Skambant muzikai atrandanti spalvas

 Skambant muzikai atrandanti spalvas

Vaida Prušinskienė − Kėdainių muzikos mokyklos koncertmeisterė ir fortepijono mokytoja, tapytoja./Asmeninio archyvo nuotr.

Rūta Švedienė

Vaida Prušinskienė. Dirbanti Kėdainių muzikos mokykloje koncertmeistere ir fortepijono mokytoja. Neseniai atrado save tapyboje. „Tapyba mano gyvenime užima svarbią vietą, tapydama atradau kelius vidinės ramybės link, atradau atsipalaidavimą, atradau kitokią save. Tapymas − tai mano ieškojimai ir atradimai. Tai mano išsipildžiusi svajonė“, ‒ sako Vaida. Jei žmogus dega aistra ir noru kurti, daryti, jis bet kokiu būdu tai padarys, kad ir kur bebūtų.

‒ Jūs kėdainietė? Kaip patinka Kėdainiai, kokius jausmus, kokias mintis kelia?

‒ Esu gimusi ir augusi Kėdainiuose. Kėdainių miestas yra gimtieji namai, čia gyvena mano artimieji, draugai. Kėdainiai – savas ir mylimas miestas, kuriame patogu, jauku ir gera gyventi. Čia jaučiuosi saugi, laisva, miestas gražėja kiekvienais metais.

‒ Dirbate Kėdainių muzikos mokykloje, esate koncertmeisterė ir fortepijono mokytoja. Koks tai  darbas būti koncertmeistere? Kuo žavus, kuo sunkus?

‒ Kėdainių muzikos mokykloje mokau vaikus groti fortepijonu ir dirbu koncertmeistere. Akompanuoju mokiniams, kurie groja įvairiais instrumentais pamokose, koncertuose, konkursuose, festivaliuose. Darbas yra atsakingas, reikalaujantis supratimo, meilės bei nuoširdaus tikėjimo mokinio sėkme, nes į sceną žengiame drauge.

Koncertmeisteris atlieka svarbų vaidmenį mokinio ugdymo procese. Jis prisideda prie ugdymo sėkmės pamokų metu, nuo jo priklauso kūrinio atlikimo kokybė bei mokinio savijauta, nuotaika, pasirodymas ir artistiškumas.

Tenka groti, bendrauti su skirtingo charakterio mokiniais, tad turiu mokėti sukurti jaukią atmosferą, ir prisitaikyti prie mokinio asmeninių savybių, stengiuosi atskleisti mokinio gerąsias, stipriąsias savybes. Taip pat itin svarbu palaikyti mokinį psichologiškai bei suteikti, įkvėpti jam pasitikėjimo savimi pasirodymo metu, demonstruojant pasitikėjimą savo pačios jėgomis.

Vaida Prušinskienė su šeima: vyras Vaidas, dukros Liepa ir Roberta./Asmeninio archyvo nuotr.

Koncertmeisteris turi pasižymėti profesiniu, tiesiogiai su muzikos atlikimu susijusiu gebėjimu bei būti lankstus, kantrus, atkaklus, ištvermingas, linkęs į kompromisus, atsižvelgiantis į mokinių poreikius, nekonfliktiškas, stebintis ir pastabus, gebantis užmegzti ir išlaikyti ryšį su mokiniu.

Grodami darnioje, draugiškoje komandoje siekiame kokybiško, tinkamo meninio atlikimo. Vienas kitu pasitikime ir būname ramūs pasirodymo metu. Didžiausia sėkmė ateina tada, kai, grodami kartu, išryškiname vienas kito geriausias savybes.

‒ Jūsų kolegos sako, kad kaip mokytoja esate pareiginga, rūpestinga, mylinti savo darbą ir mokinukus. Iš kur tai? Tas pareigos jausmas, rūpinimasis, meilė vaikams?

‒ Manau, kad svarbiausia yra mylėti savo darbą ir mokinius. Džiaugtis tuo, ką darai. Visada stengiuosi atrasti ryšį su mokiniu, su juo susidraugauti.

Stengiuosi būti pareiginga, atsakinga, draugiška, organizuota, nuoširdi, jautri, paslaugi kolegė. Paprastumas žmogų puošia, tad labai vertinu paprastumą, nuoširdumą, tokia esu ir aš − tai tėvelių auklėjimas.

Tenka groti, bendrauti su skirtingo charakterio mokiniais, tad turiu mokėti sukurti jaukią atmosferą, ir prisitaikyti prie mokinio asmeninių savybių, stengiuosi atskleisti mokinio gerąsias, stipriąsias savybes.

V. Prušinskienė

‒ Dirbate su vaikais. Kokie tie mūsų vaikai? Šio darbo privalumai, džiaugsmai, sunkumai?

