Su amžiumi harmoniją pajusti lengviau

Mediko darbas Lietuvoje – blogas pasirinkimas? Greičiau galva sienoje skylę pramuštum nei tai įrodytum Kėdainių ligoninės slaugytojai bei psichologei Tamarai MIŠEIKIENEI.

Maži atlyginimai, dideli darbo krūviai, eilės priekaištaujančių pacientų. Nė vienas iš šių argumentų pašnekovei neatrodo svarus. „Vis tiek mano darbas man patinka“, – atremia Tamara ir pasidžiaugia, jog kadaise, kaip pati sako, mama ją iš Sibiro „ištrėmė“ Lietuvon.

Nuo kuklutės slaugytojos iki baimės skonį pamiršusios medicinos psichologės – Tamaros laimės bei harmoningo gyvenimo receptas sužydusiam pavasariui.

– Beveik 40 metų Kėdainių ligoninėje dirbate slaugytoja bei apie 10 metų psichologe. Kas Jus atvedė į mediciną?

– Negaliu tiesiogiai atsakyti į šį klausimą (nusišypso pašnekovė), tačiau nė vienos dienos nesigailėjau pasukusi į mediciną. Nepaisant to, kad mūsų darbo krūviai dideli, o atlyginimai maži. Man patinka pats darbo procesas.

– Ką turite galvoje?

– Nebuvo tokios dienos, kad nenorėčiau eiti į darbą, nors turime sunkių ligonių, nors kartkartėmis su jais ir apsibarame, netgi susipykstame. Tai neatgraso – vis tiek mano darbas man teikia didelį džiaugsmą.

– Psichologe tapote gerokai vėliau. Pirmiausia – slaugytoja.

– Žiūrėdama į gydytojus juose visada įžvelgdavau kažką ypatinga. Medicinos studijas baigę žmonės man atrodydavo nepaprasti – savo vidumi ir savo galiomis.

Irkutske įgijau felčerės specialybę ir patekau į Lietuvą – į Kėdainius. Kėdainių ligoninė – mano pirmoji ir vienintelė darbovietė.

– Kaip iš Irkutsko atkeliavote į Kėdainius?

– Mano mama iš Šiaulių, o tėtis iš Irkutsko. Galima sakyti, kad mano mama „ištrėmė“ mane iš Sibiro į Lietuvą. Kėdainiuose gyveno mamos brolis ir draugės, tad jos mane priėmė, padėjo įsidarbinti. Mama norėjo, jog kuris nors iš jos vaikų būtų Lietuvoje.

– Kodėl iškart nešokote į gydytojo kailį? Juk mediko darbas Jus be galo žavėjo. Kodėl pirmiausia tapote slaugytoja?

– Sau galėčiau atsakyti tik dabar. Tiesiog tada labai savimi nepasitikėjau.

[quote author=“Tamara Mišeikienė“]Nebuvo tokios dienos, kad nenorėčiau eiti į darbą, nors turime sunkių ligonių, nors kartkartėmis su jais ir apsibarame, netgi susipykstame. Tai neatgraso.[/quote]

– Kodėl? (negaliu atsistebėti)

– Dabar sau pripažįstu, kad tuomet trūko drąsos net užeiti į prabangias krautuves. Man atrodė: „Kaip aš tokia menka galiu atsidurti šalia prabangių drabužių?“ Manydavau, kad tokios krautuvės skirtos ne tokiems žmonėms kaip aš.

Bijojau autoritetingo asmens paklausti mane dominančių dalykų. Galvojau, kad atrodysiu neišmanėlė. Man buvo gėda. O dabar visa tai galėčiau laisvai sau leisti. Manęs nesustabdytų niekas. Jeigu ko nors nežinau, ar kas nors man neaišku, tikrai išdrįsiu paklausti ir nesvarbu, kokias pareigas tas asmuo užimtų. Juk jei nepaklausčiau, išties likčiau nesužinojusi. O kiek teužtrukčiau paklausti? Penkias minutes – tol, kol man paaiškintų. Dabar nėra tabu, nėra kliūties, kurios negalėčiau įveikti. Žinoma, reikia žinoti saiką ir vietą.

– Kas įkvėpė tos drąsos? Gal psichologijos studijos?

– Manau, kad taip. Pasakysiu tvirtai – nėra tokio amžiaus, kai būtų per vėlu ką nors keisti.

