Džiaugsmą teikia kiekviena įsiūta sagutė

Užėjus pro akmenimis grįstoje gatvelėje esančios kūrybinės studijos duris iškart užplūsta šiluma, ramybė ir kūrybinė dvasia. Tiesa, visai čia pat ranka pasiekimas ir Nevėžis sruvena, tik, deja, pro langą nesimato… Toliau žengiant medinėmis grindimis į akis krenta turkio mėlynumo krėslas, ant jo prisėda menininkė, Kėdainių dailės mokyklos keramikos mokytoja, „Puku Puku“ vaikiškų drabužėlių kūrėja Giedrė NAGRECKIENĖ.

Sužavėta studijos grožio ir jaukumo apie tai prasitariu ir savo pašnekovei.

„Šita gatvelė man nuo pat vaiksytės buvo kažkuo ypatinga. Anksčiau tai nebuvo pats ramiausias rajonas, bet jis visada išliko su kažkokia paslaptimi, istorija. O aš vis nedrąsiai pagalvodavau, apie mažą nuosavą namuką šioje gatvelėje. Tai visada buvo mano svajonė. Dabar čia galiu surasti ne tik ramybę, bet ir atsiduoti kūrybai.

Sakoma, kad kai ilgai apie kažką svajoji, svajonės ima ir išsipildo. Mano svajonės irgi pildosi“, – šypteli menininkė.

Nuo vaikystės mėgo kurti

– Giedre, prieš pradedant kalbėtis apie tai, kuo gyvenate šiomis dienomis, pirmiausia norėčiau paklausti, kaip apskritai susidomėjote menu?

– Keista, tačiau mano šeimoje menininkų nebuvo (šypsosi). Apskritai sunku pasakyti, kada ir kaip susidomėjau menu.
Buvau pirmosios dailės mokyklos laidos mokinė, prieš tai esu lankiusi Jono Jucevičiaus dailės studiją, taip pat meno studiją pas Viačeslavą Čerenkovą, lankiau ir muzikos mokyklą. Tiesa, muzikos mokykla buvo mažiau mylima, todėl natūralu, kad dailė dvikovoje su muzika nugalėjo (šypsosi).

Net nežinau… Matyt, turėjau kažkokį polinkį kurti. Tiesa, tikslieji mokslai mokykloje sekėsi ne kaip, todėl ir studijas teko rinktis „paprastesnes“.

– Dailėje gausu skirtingų sričių – tapyba, grafika, tekstilė, skulptūra… Kodėl pasirinkote būtent keramikos studijas?

– (šypteli) Sunku pasakyti, tačiau kai važiavau laikyti stojamųjų egzaminų ir priduoti dokumentų, mama sakė, kad buvau sumaniusi stoti į rūbų modeliavimą, tačiau, nežinia, kodėl, paskutinę akimirką pasirinkau keramiką. Bet aš tai šito fakto neprisimenu (juokiasi)!

Nesigailiu tokio savo sprendimo, man patinka ši dailės rūšis, tačiau keramike iš didžiosios raidės nesijaučiu. Taip yra todėl, kad man labiau patinka smulkesni, daugiau kruopštumo reikalaujantys dalykai. Manau, galėjau būti nebloga grafikė.

[quote author=“G. Nagreckienė“]Aš viskuo noriu būti, viską noriu išbandyti. Kartais pagalvoju, kad gyvenimo man gali būti per mažai.[/quote]

Įkvėpė gimę dvynukai

– Taigi apie siuvimą… Kada paėmėte adatą į rankas ir nusprendėte, jog jums patinka siūti?

– Turbūt kaip ir devyniasdešimčiai procentų mamų, kurios susilaukia vaikų ir būna motinystės atostogose, gimsta įvairios mintys ir idėjos, kurios iki tol niekada nebuvo gimusios. Taip atsitiko ir man, kai gimė dvyniai, sūnus Mykolas ir dukra Morta. Taigi tos visos idėjos tarsi dar ir pasidvigubino (šypteli).

Beveik visada būdavau namuose, atrodė, jog turiu pakankamai laiko, tad pradėjau galvoti, ką būtų galima nuveikti. Na, o kadangi kūryba man niekada nebuvo svetima, priešingai, ji mano gyvenime užima labai svarbią vieta, pradėjau naršyti internete ir sužinojau, jog vaikiškų drabužėlių niša Lietuvoje nėra pilnai išnaudota. Viskas prasidėjo prieš septynerius metus – tuomet vaikiškų drabužėlių kūrėjų dar nebuvo tiek daug.

