Susipažinkite: kandidatės, pretenduojančios į Metų mokytojos 2022 titulą

 Susipažinkite: kandidatės, pretenduojančios į Metų mokytojos 2022 titulą

Asmeninio archyvo nuotr. koliažas

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Jau tapo įprasta, kad per Mokytojų dieną, spalio 5-ąją, Kėdainių rajone renkama Metų mokytoja. O šiais metais ji bus renkama iš keturių kandidačių. Kiekviena iš jų yra ypatinga ir pati geriausia savo mokiniams. Todėl išrinkti tą vienintelę iš tiesų sunki užduotis. Vis tik šiandien paaiškės, kam kompetentinga komisija skyrė daugiausiai savo simpatijų, o „Rinkos aikštė“ kviečia susipažinti su visomis keturiomis kandidatėmis į Metų mokytojos 2022 titulą.

„Atžalyno“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Asta Krapikienė pripažįsta, kad gautas apdovanojimas būtų malonus įvertinimas, bet kartu ir didelis įsipareigojimas: „Drauge tai būtų ir paskatinimas ieškoti naujų galimybių, kaip save visavertiškai realizuoti ateityje“.

Pedagogė džiaugiasi, kad jos santykiai su mokiniais yra geri. Jos nuomone, santykiai negali būti tik oficialūs arba tik draugiški. Būtina šių dviejų pusių dermė.

„Atžalyno“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Asta Krapikienė./Asmeninio archyvo nuotr.

„Riba tarp mokinio ir mokytojo turi būti, – įsitikinusi A. Krapikienė. – Reikia ir pabarti, ir labai svarbu pagirti. Kad rastum bendrą kalbą, turi būti empatiškas, draugiškas. Privalai suprasti, kad mokinys yra toks pat, kaip ir tu, kad jis gali klysti, kad reikia patarti, paguosti, ne tik pabarti. Paprasčiausiai reikia puoselėti žmogiškumu grįstus santykius.“

Lietuvių kalbos mokymasis ir mokymas nėra lengva užduotis. Tačiau perskaičius pedagogės ugdytinių pasiekimus, turbūt daugelis mokytojų galėtų pavydėti. Paklausta, kaip pavyksta to pasiekti ir įskiepyti meilę gimtajai kalbai, A. Krapikienė sakė: „Labai džiaugiuosi dėl savo ugdytinių pasiekimų. Aš dažnai taip sakau: „Be juodo darbo nieko nebus“. Tas darbas ir duoda rezultatų.

Įskiepyti meilę gimtajai kalbai nėra lengva, bet, kaip rodo rezultatai, turbūt įmanoma. Tą meilę reikia skiepyti nuo mažens skaitant knygas, juk literatūra – viena iš geriausių gyvenimo mokytojų. Knygose yra tiek gyvenimiškų istorijų, kurias aptariant vis dėlto daugiau ar mažiau sukirba vaiko širdis, jis randa sąsajų su savo gyvenimiška patirtimi, apmąsto ją. Tiesa, labai norėtųsi, kad mokiniai daugiau skaitytų.“

Riba tarp mokinio ir mokytojo turi būti. Reikia ir pabarti, ir labai svarbu pagirti. Kad rastum bendrą kalbą, turi būti empatiškas, draugiškas. Privalai suprasti, kad mokinys yra toks pat, kaip ir tu, kad jis gali klysti, kad reikia patarti, paguosti, ne tik pabarti. Paprasčiausiai reikia puoselėti žmogiškumu grįstus santykius.

A. Krapikienė

Daugiau nei tris dešimtmečius mokytoja dirbanti moteris, atrodo, jau turėtų būti įgyvendinusi daugelį savo profesinių norų ir siekių, tačiau ji vis dar turi tikslų: „Vienas iš jų būtų savo dalykinių kompetencijų ugdymas dalyvaujant įvairiose veiklose. Sau norėčiau palinkėti pusiausvyros tarp darbo ir laisvo laiko“.

LSU Kėdainių ,,Aušros“ progimnazijos pradinio ugdymo vyresnioji mokytoja Rita Kerzienė labai kukli ir švelni moteris, savo mokinukams kartais atstojanti net mamą. Nominuota tapti Metų mokytoja R. Kerzienė sakė, kad „be galo sunku pasakoti apie save, kai žinai, kad visi pedagogai dirba ir stengiasi taip pat“. Tačiau ji sutinka, kad kiekvienas įvertinimas yra tas variklis, kuris suteikia jėgų dirbti toliau, tobulėti bei siekti naujų tikslų.

LSU Kėdainių ,,Aušros“ progimnazijos pradinio ugdymo vyresnioji mokytoja Rita Kerzienė./Asmeninio archyvo nuotr.

