkarštyje vieniems talkininkams ieškodama plaktuko, kitiems kopėčių ar dar kokio įrankio šypsodamasi kalbėjo Regina Galvanauskienė, ilgametė 1863 metų sukilimo muziejaus Paberžėje muziejininkė, bene geriausiai pažinojusi kunigą Algirdą Mykolą Dobrovolskį.

Šiemet pagalbos ypač reikėjo

„Jau kelerius metus iš eilės „Vikonda grupės“ įmonių darbuotojai padeda tvarkyti Paberžę. Žinodama, kokie jie darbštūs, šiemet taip pat paruošiau didžiausią sąrašą darbų, kad kiekvienas būtų užimtas ir paliktų savo indėlį Paberžėje, – sakė R. Galvanauskienė. – Šiais metais baigta atnaujinti senoji klebonija. Po remonto liko daug dulkių, reikėjo lipti aukštai ir viską nuvalyti. Vienam mažam žmogui kaip aš tai padaryti būtų buvę pernelyg sudėtinga.

Džiaugiuosi, kad yra tokie šaunūs „Vikonda grupės“ darbuotojai, kurie patys teiraujasi, kuo galėtų padėti ir atvažiuoja. Retenybė, kad šiais laikais žmonės tokiu nuoširdžiu ir atsidavusiu savo darbu mylėtų Paberžę. Man teliko žiūrėti, kam ko trūksta, kad darbuotis būtų patogu.

Ilgai sukau galvą, kaip reikės nuvalyti paukščių apdergtą bažnyčios fasadą. Juk ten tik palypėjęs ant aukščiausių kopėčių gali pasiekti, bet vyrai ir čia sutvarkė. Moterys kiekvieną Tėvo Stanislovo rinktą varpelį rūpestingai nuvalė, visus puodus virtuvėje išblizgino, nors ten dulkių prikaupusias kerteles itin sunku pasiekti, – kalbėjo R. Galvanauskienė. – Viskas labai kruopščiai išvalyta, tiesiog iščiustyta.“

Pavasarinė talka Paberžėje per kelerius metus „Vikonda grupės“ darbuotojams tapo viena laukiamiausių iniciatyvų.

Aut. past.

Viena laukiamiausių darbuotojų iniciatyvų

Pavasarinė talka Paberžėje per kelerius metus „Vikonda grupės“ darbuotojams tapo viena laukiamiausių iniciatyvų.

„Šiemet ne vienas darbuotojas jau teiravosi, kada vyks talka, – atskleidė „Vikonda grupės“ generalinis direktorius Mindaugas Snarskis. – Panašu, kad ši iniciatyva pradeda gyventi savarankiškai ir be vadovų postūmio. Labai smagu.

Šiandien kartu su kolektyvu dirbant Paberžėje, ne vienas iš mūsų užsiminė, jog čia jaučiasi ypatingai. Turbūt Tėvo Stanislovo dvasia išties gyva ir lydi mūsų darbus, – nusišypso M. Snarskis. – Muziejininkė R. Galvanauskienė pasidalino labai prasmingais Tėvo Stanislovo žodžiais – kad asmenybė pilnavertiška tik tada, kai joje dera protas, jausmai ir valia.

„Vikonda grupei“ Paberžė ir Tėvo Stanislovo atminimas reiškia labai daug. Mūsų fondas „Viltis–Vikonda“ šiemet jau vienuoliktus metus pakvies į čia rengiamą Tarptautinį muzikos festivalį, o prieš tai tradiciškai „Vikonda grupės“ įmonių darbuotojai susiburia į talką.

Čia renkamės todėl, kad mums Paberžėje gera – ne vien mėgautis čia vykstančiais renginiais ar tiesiog pabūti, bet taip pat gera savo rankomis ir rūpesčiu prisidėti saugant autentišką Paberžės aplinką, jos grožį ir ramybę.“

„Čia renkamės todėl, kad mums Paberžėje gera – ne vien mėgautis čia vykstančiais renginiais ar tiesiog pabūti, bet taip pat gera savo rankomis ir rūpesčiu prisidėti saugant autentišką Paberžės aplinką, jos grožį ir ramybę.“

M. Snarskis

Stiprina kolektyvą

„Vikonda grupės“ teisininkė  Elena Klimantavičiūtė džiaugiasi, kad prieš kelerius metus pirmąsyk Paberžėje surengta talka neliko tik vienetine akcija ir, sulaukusi entuziastingo darbuotojų palaikymo, tapo svarbiu tradiciniu kolektyvo susibūrimu.

„Ši iniciatyva man labai patinka. Visi kartu ne tik išgražiname Paberžę, bet ir prasmingai leisdami laiką neoficialioje aplinkoje pabendraujame su kolegomis. Jaučiu, kad tai išties stiprina ir suartina kolektyvą“, – pabrėžė pašnekovė, baigdama kruopščiai blizginti vieno iš Paberžės bažnyčios pastatų ansamblio medinuko langus.