‒ Svarbiausia dirbant mokykloje yra pažinti mokinį ir atrasti ryšį su juo. Ką skleidi, dalini, duodi vaikams iš savęs, tuo jie ir gyvena. Supratimas ir mokėjimas dirbti, bendrauti su vaikais kaip su lygiu duoda savo. Jie tarsi mano mažieji draugai. Man svarbu, kuo jie gyvena, kas jiems rūpi, kokie jų jausmai. Aš neabejinga jų gyvenimo pokyčiams, stengiuosi būti geranoriška, supratinga.

Dirbdama su mokiniais stengiuosi skatinti jų kūrybiškumą, muzikalumą, iniciatyvumą, atsakingumą, mokau juos gebėti suvokti muzikos grožį, juo gėrėtis, kad į pamoką eitų su džiaugsmu ir noru. Skatinu, drąsinu nebijoti atsiskleisti kūryboje ir dalyvauti koncertuose, konkursuose, festivaliuose. Mano, mūsų vaikai yra patys šauniausi, muzikaliausi ir geriausi.

‒ Kaip sutariate su kolegomis? Girdėjau, kad esate atsakinga už mokytojų  bendruomenės telkimą ir džiaugsme, ir varguose… Kaip jūs telkiate? Kodėl? Ką tai Jums reiškia?

‒ Muzikos mokykloje dirba labai geri žmonės. Jie yra nuoširdūs, paslaugūs, draugiški, pilni idėjų, pasiruošę padėti, patarti. Kiekvienas žmogus yra žmogus ir turi savų savybių, tad man belieka priimti jį tokį, koks jis yra, ir viskas.

Jie visi yra kūrybingi, muzikalūs, „prie meno“, kaip aš sakau, o menininkai yra laisvi žmonės, tokie esam ir mes.

Mėgstam keliauti, iškylauti, bendrauti, tad mielai suorganizuoju įvairias ekskursijas, mylim muziką, teatrą, tad ramesniais laikais ir ten lankydavomės.

Kad ir kokie laikai bebūtų, kad ir kaip dabar būtų nelengva, mes ir džiaugsme, ir varge kaip šeima.  O kai laimingi jie visi, laiminga ir aš, nes esu to dalis.

‒ Esate žmogus, visada skleidžiantis pozityvą, skubantis visiems į pagalbą. Kaip Jums pavyksta būti pozityviai? Aplink juk tiek daug dejuojančių….

‒ Man gera rūpintis kitais, padėti tyliai, o kai yra palaikymas, bendraminčių, kolektyvo noras, tai ir pagalba yra daugiavaisė. Mes visi drauge kaip kumštis, supratingi, palaikantys vienas kitą, kad ir kokie sunkūs laikai bebūtų. O dejuojančių buvo ir bus, juk esam žmonės su savais išgyvenimais, džiaugsmais ir vargais.

Svarbiausia išmokti dalintis nuoširdumu, ramybe, pagarba, išjaustu džiaugsmu. Manau, kad pas mus yra labai daug gražių dalykų, todėl visada stengiuosi ir stengsiuosi žvelgti pozityviai.

‒ Atlikdama bet kokį darbą, stengiatės jį padaryti maksimaliai gerai. Keliate sau aukštus tikslus gyvenime?

‒ Esu atsakinga, tad stengiuosi paskirtus darbus atlikti kokybiškai, laiku ir iki galo. Nebijau iššūkių ir sunkumų, tad darbų pasiskirstymas tiek šeimoje, tiek darbe, komandoje man prie širdies. Ir lengviau, ir greičiau.

Ką skleidi, dalini, duodi vaikams iš savęs, tuo jie ir gyvena.

V. Prušinskienė

‒ Kokiomis vertybėmis gyvenate?

‒ Mano gyvenime svarbiausia vertybė yra šeima. Šeima yra terpė, kurioje auginami, ugdomi vaikai, jų dvasinės vertybės, sąžiningumas, meilė, supratingumas, gėris.

Kalbėdama su savo dukrelėmis stengiuosi formuoti dorovines vertybes, mokau mylėti viena kitą, gerbti save ir kitus. Stengiuosi įskiepyti švelnumą, jautrumą, mandagumą, tvarkingumą, reiklumą. Tikiuosi mano pastangos bus vaisingos ir tai atsispindės ir jų šeimose.

‒ Tapote. Papasakokite apie šį savo hobį. Ar seniai tuo užsiimate, ką jis jums reiškia?

‒ Tapyba mano gyvenime užima svarbią vietą, tapydama atradau kelius vidinės ramybės link, atradau atsipalaidavimą, atradau kitokią save. Tapymas − tai mano ieškojimai ir atradimai. Tai mano išsipildžiusi svajonė.