„Kai esi pastebėtas ir įvertintas didelės bendruomenės dėka, turi įrodyti, kad tikrai esi to vertas. Mokytojo darbo rezultatas nėra greitas, juk mes kuriame ne daiktą, o žmogų. O koks jis tampa, pamatome, kai mokiniai pas mus sugrįžta, su kuriais visada gera pasikalbėti, pasiguosti, pasidalinti mintimis, atliktais darbais, idėjomis, o svarbiausia – džiugina tai, kad tavęs nepamiršta, draugų ratas vis didėja, nes draugais tampa ne tik vaikai, bet ir mokinių tėveliai“, – kalbėjo pedagogė, kuri taip pat sako su mokiniais palaikanti draugiškus santykius.

„Taip, neleidžiu jiems pamiršti, kad esu mokytoja, bet kartu mes žaidžiame, juokaujame, dalinamės įspūdžiais, pasakojame, mokomės išklausyti vieni kitų, draugaujame. Matau, kad jiems tokia aš patinku. Toks bendravimas su mokiniais leidžia man išlikti jaunai“, – šyptelėjo R. Kerzienė.

O paklausta, ar prisimena savo pirmąją mokytoją ir ar tikisi išlikti savo auklėtinių prisiminimuose, pedagogė sakė: „Pirmoji mokytoja, darželio auklėtoja yra tie žmonės, kurie mums atveria kelią į didžiulį atradimų pasaulį. Man, pirmoji mokytoja buvo, yra ir bus visuomet svarbi, išlikusi mano prisiminimuose, manau, ir mano mokinukų širdelėse yra vieta jai išlikti.

Sako, pirmoji mokytoja, kaip antra mama, juk tokios esame ir mes, rūpestingos, mokančios paguosti, suprasti, padėti užaugti, tapti savarankiškais“.

Kai esi pastebėtas ir įvertintas didelės bendruomenės dėka, turi įrodyti, kad tikrai esi to vertas.

R. Kerzienė

Kalbėdama apie savo ugdytinių pasiekimus ir norą dalyvauti įvairiose veiklose, R. Kerzienė pažymėjo, kad kiekvieno pedagogo siekis yra ugdytinių dalyvavimas įvairiose veiklose.

„Ugdymo proceso eigoje, mes pastebime jų gebėjimus vienoje ar kitoje srityje. Įkalbėti dalyvauti man nėra sunku, nes kol jie dar maži, dažniausiai norai būna didesni nei ūgtelėjusių. O jei dar mato vieni kitų gautas padėkas, įvertinimus, kyla noras ir kitiems pamėginti“, – apie vaikų motyvavimą kalbėjo mokytoja, pedagoginį darbą dirbanti jau 29-erius metus.

Ji teigė savo profesinės srities be vaikų kol kas neįsivaizduojanti: „Kiekvieną kartą vis galvoju, kaip paįvairinti ugdymo procesą, kad būtų ir vaikams smagu, suprantama, ir palengvintų mokomųjų dalykų įsisavinimą, kaip įtraukti tėvelius, kurie taptų mūsų ugdymo proceso dalimi. Manau, kad visiems, siekiant bendro tikslo, žengti mokslo žinių taku yra lengviau“.

Nors darbo patirtis jau didelė ir išdirbtų metų daug, tačiau R. Kerzienė sakė, kad neįgyvendintų planų ir idėjų ji dar turinti daug ir visuomet jų yra ir bus. Svarbiausia – vieningi susitarimai, jų laikymasis. O artėjant Mokytojų dienai pedagogė visiems linki: „Stiprybės, kantrybės, didžiulės sėkmės, o visiems pedagogams linkiu, kad kelias, kuriuo vedate į gyvenimą savo mokinius, būtų kūrybiškas, pilnas ieškojimų bei atradimų“.

Juozo Paukštelio progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Eglė Kirsienė Metų mokytojo titului nominuota pirmą kartą, tačiau, kaip ji pati sakė, siūlymų siekti nominacijos iš progimnazijos kolektyvo yra sulaukusi ir anksčiau.

Juozo Paukštelio progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Eglė Kirsienė/Asmeninio archyvo nuotr.

„Malonu, kad bendradarbiai manimi pasitiki, pastebi ir vertina mano indėlį į progimnazijos gyvenimą. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad pritariama mano idėjoms, kad turiu bendraminčių būrelį, su kuriais kūrybinės mintys tampa įgyvendintais projektais, parodomis ar kitais gražiais dalykais. Labai svarbu, kad tavimi, tavo sumanymais tiki ne tik mokiniai, bet ir bendradarbiai, progimnazijos administracija. Klausiate, ar tikiu savo sėkme? Manau, tai būtų labiau ilgalaikio kruopštaus darbo įvertinimas, ne šiaip sėkmė“, – kalbėjo E. Kirsienė, kuri taip pat pažymėjo, jog gauti apdovanojimą kiekvienam yra malonu. Juk tai ir pripažinimas, kad eini tinkama linkme, ir įpareigojimas, papildoma motyvacija domėtis dalyko naujovėmis, ir paskatinimas siekti naujų tikslų.