– Išties. Studijuoti psichologiją ėmėte būdama nebe studentiško amžiaus.

– Džiaugiuosi, kad man teko laimė dirbti su gydytojais, kurie visą laiką mane skatino kilti aukštyn, padėjo ir palaikė. Kai buvau ką tik atvykusi į Kėdainius, gydytoja oftalmologė D. Dromantienė iškart pasakė: „Tau reikia mokytis.“ Man buvo baisu apie tai net pagalvoti. Kaip aš galėčiau sau leisti tokią prabangą – studijas svečioje šalyje? Juk tada ir kalbos gerai nemokėjau, ir dabar su akcentu kalbu. Laikui bėgant mano aplinkos žmonės vis drąsindavo. Esu dėkinga jiems.

Stengiuosi bendrauti su man maloniais žmonėmis ir, kiek įmanoma, apriboti bendravimą su nemaloniais. Dabar mano aplinka tokia, kad nuolat sutinku žmonių, kurie už mane pranašesni ir kurie man padeda augti.

– Turite ir psichologijos bakalauro, ir magistro laipsnius. Papasakokite, kaip ryžotės kibti į tokias studijas?

– Kai įstojau studijuoti, man buvo 40 metų (nusišypso medicinos psichologė). Mediciną studijuoti neakivaizdžiai nebuvo kur, o sveikatos psichologiją buvo. Taigi pirmiausia baigiau bendros psichologijos bakalauro studijas, o paskui įgijau sveikatos psichologijos magistro laipsnį. Mokslus baigiau Kauno Vytauto Didžiojo universitete.

Psichologija tai mokslas apie žmogaus sielą. Bet kur ta siela yra? Dažnai žmonės sako, kad siela yra širdyje, nes jaučia širdimi, kiti – kad smegenyse. Tačiau psichologijos pradininkas gydytojas Zigmundas Froidas, atlikęs gausybę skrodimų, nei smegenyse nei širdyje sielos nerado.

Manau, tai ir sužadino mano smalsumą. Norėjau sužinoti kiekvienos ligos psichologinį pagrindą.

– Kaip psichologijos magistro laipsnis pakeitė Jūsų kasdienį gyvenimą? Gal į viską kitaip žvelgiate?

– Galiu sau atsakyti į daugelį anksčiau kankinusių klausimų. Dabar suprantu, kodėl tam tikrose situacijose žmonės elgiasi taip, o ne kitaip.

Taip pat pradėjau labiau pažinti save kaip asmenybę. Kiek padariau klaidų per vėlai sužinojusi tai, ką žinau dabar!

[quote author=“Tamara Mišeikienė“]Harmonija – tai vidinis jausmas. Manau, kad su amžiumi ją pajusti lengviau. Sunkumų visada buvo, yra ir bus, bet vis tiek turime kasdien mokytis būti laimingi.[/quote]

– Atrodote labai moteriška ir elegantiška. Iš kur tas stiliaus pojūtis? Sakėte, kad jaunystėje nedrįsdavote užeiti į prabangesnę parduotuvę.

– Tokia atrodau? (nusijuokia) Bet aš savęs elegantiška tikrai nelaikau. Ligoninėje matau daug moterų, iš kurių reikėtų pasimokyti stiliaus jausmo bei elegancijos. Daugelis žmonių pirmiau linkę pakritikuoti kitą, o aš stengiuosi pasimokyti. Tuo save labai praturtinu. Man įdomu, kaip žmogui pavyksta jaustis laimingu tokiose situacijose, kuriose, mano akimis, negalėtum jaustis laimingas. Supratau pati ir patariu kiekvienam: „Oro nepakeisime, tačiau rasti tinkamus drabužius tikrai galime.“

– Esate nuostabus pavyzdys, kad brandą pasiekusi moteris gali puikiai jaustis ir puikiai atrodyti. Kuo branda pranašesnė už jaunystę?

– Kiekvienas gyvenimo tarpsnis yra svarbus ir kiekviename tarpsnyje turime savus uždavinius. Dabar aš jaučiu tikrą malonumą bei džiaugsmą gyventi. Gėris prasideda ir sklinda iš mūsų pačių. Štai nusišypsau kam nors ir būtinai sulaukiu šypsenos.

Jauni žmonės dėl nesėkmių linkę kaltinti aplinką, situaciją, o aš puikiai žinau, kad norėdama ką nors pasiekti turiu daugiau reikalauti iš savęs. O jei kas ir  nepasiseka – bandau analizuoti bei ieškoti kito sprendimo.