Auginau dvynukus, norėjau juos rengti ne tik panašiai, bet ir kiek kitaip nei visi. O ir parduotuvėse nusipirkti panašių drabužėlių skirtingų lyčių vaikams, buvo sudėtinga.

– Taigi pirmieji jūsų kūriniai buvo skirti Mortai ir Mykolui?

– Taip, pirmiausia saviems, vėliau ir kitiems: sesers dukrai, draugių vaikams. Sulaukiau palaikymo, padrąsinimo, artimieji sakė, jog turėčiau daryti tai, ką pradėjusi. Pačiai ši veikla taip pat patiko, todėl nebesustojau…

– Kokie buvo pirmieji jūsų kūriniai? Ar nebuvo prisvilusių blynų?

– Esu kūrėja, idėjų turiu nuolat, o štai jas įgyvendinti buvo kiek sunkiau. Taip nutiko ir kai pradėjau siūti.

Ir močiutė, ir mama man ir sesei kartkartėmis siūdavo drabužius, matydavau, kaip jos tai daro, tačiau man siuvimas nebuvo stiprioji pusė. Tad pirmieji rūbeliai, kai dabar pagalvoju, gal ir nebuvo tokie jau ypatingi. Buvo matoma rūbo išorė, idėja, bet vidinė jo pusė tikrai nebuvo tobula (šypsosi). Kita vertus, tuo metu rankų darbo vaikiškų rūbelių ir pasiūla nebuvo tokia apsti, kokią turime šiandien.

Vaikiškas drabužis – meno kūrinys

– Giedre, ar esate nusibrėžusi tam tikras ribas, iki kokio amžiaus vaikams siūti drabužius?

– Kai augo mano vaikai, didžiausias malonumas jiems siūti drabužius buvo, kol šie buvao dar visai mažyliai, tačiau dvynukai augo, o kartu su jais augo ir drabužių dydžiai. Dabar kuriu drabužėlius vaikams nuo jų kudikystės iki 116 centimetrų ūgio.

– Kaip suprantu, jūsų vaikai jau praaugo šią ribą?

– Praaugo (šypteli), todėl ir nebesipuošia mamos siūtais drabužiais.

– Nei Morta, nei Mykolas nepyksta dėl to?

– Pyksta (juokiasi). Ypatingai kai siuvu drabužėlius kūdikėliams, tuomet dukra visuomet klausia, kada jai vėl ką nors pasiūsiu.

– Ir ką jai atsakote?

– „Pasiūsiu kažką, tikrai pasiūsiu.“ Bet tai dažniausiai ir lieka pažadas…. Negaliu sakyti, kad jie jau visiškai nuskriausti, nes visosms svarbiausioms šventėms rūbus kuriamie sau patys (šypteli).

– Jūs – menininkė, kuriate vaikiškus drabužius, žinote ir suprantate, kas yra gražu, taip formuojate ir savo vaikų skonį aprangai. Na, o Mortai ir Mykolui jau septyneri, ar jie nėra išrankūs?

– Laimei, ne. Pati esu linkusi rengtis kukliai ir paprastai, gal todėl ir vaikai stiliui neskiria tiek daug dėmesio. Pastebiu, kad Mortai nepatinka ryškios spalvos, nemėgsta ji išsiskirti imantriu modeliu ar spalva. Mykolas taip pat nėra puošeiva, jam kol kas tinka tai, ką pasiūlo mama. Na, o ir septyneri metai dar nėra labai daug, kas žino, gal su amžiumi ir taps išrankesni.

[quote author=“G. Nagreckienė“]Kadangi kūryba man niekada nebuvo svetima, priešingai, ji mano gyvenime užima labai svarbią vieta, pradėjau naršyti internete ir sužinojau, jog vaikiškų drabužėlių niša Lietuvoje nėra pilnai išnaudota.[/quote]

– Labai įdomu, ar kada nors teko pasiūti vieną kitą drabužį suaugusiai moteriai ar vyrui?

– Atsakydama į šį klausimą turėčiau pradėti nuo to, kad klientės, kurios perka drabužėlius savo vaikams, dažnai manęs klausia, ar galėčiau pasiūti panašų drabužėlį ir joms. Mat paskutiniu metu tapo labai madinga derinti vaiko ir mamos drabužius. Tačiau tokių mamų norų nesiryžtu įgyvendinti, tiesiog man labiau patinka vaikiški drabužėliai, juos kurdama aš jaučiu malonumą.