Kalbėdama apie mokinius ir santykį su jais, pedagogė pažymėjo, kad mokiniai jai visuomet yra įdomūs.

„Man svarbu, kaip jie jaučiasi, ką mąsto, ko siekia. Visuomet sakau: „Norėkite daug. Kuo daugiau norėsite, sieksite, tuo daugiau ir gausite“. Ir čia vien noro neužtenka, reikia daug atkaklaus darbo, kantrybės. Mano dėstomas dalykas nėra lengvas – lietuvių kalba ir literatūra. Tai tenka laviruoti tarp griežtokos ir įkvepiančios, draugiškos mokytojos.

Per ketverius metus progimnazijoje susidraugaujame, kai reikia išleistuvių metu atsisveikinti, ir ašarą nubraukiame. Paskui labai smagu sulaukti į mokyklą užsukančių, pasipasakojančių“, – jautriai pasakojo E. Kirsienė.

Pasidomėjus, kaip pavyksta mokinius sudominti dėstomu dalyku, mokytoja teigė, kad kalba pirmiausia yra bendravimas.

Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad pritariama mano idėjoms, kad turiu bendraminčių būrelį, su kuriais kūrybinės mintys tampa įgyvendintais projektais, parodomis ar kitais gražiais dalykais.

E. Kirsienė

„Taigi, bendraujame – dalinamės mintimis, emocijomis, žiniomis. Visada raginu mokinius kalbėti taip, kad klausytojai pajustų kalbos „skonį“ – būtina kalbėti įdomiai, išraiškingai, spalvingai, – patarė pedagogė. – Daug darbų stengiuosi integruoti su kitais dalykais – daile, technologijomis, gamta. Iš to gimsta labai įdomūs darbai, pavyzdžiui, ne tik filosofinio pobūdžio pastraipa, bet ir jos iliustracija – odos karpinys ar aplikacija.

Darbus mokiniai pristato sakydami viešąją kalbą. Mokydamiesi K. Binkio kūrybos mokiniai skaitė eilėraščius raiškiai ir juos iliustruodami kūrė trumpus filmus, atskleidžiančius pasirinkto eilėraščio prasmę. Nagrinėdami V. Mačernio kūrybą liejome akvareles.

Karantino metu labai trūko bendravimo gyvai, sumanėme pagaminti edukacinį žaidimą „Iššūkių bokštas“. Mokiniai nedidelėmis grupelėmis po keletą kartų rinkosi mano namuose ir darbavosi – išdegino kaladėles, apgalvojo žaidimo taisykles, paruošė medžiagą klausimų knygelei.

Žaidimą padovanojome progimnazijos muziejui. Žinoma, reikia ir taisykles suprasti, kai kurių žodžių rašybą „iškalti“. Kūrybiniai darbai, projektai ar dalyvavimas konferencijose reikalauja daug kruopštaus darbo, bet ir yra atsvara mokymosi rutinai.“

Tris dešimtmečius mokytoja dirbanti E. Kirsienė sakė, jog profesinėje srityje tikslų visada yra: „Dabar Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazija dalyvauja Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamame projekte „Kokybės krepšelis“.

Pagal projektą didžiausias dėmesys skiriamas skaitymui ir matematikai. Esame numatę daug ir įvairių, tikrai įdomių kūrybinių veiklų. Tad tik spėk suktis“.

Maloniai ir šiltai šypsodamasi artėjančios Mokytojų dienos proga sau ir visiems mokytojams E. Kirsienė linki tikėti savo jėgomis, dėl kasdienių rūpesčių nepamiršti, kodėl pasirinkome būti mokytojais, būti truputį svajotojais ir idealistais. Juk mokytojas yra tas žmogus, kuris padeda vaikui tapti savimi.

Kėdainių lopšelio-darželio „Vyturėlis“ priešmokyklinio ugdymo mokytoja metodininkė Daiva Česaitė pokalbio metu prisipažino, kad jaudinasi laukdama Metų mokytojo paskelbimo rezultatų: „Ne kasdien pasiūlo kandidatuoti į Metų mokytojus. Žinoma, tai būtų labai didelis mano darbo įvertinimas. Ko gero, bet koks įvertinimas skatina, motyvuoja judėti į priekį mokytojus, tobulėti. O didžiausia padėka ir motyvacija man mano darbe yra vaikų šypsenos, geras pasakytas žodis, ugdytinių pasiekimai, apkabinimai ir noras eiti į darželį“.