– Norėtumėte vėl būti, pavyzdžiui, 20-ties?

– Labai žaviuosi jaunyste, ta energija. Jaunas žmogus gražus, jo fizinės ir protinės galimybės daug stipresnės. Vis tik sugrįžti nenorėčiau (nusijuokia). Patirtis, kuri buvo man skirta, buvo reikalinga ir nieko nekeisčiau. Ta patirtis man padėjo augti.

– Ką dabartinė Jūs, turinti didelį gyvenimiškų žinių bagažą, pasakytumėte dvidešimtmetei sau?

– Jaunimas nemėgsta vyresniųjų patarimų. Galbūt ir nereikia jiems nieko primygtinai siūlyti. Vis tik aš jaunuoliams patarčiau daugiau dėmesio ir laiko skirti mokslui, išsilavinimui. Jaunystė – tas amžius, kai reikėtų mokytis. Pirmiausia atraskite, ko norite, o visa kita būtinai pasieksite. Žinokite, kad maži pasiekimai veda prie didelių pergalių.

[quote author=“Tamara Mišeikienė“]Labai žaviuosi jaunyste, ta energija. Jaunas žmogus gražus, jo fizinės ir protinės galimybės daug stipresnės. Vis tik sugrįžti nenorėčiau (nusijuokia).[/quote]

– Lietuvos moterys linkusios gana anksti save „nurašyti“ – vos vaikams įpusėjus paauglystę ar išvykus studijuoti. Kaip manote, kodėl?

– Mano aplinkoje tokių moterų nėra. Visos jos, kaip aš sakau, moka senėti sveikai.

Stebiu, kaip elgiasi brandūs žmonės. Jie aktyvūs. Užauginę vaikus jie sau leidžia tai, ko negalėjo leisti anksčiau. Labai žaviuosi močiutėmis, kurios studijuoja kalbas, tapo paveikslus. Tai, kas žmoguje užprogramuota, vis tiek įvyks. Nesvarbu, kad ir sulaukus brandaus amžiaus. Darydami tai, ką norime, jaučiamės laimingi.

– Iš kur tas šviesus ūpas semti gyvenimą?

– Kas rytą savęs paklausiu: „Ką gero man dovanos šiandiena?“ Kiekvieną dieną pradedu su tokiu smalsumu. Įpratau kasdien bent 10–20 minučių skirti visiškai tik sau. Nesvarbu, ką tuo metu veikiu, svarbu, kad tas laikas būtų tik mano. Tada pajuntu, kad aš esu aš.

– Kodėl svarbu sau skirti nepertraukiamo dėmesio?

– Jeigu jo neskirsime, jausimės išvarginti gyvenimo. Pavyzdžiui, vienam žmogui gali užtekti apsivilkti gražų chalatą, atsistoti prieš veidrodį, pasigrožėti savimi, pasikvėpinti ir eiti miegoti. O kitam gali pakakti paskaityti mėgstamą knygą. Kodėl negalima? Tai priklauso nuo žmogaus požiūrio į save.

Dažnai moterys, išleidusios pinigų sau, jaučiasi tarsi juos iššvaisčiusios. Turime sau leisti, bent smulkmenų. Pasidarykime masažą. Taip, gal šeimos biudžetas šiek tiek nukentės, bet tą akimirką tu pasijusi labai reikšminga pati sau.

– O Jūs dažnai save palepinate?

– Nemeluosiu. Palepinu kiekvieną mėnesį, bet vis kitaip. Vieną mėnesį ką nors nusiperku, o kitą – išvykstu į trumpą kelionę po Lietuvą. Dukart per metus keliauju į užsienį.

– Kaip tapti tiesiog harmoninga moterimi ir mėgautis gyvenimu nesukant galvos dėl stereotipų bei visuomenės primestų požiūrių?

– Harmonija – tai vidinis jausmas. Lengvai jautiesi, kai gyveni ir veiki tai, ką nori, kai gali skirti sau laiko. Pasakyti „Man viskas gerai“ galime, tačiau pajusti tai viduje ne visada pavyksta. Manau, kad su amžiumi tą harmoniją pajusti lengviau. Sunkumų visada buvo, yra ir bus, bet vis tiek turime kasdien mokytis būti laimingi.