Mano audinių paletėje dominuoja žemės spalvos, todėl siūdama drabužėlį vaikui, visuomet stengiuosi jį sukurti tokį, kad mintyse jį pavertus į drabužį suaugusiam, pati norėčiau tokį apsivilkti (šypteli).

– Gal tuomet bent sau pasisiuvate vieną kitą drabužį?

– Žinote, kai einu pirkti drabužių, visuomet mintyse žinau, ko noriu, kokios spalvos, kokio modelio, tačiau tokio rūbo niekada nerandu, tuomet sakau sau, kad pati pasisiūsiu, bet taip niekada ir nepasisiūnu (juokiasi).

– Kodėl?

– Nežinau (šypteli), turbūt greitai išgaruoja ta buvusi vizija ir jau galvoju apie kitą rūbo modelį, spalvą, kita vertus, dažnai ir laiko nebelieka… Turiu keletą drabužių pačios pasiūtų, tačiau labai mažai.

Vaikiškas drabužis – tai meno kūrinys, jį kurti kur kas maloniau, kiekviena įsiūta sagutė, kiekviena siūlė man teikia džiaugsmą ir pasitenkinimą. O štai dideliam – tai jau ne kūrinys, o tiesiog siūvinys.

„Puku puku per kelmyną pas barsuką pas kaimyną“

– Giedre, jūsų kūrinių prekinis ženklas „Puku Puku“. Toks linksmas, nuotaikingas, visai kaip iš to eilėraščio „Puku puku du ežiai, du ežiai kaip garvežiai“.

– Tiesiog norėjosi kažko vaikiško, kažko labai paprasto. Galvojant pavadinimą, reikėjo galvoti ir apie logotipą, norėjosi kažko, kas būtų susiję su vaikišku personažu. Ežiukas pasirodė visai tinkamas (šypsosi).

– Kuo ypatingi jūsų kūriniai?

– Kuriu tai, kas man atrodo gražu. Niekada nieko nekopijuoju, todėl manau, kad jau turiu savo susikurtą stilių, braižą. Kūrybinės mintys ateina savaime. Idėjų taip pat pilna galva, tik vis nepakanka laiko jas paversti reliu rezultatu. Esu tokia visko norinti, todėl tas „viskas“ kartais tampa „niekuo“.

Noro plėstis ir tobulėti irgi užtenka. Kartais ir pati stebiuosi, kaip čia taip yra, nes, kaip minėjau, mano šeimoje menininkų kaip ir nebuvo, nežinau, iš kur aš čia tokia nukritau (juokiasi). Tiesiog labai džiaugiuosi, kad atradau save šioje srityje.

– Kuriate ne tik laisvalaikio, bet ir krikšto drabužius. Kuriuos siūdama jaučiate didesnį džiaugsmą?

– Malonu siūti ir vienus, ir kitus, tačiau krikšto rūbelius kurti man patinka labiau. Šiuolaikinis krikšto rūbas jau labai retai būna visiškai baltas – taip pageidauja klientės, vyrauja pastelinės spalvos, ryškesni spalviniai akcentai. Mėgstu derinti skirtingų raštų, spalvų audinius ir sukurti ne vyrišką/moterišką, o linksmą vaikišką kostiumą.

Mėgstu dirbti su natūraliomis medžiagomis, pavyzdžiui, krikšto rūbai yra tik lininiai, tačiu jie nėra tradiciški ar liaudiški, jie paprasti ir tuo pačiu su cinkeliu (šypsosi). Tuo tarpu, žieminiai, rudeniai ir kitokie rūbeliai irgi natūralūs – vilna, rankų darbo megztos detalės ir kita.

Krikšto drabužių paklausa gal ir mažesnė nei laisvalaikio, tačiau, kaip minėjau, man juos kurti daug smagiau.

[quote author=“G. Nagreckienė“]Kai augo mano vaikai, didžiausias malonumas jiems siūti drabužius buvo, kol šie buvao dar visai mažyliai, tačiau dvynukai augo, o kartu su jais augo ir drabužių dydžiai. Dabar kuriu drabužėlius vaikams nuo jų kudikystės iki 116 centimetrų ūgio.[/quote]

Likimas lėmė sugrįžti

– Dirbate ne tik savo studijoje, bet ir Kėdainių dailės mokykloje pradinių klasių keramikos mokytoja. Nesunku visur suspėti?