Kėdainių lopšelio-darželio „Vyturėlis“ priešmokyklinio ugdymo mokytoja metodininkė Daiva Česaitė./Asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi dirba mėgstamą darbą, D. Česaitė sako, jog bendravimas su vaikais jai yra įdomus ir kūrybiškas.

„Su vaikais palaikau draugiškus santykius. Jie mane vadina vardu. Nebijo pasiklausti, paprašyti pagalbos ar išsakyti savo nuomonę. Pasitiki manimi, nes patiki man savo paslaptis. Stengiuosi skirti dėmesio kiekvienam vaikui. Stengiamės daug kalbėtis. Aš manau, kad svarbiausia – išklausyti ir kalbėti su vaikais. Tada nesunkiai su jais randi bendrą kalbą“.

D. Česaitei užsiminus, kad vaikai jai patiki paslaptis, tapo labai smalsu, ar vaikai yra jai patikėję kokių nors neįprastų, ypatingų paslapčių.

„Būna labai įvairių. Tačiau jau itin slaptų ar keistų nebūna, – šypsosi pedagogė. – Bet papasakoja, jei žada kur nors važiuoti, kažkas gero atsitiko ar švęs gimtadienį – vaikai visą laiką nuoširdžiai pasipasakoja, pasidalina. Aišku, yra ir uždarų vaikų, kurie nemėgsta to daryti“.

Paklausta, ar sunku prieiti prie vaikų, įgyti jų pasitikėjimą, mokytoja teigė, jog labai priklauso nuo vaiko.

„Bet stengiuosi su jais surasti ryšį. Labai svarbus yra vaiko ir mokytojo ryšys, – įsitikinusi D. Česaitė. – Tačiau įvertinti, ar pavyko užmegzti gerus santykius ir įsiklausyti, gali tik vaikai ir tie, kurie jau išėjo. Labai stengiuosi, kad kiekviena darželyje praleista diena jiems teiktų ne tik pažinimo ir atradimo džiaugsmą, bet ir suteiktų daug teigiamų emocijų“.

Pedagogė pasidžiaugia, kad jai labai smagu, kai jos buvę auklėtiniai jau suaugę atveda savo vaikučius į grupę: „Tada atsiranda labai šiltas ir smagus bendravimas: dalijamės prisiminimais iš to laikmečio, kai jie lankė darželį, betarpiškai bendraujame“.

Dabartinė karta labai domisi technologijomis. Šiuolaikiniai vaikai labai drąsūs, judrūs, aktyvūs, nebijo išsakyti savo nuomonę – kas jiems patinka, kas ne, ko norėtų.

D. Česaitė

Smagu, anot pedagogės, yra ir tada, kai su buvusiais ugdytiniais kartas nuo karto susitinka gatvėje ar jie ją aplanko darželyje, pasidalija savo įspūdžiais mokykloje: „Įsibėgėjus mokslo metams mane dažnai aplanko pirmokėliai. Jie labai nori užsukti, pasigirti, kaip jiems sekasi, ką jie išmoko ir tiesiog aplankyti mane ir grupę.

Kadangi dirbu su priešmokyklinio amžiaus vaikais, kurie jau rengiasi į mokyklą, džiugina kiekvienas vaiko pasiekimas: išsiugdytos asmeninės savybės, įgyti socialiniai įgūdžiai, pasiekti geri rezultatai ir, aišku, motyvacija mokytis“.

Anot mokytojos, vaikai ir kiekviena jų karta labai keičiasi, todėl ir pačiai reikia nuolat tobulėti, mokytis: „Pasinaudoju visomis man siūlomomis mokymosi galimybėmis, kurios padeda neatsilikti nuo technologijų pažangos bei naujų mokymosi požiūrių. Mokytojas turi prisitaikyti, pajusti, kas vaikams šiuo metu įdomu, ko jie nori“.

Apibūdindama savo trisdešimt trejų metų darbo patirtį, D. Česaitė pastebi, jog ankstesniosios vaikų kartos būdavo ramesnės, daugiau žaisdavo siužetinius, vaidmeninius žaidimus, mėgdavo piešti, konstruoti.

„Dabartinė karta labai domisi technologijomis. Šiuolaikiniai vaikai labai drąsūs, judrūs, aktyvūs, nebijo išsakyti savo nuomonę – kas jiems patinka, kas ne, ko norėtų“, – pasakoja pedagogė.

O Mokytojų dienos proga ji sau ir kolegėms linki daug kantrybės, neišsenkančių idėjų, puikių rezultatų ir nuolat lydinčio šviesaus jausmo, kuris primintų, kad dalinti save kitiems yra gyvenimo prasmė.

1 Komentaras

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video