Tapyti pradėjau prieš dvejus metus. Nusipirkusi įvairiausių priemonių, dažų pasinėriau į ilgai lauktą spalvų kelionę. Pradėjau nuo liejimo, spalvų žaismo. Mano pieštais paveikslais savo namus pasipuošė mano artimieji ir draugai.

Visų palaikymas eiti tolyn ir sekti savo svajonę pastūmėjo mane tapyti toliau, tad draugijon pasikviečiau teptukus ir menteles. Noras, užsidegimas, žingeidumas piešti kitaip didėjo, ir laikas, kuris privertė mus sustoti, karantinas, uždarė mus namuose, leido man piešti, kiek norėjau ir kada norėjau. Mokiausi iš visur, domėjausi, bandžiau, ieškojau, kūriau ir dalinausi savo darbais.

Mane labai palaikė ir palaiko vyras Vaidas, dukrytės Roberta ir Liepa, jie mano gerieji kritikai, patarėjai, džiaugiasi kiekvienu mano nutapytu paveikslu.

Mokytis niekad nėra vėlu, norėjosi papildyti žinių bagažą, tad šiais metais pradėjau lankyti Kėdainių dailės mokykloje suaugusiųjų tapybos studiją pas mokytoją Iriną Dimą.

Bendravimas, piešimas, kūrimas tarp bendraminčių leido atrasti ir pajusti didelį norą gyventi piešimo pasaulyje.

Kiekvieną kartą prisėsdama prie drobės pasineriu į ieškojimus. Man patinka naujovės, laisvas kūrybinis darbas, pažintis, interpretacijos, atradimai stiliuose, įvairių technikų panaudojimas.

Niekada nežinau, ką surasiu, nežinau, kokios spalvos, formos bus nutapytos, niekada nežinau, kas manęs laukia ir ko tikėtis. Tapymas man − tai paslaptis, kuri užburia, įtraukia.

‒ Ar parduodate savo darbus? Kaip, kur galima įsigyti?

‒ Savo paveikslus įkeliu į viešą erdvę. Jie atranda savo gyvenimą naujuose namuose. Labai viliuosi, kad ir toliau mano darbai pasieks žmonių širdis ir sukels daug emocijų. Tad kviečiu įsigyti paveikslų ir į savo namus įsileisti jaukumą, papuošti savo interjerą.

‒ Tapyba ir muzika. Ar šios meno sritys viena kitą papildo, įkvepia, padeda viena kitai? Kaip?

‒  Muzika ir tapyba niekada nebuvo nutolusios viena nuo kitos. Tarp spalvų ir garsų yra glaudus ryšys. Piešiant man muzika yra kaip fonas, tai neišvengiama. Skambant muzikai, suskamba ir atsiranda spalvos. Tiesiog įsiklausai ir pamatai spalvas, viskas prabyla vaizdais, gimsta paveikslai.

‒  Kokių dar turite hobių?

‒  Esu meniškos sielos, tad mano hobis yra menai. Filmai. Gamta. Mėgstame keliauti su šeima. Praleistas laikas su šeima, draugais – tai pats geriausias laisvalaikis.

„Aš tiesiog noriu gyventi, mylėti savo šeimą, mėgautis savo darbu, o kūrybą paversti savo sparnais, savo laisve ir savo gyvenimo skoniu“.

V. Prušinskienė

‒ Ko sau norėtumėte palinkėti?

‒ Manau, nesuklysiu sakydama, kad dažnokai linkime tarsi automatiškai, todėl kad taip daro visi. O be reikalo, juk linkėjimai − tai tarsi hipnozė, „nurodanti“, kaip tam, kuriam kažko linkime, gyventi toliau. Tikime tuo ar ne, bet žodžiai turi įtaigos galią. Ir nors linkėjimai būna panašūs, kiekvienas juos suprantame šiek tiek kitaip, prisitaikome sau, kaip rūbą, − kad tiktų.

Laimė yra mūsų viduje, tad jei esame laimingi, spinduliuojame ramybę ir jaučiamės gerai „patys iš savęs“, tai tos laimės niekas negalės atimti, ir šia emocija galėsime tarsi užkrėsti aplinkinius.

Tad sau norėčiau palinkėti stiprios sveikatos, ramybės, ištvermės ir kantrybės, įgauti daugiau pasitikėjimo savimi ir savo jėgomis, išmokti džiaugtis mažomis smulkmenomis. Ir bent retkarčiais niekur neskubėti.

Žinau ir jaučiu, jei žmogus dega aistra ir noru kurti, daryti, jis bet kokiu būdu tai padarys, kad ir kur bebūtų. O aš tiesiog noriu gyventi, mylėti savo šeimą, mėgautis savo darbu, o kūrybą paversti savo sparnais, savo laisve ir savo gyvenimo skoniu.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video