– Vasarą ir pavasarį išties stinga laiko kūrybai, nes mano arkliukas – krikšto rūbeliai. Na, o kriktšynos dažniausiai vyksta šiltuoju metu laiku, tad tokiu metu visuomet būnu labai užsiėmusi.

Kas liečia tieisoginį darbą dailės mokykloje, tai jau buvau pakėlusi sparnus ir buvau apsisprendusi išeiti, kad galėčiau visapusiškai atsiduoti vaikiškų drabužių kūrybai, tačiau aš dar vis dailės mokyklos mokytoja.

– Buvote šios mokyklos pirmosios laidos moksleivė. Kaip likimas lėmė, kad po studijų grįžote dirbti į Kėdainius?

– Esu Lietuvos ir Kėdainių miesto patriotė, niekada nejaučiau aistros išvykti į didmiestį ir ten pasilikti, mane traukė į namučius. Be to nepatinka man triukšmas ir šurmulys. Žinoma, dienai kitai visada smagu ir netgi norisi išvykti, tačiau ne visam… Esu naminukas, mėgstu tylą, ramybę. Kėdainiuose gera gyventi, čia ramu, čia gražu, čia visada norisi sugrįžti, todėl ir grįžau, ištekėjau ir jau nebebuvo kur lakstyti, reikėjo ieškoti darbo.

Iš pradžių įsidarbinau privačioje odos dirbinių studijoje, dirbau joje per vasarą, o jau nuo rudens pasiprašiau į dailės mokyklą. Čia įsidarbinau sekretore, bet išsyk gavau ir kelias pamokas. Pradžioje buvo labai baisu, kaip aš čia mokinė, kartu su savo buvusiais mokytojais dirbsiu ir dar mokysiu vaikus… Bet vėliau įsibėgėjau. Ir kai pagalvoji, ko gi bijoti reikėjo?

– Kaip, jūsų akimis, pasikeitė mokykla nuo tada, kai dar pati buvote mokinė, iki dabar, kada esate naujos moksleivių kartos mokytoja?

– Pasikeitė vaikai. Prisimenu, kokie mes buvome nedrąsūs, kokie kruopštūs, atsakingi buvome (susimąsto)… Dabar vaikai kitokie. Bet gal ir gerai? Šiandien jie iškart nori būti ir dailininkai, ir muzikantai, ir šokėjai, ir sportininkai.

Dirbdama su vaikais pastebiu, kurie gimę būti menininkais. Tas iš karto matyti. Jie turi savo nuomonę, turi savo braižą, yra originalūs, o ir savo minčių jiems neįpirši, jie ir paprieštarauti išdrįsta (šypsosi). Tačiau tai tik įrodo, kad užaugęs jis gali būti talentingas kūrėjas, su savo tvirta nuomone ir matymu.

Visos svajonės pildosi

– Dabar suprantu, kodėl studija šioje akmenimis grįstoje gatvelėje tokia ypatinga. Čia gimsta nepaprastai originalūs jūsų darbai.

– Šį namelį nusipirkome prieš daugiau nei dešimtį metų. Pirkome su tuometiniais gyventojais, laukėme, kada jie pagaliau išssikraustys… Griovėme, statėme, dažėme, kol galiausiai mano sena svajonė išsipildė (šypsosi).

Mano vyras turi savo garažą, tad savo garažą turiu ir aš (akimis perbėga per studiją ir nusišypso).

– Taigi ir vyras savotiškas menininkas?

– Tikrai taip. Aš tik ką nors susigalvoju, o jis iškart stengiasi padėti, įgyvendinti mano idėjas. Jis taip pat labai kūrybingas. Labai džiaugiuosi, kad toks vyras yra mano gyvenime. Iš tiesų labai svarbu, kad mes abu kuriame ir leidžiame tai daryti laisvai, vienas kitam netrukdydami. Jis turi savo erdvę, aš – savąją.

Štai ir šį stalą vyras pagamino (rūpestingai ranka perbraukia per stalviršį).

– Taigi interjero dizainas – tai dar vienas jūsų meniškos sielos įrodymas?

– Gal ir taip (šypteli). Aš viskuo noriu būti, viską noriu išbandyti. Kartais pagalvoju, kad gyvenimo man gali būti per mažai (juokiasi).