Skrodžiančios upių vagos
Rytas Tamašauskas
Turbūt itin reta Lietuvoje, kad tame pačiame nedideliame regione būtų dvi vienvardės upės, nepasitelkus net kitokios darybos, oficialiai nepavadinant nei pagal dydį, nei pagal skaičius (toliau romėniškais skaitmenimis sužymėta savavališkai). Tai Kruosto upės, Nevėžio dešinieji intakai, tarp abiejų išsitenka Kalnaberžės ir Mociūnų miškai.
Ilgesnioji upė Krúostas I, Krúosta (dokumentuose šis upėvardis bene pirmą kartą aptinkamas 1562 m.) prasideda prie Alksnėnų, teka per Žilvičių, Naujaberžės, Šlapaberžės, Beržų, Vincgalio, Noreikių, Deiriškių, Daškonių, Kutìškių ir Urbelių žemes, įteka 2 km į šiaurės rytus nuo Sirutiškio.
Nuo Surviliškio pašonės yra gerokai trumpesnė upė Krúostas II, Krúosta, (dar nugirsta ir Kruostelė), kurios ištakos į šiaurę nuo Kalnaberžės miško ir į pietryčius nuo Sosių miško, kerta pagrindinę Berželės kaimo gatvę, Kėdainių–Panevėžio kelią, į Nevėžį įteka šalia Kalnaberžės, jų santakoje yra Kalnaberžės piliakalnis.
Netoli šio Kruosto įsikūrę Pakruostės ir Pakruostėlės kaimai. Kolūkių žemėlapiuose aptiktas ir atitikmuo Kruostas (Rumbų upelis). Dar 1820 m. minimas upelis *Pakruostė, *Užkruostė netoli Mociūnų – tai tikriausiai yra mūsų laikų Barškupio sinoniminis pakaitalas Pakruostėlė (Skaudinio intakas, šis – Kruosto I intakas).
Kruosto varde gali slypėti veržlios vandens tėkmės ypatybė. Palyginkime lietuvių krosti „skrosti“, skrosti „skelti (išilgai); judant daryti ruožą, praskirti, kirsti paviršių; kiaurai eiti, kirsti (apie šviesą); smegti; greitai bėgti, skuosti, lėkti; veržtis, spaustis“, skrúostas „veido šonas, žandas“, krúostas „veido šonas, skruostas“. Kiti ilgoki bendrašakniai pavyzdžiai iš žodynų: lietuvių sker̃sas ,,einantis skersomis“ ir baltų bei slavų „suktas, lenktas“, lietuvių skìrti, sker̃sti (sker̃džia, sker̃dė) „pjauti“, sker̃sti (sker̃sta, sker̃to) „dėl nešvarumo kietėti, ragėti, skresti“, kir̃vis, kir̃sti, skardýti ,,daužyti, trupinti“, baltų ,,skersas, piktas; virš“ ir indoeuropiečių ,,kreivas; pjauti“.
Kaip dangų perskrodžia žaibas, taip upių vagos skersai kirto žemių plotus, dėl žemės paviršiaus nuolydžio ir gausių intakų vandenys skverbėsi per dirvožemio sluoksnius, išrėždami slėniuose itin gilias griovas. Kiti upėvardžių atitikmenys būtų Skersrūdupis Surviliškio apylinkėse, Skersupỹs ir Skerdùmė iš Krakių.