Vietoj nuovargio – energijos pliūpsnis

„Vikonda grupei“ priklausančio UAB Kėdainių konservų fabriko gamybos vadovas Gytis Zakarauskas šiemet, kaip ir ankstesniais metais, artėjant pavasarinės talkos penktadieniui sakė nė nesvarstęs – prisidėti ar ne, sprendimas visada būna aiškus – žinoma, dalyvauti.

„Pirmą kartą į Paberžę atvykau prieš trejus metus – būtent dalyvauti šioje iniciatyvoje. Likau sužavėtas šios vietos energija. Net pats stebiuosi, kad po darbų grįžtu ne pavargęs, o priešingai – pasikrovęs dar daugiau energijos, – kalbėjo jaunas vyras. – Šiemet, kaip ir pernai, dirbau bažnyčios viduje. Su kolegomis gavome labai atsakingą darbą – išvalyti bažnyčios langus. Darbas vyko aukštyje, bet tą patį dariau ir pernai, tad patirties jau turėjau.

Smagu tokia proga trumpam atitrūkti nuo pagrindinio savo darbo ir su kolegomis prisidėti gražinant bažnyčią. Tikiuosi, ši iniciatyva tęsis ir kitą pavasarį.“

Nepabūgę darganoto oro, darbštūs geradariai uoliai tvarkė bei gražino medinės bažnytėlės pastatų komplekso erdves.

Aut. past.

Girdavo už… nepadarytus darbus

Kai ilgas darbų sąrašas ištirpo, būrys talkininkų susėdo prie bendro pietų stalo pasistiprinti, o entuziastingoji Paberžės sergėtoja R. Galvanauskienė su mielais svečiais dalinosi įsimintinais pasakojimais apie Tėvą Stanislovą.

„Jis buvo itin išmintingas pedagogas praktikas, psichologas ir kartais savotiškai girdavo už nepadarytą darbą, neįžeisdamas, – prisimena muziejininkė. – Atvykęs iš Dotnuvos Tėvelis pietaudavo senosios klebonijos pastate, kambaryje prie tos gausybės varinių puodų. Ten žiemą reikėdavo pakurti krosnį, o semiant pelenus minėtieji puodai apdulkėdavo.

Tėvelis manęs kartais paklausdavo, kas man padėjo tuos puodus nuvalyti, o iš tikrųjų jie buvo nevalyti. Nuo to laiko kitą sekmadienį, kai Tėvas Stanislovas atvažiuodavo, puodai jau būdavo išblizginti, – šypsosi R. Galvanauskienė. – Jis niekada neauklėjo piktumu. Sakydavo, kad agresija gimdo agresiją. Visko siekti reikia tik tai gražumu. Tėvelis žinojo, kad jeigu iškart žmogų peiksi, tai šis nebenorės dirbti, o jei su gražiu žodžiu, pagyrimu prieisi, tai pats pasijauti tarsi įsipareigojęs geriau dirbti. Todėl visi mes Tėveliui buvom marijos, šventieji ir šedevrai.“

Fizinis darbas gydo

R. Galvanauskienė priminė Tėvo Stanislovo plačiai taikytą gydomąją fizinio darbo terapiją: „Kai kada tikėdamiesi pagalbos atėję pas Tėvelį žmonės skųsdavosi: „Man nieko nesinori – man depresija.“ O Tėvelis atsakydavo: „Ar gali kur nors gauti lopetą?“ Jis tikėjo, jog geriausias vaistas – fizinis darbas. Jei tau blogai ar sunku, dirbk nuo ryto iki vakaro fizinį darbą. Tada smegenys atsipalaiduos, protas taps šviesesnis, imsi kitaip mąstyti.

Būdamas tremtyje Sibire Tėvelis pats tai patyrė, todėl žinojo, kaip pastatyti žmogų ant kojų, kaip jam sugrąžinti kasdienybės džiaugsmą.“

Gyvenimo ramsčiai

Pašnekovė atgaivino ir svarbiausią paskutinio Tėvo Stanislovo pamokslo mintį.

„Jis ragino matyti vienam kitą, perspėjo, kad neleistume savo paliegusiam kūnui susilituoti su šviesia siela.

Ką reiškia būti šviesios sielos? Matyti ir kitą žmogų, ne vien save, nebūti egoistais, padėti kitam. Sibire Tėvelis meldėsi už tuos, kurie alinančiai dirbdami nebegalėjo ištverti, dalino jiems lašinukų ir duonelės, nors po mažytį gabalėlį, bet visiems. Jis galvojo apie kitą žmogų, stengėsi, kad jam būtų lengviau. Tokie dvasingi žmonės išgyveno Sibiro tremtį.

Paberžės bažnyčioje pastebėję inkarą žmonės klausia, kam jis čia. Tėvelis per kiekvienas mišias kartodavo, kad gyvenime yra trys ramsčiai – tikėjimas, meilė ir viltis. Jie žmogui padeda nepražūti. Inkaras – vilties simbolis. Mes įsikimbame į tą, kuris aukščiau, ir tikime, kad jis mums gali padėti, todėl gyvenime neprapuolame.

Dvasingas žmogus sugeba ir kitam įkvėpti tos dvasios. Tada pasijuntame laimingi“, – sielą stiprinančiu pasakojimu svečių pietus užbaigė R. Galvanauskienė.